What do you think?
Rate this book
Viršvalandžiai
„Viršvalandžiai" – paskutinė Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) knyga. Pradėta rašyti fatališką 2005 m. gruodžio 12-ąją, kai Jurga sužino apie jai suteiktą Nacionalinę premiją ir išgirsta mirtinos ligos diagnozę, ir baigta po metų, kai nutrūko Jurgos gyvenimas. Nedaug lietuvių literatūroje yra tokių atvirų ir skaudžių, tačiau nepaprastai drąsių ir gilių, gyvenimą teigiančių knygų. Laiką po diagnozės, kurio jau faktiškai nebebuvo, rašytoja pavadino viršvalandžiais. Laiką, kuris buvo nepaprastai sunkus, užgožtas artėjančios mirties šešėlio, bauginantis ir skausmingas, Jurga išgyveno kaip dovaną. Išgyveno silpna, pavargusi dėl nuolatinės kovos su liga, tačiau kartu – tvirta ir išmintinga kaip niekada gyvenime, sugebanti pasijuokti net sudėtingomis aplinkybėmis. Čia esminiai išgyvenimai, čia dvasinės patirtys, apmąstymai apie kančios prigimtį ir šventumą. Čia negailestinga ligoninės kasdienybė, gniuždanti mirties baimė ir Dievo artumo pojūtis. Tai, kaip sakė ji pati, yra Kelio ir Kelionės istorija.
Jurga rašė tol, kol gyveno. Iki paskutinių dienų. „Viršvalandžiai" – galimybė nueiti tą nepaprastai sunkų kelią drauge, kad ji gyventų toliau.
Jurga rašė tol, kol gyveno. Iki paskutinių dienų. „Viršvalandžiai" – galimybė nueiti tą nepaprastai sunkų kelią drauge, kad ji gyventų toliau.
- GenresFiction
162 pages, Hardcover
First published January 1, 2007
11 people are currently reading
448 people want to read
About the author
Jurga Ivanauskaitė
28 books248 followersJurga Ivanauskaitė was a Lithuanian writer, painter and playwright. Studying at the Vilnius Art Academy, her first book was The Year of the Lilies of the Valley, published in 1985. She subsequently published six novels, a children's book and a book of essays. Her works have been translated into several languages, including English, Latvian, Polish, Russian, German, and Swedish. After her visits in the Far East, she became an active supporter of the Tibet liberation movement. She died from the soft tissue sarcoma at the age of 45.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 39 reviews
February 5, 2025
Kažkaip pradėjau metus liūdnomis knygomis, bet vertomis užimti garbingą vietą lentynoje...
January 3, 2019
„Tą patį galiu pasakyti ir apie viršvalandžius: už kančią dovanojama būties pilnatvė, už skausmą ir ašaras - palaiminga ramybė, už baimę ir paniką - meilė."
„Viršvalandžius“ skaitau jau antrą kartą - tai tarytum savotiška mano gyvenimo Biblija (arba kitaip tariant - Jurgos Ivanauskaitės kūryba - savotiška mano gyvenimo kelrodė žvaigždė; mano nusiraminimo, paguodos šaltinis). Net neįsivaizduojat, kiek eilučių pribraukyta... Jei tik norėčiau susikelti visas citatas, tikrai užtrukčiau ne dieną ir ne dvi. Na, o apie ką ši knyga? Tai paskutinioji, nebaigta Jurgos Ivanauskaitės knyga - šie tiek primena dienoraščio formą, kurioje vaizduojama narsi kova prieš ligą, gyvenimo grožis ir meilė jam.
5/5?
+ už tuos momentus, kai skaitydama puslapį sustodavau, apmąstydavau minutėlę, dvi ir tik tada galėdavau tęsti skaitymą. Gausu apmąstymų, kurie nejučiom persimeta ir ant tavęs: pradedi galvoti ir pamatyti tuos dalykus, kuriuos nepastebėdavai ar neleisdavai sau galvoti apie juos;
+ už vaizdingą jausmų apibūdinimą pasitelkiant metaforas, gamtos pokyčius, aplinkos vaizdavimą ir eilutėmis iš kitų knygų;
+ už filosofinius, moralinius, religinius, dvasinius klausimus, kurie yra iškeliami tarp eilučių. Tiesiogiai šie klausimai nėra iškeliami (nebent kartais, bet jie retoriniai), skaitantysis nagrinėdamas šį kūrinį randa savąją prasmę, savus, aktualius klausimus, kas labai gerai, nes nėra to tiesioginio priverstinio mąstymo kišimo kitam;
+ už vertybių priminimą. Kūrinys nuolat primena, kaip svarbu neskubėti, išties mėgautis gyvenimu, būtimi; kaip išties svarbu būti harmonijoje ne tik su savimi, bet ir aplinkiniais; išmokti mėgautis viskuom (geru ir blogu), ką tik gyvenimas mums gali suteikti;
+ už pačius įvairiausius jausmus, lydėjusius mane nuo pačio pirmo puslapio atsivertimo iki knygos užvertimo ir gilaus atsidūsėjimo (gerąja prasme). Emocijos keitėsi greičiau, nei pralekiantis vaizdas už lango, važiuojant mašina.
Vos prisėdus skaityti - puslapiai tiesiog tirpte tirpdavo (su visais stabtelėjimais). Išties, labai gaila, kad teko mums anksti atsisveikinti su šia genialia rašytoja - kartas nuo karto skaitau Jos knygas iš naujo, o tų, kurių neperskaičiau vis saugau kitai progai, nes nenoriu pernelyg greitai užsibaigti ir po to tarytum išgyventi vėl jos netektį. Magija slypi jos kūriniuose. Ir ta magija mane vis labiau traukia į jos pinkles.
„Viršvalandžius“ skaitau jau antrą kartą - tai tarytum savotiška mano gyvenimo Biblija (arba kitaip tariant - Jurgos Ivanauskaitės kūryba - savotiška mano gyvenimo kelrodė žvaigždė; mano nusiraminimo, paguodos šaltinis). Net neįsivaizduojat, kiek eilučių pribraukyta... Jei tik norėčiau susikelti visas citatas, tikrai užtrukčiau ne dieną ir ne dvi. Na, o apie ką ši knyga? Tai paskutinioji, nebaigta Jurgos Ivanauskaitės knyga - šie tiek primena dienoraščio formą, kurioje vaizduojama narsi kova prieš ligą, gyvenimo grožis ir meilė jam.
5/5?
