What do you think?
Rate this book
Vilniaus džiazas
„Vilniaus džiazas“ – trečiasis Ričardo Gavelio romanas. Vienas pagrindinių jo veikėjų Tomas Kelertas, anot kritikų, – galbūt autobiografiškiausias autoriaus bičiulis. Vilniaus mitologija skleidžiasi džiazo, kurį taip mėgo rašytojas, principu – virtuoziškai vienas iš kito perimdami leitmotyvą, pasakojimai skirtingų veikėjų vidiniu žvilgsniu pinasi į pašėlusią, azartiškais staigiais posūkiais į nepažintas gelmes nešančią partitūrą.
„Keistas pamišusio miesto rašytojas. Jis nuolat stebina dorus (pagal požiūrį) miestiečius, tarsi iš šalies stebėdamas susidarančią ir nykstančią tikrovę, eklektiškai aprašydamas liūdną kasdienybės maskaradą: dangų ir pragarą; negerą blogų žmonių aurą; nykius nakties paukščius, šikšnosparnius; Eldorado šalį ir šalį, kurioje pageidautina nešokinėti aukščiau bambos; (...) klusnias meilės verges; klusnias lietuvių rašytojų ataskaitas; lėtą ir apgalvotą rašytojo savižudą; Ėją, kuri praeina pro tave vieną vienintelį kartą.“ (Algimanto Valantiejaus esė ištrauka iš knygos „Bliuzas Ričardui Gaveliui“.)
„Keistas pamišusio miesto rašytojas. Jis nuolat stebina dorus (pagal požiūrį) miestiečius, tarsi iš šalies stebėdamas susidarančią ir nykstančią tikrovę, eklektiškai aprašydamas liūdną kasdienybės maskaradą: dangų ir pragarą; negerą blogų žmonių aurą; nykius nakties paukščius, šikšnosparnius; Eldorado šalį ir šalį, kurioje pageidautina nešokinėti aukščiau bambos; (...) klusnias meilės verges; klusnias lietuvių rašytojų ataskaitas; lėtą ir apgalvotą rašytojo savižudą; Ėją, kuri praeina pro tave vieną vienintelį kartą.“ (Algimanto Valantiejaus esė ištrauka iš knygos „Bliuzas Ričardui Gaveliui“.)
489 pages, Hardcover
First published January 1, 1993
50 people are currently reading
969 people want to read
About the author
Ričardas Gavelis
17 books138 followersRičardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 32 reviews
October 6, 2025
Turiu pripažinti, kad netgi truputį labiau patiko už Vilniaus pokerį..
August 17, 2017
„Jis pakilo iš fotelio, niūriai uždėjo plokštelę ir paliko stačias.
- When the music's over, - kimiai pareiškė infernališkas Morrisono balsas, - when the music's over... when the music's over - turn out the lights, turn out the lights!..
Tavoji šviesa pati užges, Tomai, jos nė nereikės išjungti.“
pirmoji mano pažintis su Gaveliu, ir kone viskas, ką galiu pasakyti, yra: w o w. turbūt dar neteko skaityti šitaip supintos lietuvių autoriaus knygos. iš pradžių - nuoširdžiai nieko nesupratau. turbūt per greitai keitėsi siužetinės linijos, blaškė šokinėjimas nuo vieno prie kito veikėjo, tad tiesiog mėgavausi tekstu (kas belieka; o mėgautis tikrai yra kuo!)
galop įpusėjus mintyse pamažu ėmėsi dėliotis visa istorija ir tas padrikumas tapo nebe toks jau painus. žodžiu - tekstas tobulai atviras bet kokioms interpretacijoms (kažin, ar būtų bent viena neteisinga). visiškas džiazas!
cituoti galima irgi daug. taigi:
„Jeigu name gyvena paslaptingas žmogus, jis tikriausiai yra burtininkas.“
„Tik amžinas ilgesys išties yra amžinas.“
„Jam kažkodėl ėmė rodytis, kad iš miegamojo tuoj įeis tėvas ir padeklamuos liūdną eilėraštį.“
„Pasirink konkretų tikslą, Tomai. Pavyzdžiui, iškart rašyk rinktinius raštus. Jų niekas nespausdins. O tu jų niekam ir nerodyk.“
„Tą pirmąjį vakarą jie pravaikščiojo veik nesišnekėdami, tik pakaitomis dūsaudami. Rodės, eina ne greta, o vienas link kito, bet niekaip neprieina.“
„Šnekėti su savimi nebuvo paprasta. Kalbėjimas su kitais žmonėmis tėra žaidimas, o kalbėti su savim - didis menas.“
„Sėdi ir mezgi. Ir ką tu mezgi? Gal savo liūdną ateitį? Kas tu tokia? Kas čia per pasaulis?“
o svarbiausia - koks ten Vilnius! dažniausiai - varnas, tačiau toks, kur neklykia amžinojo nevermore. ir ko tik ten nesutiksi. nors dažniausiai vis dėlto šlaistosi Morrisonas, dainuojantis oh show me the way to the next whiskey bar...
