What do you think?
Rate this book
His Current Woman
Pawel Kohoutek, veterinarian and womanizer, looks out the window one morning to see his mistress approaching his house. That's bad. She is hauling her suitcase (containing her books) and her backpack (containing everything else she owns). That's worse. So Kohoutek does the only thing he can: He hides his current woman in the attic of the family slaughterhouse. Farce ensues as Kohoutek attempts to hide the woman from his eccentric family, their lodgers, and various offbeat visitors. A best-seller in Jerzy Pilch's native Poland, His Current Woman is an enjoyable literary send-up of what often passes for love.
131 pages, Paperback
First published January 1, 1995
4 people are currently reading
119 people want to read
About the author
Jerzy Pilch
44 books126 followersJerzy Pilch was a Polish writer, columnist, and journalist.
Critics have compared Pilch's style to Witold Gombrowicz, Milan Kundera, or Bohumil Hrabal.
Critics have compared Pilch's style to Witold Gombrowicz, Milan Kundera, or Bohumil Hrabal.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 25 of 25 reviews
September 3, 2020
Prawdą jest objawioną, że przenikają się pozornie osobne światy kobiet i mężczyzn, a przy takich książkach jak ta można się do tej myśli uśmiechnąć. Kobiety, dając się nam mężczyznom uwodzić - jednocześnie nami rządzą niepodzielnie i bezpardonowo. Najpierw kochanki, które ulegają, potem matki i żony, które trzymają nas za pysk. Wyborna, wspaniała proza Pana Jerzego Pilcha, którego choć na wizji oglądałem po wielokroć („Pod mocnym Aniołem” – doskonały film) dopiero pierwszy raz czytam.
Zaczynam lekko, jak najbardziej komediowo. Inne rozkosze to bardzo dobra, króciutka rozrywka na 132 strony. Cięty język, wspaniałe poczucie humoru okraszone świetnym komentarzem narracyjnym. Do tego nieco przerysowane ale celnie ustrzelone role poszczególnych członków (prawie) typowej rodziny ze szczególnym uwzględnieniem nestorów rodu i ich mentorskich zapędów. W centrum tej krótkiej powieści główny bohater Doktor wet, Paweł Kohoutek. Króciutka lektura, ale oszałamiająco satysfakcjonująca. Brakowało mi takiej rozrywki, bo jak mawiał Terry Pratchett „Trzeba się śmiać, bo w przeciwnym razie człowiek oszaleje".
Zaczynam lekko, jak najbardziej komediowo. Inne rozkosze to bardzo dobra, króciutka rozrywka na 132 strony. Cięty język, wspaniałe poczucie humoru okraszone świetnym komentarzem narracyjnym. Do tego nieco przerysowane ale celnie ustrzelone role poszczególnych członków (prawie) typowej rodziny ze szczególnym uwzględnieniem nestorów rodu i ich mentorskich zapędów. W centrum tej krótkiej powieści główny bohater Doktor wet, Paweł Kohoutek. Króciutka lektura, ale oszałamiająco satysfakcjonująca. Brakowało mi takiej rozrywki, bo jak mawiał Terry Pratchett „Trzeba się śmiać, bo w przeciwnym razie człowiek oszaleje".
November 5, 2024
Jakby ktoś mnie spytał czemu spodobała mi się ta książka o mężu zdradzającym swoją żonę ze swoją aktualną kobietą i swoją aktualną kobietę ze swoją żoną, to ciężko by mi było o odpowiedź.
7/10
7/10
April 24, 2023
Trumpa ir smagi knyga, privertusi ne kartą ir ne du tiek nusišypsoti, tiek juoktis balsu.
Istorijos užuomazga iš karto žada daug nesusipratimų - prie Kohouteko namų durų netikėtai pasirodo jo tuometinė aktuali moteris su lagaminu, vienašališkai nusprendusi pasilikti su juo visiems laikams. Tik didžiausia bėda, kad jo šeiminykščiai, t. y. žmona su vaiku, tėvai ir seneliai gali to nesuprasti. Taigi su tokia situacija knygoje tvarkosi (arba greičiau nesusitvarko) pagrindinis veikėjas.
Man patiko autoriaus lengvas rašymo stilius ir sarkastiškas humoras, taip pat jo nupieštas pokario Lenkijos provincijos miestelio paveikslas, savotiški ir ekscentriški Kohouteko giminės personažai (pavyzdžiui, naiviai lengvabūdiškas Kohoutekas - suvedžiotojas iš prigimties, žudikų ir paleistuvių bijanti jo motina, maistą ir kitus dalykus vis slapstanti močiutė) bei jų santykiai, verdantys didžiuliame giminės name.
Ir nors knyga iš tų, kurią greitai pamirši - praėjus porai savaičių, menkai tepamenu jos detales, bet tikrai įsiminė smagi jos nuotaika ir geras humoras. Ir dar dvi puikios frazės: aktuali moteris ("Per pirmąją maldą Kohoutekas išspruko iš namų ir nunešė savo aktualiai moteriai marinuotos silkės") ir antžmogiškai stengtis nežmoniškomis sąlygomis ("Jei senasis Kohoutekas pradėdavo, pavyzdžiui, dažyti namą, būdavo aišku, kad neatsikvėps, kol nebaigs. Ant galvos užsimaukšlinęs popierinę kepurę ir šitaip karūnuotas, jis lipdavo ant dažymo kopėčių. Prasidėdavo didžioji pluša. Prasidėdavo didžiosios antžmogiškų pastangų nežmoniškomis sąlygomis apeigos").
Gera knyga vienam vakarui, kai norisi kažko lengvo ir smagaus.