+ už tuos momentus, kai skaitydama puslapį sustodavau, apmąstydavau minutėlę, dvi ir tik tada galėdavau tęsti skaitymą. Gausu apmąstymų, kurie nejučiom persimeta ir ant tavęs: pradedi galvoti ir pamatyti tuos dalykus, kuriuos nepastebėdavai ar neleisdavai sau galvoti apie juos;
+ už vaizdingą jausmų apibūdinimą pasitelkiant metaforas, gamtos pokyčius, aplinkos vaizdavimą ir eilutėmis iš kitų knygų;
+ už filosofinius, moralinius, religinius, dvasinius klausimus, kurie yra iškeliami tarp eilučių. Tiesiogiai šie klausimai nėra iškeliami (nebent kartais, bet jie retoriniai), skaitantysis nagrinėdamas šį kūrinį randa savąją prasmę, savus, aktualius klausimus, kas labai gerai, nes nėra to tiesioginio priverstinio mąstymo kišimo kitam;
+ už vertybių priminimą. Kūrinys nuolat primena, kaip svarbu neskubėti, išties mėgautis gyvenimu, būtimi; kaip išties svarbu būti harmonijoje ne tik su savimi, bet ir aplinkiniais; išmokti mėgautis viskuom (geru ir blogu), ką tik gyvenimas mums gali suteikti;
+ už pačius įvairiausius jausmus, lydėjusius mane nuo pačio pirmo puslapio atsivertimo iki knygos užvertimo ir gilaus atsidūsėjimo (gerąja prasme). Emocijos keitėsi greičiau, nei pralekiantis vaizdas už lango, važiuojant mašina.
Vos prisėdus skaityti - puslapiai tiesiog tirpte tirpdavo (su visais stabtelėjimais). Išties, labai gaila, kad teko mums anksti atsisveikinti su šia genialia rašytoja - kartas nuo karto skaitau Jos knygas iš naujo, o tų, kurių neperskaičiau vis saugau kitai progai, nes nenoriu pernelyg greitai užsibaigti ir po to tarytum išgyventi vėl jos netektį. Magija slypi jos kūriniuose. Ir ta magija mane vis labiau traukia į jos pinkles.
May 28, 2020
„Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos.“
Šis kūrinys leidžia būti šalia Jurgos Ivanauskaitės tada, kai jai labiausiai skauda. Todėl atrodo gan absurdiška jį bandyti sudėti į kažkokius rėmus ar vertinti – tai per daug asmeniška ir per daug tikra. Aprašydama paskutinius savo gyvenimo metus, kuriuos ji pramina viršvalandžiais, nes, kaip jai pačiai atrodo, gyvena iš skolinto laiko, rašytoja kviečia mus į kelionę – nelengvą, reikalaujančią ištvermės ir dėmesingumo kitam, tačiau be galo daug išmokančią.
Neapsigaukit – kūrinys nėra tik persunktas liūdesio. Žinoma, jame aptariamos net ir pačios smulkiausios autorės gyvenimo detalės nuo tada, kai jai buvo diagnozuota liga, čia ji neužglaisto visko gražiais epitetais ar sparnuotomis frazėmis ir toli gražu ne visur prisidengia tuo savo išskirtiniu humoro jausmu. Dažniausiai ji – visiškai pažeidžiama ir tikra, apnuoginanti savo baimes, slapčiausias mintis ir užgaidas, nebijanti klausti ir nerasti atsakymo. Nebijanti galvoti apie mirtį ir mirtingumą, ko daugelis iš mūsų šalinamės. Pasitelkusi savo talentą sutalpinti į žodžius viską, kas liejasi jai pačiai per kraštus, ji kalba tiek apie gniuždantį fizinį skausmą, tiek apie varginančias keliones per gydytojų kabinetus, apie tuos, kurie buvo nekompetentingi ir apie tuos, už kuriuos ji buvo visa širdimi dėkinga. J. Ivanauskaitė mokosi gyventi su liga, mokosi prašyti pagalbos ir ją priimti, mokosi mylėti save – savo mintis, savo kūną, savo dvasingumą. Čia ji dalinasi tuo, kas ją įkvėpė, cituoja kitus kūrėjus ir jai svarbius žmones, todėl atrodo, kad iš tiesų skaitome jos dienoraštį. Kai kur jis nuoseklus ir aiškus, kai kur – padrikas, tačiau skausmingai atspindintis tai, kaip keitėsi pačios Jurgos realybė.
Pamąstymų apie tikėjimą ir apskritai Dievo besibaidantiems žmonėms pranešu – kūrinys tikriausiai ne jums. Jurga be galo daug kalba apie tai, kaip liga pakeitė jos požiūrį į dvasingumą, garsiai svarsto, kas jai yra Dievas ir kokie judviejų santykiai, kalba apie ryšį su juo ir tokį priartėjimą, kokio anksčiau nebuvo pajutusi. Ir ji daug juokiasi. Dažniausiai negali nesijuokti kartu su ja, nes tai Jurgos talentas – net ir graudžiausioje situacijoje būti su šypsena.
Autorės vidinė stiprybė mane ne tik žavėjo, bet ir be galo įkvėpė. Ji netampa neapykantos kupinu žmogumi, kuris grūmoja kumščiu ir žiūrėdamas į dangų klausia „kodėl“. Ji nepradeda skandinti savęs savigailoje, bet ir neieško kaltų kitur. Ji sugeba priimti diagnozę ir viską, kas ateina kartu su neįtikėtina ramybe ir gėriu. Jei bent kruopelę tos ramybės kiekvienas pasiimtumėme sau, neabejoju, taptume kur kas geresniais žmonėmis. O užvertusi paskutinį šios knygos puslapį, po šypsenų, tylaus juoko, kelių nubrauktų ašarų ir daug pasižymėtų pačiai artimų minčių jaučiausi kaip po be galo turtingo ir reikalingo pokalbio su drauge.
Šis kūrinys leidžia būti šalia Jurgos Ivanauskaitės tada, kai jai labiausiai skauda. Todėl atrodo gan absurdiška jį bandyti sudėti į kažkokius rėmus ar vertinti – tai per daug asmeniška ir per daug tikra. Aprašydama paskutinius savo gyvenimo metus, kuriuos ji pramina viršvalandžiais, nes, kaip jai pačiai atrodo, gyvena iš skolinto laiko, rašytoja kviečia mus į kelionę – nelengvą, reikalaujančią ištvermės ir dėmesingumo kitam, tačiau be galo daug išmokančią.
Neapsigaukit – kūrinys nėra tik persunktas liūdesio. Žinoma, jame aptariamos net ir pačios smulkiausios autorės gyvenimo detalės nuo tada, kai jai buvo diagnozuota liga, čia ji neužglaisto visko gražiais epitetais ar sparnuotomis frazėmis ir toli gražu ne visur prisidengia tuo savo išskirtiniu humoro jausmu. Dažniausiai ji – visiškai pažeidžiama ir tikra, apnuoginanti savo baimes, slapčiausias mintis ir užgaidas, nebijanti klausti ir nerasti atsakymo. Nebijanti galvoti apie mirtį ir mirtingumą, ko daugelis iš mūsų šalinamės. Pasitelkusi savo talentą sutalpinti į žodžius viską, kas liejasi jai pačiai per kraštus, ji kalba tiek apie gniuždantį fizinį skausmą, tiek apie varginančias keliones per gydytojų kabinetus, apie tuos, kurie buvo nekompetentingi ir apie tuos, už kuriuos ji buvo visa širdimi dėkinga. J. Ivanauskaitė mokosi gyventi su liga, mokosi prašyti pagalbos ir ją priimti, mokosi mylėti save – savo mintis, savo kūną, savo dvasingumą. Čia ji dalinasi tuo, kas ją įkvėpė, cituoja kitus kūrėjus ir jai svarbius žmones, todėl atrodo, kad iš tiesų skaitome jos dienoraštį. Kai kur jis nuoseklus ir aiškus, kai kur – padrikas, tačiau skausmingai atspindintis tai, kaip keitėsi pačios Jurgos realybė.
