Ketvirtoji vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ gerai pažįstama ne tik skaitytojams, bet ir Lietuvos bei užsienio žiūrovams – iš Vilniaus mažojo teatro spektaklio, jau spėjusio tapti klasika.
Pagrindinio herojaus Kazimiero Pokšto prototipas Kazys Pakštas – viena unikaliausių praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos asmenybių. Jo idėja perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo režisierių Rimą Tuminą, kuris ir paskatino dramaturgą imtis šios temos. Svarbiausi pjesės bruožai – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos, XX a. pradžios leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į save ir pasaulį.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ją premijavo kaip kūrybiškiausią 2004-ųjų metų knygą.
Čia tikriausiai pirma knyga, kurios akivaizdžios patriotizmo gaidelės manęs nepykino. Gal todėl, kad jos taip absurdiškai pateiktos, ir gal todėl, kad jos neapsimestinės. Galiausiai gal todėl, kad negaliu teigti, jog šį kūrinį permatau kiauriai. Yra metaforų, simbolizmo ir dar bala žino kokių aforizmų, kurios nemanau, kad pilnai perpratau. Absurdiška istorija apie Lietuvos perkėlimą į Madagaskarą smagiai šaiposi iš lietuvių tautos per veikėjų požiūri - negaliu kritikuoti akivaizdaus rasizmo madagaskariečiams (ir tuo labiau lenkams), kai tai toks neatsiejamas mūsų tautos bruožas. Nors amerikiečiai jau seniai norėjo išmesti tuos du "nigerius" iš Tomo Sojerio, čia požiūris į afrikiečius nestebintų 2017-ųjų lietuvio, tuo labiau 2004-ųjų. Kūrinys semiasi, o tiksliau, maudosi lietuviškoje literatūroje ir įvykiuose. Darius ir Girėnas, Altorių šešėlis, Nėries gyvenimas ir "Žydėjimas vyšnių" staiga išlenda kūrinyje, kas galima tik teatrui. Taip pat skiriama laiko ir moters padėties analizei Lietuvos kultūroje, pradedant Putino narpliota religijos ir moters kova, ir baigiant moters socialinės ir seksualinės laisvės išraiškomis, kurios yra gan netradicinės lietuvių kūryboje. Ar bent mokyklos kurse. Pateikta tikrai geros medžiagos apmąstymams. Pagrindinė tema visgi yra tautos iškeldinimas. Manau geriausia apie tai kalbėti atsižvelgiant į šio proceso propaguotojo vardą - Pokštas. Ar autorius norėjo pasakyti kad šis perdėtas tautiškumo puoselėjimas yra pokštas? ar tik nereali iškeldinimo idėja? ar tik tai, kad lietuvis gali išgyventi nuolat tik žiūrėdamas į jūrą, tautinio atgimimo belaukdamas ir už tautą amžinai kovodamas? Ar visa tai kartu? Nežinau, nedakertu šio kūrinio gi! Reikia dar recenzijų paskaityti ar pačią pjesę dar kartą perversti. O kodėl rašau tada tiek daug vis primindamas kad nieko neišmanau? Todėl kad visgi šis kūrinys sužavėjo. Su savo mauzeriais, keistu dialektu, netikėtomis lezbietėmis (ar čia bando pabadyti lietuvius už jų heteroseksualinį įsišaknijimą?) ir, žinoma, lietuvybe, nuo kurios gali įlūžti grindys.
This entire review has been hidden because of spoilers.
aaaaaaaa gal todėl, kad teko skaityti mokykloje, o gal tiesiog nelipo. nežinau, knygoms, kurios nelimpa esu linkusi rasti pasiteisinimus: netinkamas metas, skaičiau mokykloje, kvailai pati pasirinkau. bet. ne viskas visiems turi patikti i guess.
Žaviuosi, lenkiuosi (nuo šiol tik veidu į jūrą). Bet! mano lenkimasis neturi nieko bendra su lenkizmu, kaip tarė gerbiamas pjesės veikėjas Gerbutavičius: "Ne lenkas aš. Eseistas. Tai irgis yra tautybė. O mano tėviškė - menas". (Tuo ir pasireiškia mano "giliausioji lietuvybė slypinti skrandžio sultyse".) Bravo, maestro.
P.S. R. Tuminas su savo spektakliu bei aktorėliais taip pat - meistras. Siaubingai genialu.
Kūrybiškiausia knyga, kokią tik kadanors teko skaityti!
- - - - - - - - - - "Lie" - tai kuomet žmogus pradeda pratartį apie lietų, bet užbaigti negali. "Tu" - tai kuomet mes kreipiamės į draugą, taipgi į priešą bei į juodašiknius. "Va" - tai nustebęs šūksnis, regintis senąjį svietą, kuris su nauju susimaišęs ateitį nužymės. - - - - - - - - - -
•”Toks yra mūsų žmogus, tokie yra gyvuliai, toks tad yra ir augalas: laukiantis, kolei kitas jo likimą nulems, stingantis savyje veiklumo ir iniciatyvos” • “Negresia jūsų tautai anei baisus insultas, anei širdies ataka, kadangi kaip šitokio organo jūs tautoje neatrandama”
“Meilė” esti tas žodis. Kompaktiniai išsitenka ir dargi palieka vietos išsitekt mylimajam. Pekelkite meilės nuošimtį ir jum užukart padidės visos Lietuvos talpumas. Kadangi pamilęs žmogus neužima ant žemės vietos, o sklando padebesiais.