Istorijos užuomazga iš karto žada daug nesusipratimų - prie Kohouteko namų durų netikėtai pasirodo jo tuometinė aktuali moteris su lagaminu, vienašališkai nusprendusi pasilikti su juo visiems laikams. Tik didžiausia bėda, kad jo šeiminykščiai, t. y. žmona su vaiku, tėvai ir seneliai gali to nesuprasti. Taigi su tokia situacija knygoje tvarkosi (arba greičiau nesusitvarko) pagrindinis veikėjas.
Man patiko autoriaus lengvas rašymo stilius ir sarkastiškas humoras, taip pat jo nupieštas pokario Lenkijos provincijos miestelio paveikslas, savotiški ir ekscentriški Kohouteko giminės personažai (pavyzdžiui, naiviai lengvabūdiškas Kohoutekas - suvedžiotojas iš prigimties, žudikų ir paleistuvių bijanti jo motina, maistą ir kitus dalykus vis slapstanti močiutė) bei jų santykiai, verdantys didžiuliame giminės name.
Ir nors knyga iš tų, kurią greitai pamirši - praėjus porai savaičių, menkai tepamenu jos detales, bet tikrai įsiminė smagi jos nuotaika ir geras humoras. Ir dar dvi puikios frazės: aktuali moteris ("Per pirmąją maldą Kohoutekas išspruko iš namų ir nunešė savo aktualiai moteriai marinuotos silkės") ir antžmogiškai stengtis nežmoniškomis sąlygomis ("Jei senasis Kohoutekas pradėdavo, pavyzdžiui, dažyti namą, būdavo aišku, kad neatsikvėps, kol nebaigs. Ant galvos užsimaukšlinęs popierinę kepurę ir šitaip karūnuotas, jis lipdavo ant dažymo kopėčių. Prasidėdavo didžioji pluša. Prasidėdavo didžiosios antžmogiškų pastangų nežmoniškomis sąlygomis apeigos").
Gera knyga vienam vakarui, kai norisi kažko lengvo ir smagaus.
Read
September 26, 2022Kui veterinaariadoktor Pawel Kokoutek 1990-ndal Issanda aastal aknast välja vaatas ja nägi läbi aia tulevat oma uut kallikest, siis mõtles ta endale nii iseloomuliku ulja fatalismiga, et talle kuluks ära selline seiklus, mis oleks kõigile hoiatuseks. Kohouteki uuel oli seljas tumesinine mantel, tema jumalikku kolpa ehtis väike kelmikas kübar, ning määratu kohver, mida ta enda järel taris, jättis valgesse novembrirohtu lõpliku läbikukkumise tumeda triibu.
(lk 5)
Too kallike kannab nime Justyna Kotkowska, kuid see selgub alles hiljem, esialgu on ta lihtsalt nimetu kallike, naine, kes toob pahandust, naine skandaalse armukese rollis. Kohvriga on tal kaasas raamatud ja saabumine Cieszynisse on saanud alguse ühest küsimusest ekspressliini A autobussis: ma palun väga vabandust, aga mida te loete, küsib veterinaariadoktor Pawel Kokoutek ja mässib end järjekordsesse jamasse. Kuigi eks oleneb see jama määratlus rohkem sellest, millistest moraalsetest hoiakutest või kokkulepetest juhindutakse, Pawel Kohoutek nimelt on abielus. Ja tulenevalt sellisest kollektiivsest eluvormist ei ole selle abielu teiseks osapooleks mitte ainult Kohouteki naine, vaid ka Kohouteki ema ja Kohouteki isa ja Pastoriproua ja Pastor ja pani Wandzia ja pani Wandzia ema ja Kohouteki vanaema ja Kohouteki vanaisa; pluss Kohouteki laps, kellest tekib nappide kirjelduste põhjal ettekujutus kui iselaadsest Poola emo kid’ist või loner’ist – satelliittelevisoon, walkman, nukruses ja norus ringi vantsimine. Kõik see kogukond on kohe-kohe frikadellide paanilisel otsingul, v.a Oma ehk Kohouteki vanaema, kes on need frikadellid kuhugi ära peitnud, kuhugi, kust tõenäoliselt võiks leida ka sardelle, viinereid, kotlette, bitkiisid, suitsukanu, maksapasteete, vorste jms karnivooridele meelepärast. Ühesõnaga anekdootlik algus ja nii muudkui kõik edasi veerebki, ärev-koomilises kulgemises.
Lugema meelitas võrdlus Hrabaliga, võrdlust Hrabaliga aga päris välja ei kandnud.
(lk 5)
Too kallike kannab nime Justyna Kotkowska, kuid see selgub alles hiljem, esialgu on ta lihtsalt nimetu kallike, naine, kes toob pahandust, naine skandaalse armukese rollis. Kohvriga on tal kaasas raamatud ja saabumine Cieszynisse on saanud alguse ühest küsimusest ekspressliini A autobussis: ma palun väga vabandust, aga mida te loete, küsib veterinaariadoktor Pawel Kokoutek ja mässib end järjekordsesse jamasse. Kuigi eks oleneb see jama määratlus rohkem sellest, millistest moraalsetest hoiakutest või kokkulepetest juhindutakse, Pawel Kohoutek nimelt on abielus. Ja tulenevalt sellisest kollektiivsest eluvormist ei ole selle abielu teiseks osapooleks mitte ainult Kohouteki naine, vaid ka Kohouteki ema ja Kohouteki isa ja Pastoriproua ja Pastor ja pani Wandzia ja pani Wandzia ema ja Kohouteki vanaema ja Kohouteki vanaisa; pluss Kohouteki laps, kellest tekib nappide kirjelduste põhjal ettekujutus kui iselaadsest Poola emo kid’ist või loner’ist – satelliittelevisoon, walkman, nukruses ja norus ringi vantsimine. Kõik see kogukond on kohe-kohe frikadellide paanilisel otsingul, v.a Oma ehk Kohouteki vanaema, kes on need frikadellid kuhugi ära peitnud, kuhugi, kust tõenäoliselt võiks leida ka sardelle, viinereid, kotlette, bitkiisid, suitsukanu, maksapasteete, vorste jms karnivooridele meelepärast. Ühesõnaga anekdootlik algus ja nii muudkui kõik edasi veerebki, ärev-koomilises kulgemises.