Pamąstymų apie tikėjimą ir apskritai Dievo besibaidantiems žmonėms pranešu – kūrinys tikriausiai ne jums. Jurga be galo daug kalba apie tai, kaip liga pakeitė jos požiūrį į dvasingumą, garsiai svarsto, kas jai yra Dievas ir kokie judviejų santykiai, kalba apie ryšį su juo ir tokį priartėjimą, kokio anksčiau nebuvo pajutusi. Ir ji daug juokiasi. Dažniausiai negali nesijuokti kartu su ja, nes tai Jurgos talentas – net ir graudžiausioje situacijoje būti su šypsena.
Autorės vidinė stiprybė mane ne tik žavėjo, bet ir be galo įkvėpė. Ji netampa neapykantos kupinu žmogumi, kuris grūmoja kumščiu ir žiūrėdamas į dangų klausia „kodėl“. Ji nepradeda skandinti savęs savigailoje, bet ir neieško kaltų kitur. Ji sugeba priimti diagnozę ir viską, kas ateina kartu su neįtikėtina ramybe ir gėriu. Jei bent kruopelę tos ramybės kiekvienas pasiimtumėme sau, neabejoju, taptume kur kas geresniais žmonėmis. O užvertusi paskutinį šios knygos puslapį, po šypsenų, tylaus juoko, kelių nubrauktų ašarų ir daug pasižymėtų pačiai artimų minčių jaučiausi kaip po be galo turtingo ir reikalingo pokalbio su drauge.
February 3, 2019
Tai paskutinė ir nebaigta Jurgos Ivanauskaitės knyga, rašyta iki paskutiniųjų dienų. Šis faktas tarsi perša mintį, kad knyga turėtų būti labai liūdna ir skausminga. Taip skausmo čia netrūksta, bet man ši knyga buvo dovana, tarsi terapija, kurioje radau ramybę ir įkvėpimą. Anksčiau išgirdusi Jurgos vardą man suskausdavo, nes jos vardą iškart susiedavau su jos pernelyg ankstyva mirtimi, tačiau dabar supratau, kaip smarkiai klydau... Autorė mane įtikino, kad toks, iš pažiūros tragiškas likimas, gali būti laikomas dovana, antru gyvenimo šansu, kurio kažkodėl mes nemokame pasinaudoti už kiek mažesnę kainą nei aiškiai nustatytas terminas. Juk tikrai, kaip dažnai mes pradedam gailėti tų, kurie turėtų gailėti mūsų. Žinau, kad kito žmogaus patirtis nepaskatina imtis drastiškų pokyčių, bet labai tikiuosi, kad tai, ką perskaičiau ir perskaičius permąsčiau, paliks nors mažytį ilgalaikį pėdsaką, kuris bus priminimas nepamiršti džiaugtis ta pilka kasdienybe ir visomis jos smulkmenomis, taupyti laiką net ir nežinant, kiek man jo dar liko, įsisąmoninti savo mirtingumą...
Ir koks taiklus ir prasmingas knygos pavadinimas...
„Visi bent kartą juokais ar pusiau rimtai esame savęs klausę: kaip elgtumės, jei žinotume, kad gyventi liko vieneri metai, mėnuo, savaitė? Nors ir keista, tikriausiai niekas net nebandė iš tikrųjų sąžiningai į tai atsakyti. Kaip elgčiausi aš, jei žinočiau, kad rytojaus diena man bus paskutinė, negana to, turėčiau burtų lazdelę ir galėčiau reikalauti visko, ko tik širdis geidžia? Kad ir kiek kurstau fantazijomis apie Lhasą, Las Vegą, Niujorką, Barseloną, Jeruzalę, kelionę aplink pasaulį, skrydį į Mėnulį, kad ir kaip save vilioju pusryčiais su Gabrieliu Garcia Marquezu, pietumis su Robertu de Niro, vakariene su Emiru Kusturica, siūlau sau haute couture sukneles, deimantus, sabalų kailinius, orgijas su neįtikėtinais delikatesais, mariomis alkoholio, puikiausios „žolės“ suktinėmis, aukščiausios prabos heroino takeliais, gundausi žavingais, bet intelektualiais vyriškiais ir tobulu seksu, tačiau man norisi, kad paskutinė diena būtų tokia kaip visos. Tokia, kokių praeina tūkstančiai nė nepastebėtų. Noriu, kad ji niekuo nesiskirtų nuo ilgiausios virtinės pilkų savo sesių, bet, įsisąmoninta ir su pasimėgavimu nugyventa, taptų tikra dienų karaliene. Ne, karalienės nereikia. Man užtektų paprasčiausios dienos Prieš Nuosprendį.“
Ir koks taiklus ir prasmingas knygos pavadinimas...
„Visi bent kartą juokais ar pusiau rimtai esame savęs klausę: kaip elgtumės, jei žinotume, kad gyventi liko vieneri metai, mėnuo, savaitė? Nors ir keista, tikriausiai niekas net nebandė iš tikrųjų sąžiningai į tai atsakyti. Kaip elgčiausi aš, jei žinočiau, kad rytojaus diena man bus paskutinė, negana to, turėčiau burtų lazdelę ir galėčiau reikalauti visko, ko tik širdis geidžia? Kad ir kiek kurstau fantazijomis apie Lhasą, Las Vegą, Niujorką, Barseloną, Jeruzalę, kelionę aplink pasaulį, skrydį į Mėnulį, kad ir kaip save vilioju pusryčiais su Gabrieliu Garcia Marquezu, pietumis su Robertu de Niro, vakariene su Emiru Kusturica, siūlau sau haute couture sukneles, deimantus, sabalų kailinius, orgijas su neįtikėtinais delikatesais, mariomis alkoholio, puikiausios „žolės“ suktinėmis, aukščiausios prabos heroino takeliais, gundausi žavingais, bet intelektualiais vyriškiais ir tobulu seksu, tačiau man norisi, kad paskutinė diena būtų tokia kaip visos. Tokia, kokių praeina tūkstančiai nė nepastebėtų. Noriu, kad ji niekuo nesiskirtų nuo ilgiausios virtinės pilkų savo sesių, bet, įsisąmoninta ir su pasimėgavimu nugyventa, taptų tikra dienų karaliene. Ne, karalienės nereikia. Man užtektų paprasčiausios dienos Prieš Nuosprendį.“
October 6, 2020
“Jaučiuosi taip, it 44 metus, per kuriuos mokiausi gyventi, buvo tik ilga įžanga prieš 45-uosius, kai mokausi mirti.”
