Poetinė drama „Mažvydas“ – Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“ antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta XVI a., kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas, kurį autorius įprasmina kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją. Knyga išleista pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo„Katekizmo“ – 450 metų sukakčiai.
Marcinkevičius was born in 1930 in Važatkiemis, Prienai district. In 1954 he graduated from Vilnius University History and Philology faculty with a degree in Lithuanian language and Literature. He joined the Communist party in 1957. He worked for a number of years as vice-chairman of the board of the official Union of Lithuanian Writers. He died in Vilnius.
Having grown up during the post-war period, Marcinkevičius evokes in his poetry a romanticized version of childhood spent in the Lithuanian countryside, of first love, of man's relationship with nature. In his poetry specific and solid peasant thinking is combined with a mind seeking to draw broad general conclusions, and the tradition of Lithuanian poetry singing the Earth's praises with contemporary modes of poetic thought. As a poet, he has sought to grasp the essence of national experience and give it fresh artistic expression. In his lyrical verse Marcinkevičius strives to comprehend the real meaning of what is going on inside man and society and moves the reader with his ardent lyrical confessions.
For most his life Justinas Marcinkevičius lived and wrote during the complex times of Soviet totalitarianism. He defended the cultural self-awareness of his nation. The poet brought back humanistic idea in describing a man, continued on the romantic and lyric poetry tradition, valued the aesthetic side of literature, as opposed to the heroic and propagandistic style of socialist realism. Marcinkevičius wrote poems in a romantic and modern style. Justinas Marcinkevičius is regarded as one of the most prominent members of Sąjūdis.
Apie šią knygą du žodžiai - privaloma literatūra. Ir kaip dažnai atsitinka, ji nėra be galo įdomi, retai atrandu knygą iš privalomos literatūros sąrašo, kuri mane ,,užkabintų". Taip nutiko ir su šia. Perskaičiau, nes reikėjo. Galbūt nevadinčiau jos tokia bloga, nes skaitėsi gan lengvai, nebuvo labai sudėtinga suprasti tekstą. Tiesa, labai paniojosi kūrinio personažas su tikruoju Martynu Mažvydu, nuolat teko priminti sau, kad čia išgalvotas veikėjas, jog tas žinias neimčiau taikyti istorijos pamokoje.
KAIP MAN PATIKO, taip noreciau sita kaip spektakli isvysti, kruvinom asarom verkciau tikriausiai. Mindaugas, Skirgaila ir Mazvydas vienas ir tas pats asmuo (saliginai ziurint) ir visi taip atsibeldzia I siela, palikdami kurtinanti aida.
Drama kalba apie nelengvą lietuviškojo "Katekizmo" autoriaus gyvenimą. Martynas Mažvydas gyveno sunkų gyvenimą. Be tėvynės ilgesio šis evangelikas liuteronas kūrinyje patyrė ir daugybę žemiškų, realių sunkumų. Jį drauge su žmona Benigna kamavo finansiniai sunkumai, vos sudūrė galą su galu, kadangi Mažvydas buvo labai empatiškas, norėjo pasirūpinti visais vargstančiais. Gyveno vargingai kartu su visais savo špitolninkais. Padėjo visiems, kas prašė. Kai Benignos jauniausias brolis Kristupas ištraukia iš vandens Kasparą, išaiškėja visos paslaptys. Pasirodo, Martynas Mažvydas turėjo mylimąją Mariją, o Kasparas yra juodviejų nesantuokinis sūnus. Kunigui pranešus visą tiesą, atvyksta kareiviai ir suima Kasparą už tijūno (laikiusį jo mamą ragana ir liepusį paskandinti) nužudymą. Bet net ir pabaigoje Martynas Mažvydas vis tiek prisimena savo brangiąją Lietuvą.
Citatos - "Kur du lietuviai -/ Ten peilis prie gerklės." "Aš nesakau, kad taip dariau iš meilės./ Iš pareigos dariau." "Ir atsiminkit: darbas - kaip malda." "Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi." "Tikėjimas - ir tas be gero darbo -/ Kaip valtis be irklų." "Veizėk, žmogau, ant pareigos,/ Nebodams meilės nei ligos./ Ant lietuvystės/ Ir kunigystės/ Stovėk lig pabaigos." "Žmogaus kančia yra žmonių kančia." "Geriau prarasti Lietuvą nei dievą." "Visi mes/ Per rūstūs viens kitam." "Ji buvo ragana - nes jos sūnus/ Be tėvo buvo gimęs."