Lugema meelitas võrdlus Hrabaliga, võrdlust Hrabaliga aga päris välja ei kandnud.
November 7, 2024
2.5 don't get me wrong, nic mnie nie bawi tak jak polacy i polska rodzina, ale oprócz komedii niczego więcej w tym nie dostrzegłam
October 30, 2016
This is a delightful book. What may dissatisfy some is that most of the characters are pencil sketches rather than oil paintings. To be fair most everyone gets their five minutes in the spotlight but it’s hard not to want to know just a wee bit more. Things are tied up at the end but a part of me would’ve like a twentieth chapter rather than jumping straight to the epilogue but I can’t gripe; I’ve done the same myself, skipped all the stuff I couldn’t be bothered writing about and given the readers just enough dots to join. We do get to find out what happens to Paweł and Justyna—or at least where they’re heading—but I guess it’s up to each reader to decide how happy the ending is.
You can read my full review on my blog here.
You can read my full review on my blog here.
November 8, 2021
Ehh, przykre to strasznie. Miałam do wyboru dwie drogi czytania: pastisz Kundery lub romantyzacja Kundery. Choć pierwsza opcja wydaje się bezpieczniejsza, tak równie niesmaczna. Jeśli nie chodzi tu o pochwałę (zwulgaryzowanych) mizogynizmów, a ich podważenie poprzez doprowadzenie do ostateczności, to intencje Pilcha przez sposób prowadzenia narracji są dla mnie co najmniej nieprzejrzyste.
2+, bo naśladownictwo bardzo sprawne, ale muszę wrócić do pierwowzoru, żeby określić z pewnością wzajemne stosunki.
2+, bo naśladownictwo bardzo sprawne, ale muszę wrócić do pierwowzoru, żeby określić z pewnością wzajemne stosunki.
December 2, 2022
Štai kiek mažai popieriaus kartais tenka sugadinti, kad priverstum klykti iš juoko jau pirmuose puslapiuose, atvertum talpią nostalgijos skrynią (visgi Lenkija, karo, pokario metai – daug kas labai artima) ir kažkaip taikliai apnuogintum žmones ir jų silpnybes. Kaikam knyga sukelia ne juoką, o šyotelėjimą, kaikas joje matys ir nemažai liūdnų aspektų, bet bendras vaizdas - nuostabus. Ir nėra to kitoje Pilch knygoje varginusio patino neršimo, nes čia autorius iš lyrinio subjekto juokiasi, o ne jam pataikauja.
November 6, 2024
Bardzo ciekawa, napisana ładnym językiem, utrzymana na poziomie abstrakcji, który nie śmierdzi przesadną metaforyzacją, ale za to jest przyjemny w odbiorze. Bawiłam się dobrze over all ale to w sumie wszystko, raczej nie zostanie ze mną na dłużej ://
January 4, 2010
Misadventures Dr. Pawel Kohoutek, veterinarian and womanizer, looks out the window one morning to see his mistress approaching his house. The woman, expecting love and children and a future, does not make things easy. As he frantically runs around trying to keep her a secret. A bestseller in the author's native Poland. A delightful comedy of what often passes for love.
May 31, 2015
Prosa bonita, ajá, pero que aburrida me he dado. Un intento de La Insoportable Levedad del Ser, pero de mal lograda melancolía y que la mayor parte del tiempo me pareció que exponía una situación absurda. Ya sé, ya sé, its a metaphor... pero igual fue aburrido. No me atrajo para nada la mente masculina de protagonista, a pesar de planteaba asuntos de mi interés. Muy plano todo. En fin...
July 18, 2017
Exceptionally funny and smart. Each Pilch's book surprises me.
September 18, 2025
Isiklik väljakutse, vaja oli lugeda 2001. aasta LR. Ja läks hästi, kuigi alguses kahtlustasin onuheinotamist ja seda, et äkki pole minu masti huumor. Aga asjata, raamat meeldis mulle väga, pealt poolt pööraselt naljakas, ridade vahelt sügavalt filosoofiline. Inimestest ja armastusest peamiselt.