Šia citata ir noriu pradėti kalbą apie išskirtinę Jurgos Ivanauskaitės knygą. Turiu prisipažinti, jog lig šiol jos knygų neskaičiau. O dabar turbūt paklausite, iš kur aš žinau, jog tai išskirtinė knyga jei neskaičiau kitų? Klausimas logiškas, bet tam, kad tai suprastum nereikia būti susipažinus su autorės kitais kūriniais. Ši knyga visiškai unikali savo tema, dėstymu, pabaiga…
Kaip pati autorė įvardija, ši knyga “Tai – Kelio ir Kelionės istorija.”
Man sunku skaityti šią knygą. Iriuosi per žodžius, sakinius, puslapius. Lėtai. Labai lėtai. Esu jautrus žmogus ir visada gilinuosi į pačią esmę. O skaityti “nuteisto” mirti žmogaus “išpažintį” mane slegia nežmoniškai sunkiai. Gal, kad pačiai vos prieš metus teko atsisveikinti su artimu žmogumi ir ta akimirka pasiliks su manimi amžinai. Skaitydama pradžią nerimavau ar įveiksiu ją visą, ar man nebus “per daug”. Įveikti įveikiau ir tuo džiaugiuosi. “Lydėti” žmogų į mirtį, suprasti kas vyksta jo viduje (bent maža dalele), manau yra neįtikėtina patirtis! O tai, kad mirtis egzistuoja, nors mes ją linkę pamiršti, ir ją įsisąmoninti ir save įžeminti yra naudinga. Besisukdami rutinoje ir materialeme pasaulyje, tas priminimas yra tarsi šalto vandens pliūpsnis į veidą, kuris nors trumpam (nors tą akimirką) padeda “atsimerkti”.
Ir kokia keista patirtis – perskaičius šią knygą, jaučiuosi autorei artima. Matyt tas žinojimas, jog žmogus atvėrė savo sielos duris, plačiai ir visiems norintiems, sukuria artumo jausmą.
Kaip ir daugelyje kritinių situacijų, gelbėja autorės humoro jausmas, leidžiantis nepaskęsti toje slogioje ligos akivaizdoje. Ir kas keisčiausia juokiausi vietomis net balsu.
Džiaugiuosi perskaičiusi knygą. Mirties tema, tiksliau gyvenimas po mirties, mane domina nuo vaikystės, tad tema manęs negąsdina. Tik ko nesiimsiu tai šios knygos vertinti. Negaliu vertinti to ką autorė čia sudėjo. Tai absoliučiai neįprasta knyga ir ji arba atras kelią į žmogaus širdį, arba ne. Ir čia nekaltas nei skaitytojas, nei rašytoja.
Šia citata ir noriu pradėti kalbą apie išskirtinę Jurgos Ivanauskaitės knygą. Turiu prisipažinti, jog lig šiol jos knygų neskaičiau. O dabar turbūt paklausite, iš kur aš žinau, jog tai išskirtinė knyga jei neskaičiau kitų? Klausimas logiškas, bet tam, kad tai suprastum nereikia būti susipažinus su autorės kitais kūriniais. Ši knyga visiškai unikali savo tema, dėstymu, pabaiga…
Kaip pati autorė įvardija, ši knyga “Tai – Kelio ir Kelionės istorija.”
Man sunku skaityti šią knygą. Iriuosi per žodžius, sakinius, puslapius. Lėtai. Labai lėtai. Esu jautrus žmogus ir visada gilinuosi į pačią esmę. O skaityti “nuteisto” mirti žmogaus “išpažintį” mane slegia nežmoniškai sunkiai. Gal, kad pačiai vos prieš metus teko atsisveikinti su artimu žmogumi ir ta akimirka pasiliks su manimi amžinai. Skaitydama pradžią nerimavau ar įveiksiu ją visą, ar man nebus “per daug”. Įveikti įveikiau ir tuo džiaugiuosi. “Lydėti” žmogų į mirtį, suprasti kas vyksta jo viduje (bent maža dalele), manau yra neįtikėtina patirtis! O tai, kad mirtis egzistuoja, nors mes ją linkę pamiršti, ir ją įsisąmoninti ir save įžeminti yra naudinga. Besisukdami rutinoje ir materialeme pasaulyje, tas priminimas yra tarsi šalto vandens pliūpsnis į veidą, kuris nors trumpam (nors tą akimirką) padeda “atsimerkti”.
Ir kokia keista patirtis – perskaičius šią knygą, jaučiuosi autorei artima. Matyt tas žinojimas, jog žmogus atvėrė savo sielos duris, plačiai ir visiems norintiems, sukuria artumo jausmą.
Kaip ir daugelyje kritinių situacijų, gelbėja autorės humoro jausmas, leidžiantis nepaskęsti toje slogioje ligos akivaizdoje. Ir kas keisčiausia juokiausi vietomis net balsu.
Džiaugiuosi perskaičiusi knygą. Mirties tema, tiksliau gyvenimas po mirties, mane domina nuo vaikystės, tad tema manęs negąsdina. Tik ko nesiimsiu tai šios knygos vertinti. Negaliu vertinti to ką autorė čia sudėjo. Tai absoliučiai neįprasta knyga ir ji arba atras kelią į žmogaus širdį, arba ne. Ir čia nekaltas nei skaitytojas, nei rašytoja.
June 3, 2024
Paskutinė Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurioje ji atsiverčia į krikščionybę.
July 7, 2022
Buvo labai liūdna skaityti mirštančios, bet labai norinčios gyventi ir iš visų jėgų kovojančios rašytojos, tiesiog žmogaus, užrašus.
March 12, 2019
„Dabar manau, kad Skausmo skalę reikėtų turėti visiems neligoniams, kad kiekvieną vakarą išsimatuotų savo skausmelius, apmaudus, sielvartėlius, nustatytų rodyklę prie nulio ir padėkotų Dievui už puikią praėjusią dieną.“
„Tiems, kurie mėgsta ir moka juoktis.“
„Tiems, kurie mėgsta ir moka juoktis.“
April 3, 2025
„Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė.“
„Mirtis, kaip sugrįžimas iš tremties, kuri vadinama gyvenimu.“
„Didžiausia nuodėmė – neišnaudotas gyvenimas.“
„Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos. Ko gero, tai paprasčiau nei prisiversti pasiteirauti: ‘Kaip tavo sveikata?’ Paprasčiau, nes žmoniškiau.“
„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.“
„Mirtis, kaip sugrįžimas iš tremties, kuri vadinama gyvenimu.“
„Didžiausia nuodėmė – neišnaudotas gyvenimas.“
„Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos. Ko gero, tai paprasčiau nei prisiversti pasiteirauti: ‘Kaip tavo sveikata?’ Paprasčiau, nes žmoniškiau.“
„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.“
January 30, 2021
Skaičiau vis sustodama ir įkvėpdama. Pilnus plaučius oro. Skaičiau vis nurydama kartėlį. Vis iš naujo ir iš naujo skaitydama eilutes, bandydama išsunkti iš jų visą, ten slypinčią prasmę. Ašarotom akim ir vis pilnėjančia siela. Groteskiškas pasakojimas apie nuolatinę būties ir nebūties kovą, apie žmogų, atsidūrusį ribinėje situacijoje, apie dovaną - galimybę gyventi. Gyventi viršvalandžius...
“Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena.” (J. Ivanauskaitė)
“Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena.” (J. Ivanauskaitė)
March 29, 2020
Sunku kažkaip vertinti šią knygą. Ir gaila, jog autorė jos nespėjo užbaigti. Labai lengvai besiskaitanti knygą, labai daug teisingų ir šviesių minčių. Įdomu pamatyti ir pajausti sergančio vėžiu žmogaus pasaulį, gyvenimą ir vertybes, nes jis tikrai kitoks. Labai kliuvo tas patikėjimas dievu ir jo buvimu, bet kartu ir įdomu ar daugelis ligonių pasiekia tokia tikėjimo fazę. Bet kokiu atveju knyga tikrai labai patiko.
May 2, 2017
Ivanauskaitė visad buvo tobula.
Šioje knygoje ji tai tik patvirtina.
Šioje knygoje ji tai tik patvirtina.
October 8, 2023
Labai jautri, atvira ir stipri knyga. Tai mano pirmas skaitytas Ivanauskaitės kūrinys ir nepameluosiu, kad knygą nusipirkau dėl jam galiojusios akcijos... Labai džiaugiuosi tai padaręs ir perskaitęs šią skausmo ir kartu grožio knygą.
"Jurga rašė tol, kol gyveno. Iki pasutinių dienų. "Viršvalandžiai – galimybė nueiti tą nepaprastai sunkų kelią drauge, kad ji gyventų toliau." – parašyta ant knygos galinio viršelio. Džiaugiuosi pažingsniavęs šiuo keliu kartu ir kviečiu kiekvieną abejojantį.
Knygos tyrumas skatina mane susimąstyti ir būti tyresniu žmogumi. Jurga primena, kad reikia gyventi gyventi gyventi, nes gyvenimas tik vienas ir labai trapus, jis baigiasi.
Šis pusiau dienoraštis man labai primena neurochirurgo Paul Kalanithi autobiografiją "When Breath Becomes Air". Jis taip pat dirbo ir rašė iki pat mirties, ir atsisakė leistis nuskausminamuosius nepakeliamo skausmo valandomis, norėjo pažvelgti mirčiai tiesiai į akis. Jurga pervėrė mirtį savo bejėgio kūno akimis.
Jurga, kad daliniesi savo grožiu, ačiū, ačiū, ačiū!
"Jurga rašė tol, kol gyveno. Iki pasutinių dienų. "Viršvalandžiai – galimybė nueiti tą nepaprastai sunkų kelią drauge, kad ji gyventų toliau." – parašyta ant knygos galinio viršelio. Džiaugiuosi pažingsniavęs šiuo keliu kartu ir kviečiu kiekvieną abejojantį.
Knygos tyrumas skatina mane susimąstyti ir būti tyresniu žmogumi. Jurga primena, kad reikia gyventi gyventi gyventi, nes gyvenimas tik vienas ir labai trapus, jis baigiasi.
Šis pusiau dienoraštis man labai primena neurochirurgo Paul Kalanithi autobiografiją "When Breath Becomes Air". Jis taip pat dirbo ir rašė iki pat mirties, ir atsisakė leistis nuskausminamuosius nepakeliamo skausmo valandomis, norėjo pažvelgti mirčiai tiesiai į akis. Jurga pervėrė mirtį savo bejėgio kūno akimis.
Jurga, kad daliniesi savo grožiu, ačiū, ačiū, ačiū!
March 26, 2021
Kaip visuomet - autore nepagailejo vaizdingu aprasymu tokiai sunkiai ligai, aplinkai, emocijoms ir jausmas.
Tamsiausiame tunelyje ji izvelge tiek daug meiles, gerio, laisves ir grozio. Viltis neapleido jos iki pat galo, o patarimai knygoje priverte ne tik susimastyt, bet ir kilstelt antakius (rodos tokie paprasti, taciau musu visu labai greitai uzmirstami)
Vienintelis dalykas, man asmeniskai, kuris knygoje netiko - tai kitu zmoniu ar autoriu citatos..
Jos buvo nereikalingos, nes autore savais zodziais vaizdingai ir vietomis net su humoru sukure savas citatas, kurios naturaliai knygoje "susigulejo".
Tikrai verta bent karta perskaityti knyga, joje esanti viltis ir pozityvumo saknys pakeis net didziausio skeptiko poziuri.
Tamsiausiame tunelyje ji izvelge tiek daug meiles, gerio, laisves ir grozio. Viltis neapleido jos iki pat galo, o patarimai knygoje priverte ne tik susimastyt, bet ir kilstelt antakius (rodos tokie paprasti, taciau musu visu labai greitai uzmirstami)
Vienintelis dalykas, man asmeniskai, kuris knygoje netiko - tai kitu zmoniu ar autoriu citatos..
Jos buvo nereikalingos, nes autore savais zodziais vaizdingai ir vietomis net su humoru sukure savas citatas, kurios naturaliai knygoje "susigulejo".
Tikrai verta bent karta perskaityti knyga, joje esanti viltis ir pozityvumo saknys pakeis net didziausio skeptiko poziuri.
July 26, 2020
„Galbūt trokštu ne tiek rašyti, kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo. Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu. Mano tekstas – kaip besibaigiančios vandens atsargos tam, kuris pasiklydo ir trokšta dykumoje. Kol rašysiu, tol gyvensiu.”
„Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam.”
„Žmonės, kurie pažino džiaugsmą, neneigia tamsos, bet apsisprendžia joje negyventi...”
„Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam.”
„Žmonės, kurie pažino džiaugsmą, neneigia tamsos, bet apsisprendžia joje negyventi...”
March 8, 2025
Tai geriausia lietuvių literatūros knyga, kurią esu skaičiusi. Dar žandai šlapi nuo ąšarų.
"Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančio egzistencija tampa gal net vertingesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų."
"Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančio egzistencija tampa gal net vertingesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų."
December 21, 2020
“Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė.”
Read
March 27, 2021"Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau - tol esu".
August 24, 2024
sunkiai suprantu knygų skaitymą antrą ir daugiau kartų, bet į rankas sugrįžta Viršvalandžiai ir pasidaro aiškiau
March 30, 2025
Turbūr bene geriausiai visą šią knygą apibūdina pačios autorės citata: "<...> kai gyvenimą apšviečia juoda mirties saulė, būties spalvos tampa akinamai ryškios"
May 16, 2020
Yra knygų, kurios į rankas ateina pačios. Šią aptikau viename dėvėtų knygų knygynėlyje, nuvykusi ten vieno seniai išparduoto tiražo egzemplioriaus.