Įdomus kūrinys. Man visai patiko. Palietė tikrai įdomią pasiaukojimo temą. Panašiai į Mindaugą biški. Tik gaila to žmogelio, nes pasikart neleido ir ta virve atėmė💀
" Ir aš Neužmiršau. Ne dėkingumo laukiu. *Tyla* Aš nesakau, kad taip dariau iš meilės. Iš pareigos dariau. Iš pa-rei-gos. Taip žmogų suprantu. Ir taip jį myliu. Sunkus tai, vyrai, darbas. Oi, sunkus!"
"O tu sakai: širdis tenai, anapus. Ji ir tenai, ir čia — visur, kur žmonės."
"Geriems darbams nėr, Nikodemai, sieko."
"Darbas — kaip malda. Kuo nuoširdesnis, tuo brangesnis dangui."
"Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi."
"Giesmė — tai mūsų šauksmas tamsoje. Tai mūsų žvilgsnis į tenai, kur einam. Tik šauksmas ir tik žvilgsnis. Dieve mano, Tai kur aš visas, kam aš ir kodėl?"
"Ž m o g a u s kančia yra žmonių kančia."
"Vadinasi, aš nieko neturiu, Nes tai, ką aš turiu, man nepriklauso. Juokinga, ne tiesa? Žmogus pats sau Nebepriklauso."
"Pareiga, aš kartoju, tas menkas žibintas tamsoj, liepsnelė plevenanti vėjyj, klajojanti sutemų soduos. Nereikia, neverk, tik kartok pareiga pareiga pareiga, nes tu nieko daugiau nežinai, kai žiūri taip į tamsą, ir kai rankoj laikai šitą menką švieselę, tik tiek - pareiga!"
" Kur turtingesnis dievas — vargingesnis Tenai žmogus..."
" Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio... Kelsiu, Laikysiu, stumsiu, risiu jį į kalną, Kaip tas Sizifas akmenį... O galgi Tasai akmuo Sizifui — ne bausmė, O laimė? Ne kančia — o džiaugsmas? Gal Be to akmens gyvenimo nebūtų..."
" Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų Pajusite medaus ir kraujo skonį,... "
Tiesą pasakius, pradžia nelabai patiko. Gal net ir vidurį skaitydama dar galvojau, kad vertinsiu kokiais 2-3. Antrą veiksmą skaitydama galvojau, kad turbūt reiks šitą kūrinį perskaityt antrą kartą, kad geriau suprasčiau prasmę. Bet trečias veiksmas kažkaip taip griebė už širdies griebė, kad mažiau 4* duot negalėjau.
Įsimimtinos citatos: „Kur turtingesnis dievas - vargingesnis tenai žmogus“ „Kaipgi jis ganys ir mokys, Jei vyno taurėj mirksta“ „Tikėjimas - ir tas be gero darbo - kaip valtis be irklų“ “ Šaknim - į pragarą, šakom - į dangų“
Apie Mažvydą žinojau tik tai, kad jis Katekizmo autorius. Jei ne šis kūrinys nė nebūčiau pagalvojusi, kad jis buvo tokia įdomi asmenybė. J. Marcinkevičius savo kūrinį pavadino "trijų dalių giesme". Taip Marcinkevičius siekė išreikšti pagarbą herojui, jo nuveiktam milžiniškam darbui. Giesmėje atsiskleidžia ne tik meilės ar pareigos aspektai, bet ir viena iš Mažvydo asmenybės tragedijų - Tėvynės praradimas. Būtent šis praradimas neleidžia asmenybei pasiekti visiškos laimės.
Lengvai susiskaitė, nors ir parašyta lietuvių rašytojo ir nedomina XVII a. Lietuva, kūrinys įdomus, siužetas nenuspėjamas, galbūt todėl ir įtraukė. Kalba apie svarbias Lietuvai temas : pagonybę ir krikščionybę, indulgencijos problemą, Lietuvos ir Prūsijos santykius.
'Nes meilė - tai kaip vynas. Lengva. Gera. Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr. Tai gal nėra ligų, nėr skurdo, bado, Tamsos ir priespaudos? Nėr dvasios maro?'
Dar vienas privalomos mokyklos literatūros skaitinys, kuris man patiko. Yra gerų minčių, apie ką pagalvoti, aiškiai suprantamas siužetas. Pora prasmingai praleistų valandų.