„Kui veterinaariadoktor Paweł Kohoutek 1990-ndal Issanda aastal aknast välja vaatas ja nägi läbi aia tulevat oma uut kallikest, siis mõtles ta endale nii iseloomuliku ulja fatalismiga, et talle kuluks ära selline seiklus, mis oleks kõigile hoiatuseks.“ (lk 5)
See on raamatu esimene lause ja kui sõna „aknast“ ette oleks lisatud, et „viibides oma kodus koos oma leibkondlastega, kelleks on lisaks juhuslikele hõimlastele ka tema ema, vanaema,ajaliselt kehtiv seaduslik abikaasa ja laps“, võiks see olla raamatu ainuke lause, see on naljakas ja sellest oleks küll – kõik muu võib iga lugeja ise ette kujutada, igaüks vastavalt oma maitsele või rikutuse tasemele. Isegi mitte et võib, need pildid lihtsalt tulevad pähe, võiks öelda, et lausa ründavad. Mina hakkasin sellele lausele mõtlema alles peale raamatu lugemist ja avastasin, et Kohouteki ema kirjeldades tahan kasutada sõna „korpulentne“. Aga seda mitte kehaehituselt, see naine on korpulentne vaimult. Ma pole kindel, kas inimene saab olla korpulentne vaimult, kuid see näib mulle erakordselt täpse kirjeldusena. Seejuures, Kohouteki ema on seda mingisuguses halvas mõttes. Kõige inimkeelsem vaste oleks „raskepärane“ … Aga mitte temast üldse. Sellest, et loos on üsna palju tegelasi ja Pilch on kirjeldanud neid olgu, et vaid mõne lausega, kuid selliselt, et kahtlust ei ole. On täiesti selge pilt, kes milline on. Vaatamata raamatu ühele poolakeelse väljaandele kaanele (lisan lingi kommentaariumi), näeb Kohoutek välja üks ühele Franz Josef Trippi Hotzenplotziga. Ja tema uus kallike sarnaneb Mary Poppinsiga. Igatahes, tegelasi on palju, kõik nö väikesed inimesed, täiesti eriilmelised ja absoluutselt oivalised. Ja kui juba kamp oivalisi on koos, hakkab asju juhtuma. Kõigepealt kaovad frikadellid …
Kuigi raamat keskendub Kohouteki, kes lisaks loomadele armastas ka naisi, armusekeldustele ja –piinadele, ka tema vastavasisulistele mõtisklustele, mahub raamatusse veel nii mõndagi. Eelkõige pisikese kogukonna elu ja olu nüüd ja kohe, aga pisut ka üldisemalt tavadest ja kommetest. Nt komme surra üksnes kevadest sügiseni või legendi mõõtu mälestus Kohouteki vaarisa matustest. Natuke usust ja näpuotsaga poliitikat, nt arutatakse seda, kas lehmad on vabad poliitilisest survest või mitte. Mainitakse ka ajaloolisi isikuid, nt kõigi aegade suurim veterinaar, veterinaaria isa, generalissimus Jossif Vissarionovitš Stalin.
Suurepärased dialoogid, hinge pugevad monoloogid, tsiteerimist väärt sõnastused. Kõik see kokku on kuidagi sürreaalne, kuid seejuures ikkagi nii päris, mingi positiivse nihkega värk, õilis perverssus, õrn vaatenurk maailma ebatäiusele. Ja naljaks, ikkagi väga naljakas.
„Armastan sind, armastan, armastan,“ kordas ta vapeldes, muudkui puistas suudlusi ning püüdis palavikuliselt naiselt öösärki seljast kiskuda. Ja lõpuks Kohouteki naine, ehkki ta põhimõtteliselt polnud mehe järele arust ära, alistus ning lubas Kohoutekil jääda hommikuni. Enne seda pidi aga Kohoutek inimese kombel endale pidžaama selga panema.“ (lk 19)
„On jääkülm pühapäevahommik. Iga päev, iga hetk võis hakata lund sadama, võisid saabuda pakased, ning siis oleks surnuaiatee olnud järsk ja jäine, mattunud läbimatute lumehangede alla. Seetõttu polnudki talv siin kandis suremise aeg. Vanad protestandid püüdsid talvel mitte surra. Nad ootasid kevade saabumist, aega, kui tahenev maa hakkab hellalt nagu soe järv neelama nende heledaid tammepuust kirste. Need, kes valmistusid viimsele teekonnale minema, aga ei jõudnud seda teha sügisel, need veetsid oma elutee viimast talve võimalikult kasulikult – nagu kõiki talvi. Jõudumööda aitasid nad teha koduseid toimetusi, kordasid endamisi saksakeelseid väljendeid, sest kes teab, äkki kohtuvad Issanda Viinamäel Martin Lutherit ning sel puhul sobiks vähemalt lausuda: Guten Tag Herr Doktor Luther, ich bin also ein Lutheranen aus Weichsel in Polen. Ent õhtuti, vaadates aknast külmunud maailma, jutustasid nad kohutavaid lugusid talvistest matustest, mis tabasid vahel kohalikke tuulepäid.“ (lk 65)
„Kui veterinaariadoktor Paweł Kohoutek 1990-ndal Issanda aastal aknast välja vaatas ja nägi läbi aia tulevat oma uut kallikest, siis mõtles ta endale nii iseloomuliku ulja fatalismiga, et talle kuluks ära selline seiklus, mis oleks kõigile hoiatuseks.“ (lk 5)
See on raamatu esimene lause ja kui sõna „aknast“ ette oleks lisatud, et „viibides oma kodus koos oma leibkondlastega, kelleks on lisaks juhuslikele hõimlastele ka tema ema, vanaema,
Kuigi raamat keskendub Kohouteki, kes lisaks loomadele armastas ka naisi, armusekeldustele ja –piinadele, ka tema vastavasisulistele mõtisklustele, mahub raamatusse veel nii mõndagi. Eelkõige pisikese kogukonna elu ja olu nüüd ja kohe, aga pisut ka üldisemalt tavadest ja kommetest. Nt komme surra üksnes kevadest sügiseni või legendi mõõtu mälestus Kohouteki vaarisa matustest. Natuke usust ja näpuotsaga poliitikat, nt arutatakse seda, kas lehmad on vabad poliitilisest survest või mitte. Mainitakse ka ajaloolisi isikuid, nt kõigi aegade suurim veterinaar, veterinaaria isa, generalissimus Jossif Vissarionovitš Stalin.
Suurepärased dialoogid, hinge pugevad monoloogid, tsiteerimist väärt sõnastused. Kõik see kokku on kuidagi sürreaalne, kuid seejuures ikkagi nii päris, mingi positiivse nihkega värk, õilis perverssus, õrn vaatenurk maailma ebatäiusele. Ja naljaks, ikkagi väga naljakas.
