Skaičiau pakartotinai - pirmą kartą tada, kai knyga buvo išleista, o antrą kartą dabar. Kai kurie įvykiai ir pamąstymai praėjus laikui atrodo praradę aktualumą, kai kurie stulbina (pvz., apie Ukrainą), o kai kurie tiesiog puikiai tinkami ir šiandien dienai, pvz., skyrelis apie populizmą atrodo tiesiog rašytas šių dienų aktualijoms :)
A.Čekuolio knygos visada smagiai skaitomos - po truputį iš visur apie viską.
* Populizmas kaip musmirės - būna įvairių spalvų ir formų, bet visada ryškus, akį traukia. Ir visada nuodingas.
* Tauta, kuri nežino savo istorijos, pasmerkta ją pakartoti.
* Dar 1997-aisiais Tymošenko valdė ketvirtį Ukrainos ekonomikos. O Ukraina turtinga - kalnakasyba, metalurgija, uostai ir laivyba, mašinų gamyba, lėktuvų ir laivų statyba, ginkluotės pramonė, juodžemis. Šalis didesnė už Prancūziją.
* Žvilgtelėti į tas matriarchato saleles - tai tarsi per laiko teleskopą pasižiūrėti į labai seną žmonijos praeitį. Turbūt ne tokia jau ir bloga ji buvo. Juk viso pasaulio legendose ir raštuose išlikę atsiminimų apie prarastą rojų.
* Jeigu tu gyveni Japonijoje, o švarkas nelabai gali paslėpti pilvuką, manyk, kad esi žuvęs. Nes esi metabo. Išlėksi iš darbo ir nelabai gausi kitą. Moterys nenorės su tavimi meiliai kalbėti, o nuosavi vaikai iškamuos patarimais, kaip tau gydytis ir gyventi. Nes Japonijoje priimtas naujas įstatymas: visų gyventojų sveikata būtinai turi būti reguliariai tikrinama, o medicinos seselės privalo matuoti pilvo apimtį - ten, kur diržas. Moterims leidžiama ne didesnė kaip 80 cm apimtis, vyrams - 94 cm. Jeigu daugiau - esi storulis, metabo. (...). Japonai savo įstatymus labai gerbia. (...) Kontrolę jie organizuoja taip, kad nuo įstatymo nepabėgsi, nors žmogus ir laisvas, o ekonomiką reguliuoja rinkos dėsniai.
* Svarbiausia - išsaugoti viltį. O kas yra viltis? Tai pasitikėjimas ateitimi nežiūrin pralaimėjimų ir neišsipildančių norų. Viltis gimsta, kai pradedama svajoti.
* Užsispyrimas (ir dar su pasididžiavimu) sakyti visą tiesą - tai kvailumo požymis. Atvirumas visai nėra aukštos moralės rodiklis.
* Kai kurie psichologai mano, kad šykščių iš prigimties žmonių nėra, bet yra kažkada nuskriausti. Tokie kaupia kuo daugiau turto, bet ne todėl, kad trokšta prabangos, o siekdami kompensuoti gyvenime patirtas nuoskaudas.
* Pats brangiausias turtas - sveikata ir gera nuotaika. Vaikų krykštavimas. Meilė. Ir skanus maistas, jeigu jo ne per daug.
* Manau, matriarchatas, toks, koks jis buvo, nebegrįš. Ne mamutus medžiojame ir ne gentimis gyvename. Tačiau vyrų vienvaldystė jau baigiasi. Turbūt gyvensim draugiškai, bet mums, vyrams, teks gerokai pakovoti už savo teises. Vienintelė viltis - moterys geraširdės. Gal vis dėlto leis mums nors lygiems būti.