Jeigu gerai prisimenu, tai mama ir senelė su didžia pagarba atsiliepdavo apie IVAN TURGENEV kūrybą. Niekada neturėjau progos, bet dabar, dėka Sofoklio leidyklos, ta proga pasinaudojau. SENILIA suskaičiau kuo maloniausiai.
„Šeimininkas paėmė vieną iš jų už rankos ir atvedė prie kitos. „Geradarystė!“ – pasakė jis, parodydamas į pirmąją. „Padėka!“ – pridūrė jis, parodydamas į antrąją. Abi dorybės neregėtai nustebo: nuo to laiko, kol pasaulis egzistavo – o egzistavo jis senai, – jos susitikimo pirmą kartą!“
Kaip rekomendavo, taip ir padariau – skaičiau lėtai, vos ne po vieną puslapį per dieną. Niekad taip nesidžiaugiau vadovaudamasis rekomendacija. Visą skaitymo malonumą būčiau susigadinęs ir nesijausčiau taip gerai, kaip jaučiuosi dabar.
„Nori būti ramus? Bendrauk su žmonėmis, bet gyvenk vienas, nieko nesiimk ir dėl nieko nesigailėk. Nori būti laimingas? Pirmiau išmok kentėti.“
SENILIA priminė mažas knygutes, kurios buvo parduodamos anksčiau – kupinos išminties, malonių žodžių, siektinų tiesų, teisingų krypčių, paralelių ir metaforų. Seni, labai seni įrašai, bet juk išmintis nesensta, m? Ir, prisipažinsiu, kad buvo vietų, kurios labai šauniai surezonavo, labai atitiko tą mano vienišumo, tolimumo, ramybės būsenas. Vietomis ir šyptelėjau, pasijuokiau, o po to linkčiojau galvą, mintyse sakydamas – taip, mhm, taip.
„Gera gyventi kvailiams tarp bailių.“
Rekomenduoju. Sau, manyčiau, tokios knygos nenusipirkčiau. Jos prašyčiau ir/arba tikėčiausi gauti dovanų. Ir dėl labai paprastos – visada malonu, kai tokios (išminties šaltiniai) knygos perduodamos „iš rankų į rankas“, „iš kartos į kartą“. Taip jau yra, toks tas mano fetišas.