„Armastan sind, armastan, armastan,“ kordas ta vapeldes, muudkui puistas suudlusi ning püüdis palavikuliselt naiselt öösärki seljast kiskuda. Ja lõpuks Kohouteki naine, ehkki ta põhimõtteliselt polnud mehe järele arust ära, alistus ning lubas Kohoutekil jääda hommikuni. Enne seda pidi aga Kohoutek inimese kombel endale pidžaama selga panema.“ (lk 19)
„On jääkülm pühapäevahommik. Iga päev, iga hetk võis hakata lund sadama, võisid saabuda pakased, ning siis oleks surnuaiatee olnud järsk ja jäine, mattunud läbimatute lumehangede alla. Seetõttu polnudki talv siin kandis suremise aeg. Vanad protestandid püüdsid talvel mitte surra. Nad ootasid kevade saabumist, aega, kui tahenev maa hakkab hellalt nagu soe järv neelama nende heledaid tammepuust kirste. Need, kes valmistusid viimsele teekonnale minema, aga ei jõudnud seda teha sügisel, need veetsid oma elutee viimast talve võimalikult kasulikult – nagu kõiki talvi. Jõudumööda aitasid nad teha koduseid toimetusi, kordasid endamisi saksakeelseid väljendeid, sest kes teab, äkki kohtuvad Issanda Viinamäel Martin Lutherit ning sel puhul sobiks vähemalt lausuda: Guten Tag Herr Doktor Luther, ich bin also ein Lutheranen aus Weichsel in Polen. Ent õhtuti, vaadates aknast külmunud maailma, jutustasid nad kohutavaid lugusid talvistest matustest, mis tabasid vahel kohalikke tuulepäid.“ (lk 65)
March 10, 2022
De manera inopinada, la amante más reciente del veterinario Pawel Kohowtek —afamado don Juan de un pueblo enteramente evangélico ubicado en una remota provincia polaca— se aparece en la casa donde él vive no sólo con su esposa y su vástago, sino con sus padres, abuela y demás fauna familiar, en lo que se avizora como una vieja casona pueblerina. Y como la más reciente amante de Kohowtek tiene visos de querer quedarse ahí por tiempo indefinido (aunque no necesariamente por él, como el propio Kohowtek se va dando cuenta), aquello trastocará su cotidianidad de forma irremediable hasta el punto de que deberá tomar una decisión tajante sobre su vida.
Anécdota sencilla y efectiva. Muy imaginable para montar en teatro. Si no mal recuerdo, llegué a este autor gracias al hambre, en ocasiones insaciable, que deja la lectura de Gombrowicz. Y menciono a Gombrowicz porque así al menos tratan de venderlo en la cuarta de forros de la edición de Acantilado. Sin embargo, hay que atajar cualquier expectativa demasiado alta, al menos en lo que se refiere a este libro: Pilch tiene innegable humor, de hecho puedo afirmar que solté varias risillas de roedor durante su lectura, pero creo que fueron más a la manera de una sitcom estadounidense, sin las disrupciones filosóficas y morales, el absurdo social y existencial, pero sobre todo sin las risas histéricas, sobrecogedoras, por así decir, que suelen provocarme los textos de Gombrowicz...
Anécdota sencilla y efectiva. Muy imaginable para montar en teatro. Si no mal recuerdo, llegué a este autor gracias al hambre, en ocasiones insaciable, que deja la lectura de Gombrowicz. Y menciono a Gombrowicz porque así al menos tratan de venderlo en la cuarta de forros de la edición de Acantilado. Sin embargo, hay que atajar cualquier expectativa demasiado alta, al menos en lo que se refiere a este libro: Pilch tiene innegable humor, de hecho puedo afirmar que solté varias risillas de roedor durante su lectura, pero creo que fueron más a la manera de una sitcom estadounidense, sin las disrupciones filosóficas y morales, el absurdo social y existencial, pero sobre todo sin las risas histéricas, sobrecogedoras, por así decir, que suelen provocarme los textos de Gombrowicz...
September 11, 2016
"Viešpatie Dieve, nesišaukčiau Tavo vardo be reikalo, tačiau iš kur šita moteris visada ir visur viską žino?"
"Kohoutekui baisiai norisi tęsti savo samprotavimus, nes pasąmonėje jaučia, kad šitai gali atnešti palengvėjimą išklibusiems jo nervams, bet kur ten, nėra nė kalbos apie palengvėjimą, siaubas dar kartą perveria jam kūną bei sielą lyg dervuoti ašmenys."
"Paprotys grasinti mirtimi buvo senas namų paprotys. Nemirtingus posakius apie užmušimą Kohoutekas girdėdavo nuo tada, kai išmoko girdėti. Aš tave užmušiu, sakydavo Kohouteko motina Kohouteko tėvui. Nors imk ir užmušk, sakydavo jiedu, kai Oma vėl paslėpdavo kokį nors valgį. Grok, antraip užmušiu tave, sakydavo panelės Vandos motina panelei Vandai. Tuoj aš jį užmušiu, sakydavo Oma, kai senelis vėl grįždavo girtas kaip lavonas."
"Kohoutekas apsiverčia ant šono ir atsigula embriono poza, o gulint embriono poza jo mintys kaip visuomet ima suktis apie piktadarystę."
"Kohoutekas tylėdamas žiūri į savo aktualią moterį ir staiga jam šauna paprasta lyg abėcėlė mintis. Kohoutekui tampa aišku, jog jo aktuali moteris yra pamišėlė."