įsimintinas tekstas. neabejotinai.
„Kiekvienas žmogus turi savo Vilnių, antraip jis suvis nebe žmogus.“
- When the music's over, - kimiai pareiškė infernališkas Morrisono balsas, - when the music's over... when the music's over - turn out the lights, turn out the lights!..
Tavoji šviesa pati užges, Tomai, jos nė nereikės išjungti.“
pirmoji mano pažintis su Gaveliu, ir kone viskas, ką galiu pasakyti, yra: w o w. turbūt dar neteko skaityti šitaip supintos lietuvių autoriaus knygos. iš pradžių - nuoširdžiai nieko nesupratau. turbūt per greitai keitėsi siužetinės linijos, blaškė šokinėjimas nuo vieno prie kito veikėjo, tad tiesiog mėgavausi tekstu (kas belieka; o mėgautis tikrai yra kuo!)
galop įpusėjus mintyse pamažu ėmėsi dėliotis visa istorija ir tas padrikumas tapo nebe toks jau painus. žodžiu - tekstas tobulai atviras bet kokioms interpretacijoms (kažin, ar būtų bent viena neteisinga). visiškas džiazas!
cituoti galima irgi daug. taigi:
„Jeigu name gyvena paslaptingas žmogus, jis tikriausiai yra burtininkas.“
„Tik amžinas ilgesys išties yra amžinas.“
„Jam kažkodėl ėmė rodytis, kad iš miegamojo tuoj įeis tėvas ir padeklamuos liūdną eilėraštį.“
„Pasirink konkretų tikslą, Tomai. Pavyzdžiui, iškart rašyk rinktinius raštus. Jų niekas nespausdins. O tu jų niekam ir nerodyk.“
„Tą pirmąjį vakarą jie pravaikščiojo veik nesišnekėdami, tik pakaitomis dūsaudami. Rodės, eina ne greta, o vienas link kito, bet niekaip neprieina.“
„Šnekėti su savimi nebuvo paprasta. Kalbėjimas su kitais žmonėmis tėra žaidimas, o kalbėti su savim - didis menas.“
„Sėdi ir mezgi. Ir ką tu mezgi? Gal savo liūdną ateitį? Kas tu tokia? Kas čia per pasaulis?“
o svarbiausia - koks ten Vilnius! dažniausiai - varnas, tačiau toks, kur neklykia amžinojo nevermore. ir ko tik ten nesutiksi. nors dažniausiai vis dėlto šlaistosi Morrisonas, dainuojantis oh show me the way to the next whiskey bar...
įsimintinas tekstas. neabejotinai.
„Kiekvienas žmogus turi savo Vilnių, antraip jis suvis nebe žmogus.“
May 21, 2017
Jaučiu, kad Ričardas Gavelis nepelnytai yra lietuvių literatūros šešėlyje. Mažai kalbama apie jo knygas, su jo darbais nesupažindinama mokyklos programose - kažkodėl pasirenkama niekam neaktuali Žemaitė ar dar koks nors nuoboda rašantis apie ne mažiau nuobodžią mužikų būtį. Čia visai kitas reikalas - knyga gyva, dinamiška, besimainanti. Tikras džiazas - patinka, nors kartais nesupranti nei kas vyksta, nei kodėl. Bet taip tik įdomiau. Įsilieji į tekstą kaip į muziką ir lauki kuo nustebins toliau. O stebina dažnai. Niekada taip pat nebežiūrėsiu į mistines Vilniaus varnas. Rekomenduoju visiems.
September 3, 2023
Knyga apie jaunus žmones, kurie ieško savęs, susiduria su pasaulio absurdu ir bando jame susiprasti. Taigi, romanas apie savo kelio ieškančius jaunuolius - tik čia soviet Vilnius edition pagal Gavelį.