Kadangi man #Viršvalandžiai buvo dar neskaityti ir tame tamsiame dulkėmis kvepiančiais puslapiais iki lubų užkrautame knygynėlyje visai apsidžiaugiau juos suradusi.
Žinojau, kad tai - paskutinė ir nebaigta autorės knyga. Žinojau, kad tai sunkios kovos su vėžiu istorija, žinojau, kad ta kova seniai pralaimėta.
Tačiau kiek šviesos ir kokie klodai meilės, tikėjimo ir ramybės ten sudėta, man buvo gražus atradimas.
Kitas atradimas - buvęs knygos savininkas ir jo pabraukytos eilutės, kai kur ištisos pastraipos... Tos, kur jautriausios ir nepaprastai atviros.
Raudonu seniai nedrožtu pieštuku kažkas, kas skaitė ją pirmiau manęs, žymėjo ir ženklino, ko gero, emociškai stipriausias knygos vietas. Tuos puslapius, kur Jurga rašo, kad nebebijo mirties, kad atsirado palengvėjimas ir palaima, kad atsidavė neišvengiamam gyvenimo keliui, kad surado ramybę, tikėjimą ir visišką laisvę...
Ir aš kone visą knygą negalėjau išmest iš galvos to žmogaus. Jis tai ar ji, ar rado save šituose puslapiuose, ar kovojo taip pat kantriai kaip ir Jurga. O gal seniai pasidavė ir "Viršvalandžiai" atiteko dėvėtų knygų pardavėjams kartu su jose likusiais pralaimėtos kovos emocijų likučiais?
Žinau, kad nesužinosiu.
Nepaisant to, šitą nepaaiškinamam liūdesy žydinčią gegužę turėjau gražų vakarą su knyga, kviečiančia branginti gyvenimą.
Kadangi man #Viršvalandžiai buvo dar neskaityti ir tame tamsiame dulkėmis kvepiančiais puslapiais iki lubų užkrautame knygynėlyje visai apsidžiaugiau juos suradusi.
Žinojau, kad tai - paskutinė ir nebaigta autorės knyga. Žinojau, kad tai sunkios kovos su vėžiu istorija, žinojau, kad ta kova seniai pralaimėta.
Tačiau kiek šviesos ir kokie klodai meilės, tikėjimo ir ramybės ten sudėta, man buvo gražus atradimas.
Kitas atradimas - buvęs knygos savininkas ir jo pabraukytos eilutės, kai kur ištisos pastraipos... Tos, kur jautriausios ir nepaprastai atviros.
Raudonu seniai nedrožtu pieštuku kažkas, kas skaitė ją pirmiau manęs, žymėjo ir ženklino, ko gero, emociškai stipriausias knygos vietas. Tuos puslapius, kur Jurga rašo, kad nebebijo mirties, kad atsirado palengvėjimas ir palaima, kad atsidavė neišvengiamam gyvenimo keliui, kad surado ramybę, tikėjimą ir visišką laisvę...
Ir aš kone visą knygą negalėjau išmest iš galvos to žmogaus. Jis tai ar ji, ar rado save šituose puslapiuose, ar kovojo taip pat kantriai kaip ir Jurga. O gal seniai pasidavė ir "Viršvalandžiai" atiteko dėvėtų knygų pardavėjams kartu su jose likusiais pralaimėtos kovos emocijų likučiais?
Žinau, kad nesužinosiu.
Nepaisant to, šitą nepaaiškinamam liūdesy žydinčią gegužę turėjau gražų vakarą su knyga, kviečiančia branginti gyvenimą.
March 22, 2013
Siaip nepatikdavo man Jurgos knygos. Gal kad labai nuo mano pasaulio toli. Bet sita istrigo, nes daug skausmo joje.
March 12, 2021
JURGA IVANAUSKAITĖ “VIRŠVALANDŽIAI”
“Balandžio 21, Gocunda. Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.” P. 117.
Tai yra paskutinė Jurgos Ivanauskaitės (1961-2007) knyga, pradėta rašyti 2005 m. gruodžio 12-ąją, kai rašytoja, menininkė, keliautoja Jurga ryte sužinojo mirtinos ligos diagnozę. Tos pačios dienos vakare ji taip pat išgirdo žinią, jog jai suteikta Nacionalinė premija. Jurga rašė tol, kol gyveno. Tai išties atvira knyga apie jos Kelią ir Laiką sužinojus diagnozę. Tad laiką po diagnozės ji ir pavadino viršvalandžiais (“Aš gyvenu viršvalandžius, ir jie kupini ne tik siaubo (gyvuliškos baimės, švento virpulio), bet ir neapsakomo grožio.” P. 114). Knygos medžiaga tai - Jurgos Ivanauskaitės pasakojimas, dienoraščio eilutės, du laiškai skelbti skaitytojams, rašinys “Monologai ir dialogai”, jos sesers Radvilės elektroniniai laiškai draugams ir artimiesiems, siųsti iš Švedijos į Lietuvą, (kuomet Jurga gydėsi Lundo ir Upsalos ligoninėse), cituojama daug kitų tuo metu skaitytų Jurgą Ivanauskaitę žavėjusių autorių, tokių kaip Oscar Wilde, Soreno Kierkegaard, Thomas Merton, Henri J. M. Nouwen, minčių, į kurias ji buvo panirusi visa esybe.
“Viršvalandžiai” - tai itin gili ir jautri knyga, kuri stipriai paliečia skaitytoją. Labai atvirai dalijamasi apie artėjančios mirties būseną, baimę, kančią, ligoninėse praleistą laiką, neviltį, kovą. Bet ir iš kitos pusės tai yra knyga, kuri turi tiek stiprybės ir dvasingumo, skatinimo džiaugtis gyvenimu ir vertinti jį. Tad net jei ir buvo labai sunku skaityti šią knygą kai kuriuose puslapiuose, nes tikrai labai su atjauta stebi puslapiuose pasakojamą istoriją, kovą su liga, baimes, kančią, skausmą, stojimąsi ant kojų, bet Jurga Ivanauskaitė skaitytojams padovanojo kartu ir neišsenkamą paskatinimą GYVENTI. Vertinti gyvenimą. Būti viltingiems. Džiaugtis. Mokėti tiesiog būti, išbūti, žiūrėti, matyti. Net ir kasdienos mažuose elementuose įžvelgti gyvybę, ramybę, džiaugsmą, Dievą. Jo meilę, globą. “Fizinė kančia ir fizinis skausmas kažkokiu mistiniu, metafiziniu būdu pramina, praskiria, prakerta it miške, lyg kalnuose išsprogdina Kelią į Tikrąjį Džiaugsmą. Labai keista <…> Prasmės, Dievo jiems suteiktos prasmės pilna kiekviena ore sklandanti dulkė ir kiekvienas ją sudarantis atomas.” P. 74.