"erotiškas prasčiokėlis (kitaip Kohouteko nepavadinsi)"
"Kohoutekas sutiko moterų, kurios eidavo su juo, nes daugybę metų būdavo nelaimingai įsimylėjusios ir dėl to daugybę metų eidavo su kiekvienu."
"Vyras (nes juk tai turėjo būti vyras), kuris pirmą kartą įdavė moteriai instrumentą, Kohouteko manymu, buvo vienas iš svarbiausių pasaulio harmonijos protėvių."
"Kohoutekas užuodė alyvmedžio kremo kvapą ir kartu su tuo kvapu jį užliejo didysis praregėjimas. Praregėjimas praregėjimu, pagalvojo blaiviai, bet reikia pažiūrėti, kaip ji atrodo."
"Savimyla ir alkoholis,- dingtelėjo Kohoutekui,- mane pražudė savimyla ir alkoholis."
"Visi sėdintieji už stalo daugiau ar mažiau aiškiai suvokė, kad Ojermaho tylėjimas reiškia epochos pabaigą, o galbūt net pasaulio pabaigą."
"Nežinau netgi, ar aš iš tiesų esu Pavelas Kohoutekas, veterinaras, užtat tikrai žinau viena: esu apsėstas amžinai nepasotinamų lytėjimo demonų."
"Jinai - Kohoutekas mostelėjo ranka į savo namų pusę - mano aktuali moteris, kurios veidą matėte už lango, sako, kad tikroji priežastis yra ta, jog nerašau, jog nesu rašytojas. Mano aktuali moteris tvirtina, kad visos moterys, su kuriomis buvau, man atstojo mano neparašytus romanus."
"Bet aš tikiu Jį,- sielvartingai sukliko Kohoutekas. - Laužau Jo įstatymus, galbūt. Jis ant manęs rūstauja, bet juo geriau, nes rūstyje Jis stipriau egzistuoja ir tuomet aš labiau Jį tikiu. Šventasis Raštas taip pat sako: "Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui". O aš, Kohoutekas, esu savame kūne, ir manajam kūnui patinka moterys, dėl to aš nepatinku Dievui. Bet tai nereiškia, kad man nepatinka Dievas. Man geriau, kai Jis būna ne geraširdis, o užsirūstinęs ir netgi barnus. Man regis, kad aš tikiu Jį iš tikrųjų, o tikras tikėjimas nėra lengvas dalykas. Tik kvailiai ir bukagalviai mano tikrąjį tikėjimą esant lengvą kaip nežinia kas."
"Kohoutekas jautė, kad tamsa, į kurią neseniai žvelgė, dabar tvyro jame ir užlieja lig pat gelmių. Jautė ją esant vietoj savo kaulų, raumenų ir vidurių. Jautė, jog vietoj kraujo jame cirkuliuoja tamsa. Namiškiai sėdėjo tylėdami. Jiems už nugarų aidėjo spyruokliuojantys, spartūs Dudušiaus - olimpiečio - žingsniai, ir buvo girdėti jo kaskart vis duslesnis šnopavimas."
"Konspiruoti teoriškai juk gerokai lengviau nei konspiruoti praktiškai."
"Kohoutekas daug sykių girdėjo tą neįtikėtiną istoriją apie savo prosenelio laidotuves, tačiau jam vis rodosi, kad jis irgi tai regėjo. Gal kažkada sapnavau tą besileidžiantį nuo aukšto kalno karstą, gal mačiau panašią sceną kokiame nors filme, gal tai aprašyta kokioj nors knygoj,- reikėtų jos pasiteirauti, prisimena Kohoutekas savo aktualią moterį, laiko už parankės patrauklią ir išsilavinusią savo žmoną, kita ranka veda paniurusį savo vaikį, ir visi pamažu traukia tuo pačiu akmenuotu takeliu, kuriuo prieš daugelį metų mėsininkas Emilianas Kohoutekas nemirtingai nučiuožė karstu lyg rogutėmis."
"Kohoutekas sudėjo rankas maldai. Dieve, kuždėjo, manyje lindi kūniškas piktaalis, o išorėje siauru ratu mane supa viską žinantys ir nuolatos pamokslaujantys vyrai bei velniška nuojauta apdovanotos moterys. Dieve, nesišaukčiau Tavo vardo be reikalo - bet juk šitaip būti negali."
"-Ar tik neketini geležiniu virbu daužyti mano namų langus?
Aktuali Kohouteko moteris pakėlė į jį gražias akis, spalva dabar primenančias sušalusią upę, kuria slysta šviesus ąžuolinis karstas, ir tarė:
-Ak, naivusis Kohoutekai, langai geležiniu virbu daužomi Petrarkos arba Kunderos namuose, arba žymiausio lenkų rašytojo, kuriam tu pavydi nėmaž ne platoniškai, kuriam tu pavydi nelyginant žvėris ir esi šventai teisus. Tavo namuose, Kohoutekai, langai nedaužomi. Į tavo namus įeinama, kad apsistotum juose visam laikui."
"Gydausi, mylimas Kohoutekai, degtine ir aspirinu, nors, beje, neslėpsiu nuo tavęs, aspiriną išgerti retkarčiais pamirštu."
"Tikrosios meilės, Kohoutekai, reikia ieškoti tarp ligotų kupriukių, luošų akiniuočių ir mažapročių našlaičiukių."
"Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas,-tvirtai atkirto Ajermahas."
"Akiko įsiutusi atrodė stulbinamai - kaip visos dailios moterys, kurias įsiūtis išvaduoja iš koketiškumo pančių."
"Šaukštelis, įsirėžęs jai į skruostą, duonos trupinys lūpų kamputyje - tai nepaneigiami, būtini ir pakankami jos egzistavimo įrodymai."
