What do you think?
Rate this book
Palangos Juzė
year is given as 1906 on front cover, and 1907 in title page
157 pages, Paperback
First published January 1, 1869
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
Read
April 21, 2022brūkš brūkš, styri styri, bakš bakš, viau viau, plekš plekš, ve ve, kikiki, šiuli šiuli, bildu bildu, stypt stypt, bra brakš, benc benc, kabakš kabakš, tabalai tabalai, bir bir, brabrakš brabrakš, put put, bempt bempt, klaklakš klaklakš, pakš pakš ir baigėsi knygelė.
December 5, 2025
„Vardai miestelių ir ulyčių, arba sodų, tol knygelėj priminavoti, taipogi vardai ir pavardės žmonių nėra išmislyti per raštinyką, bet tikri.“
Kaip žmonėms, įpratusiems detektyvinio filmo pabaigoje perskaityti, kad „vardai, vietovės ir įvykiai visiškai atsitiktiniai“ tai skamba kiek per drąsiai, ar ne?
Taigi, garsusis Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ (1869). Trumpai – Palangos žvejys, vedęs Elzę Šikšnalę iš Kretingos, kuriuos sutuokė Jonas Baužinskis, Palangos altarista. Turėjo jie sūnų Jūzupą, kurį vedėsi silkių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir kerpių su gintarais vilkti. Žuvies buvo mažai (jau tais laikais!), tad vaikeliuką savo jie atidavė į Klaipėdą, mokytis kriaučystės pas vokietį – dvylikai metų. (Oho, pagalvojau tada – tai čia kaip... vidurinė? O pasirodė ne)
Bet po trijų metų vaikeliukas parėjo. Sakė meistras piktas, dažnai bizūnu užvoždavo (vos tik į miestą Jūzupas patraukdavo), o tėvas į žadėjo lazda per nugarą (nes norėjo parodyti kur blezdingos žiemoja). Bernelis į tai tėvo rankas bučiavo, sakė nebereiks jam mokslų, siūs paprastiems žmonėms, pasidarė „šikšnos skrynelę“, į kurią įsidėjo smuiką (kuriuo irgi išmoko groti Klaipėdoje) ir išėjo.
Ir va tik dabar autorius pasako, kad tuomet jam buvo aštuoniolika (tai kiek jis būtų mokęsis???)
Tai čia tiek pradžios, nes po to jis grįžo su žmona, vaiku ir trylika vakarų šeimai pasakojo apie savo trijų metų klajones: kur buvo, kaip žmonės ten gyvena, ką siuvo, ką valgė, kokios bažnyčios, kokia giesmes kūrė, ką žmonės šoko, kokios žaidimus žaidė ir kokias dainas dainavo, kaip tuokėsi ir kaip laidojo. Mudu su vyru labiausiai aptarinėjom drabužius ir valgius, be abejo. Norėtumėt kanapių pienu balintos žirnienės, pupienės, bulvienės ir kruopienės? Ir taip visą pasninką??? Ir kaži, kada šiauliškiai pirčių įsitaisė, kai vyskupas tai aiškiai apie jų prakaitus parašė visai Lietuvai? Yra užuominų apie sukilimą, rusų ponus ir rusų kalbos mokėjimo nebūtinumą.
Kas kliuvo? Bais jau pozityvus tas Juzė – mandagus, prisitaikantis, bet ir smuiku groja, ir giesmes rašo, radęs, kad tos vietovės žmonės neturi giesmės savo šventajam globėjui, ir prakalbas bais katalikiškai teisingai per laidotuves rėžia. Ir kalba realiai tai tik jis – motina ir žmona tik pasako, kad laikas gultis, o tėvas – na, jis kaip pradžioje pagaliu į kuprą žadėjo, taip daugiau nieko ir nepasakė. Juzė į pabaigą visai įsigiedojo, beje, o iš namų viską išpasakojęs išvažiavo 1866.