“Mes taip įprantame prie mechaniškų kasdienybės ritualų, kad nė nebesuvokiame, ką nuolat prarandame. Tačiau kai gyvenimą apšviečia juoda mirties saulė, būties spalvos tampa akinamai ryškios. Toje šviesoje ir vėl susigrąžinamas R. Šilbajorio apgailėtas gebėjimas “būti, jausti dalykus, tartum jie būtų visiškai nauji, nuostabūs, kaip ką tik atrasti kontinentai.” P. 43.
Mano asmenine nuomone, ši stipri Knyga (net jei ir iššaukia savaime suprantamą liūdesį, atjautą, širdgėlą, susimąstymą, gyvenimo laikinumo suvokimą vėl ir vėl… apie mirties, ligos tematikas NIEKADA nėra paprasta skaityti) yra šviesa. Šviesa ta prasme, nes kviečia skaitytojus švęsti gyvenimą, jausti džiaugsmą ir DŽIAUGTIS. Džiaugtis ne tik tada, kai būna geros minutės, bet švęsti “kiekvieną pasitaikiusią karalystės užuominą” (p. 145). Įkvepia nešvaistyti laiko beprasmybėms, o matyti gyvenimą ir pasaulį be iliuzijų, “leisti pasauliui būti tokiam, koks yra iš tikrųjų, neiškraipytą įvardijimų, apibūdinimų ir interpretacijų.” P. 104. Šioje knygoje aš atradau daug dvasingumo, tikėjimo, maldų. Ir labai svarbią vietą “Viršvalandžiai” užima tikėjimo klausimas, Dievas, Dievo meilė, malda, Aukščiausiojo malonė. Vasario 5, Lunde, rašydama dienoraštį Jurga Ivanauskaitė mini Dievo meilę. “Aš jos pripildyta. Meilė, kurios taip ilgėjausi, taip troškau, taip geidžiau visą gyvenimą, dabar pripildo mane iki pat viršaus, iki momenėlio, iki tos mistinės skylutės, pro kurią, anot tibetiečių, vykdant phova ritualą žmogaus siela išlekia į geresnius įsikūnijimus. Meilė gaubia mane iš visų pusių ir nebėra jokios ribos tarp vidaus ir išorės.” P. 75-76. Rašytoja atveria širdį ir sako, jog “Kartais dieviškumą labai aiškiai jaučiu ir savyje. <…> Šiam savo dienorašty dažnai, pernelyg dažnai miniu žodį Dievas. Bet Jo taip daug manyje ir aplinkui.” P. 113. Knygoje labai ryškiai skamba dvasinės kelionės simfonija ir kiekvienas “klausytojas”- skaitytojas išties apdovanojamas tokiu atviru, nuoširdžiu, viltingu, kviečiančiu PASIRINKTI gyventi gyvenimą džiaugsme, meilėje, su Dievu, net jei ir būna neretai sunku. Net jei kartais ir itin slogu bei fatališka.
“Daugelis žmonių gyvena tam, kad juos mylėtų, kad jais žavėtųsi. Tačiau gyventi turėtume mes patys mylėdami ir žavėdamiesi.” P. 150.
“Balandžio 21, Gocunda. Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.” P. 117.
Tai yra paskutinė Jurgos Ivanauskaitės (1961-2007) knyga, pradėta rašyti 2005 m. gruodžio 12-ąją, kai rašytoja, menininkė, keliautoja Jurga ryte sužinojo mirtinos ligos diagnozę. Tos pačios dienos vakare ji taip pat išgirdo žinią, jog jai suteikta Nacionalinė premija. Jurga rašė tol, kol gyveno. Tai išties atvira knyga apie jos Kelią ir Laiką sužinojus diagnozę. Tad laiką po diagnozės ji ir pavadino viršvalandžiais (“Aš gyvenu viršvalandžius, ir jie kupini ne tik siaubo (gyvuliškos baimės, švento virpulio), bet ir neapsakomo grožio.” P. 114). Knygos medžiaga tai - Jurgos Ivanauskaitės pasakojimas, dienoraščio eilutės, du laiškai skelbti skaitytojams, rašinys “Monologai ir dialogai”, jos sesers Radvilės elektroniniai laiškai draugams ir artimiesiems, siųsti iš Švedijos į Lietuvą, (kuomet Jurga gydėsi Lundo ir Upsalos ligoninėse), cituojama daug kitų tuo metu skaitytų Jurgą Ivanauskaitę žavėjusių autorių, tokių kaip Oscar Wilde, Soreno Kierkegaard, Thomas Merton, Henri J. M. Nouwen, minčių, į kurias ji buvo panirusi visa esybe.
“Viršvalandžiai” - tai itin gili ir jautri knyga, kuri stipriai paliečia skaitytoją. Labai atvirai dalijamasi apie artėjančios mirties būseną, baimę, kančią, ligoninėse praleistą laiką, neviltį, kovą. Bet ir iš kitos pusės tai yra knyga, kuri turi tiek stiprybės ir dvasingumo, skatinimo džiaugtis gyvenimu ir vertinti jį. Tad net jei ir buvo labai sunku skaityti šią knygą kai kuriuose puslapiuose, nes tikrai labai su atjauta stebi puslapiuose pasakojamą istoriją, kovą su liga, baimes, kančią, skausmą, stojimąsi ant kojų, bet Jurga Ivanauskaitė skaitytojams padovanojo kartu ir neišsenkamą paskatinimą GYVENTI. Vertinti gyvenimą. Būti viltingiems. Džiaugtis. Mokėti tiesiog būti, išbūti, žiūrėti, matyti. Net ir kasdienos mažuose elementuose įžvelgti gyvybę, ramybę, džiaugsmą, Dievą. Jo meilę, globą. “Fizinė kančia ir fizinis skausmas kažkokiu mistiniu, metafiziniu būdu pramina, praskiria, prakerta it miške, lyg kalnuose išsprogdina Kelią į Tikrąjį Džiaugsmą. Labai keista <…> Prasmės, Dievo jiems suteiktos prasmės pilna kiekviena ore sklandanti dulkė ir kiekvienas ją sudarantis atomas.” P. 74.
“Mes taip įprantame prie mechaniškų kasdienybės ritualų, kad nė nebesuvokiame, ką nuolat prarandame. Tačiau kai gyvenimą apšviečia juoda mirties saulė, būties spalvos tampa akinamai ryškios. Toje šviesoje ir vėl susigrąžinamas R. Šilbajorio apgailėtas gebėjimas “būti, jausti dalykus, tartum jie būtų visiškai nauji, nuostabūs, kaip ką tik atrasti kontinentai.” P. 43.