"Liečiu ją ir staiga pajuntu - tarsi ledinio oro oštelėjimą - nuo jos sklindančią juodą neviltį. Kiekviena jos sausgyslė, kiekvienas raumuo, jos kraujas, jos kaulai, jos širdis, viskas persmelkta juodo nevilties šerkšno. Visa, ką toji moteris daro, daro iš nevilties."
"Vis labiau aušta, o man atrodo, kad kambarys prisipildo auksinio jos odos švytėjimo."
"Tačiau Ojermahas nėmaž nepajunta lengvesnio už orą palengvėjimo, jis tebejaučia slegiančią savo vienatvę, tebejaučia skausmą kiekviename kūno kampelyje. Staiga sumoja, kad visai nenori išsiskirti nei su savo vienatve, nei su savo skausmu."
"Kohoutekui baisiai norisi tęsti savo samprotavimus, nes pasąmonėje jaučia, kad šitai gali atnešti palengvėjimą išklibusiems jo nervams, bet kur ten, nėra nė kalbos apie palengvėjimą, siaubas dar kartą perveria jam kūną bei sielą lyg dervuoti ašmenys."
"Paprotys grasinti mirtimi buvo senas namų paprotys. Nemirtingus posakius apie užmušimą Kohoutekas girdėdavo nuo tada, kai išmoko girdėti. Aš tave užmušiu, sakydavo Kohouteko motina Kohouteko tėvui. Nors imk ir užmušk, sakydavo jiedu, kai Oma vėl paslėpdavo kokį nors valgį. Grok, antraip užmušiu tave, sakydavo panelės Vandos motina panelei Vandai. Tuoj aš jį užmušiu, sakydavo Oma, kai senelis vėl grįždavo girtas kaip lavonas."
"Kohoutekas apsiverčia ant šono ir atsigula embriono poza, o gulint embriono poza jo mintys kaip visuomet ima suktis apie piktadarystę."
"Kohoutekas tylėdamas žiūri į savo aktualią moterį ir staiga jam šauna paprasta lyg abėcėlė mintis. Kohoutekui tampa aišku, jog jo aktuali moteris yra pamišėlė."
"erotiškas prasčiokėlis (kitaip Kohouteko nepavadinsi)"
"Kohoutekas sutiko moterų, kurios eidavo su juo, nes daugybę metų būdavo nelaimingai įsimylėjusios ir dėl to daugybę metų eidavo su kiekvienu."
"Vyras (nes juk tai turėjo būti vyras), kuris pirmą kartą įdavė moteriai instrumentą, Kohouteko manymu, buvo vienas iš svarbiausių pasaulio harmonijos protėvių."
"Kohoutekas užuodė alyvmedžio kremo kvapą ir kartu su tuo kvapu jį užliejo didysis praregėjimas. Praregėjimas praregėjimu, pagalvojo blaiviai, bet reikia pažiūrėti, kaip ji atrodo."
"Savimyla ir alkoholis,- dingtelėjo Kohoutekui,- mane pražudė savimyla ir alkoholis."
"Visi sėdintieji už stalo daugiau ar mažiau aiškiai suvokė, kad Ojermaho tylėjimas reiškia epochos pabaigą, o galbūt net pasaulio pabaigą."
"Nežinau netgi, ar aš iš tiesų esu Pavelas Kohoutekas, veterinaras, užtat tikrai žinau viena: esu apsėstas amžinai nepasotinamų lytėjimo demonų."
"Jinai - Kohoutekas mostelėjo ranka į savo namų pusę - mano aktuali moteris, kurios veidą matėte už lango, sako, kad tikroji priežastis yra ta, jog nerašau, jog nesu rašytojas. Mano aktuali moteris tvirtina, kad visos moterys, su kuriomis buvau, man atstojo mano neparašytus romanus."
"Bet aš tikiu Jį,- sielvartingai sukliko Kohoutekas. - Laužau Jo įstatymus, galbūt. Jis ant manęs rūstauja, bet juo geriau, nes rūstyje Jis stipriau egzistuoja ir tuomet aš labiau Jį tikiu. Šventasis Raštas taip pat sako: "Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui". O aš, Kohoutekas, esu savame kūne, ir manajam kūnui patinka moterys, dėl to aš nepatinku Dievui. Bet tai nereiškia, kad man nepatinka Dievas. Man geriau, kai Jis būna ne geraširdis, o užsirūstinęs ir netgi barnus. Man regis, kad aš tikiu Jį iš tikrųjų, o tikras tikėjimas nėra lengvas dalykas. Tik kvailiai ir bukagalviai mano tikrąjį tikėjimą esant lengvą kaip nežinia kas."
"Kohoutekas jautė, kad tamsa, į kurią neseniai žvelgė, dabar tvyro jame ir užlieja lig pat gelmių. Jautė ją esant vietoj savo kaulų, raumenų ir vidurių. Jautė, jog vietoj kraujo jame cirkuliuoja tamsa. Namiškiai sėdėjo tylėdami. Jiems už nugarų aidėjo spyruokliuojantys, spartūs Dudušiaus - olimpiečio - žingsniai, ir buvo girdėti jo kaskart vis duslesnis šnopavimas."
"Konspiruoti teoriškai juk gerokai lengviau nei konspiruoti praktiškai."