Toks yra mūsų žmogus, tokie yra gyvuliai, toks tad yra augalas: laukiantis, kolei kitas jo likimą nulems, stingantis savyje veiklumo ir iniciatyvos.
Jei kilo kokis nors klausimas, klauskite be įgimto drovėsio.
Įtraukianti drama apie tarpukario mąstytojo Kazio Pakšto gyvenimo epizodus ieškant prasmės būnant kunigu, mąstant apie naują gyvenamąją vietą Lietuvos žmonėms. Kuriamas ironiškas, žaismingas pasakojimas su epizodais apie poetės Salomėjos Nėries, lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno planais, pokalbiais su JAV lietuvių kilmės sportininkais, Lietuvos kaimo žmonių kritika. Verta skaityti, jei norite pajusti teatro teksto ironišką, žaismingą poveikį.
Nebloga knyga, reikalaujanti nemažai konteksto ir išprusimo, daug smagiau skaitos nei kitos mano skaitytos dramos, bet dramos ne patys įdomiausi skaitiniai man.
nlb suprantu kokiai čia publikai, sakomos seksistiškos, rasistinės ir biški ir eugenics mintys.
reikia žinoti išorinį kontekstą, kad kažkoks pakštas kažkada pristatė mintį perkelti lietuvius kitur, nežinant apie tai nieko (aš) nesiorientuoju apie ką čia.
ir veiksmo irgi nlb suprantu, nes skaitai skaitai boom "po kelių metų" arba "tėviškėje vėl" like huh?
nu tipo juokinga kai kuriose vietose, bet aplamai, galima šitos knygos ir neskaityti, nebent kažko beprotiškai nesuprantu. bet net nesinori per nauja skaityti, nedomina šita pjesė
Nesusikūriau jokio emocinio ryšio su kūriniu. Prisimenu labai patiko filmas, labai gražiai perteikė tą tarpukario idealizavimą ir man rodos dėl to labai daug tikėjausi iš šios pjeses. Bet dabar suprantu, kad filmas ir pjese turi labai mažai ką bendro.
ar aš jaučiausi kaip debilė skaitydama čia knygą, ABSOLIUČIAI. Visiškai jokio ryšio su knygą nesukūriau, nekenčiau kiekvienos minutės skaitant šią knygą. valio kam patinka, bet no offense man pasirodė absurdiška ji. tarsi turi ji kažkokia reikšmę bet tuo pačiu, kažkokia psichozė.
Kalbėti apie nieką yra menas, kurio ši pjesė neįvykdo. Tragikomedijoje praktiškai nieko neįvyksta, nėra jokio veikėjų virsmo. Įdomu pamatyti tam tikrus perkurtus portretus, bet tam skirti virš 100psl. ir nieko įdomaus nepasakius... deja, bet kūrinys yra pasenęs.
Papildymas: nuėjome į pjesės pastatymą. Nuoširdžiai nemanau, kad pjesę verta skaityti. Užtenka žinoti kontekstą, dalį fabulos ir kuo paremti veikėjai. Spektaklis buvo žymiai geresnis ir tonas tragikomedijos persišvietė žymiai geriau.
Nebūkite jūroskeptikai, auginkite savyje jūrooptimistus. Utopinės svajonės išplėštos iš ant naivumo kabliuko pagauto žmogaus sąmonės yra pasmerktos pražūčiai. Tai ir čia panašiai. Bet labai gražiai sudėliota pjesė, patiko autoriaus saldūs ironijos intarpai su lašeliu cinizmo. Ir kaipgi be subtiliai įkomponuotų visuomenės problemų išryškinimo kūrinyje! Salė, Dainius, keturgalviai komunizmo slibinai.. Saldu, ai, kaip saldu! Nuo šiol - su kompasu laikytis Vakarų krypties atsisukus veidu į jūrą. Rekomenduoju.
Citatos - "Todėl ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip niekas dar iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta." "Su šitokiu jautrumu baigsi savo dienas saužudyste kraupiausia." "O mano tėviškė - menas." "Namo, kas tik auga, skrenda, telkšo ar srauniai bėga."
Teko rimtai skaityt ją, nes pasirinkau kalbos temą su M. Ivaškevičium. Šiaip, kūrinys tikrai įdomus, labai labai savotiškas, siužetas gan keistas, bet vėl gi, geras. Šmaikštu, ironiška, kaip ir rimta, kaip ir ne. Perskaičius labiau sudomino spektaklis, nei knyga. Dar neteko pažiūrėt, bet įsivaizduoju, kad patirtis būtų daug malonesnė.
rašymo būdas - įspūdingas, mokykloj dar nesupratom daug ko, kas čia parašyta. kita vertus, šlykštu ir negera skaityti dėl to, kaip afrikos ir madagaskaro žmones aprašo, dėl moterų paveikslų, iš kurių liūdniausias - helės, vakarietiškos, iššaukiančios ir ginklą nešiojančios lesbietės, kuri išveda iš kelio lietuvaitę salę, siekia tik savo naudos ir panašiai (nors ir pačios salės vaizdavimas liūdnokas, ypač turint omenyje, kokį tikrą žmogų jis atspindi). tikėjausi ir norėjau daugiau iš šitos knygos.