Mano asmenine nuomone, ši stipri Knyga (net jei ir iššaukia savaime suprantamą liūdesį, atjautą, širdgėlą, susimąstymą, gyvenimo laikinumo suvokimą vėl ir vėl… apie mirties, ligos tematikas NIEKADA nėra paprasta skaityti) yra šviesa. Šviesa ta prasme, nes kviečia skaitytojus švęsti gyvenimą, jausti džiaugsmą ir DŽIAUGTIS. Džiaugtis ne tik tada, kai būna geros minutės, bet švęsti “kiekvieną pasitaikiusią karalystės užuominą” (p. 145). Įkvepia nešvaistyti laiko beprasmybėms, o matyti gyvenimą ir pasaulį be iliuzijų, “leisti pasauliui būti tokiam, koks yra iš tikrųjų, neiškraipytą įvardijimų, apibūdinimų ir interpretacijų.” P. 104. Šioje knygoje aš atradau daug dvasingumo, tikėjimo, maldų. Ir labai svarbią vietą “Viršvalandžiai” užima tikėjimo klausimas, Dievas, Dievo meilė, malda, Aukščiausiojo malonė. Vasario 5, Lunde, rašydama dienoraštį Jurga Ivanauskaitė mini Dievo meilę. “Aš jos pripildyta. Meilė, kurios taip ilgėjausi, taip troškau, taip geidžiau visą gyvenimą, dabar pripildo mane iki pat viršaus, iki momenėlio, iki tos mistinės skylutės, pro kurią, anot tibetiečių, vykdant phova ritualą žmogaus siela išlekia į geresnius įsikūnijimus. Meilė gaubia mane iš visų pusių ir nebėra jokios ribos tarp vidaus ir išorės.” P. 75-76. Rašytoja atveria širdį ir sako, jog “Kartais dieviškumą labai aiškiai jaučiu ir savyje. <…> Šiam savo dienorašty dažnai, pernelyg dažnai miniu žodį Dievas. Bet Jo taip daug manyje ir aplinkui.” P. 113. Knygoje labai ryškiai skamba dvasinės kelionės simfonija ir kiekvienas “klausytojas”- skaitytojas išties apdovanojamas tokiu atviru, nuoširdžiu, viltingu, kviečiančiu PASIRINKTI gyventi gyvenimą džiaugsme, meilėje, su Dievu, net jei ir būna neretai sunku. Net jei kartais ir itin slogu bei fatališka.
“Daugelis žmonių gyvena tam, kad juos mylėtų, kad jais žavėtųsi. Tačiau gyventi turėtume mes patys mylėdami ir žavėdamiesi.” P. 150.
January 6, 2024
Paskutinė J. Ivanauskaitės parašyta knyga, tačiau man - pirmoji jos knyga, kurią teko skaityti. Tai intymi tiek psichologinės, tiek kūno - fizinės kovos išpažintis, su neišvengiamu ir nepridengiamu vidiniu chaosu, vienintelis tiesos “pagražinimas” matyt yra juodas humoras, kuris išties padeda geriau suprasti žmogų, besitaikantį su savo mirtingumo faktu ir tuo pačiu metu žūtbūt bandantį gyventi. Labai keistas jausmas apima verčiant paskutinius knygos puslapius, išgyvenant paskutinius Ivanauskaitės viršvalandžius lyg ir kartu su ja pačia, nesinori pabaigti skaityti ir užversti knygos, lyg tai turėtų galios praeities likime. J. Ivanauskaitė minėjo, kad šios knygos rašymas jai itin svarbus „Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau - tol esu” manau, jog svarbu dalintis rašytojos kūryba, toliau tęsti jos buvimą, nors ir ne fiziniame kūne.
September 4, 2024
Apie mirtį kaip apie neišvengiamybę. Be pagražinimų ir mistifikacijų, kurias dažnai naudojame. Mes visi esame mirtingi, tik kartais tai pamirštame. Mes esame ir turime mėgautis kiekviena akimirka, kiekvienu įkvėpimu, kiekviena šypsena.
Mes esame ir turime būti tokie kokie esame. Be kaukių ir Be pagražinimų.
Balandžio 21, Gocunda. Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.”
Mes esame ir turime būti tokie kokie esame. Be kaukių ir Be pagražinimų.
Balandžio 21, Gocunda. Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.”
February 9, 2021
"Viršvalandžiai" tarytum vainikuoja visą gyvenimą trukusią J. Ivanauskaitės dvasinę kelionę. Sakyčiau, ši knyga ne apie skausmą, o apie viltį ir norą gyventi žinant, kad bet kurią akimirką gali mirti. Nepaisant įvairių svarstymų, kelionės po Rytų šalis neabejotinai paruošė rašytojos dvasią mirčiai. Ji jos laukė pakankamai šviesiai. Ko gero, tai viena iš nedaugelio J. Ivanauskaitės knygų, kurioje yra vilties, nes didžiojoje dalyje jos apsakymų ir romanų tiesiog liejasi maišto dvasia, nusivylimas gyvenimu, nepasitenkinimas. "Viršvalandžiai" skambiai užbaigia J. Ivanauskaitės dvasinę kelionę ir byloja, kad gyvenimas - pasiruošimas mirčiai.
July 9, 2025
Čia mano pirmas susitikimas su Jurga Ivanauskaite. O sutikau paskutinius gyvenimo metus gyvenančią, tačiau vis besijuokiančią ir prajuokinančią, meilės ir ramybės kupiną moterį.
Įkvėpė būti. Ne gyventi laukime, o tiesiog būti. Ir žiūrėti.
"Aš žiūriu, žiūriu ir žiūriu. (...) Taip žiūrėdama įžengiu į tą žmogaus sielos dykumos sritį, kurią pripildyti gali tik Dievo Meilė. Aš jos pripildyta. Meilė gaubia mane iš visų pusių ir nebėra jokios ribos tarp vidaus ir išorės."
Paprotino, kad Skausmo skalėje mano apmaudai verti nulio. Įkvėpė giliau pažvelgti į save ir į tikėjimą. Švęsti gyvenimą.
Ačiū, ačiū, ačiū!
Įkvėpė būti. Ne gyventi laukime, o tiesiog būti. Ir žiūrėti.
"Aš žiūriu, žiūriu ir žiūriu. (...) Taip žiūrėdama įžengiu į tą žmogaus sielos dykumos sritį, kurią pripildyti gali tik Dievo Meilė. Aš jos pripildyta. Meilė gaubia mane iš visų pusių ir nebėra jokios ribos tarp vidaus ir išorės."
Paprotino, kad Skausmo skalėje mano apmaudai verti nulio. Įkvėpė giliau pažvelgti į save ir į tikėjimą. Švęsti gyvenimą.
Ačiū, ačiū, ačiū!
December 2, 2025
Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.
August 27, 2017
Labai jausminga, skaudanti, rašytojos kančias perteikianti knyga. Skaitant skauda kartu, juokiesi kartu, tiki kartu. Labai įstringa Jurgos dvasingumas, tikėjimo ir savojo Dievo atradimas sunkią akimirką, todėl knygoje daug minčių ir citatų apie klaidingą kelią į Dievo širdį. Kaip rašytoja minėjo, ši knyga apie paskutinius jos gyvenimo metus, kurie jai buvo patys geriausi ir vertingiausi.
September 28, 2025
Atsisveikinimas - tai įsisąmoninimas, kad iš tikrųjų gyveni, nes kartais net per aštuoniasdešimt metų tam pritrūksta laiko.
Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos.
Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos.
Displaying 1 - 30 of 39 reviews