Juzė sakėsi galįs siūti „čiuikas, jupeles, kamzuoles, sermėgas, šalbierkas, šniūreles, striupkes, išilginius ir kailinius“. O dabar man labai reikia Rūbinaičio Peliūzės gyvenimo“. Pavojingas dalykas tą senąją literatūrą skaityti, sakau jums.
Kaip žmonėms, įpratusiems detektyvinio filmo pabaigoje perskaityti, kad „vardai, vietovės ir įvykiai visiškai atsitiktiniai“ tai skamba kiek per drąsiai, ar ne?
Taigi, garsusis Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ (1869). Trumpai – Palangos žvejys, vedęs Elzę Šikšnalę iš Kretingos, kuriuos sutuokė Jonas Baužinskis, Palangos altarista. Turėjo jie sūnų Jūzupą, kurį vedėsi silkių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir kerpių su gintarais vilkti. Žuvies buvo mažai (jau tais laikais!), tad vaikeliuką savo jie atidavė į Klaipėdą, mokytis kriaučystės pas vokietį – dvylikai metų. (Oho, pagalvojau tada – tai čia kaip... vidurinė? O pasirodė ne)
Bet po trijų metų vaikeliukas parėjo. Sakė meistras piktas, dažnai bizūnu užvoždavo (vos tik į miestą Jūzupas patraukdavo), o tėvas į žadėjo lazda per nugarą (nes norėjo parodyti kur blezdingos žiemoja). Bernelis į tai tėvo rankas bučiavo, sakė nebereiks jam mokslų, siūs paprastiems žmonėms, pasidarė „šikšnos skrynelę“, į kurią įsidėjo smuiką (kuriuo irgi išmoko groti Klaipėdoje) ir išėjo.
Ir va tik dabar autorius pasako, kad tuomet jam buvo aštuoniolika (tai kiek jis būtų mokęsis???)
Tai čia tiek pradžios, nes po to jis grįžo su žmona, vaiku ir trylika vakarų šeimai pasakojo apie savo trijų metų klajones: kur buvo, kaip žmonės ten gyvena, ką siuvo, ką valgė, kokios bažnyčios, kokia giesmes kūrė, ką žmonės šoko, kokios žaidimus žaidė ir kokias dainas dainavo, kaip tuokėsi ir kaip laidojo. Mudu su vyru labiausiai aptarinėjom drabužius ir valgius, be abejo. Norėtumėt kanapių pienu balintos žirnienės, pupienės, bulvienės ir kruopienės? Ir taip visą pasninką??? Ir kaži, kada šiauliškiai pirčių įsitaisė, kai vyskupas tai aiškiai apie jų prakaitus parašė visai Lietuvai? Yra užuominų apie sukilimą, rusų ponus ir rusų kalbos mokėjimo nebūtinumą.
Kas kliuvo? Bais jau pozityvus tas Juzė – mandagus, prisitaikantis, bet ir smuiku groja, ir giesmes rašo, radęs, kad tos vietovės žmonės neturi giesmės savo šventajam globėjui, ir prakalbas bais katalikiškai teisingai per laidotuves rėžia. Ir kalba realiai tai tik jis – motina ir žmona tik pasako, kad laikas gultis, o tėvas – na, jis kaip pradžioje pagaliu į kuprą žadėjo, taip daugiau nieko ir nepasakė. Juzė į pabaigą visai įsigiedojo, beje, o iš namų viską išpasakojęs išvažiavo 1866.
Juzė sakėsi galįs siūti „čiuikas, jupeles, kamzuoles, sermėgas, šalbierkas, šniūreles, striupkes, išilginius ir kailinius“. O dabar man labai reikia Rūbinaičio Peliūzės gyvenimo“. Pavojingas dalykas tą senąją literatūrą skaityti, sakau jums.