"Kohoutekas daug sykių girdėjo tą neįtikėtiną istoriją apie savo prosenelio laidotuves, tačiau jam vis rodosi, kad jis irgi tai regėjo. Gal kažkada sapnavau tą besileidžiantį nuo aukšto kalno karstą, gal mačiau panašią sceną kokiame nors filme, gal tai aprašyta kokioj nors knygoj,- reikėtų jos pasiteirauti, prisimena Kohoutekas savo aktualią moterį, laiko už parankės patrauklią ir išsilavinusią savo žmoną, kita ranka veda paniurusį savo vaikį, ir visi pamažu traukia tuo pačiu akmenuotu takeliu, kuriuo prieš daugelį metų mėsininkas Emilianas Kohoutekas nemirtingai nučiuožė karstu lyg rogutėmis."
"Kohoutekas sudėjo rankas maldai. Dieve, kuždėjo, manyje lindi kūniškas piktaalis, o išorėje siauru ratu mane supa viską žinantys ir nuolatos pamokslaujantys vyrai bei velniška nuojauta apdovanotos moterys. Dieve, nesišaukčiau Tavo vardo be reikalo - bet juk šitaip būti negali."
"-Ar tik neketini geležiniu virbu daužyti mano namų langus?
Aktuali Kohouteko moteris pakėlė į jį gražias akis, spalva dabar primenančias sušalusią upę, kuria slysta šviesus ąžuolinis karstas, ir tarė:
-Ak, naivusis Kohoutekai, langai geležiniu virbu daužomi Petrarkos arba Kunderos namuose, arba žymiausio lenkų rašytojo, kuriam tu pavydi nėmaž ne platoniškai, kuriam tu pavydi nelyginant žvėris ir esi šventai teisus. Tavo namuose, Kohoutekai, langai nedaužomi. Į tavo namus įeinama, kad apsistotum juose visam laikui."
"Gydausi, mylimas Kohoutekai, degtine ir aspirinu, nors, beje, neslėpsiu nuo tavęs, aspiriną išgerti retkarčiais pamirštu."
"Tikrosios meilės, Kohoutekai, reikia ieškoti tarp ligotų kupriukių, luošų akiniuočių ir mažapročių našlaičiukių."
"Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas,-tvirtai atkirto Ajermahas."
"Akiko įsiutusi atrodė stulbinamai - kaip visos dailios moterys, kurias įsiūtis išvaduoja iš koketiškumo pančių."
"Šaukštelis, įsirėžęs jai į skruostą, duonos trupinys lūpų kamputyje - tai nepaneigiami, būtini ir pakankami jos egzistavimo įrodymai."
"Liečiu ją ir staiga pajuntu - tarsi ledinio oro oštelėjimą - nuo jos sklindančią juodą neviltį. Kiekviena jos sausgyslė, kiekvienas raumuo, jos kraujas, jos kaulai, jos širdis, viskas persmelkta juodo nevilties šerkšno. Visa, ką toji moteris daro, daro iš nevilties."
"Vis labiau aušta, o man atrodo, kad kambarys prisipildo auksinio jos odos švytėjimo."
"Tačiau Ojermahas nėmaž nepajunta lengvesnio už orą palengvėjimo, jis tebejaučia slegiančią savo vienatvę, tebejaučia skausmą kiekviename kūno kampelyje. Staiga sumoja, kad visai nenori išsiskirti nei su savo vienatve, nei su savo skausmu."
June 15, 2019
Poor Kohoutek gets himself in so much trouble and his efforts to deal with his "current woman" who decides to pack up and come to live with him are almost slap-stick comic as he attempts to prevent his wife, child, grandmother, and a houseful of relatives & boarders from discovering his hidden woman. Kohoutek's mentor and teacher, Oyermah, gives him advice to help him deal with the situation in which he finds himself. However, no advice seems to overcome the inevitable end of Kohoutek's escapade. The story becomes a little meditative and philosophical at the end (not providing any spoilers here). Overall, I was somewhat amused by the ridiculous situation, but grateful that this is a short (131 pages) book.
November 4, 2025
Ależ to był niesłychanie utalentowany pisarz! Czyta sie wspaniale, jak po maśle, historia jest dowcipna, napisana z sympatią i zrozumieniem dla wszystkich ludzkich ułomności. Są tu głębsze pytania fizozoficzne czy egzystencjalne, ta historyjka o erotomanie ma swój głębszy wymiar, który może mniej czytelników dostrzeże. Ale przede wszystkim mamy język, nieskażony internetem, AI, anglicyzmami, a więc przeczysta polszczyzna. A sama historia oczywiście może się nie podobać, jest przecież ciut absurdalna. Aby się podobała potrzebne nam poczucie humoru i lekkość bytu.
October 26, 2017
- Kada atvažiavai?
- Dabar, - atsakė aktuali Kohouteko moteris.
//
"..puoselėjama antžmogiško darbo nežmoniškomis sąlygomis etika."
- Dabar, - atsakė aktuali Kohouteko moteris.
//
"..puoselėjama antžmogiško darbo nežmoniškomis sąlygomis etika."
February 26, 2017
Pilch es un estilista excepcional.
January 23, 2017
Zarówno językowo jak i treściowo słabsza od innych książek Pilcha. Wszystko wydaje się być trochę rozpuszczone, rozwodnione, jakby w książce znalazło siętylko kilka procent zwykle zabawnego, treśiwego Pilcha a reszta była wodą.
February 19, 2012
strange and bizarre farce...
December 10, 2012
1st pilch book. loved it.
May 16, 2013
Muy buena la historia, los personajes pintorescos y el humor con que lo cuenta. Pero demasiadas referencias lingüisticas y locales que rompen el ritmo y aburren.
October 21, 2014
Vaimustav ühe hingetõmbe suutäis. Kordagi katkestamata, justkui kiirustades läbilugemiseks.
October 25, 2015
enjoyed the images, but totally lost me at the end there as to what exactly happened. It felt like the book sort of fell apart
Displaying 1 - 25 of 25 reviews