Knygą pirkau Florencijoje, Uficių galerijos suvenyrų parduotvėj. Vaikščiodama galerijoj mačiau žmones, kurie 15 minučių stovi apsikabinę prie Botičelio “Veneros gimimo” ir ja žavisi. Aš tuo tarpu visą ekspoziciją apėjau labai greitai, nesugebedama niekuo rimčiau susidomėt. Tada ir nusprendžiau, kad jei rasiu kokią knygą, kuri man turėtų paaiškinti Renesanso meną, ją būtinai pirksiu.
Ar knyga padėjo man išmokti vertinti Renesanso kūrinius? Deja ne. Bet šiek tiek pagilinau savo žinias. Dabar žinau, kad pagrindiniai Renesanso meno bruožai buvo realistiškumo (gamtos atkartojimo) siekimas ir žavėjimasis Antikos menu (bei jo atkartojimas).
Siekiant realistiškumo, buvo įvaldyti tokie dalykai, kaip eskizų kūrimas siekiant išsigryninti idėją bei aliejinių dažų naudojimas vietoj temperos (leido geriau maišyti spalvas ir išgauti pustonius). Vienas iš eksremalesnių būdų išmokti nupiešti kuo realistiškesnį žmogų buvo nusikaltėlių lavonų skrodimas, siekant suprasti, kaip kūnuose išsidėstę raumenys ir kraujagyslės.
Renesanso eigoje keitėsi ir menininko įvaizdis visuomenėje. Anksčiau tapytojai buvo laikomi amatininkais, jų darbai apmokami taip pat kaip ir, tarkim, stalių. Kažkuriuo metu dailininkai pradėjo daugiau bendrauti su poetais ir pamažu juos taip pat pradėta laikyti intelektualais.
Tiesa, yra vienas Renesanso menininkas, kurio darbai man visada patiko - Hieronymus Bosch. Jo darbai mane sužavėjo dar paauglystėj. Į juos žiūrėdama įsivaizdavau, kad jis turėjo būt kažkoks keistuolis, atsiskyrėlis, pragaro siužetų tapytojas. Pasirodo, jis buvo kuo normaliausias visuomenės narys ir jo darbai niekam neatrodė keisti. Jis tiesiog labai mėgo savo darbuose atvaizduoti populiarius priežodžius (“we might be surprised to see a man with a pig’s head or with a nose shaped like a trumpet: but the meaning of the image is simply that the one is ‘pig-headed’ and the other ‘blows his own trumpet’”). Kadangi ne visi tie priežodžiai iki mūsų laikų išlikę arba nėra lengvai atpažįstami mūsų kalboj, jo darbuose ir matom visokias siurrealistines būtybes.
Didžiausias knygos minusas - dažnai aprašomi paveikslai, kurių iliustracijos nėra pateiktos. Aš tingėjau kiekvieną tą paveikslą gūglinti, tad likdavau su 2-4 puslapiais teksto, kuris man nieko per daug nesakė.
Vienas tokių paveikslų buvo Michelangelo “Paskutinis teismas”. Bet prie jo aprašymo bent jau buvo pateikta smagi istorija. Po Michelangelo mirties, pasikeitus bažnyčios požiūriui į nuogybes mene, buvo pasamdytas kitas menininkas užtapyti visoms paveikslo figūroms triusikėlių. Po šito darbo jis ir liko visiem žinomas kaip triusikėlių tapytojas.