September 9, 2014
Kodėl pasirinkau šią knygą. Norėjau paskaityti apie žemdirbių Lietuvą, jos gyventojos ir papročius. O kur geriau jų ieškoti negu kartu su Juze keliaujant po Lietuvą? A?
Kas blogai? Senovinė lietuvių kalbą. Dalies žodžių jau nebesuprantami - reikia ieškotis reikšmių - gėda... Perdėtas lietuvių aukštinimas. Žydų vaizdavimas iš blogosios pusės.
Kas gerai? Ta pati senovinė lietuvių kalba. Taip pat maldos, giesmės, dainos, papročiai ir pan. yra tikras lobynas XIX a. Lietuvos tyrinėtojams arba tiesiog norintiems sužinoti kaip gyvendavo, dirbdavo, linksmindavosi ir mirdavo mūsų proseneliai.
Pravartu žinoti. Skirtingus šventuosius garbina skirtinguose rajonuose. Aukštaitijoje minimi dalis papročių dar ir dabar švenčiami. Žemaitija vadinama Žemaitija, o Aukštaitija - Lietuva.
Rekomendacija ir įvertinimas. Jeigu nesate XIX a. pabaigos valstietis ar kunigas, nesidomite 150 metų senumo Lietuvos gyvenimu ir jums vienodai kaip buvo švenčiamos sekminės Biržuose - ši knyga ne jums. Na, nebent norite pasiskaityti apie dievobaimingo siuvėjo klajones po Lietuvą. Būkime teisingi - knyga buvo rašoma varganam lietuviui valstiečiui, pagal jo suvokimo lygį. Tikslas ir auditorija pasiekta, tačiau lyginti ją su XIX a. vakarų literatūra - pirštai neskrebena. Balas už dalelę senovinės Lietuvos ir beviltiškumo balas už išsireiškimus tokius kaip: “gurkš gurkš gerai privalgėm”, “bakš bakš su klumpiais apsiavęs” ir t.t. 2/5.
Kas blogai? Senovinė lietuvių kalbą. Dalies žodžių jau nebesuprantami - reikia ieškotis reikšmių - gėda... Perdėtas lietuvių aukštinimas. Žydų vaizdavimas iš blogosios pusės.
Kas gerai? Ta pati senovinė lietuvių kalba. Taip pat maldos, giesmės, dainos, papročiai ir pan. yra tikras lobynas XIX a. Lietuvos tyrinėtojams arba tiesiog norintiems sužinoti kaip gyvendavo, dirbdavo, linksmindavosi ir mirdavo mūsų proseneliai.
Pravartu žinoti. Skirtingus šventuosius garbina skirtinguose rajonuose. Aukštaitijoje minimi dalis papročių dar ir dabar švenčiami. Žemaitija vadinama Žemaitija, o Aukštaitija - Lietuva.
Rekomendacija ir įvertinimas. Jeigu nesate XIX a. pabaigos valstietis ar kunigas, nesidomite 150 metų senumo Lietuvos gyvenimu ir jums vienodai kaip buvo švenčiamos sekminės Biržuose - ši knyga ne jums. Na, nebent norite pasiskaityti apie dievobaimingo siuvėjo klajones po Lietuvą. Būkime teisingi - knyga buvo rašoma varganam lietuviui valstiečiui, pagal jo suvokimo lygį. Tikslas ir auditorija pasiekta, tačiau lyginti ją su XIX a. vakarų literatūra - pirštai neskrebena. Balas už dalelę senovinės Lietuvos ir beviltiškumo balas už išsireiškimus tokius kaip: “gurkš gurkš gerai privalgėm”, “bakš bakš su klumpiais apsiavęs” ir t.t. 2/5.
August 2, 2026
Klausiau tik pasmalsauti to meto kalbos. Nepasakyčiau,kad sužavėjo.
December 2, 2017
Niekad anksčiau neskaičiau šio kūrinio, gal tik vieną kitą ištrauką mokykloje. Tai buvo įdomi patirtis imtis kažko tokio seniai pabaigus mokyklą. Nors ir buvo nelengva, bet visai įdomu skaityti kiek kitokia lietuvių kalba parašytą kūrinį. Pagal pastabas suprantu, kad kalba visgi buvo gerokai adaptuota, tad įdomu būtų nors žvilgtelti, kaip atrodė originali kūrinio kalba. O ir šiaip įdomu susipažinti su lietuvių ir žemaičių gyvenimu prieš daugiau kaip 100 metų. Knygoje apžvelgiami įvairūs apektai - drabužiai, dainos, žaidimai, mityba, netgi vestuvių papročiai. Keista, toks tarsi paprastas kūrinys, nieko ypatingo lyg ir nevyksta, bet sudomina būtent tas kitoniškas kasdienis gyvenimas, toks tolimas nuo šiandieninio.
February 9, 2021
Na, ačiū, Motiejau, kad parašei "atenčioms giminėms" apie lietuvių ir žemaičių gyvenimą. Ir aš, štai, daugiau nei pusantram šimtui metų prabėgus, skaityti mokėdama, pasijuokiau - į pečių sviesti nereikės. Buvo įdomu paskaityti antrojo sukilimo laikų lietuvių kalba. Valančius rašo gyvai, linksmai, nevengia saviironijos. Kai kurios istorijos visai užkabino, bet daugiau nei 3 žvaigždžių duoti negaliu... Na labai jau akivaizdi ta katalikiškoji didaktika, Juzės pasakojimai apie žmones ir papročius atlieka viso labo rėmelio pamokslams funkciją, "siužetas" (dosniai kalbant) ne iki galo logiškas ir nenuoseklus. Taigi, kaip muziejaus eksponatas smagus, bet kaip literatūros veikalas tikrai silpnas.
November 20, 2021
3,5/5
Klasika... Kaip ir Donelaičio "Metus", šią knygą reikia perskaityti. Neieškant joje to, ko joje negali būti – dabarties. Taip, dabar rašoma kitaip, bet tiems, kurie po Valančiaus mokėsi rašyti prozą, ši knyga buvo kaip kelrodė žvaigždė.
Klasika... Kaip ir Donelaičio "Metus", šią knygą reikia perskaityti. Neieškant joje to, ko joje negali būti – dabarties. Taip, dabar rašoma kitaip, bet tiems, kurie po Valančiaus mokėsi rašyti prozą, ši knyga buvo kaip kelrodė žvaigždė.
August 10, 2024
Spragų kamšymas virto metų nusivylimu. Anei jokia čia grožinė literatūra. Tai tautosakos rinktinė, įpinta storais trosais į niekinę apysaką.
Jaučiuosi išdurtas, bet reikia kaltinti tik savo neišmanymą. Tai tik tiek. Kaip meno kūrinys čia būtų 0/10. Kaip dainų, papročių, žaidimų ir tradicijų sąvadas - 9/10.
Skaičiau stipriai adaptuotą 1947m. leidimą. Norėčiau dar ir kuo artimesnį Valančiui leidimą paskaityt su visom w, sz ir t.t.
Rekomenduoju skaityt tik moksliniais tikslais :)
Jaučiuosi išdurtas, bet reikia kaltinti tik savo neišmanymą. Tai tik tiek. Kaip meno kūrinys čia būtų 0/10. Kaip dainų, papročių, žaidimų ir tradicijų sąvadas - 9/10.
Skaičiau stipriai adaptuotą 1947m. leidimą. Norėčiau dar ir kuo artimesnį Valančiui leidimą paskaityt su visom w, sz ir t.t.
Rekomenduoju skaityt tik moksliniais tikslais :)
July 19, 2026
A lively and enjoyable classic that offers an interesting glimpse into old Lithuanian life. Simple, humorous, and full of vivid observations.
Displaying 1 - 9 of 9 reviews