O Gavelis čia vėl įvelia į niūriai fantasmagorišką Vilniaus pasaulį - tamsų, su ratus sukančiais varnais, visa ką stebinčia KGB akimi ir sovietiniu absurdu, bet kartu su užuovėja teikiančiu balaganu ir kito pasaulio gyventojais, visus vilniečius jungiančiu telepatiniu tinklu ir su daug jaunų, nusivylusių, bet ieškančių žmonių, vienijamų beprasmybės jausmo ir noro priešintis. Nuo pat knygos pradžios turbūt vienas svarbiausių klausimų - ar sistema, kurioje turėti per daug proto ir doros yra kenksminga ("čia reikalingi apsukrumas, cinizmas ir sveika nuovoka. Negalima kliautis morale, dora ir protu, tai savižudiška"), perlauš jaunuolius? Aišku, Gavelis tiesių atsakymų neduoda, bet vilties palieka.
Vienas labiausiai patikusių dalykų knygoje, kad jame daug veikėjų ir jie visi įdomūs (nepriklausomai nuo to, kiek laiko jiems skirta) - ar tai būtų pagrindinis veikėjas Tomas Kelertas (protingas fizikos studentas, nesugebantis ir nenorintis prisitaikyti prie sovietinės sistemos - ir ką gi tai primena?:)), ar jo abi merginos (kinomanė Dalė ir matematikė Audronė, vėliau virstančios Daldrone), nomenklatūrininkas Justinas Pirkelis (kuris rašo traktatą "Kova su tarakonais bei kitais liaudies priešais“), „didysis lenkiškojo Vilniaus filosofas“ Nikodemas Kliačka - Bakmanas ar universiteto kirvis Papa Dokas. Aišku, ryškiausias knygos personažas yra Bakmanas, atnešantis daug smagios netvarkos ir humoro (vien ko vertas sovietinės armijos stovyklos šaržas) bei kurio viena pagrindinių filosofijų - kad šis pasaulis tėra balaganas ir kad žmogus pats turi jam suteikti prasmę, nes pačiame pasaulyje prasmės nėra.
Daug personažų - daug transformacijų (minčių, gyvenimo), tarpusavio ryšių ir skirtingų likimų, ką buvo įdomu sekti - kas suranda prasmę, kas patenka į psichiatrinę kliniką, o kas į JAV, kam nupjaunama galva, o kas sukuria laimingą poliamorinę šeimą.
Skaityti buvo įdomu - Gaveliška atmosfera įtraukia, gali rasti daugybę minčių, patiko ir džiazuojantis stilius (daug veikėjų su savo balsais, tarp kurių šokinėjama pirmyn - atgal, vieno mintis baigia kitas, kai net nepajauti, kad jau esi kito veikėjo galvoje). Skaitant, automatiškai knygą norėjosi lyginti su "Vilniaus pokeriu" (nes fonas ir temos panašios - niūrus Vilnius ir jo gyventojai, laužanti ir absurdiška totalitarinė sistema bei priešinimasis jai). Ir nors čia tiek temos, tiek stilius Gaveliškos, bet "Vilniaus džiazas" kartu ir kitokia knyga - labiausiai tuo, kad ji "jaunesnė": su daugiau vilties, energijos, sekso ir humoro. Bet kadangi lyginu, tai "Vilniaus džiazui" duodu 4*, nes Pokeris man patiko labiau ir paliko didesnį įspūdį - pasirodė tikresnis, labiau išjaustas ir įtaigesnis.
O Gavelis čia vėl įvelia į niūriai fantasmagorišką Vilniaus pasaulį - tamsų, su ratus sukančiais varnais, visa ką stebinčia KGB akimi ir sovietiniu absurdu, bet kartu su užuovėja teikiančiu balaganu ir kito pasaulio gyventojais, visus vilniečius jungiančiu telepatiniu tinklu ir su daug jaunų, nusivylusių, bet ieškančių žmonių, vienijamų beprasmybės jausmo ir noro priešintis. Nuo pat knygos pradžios turbūt vienas svarbiausių klausimų - ar sistema, kurioje turėti per daug proto ir doros yra kenksminga ("čia reikalingi apsukrumas, cinizmas ir sveika nuovoka. Negalima kliautis morale, dora ir protu, tai savižudiška"), perlauš jaunuolius? Aišku, Gavelis tiesių atsakymų neduoda, bet vilties palieka.
Vienas labiausiai patikusių dalykų knygoje, kad jame daug veikėjų ir jie visi įdomūs (nepriklausomai nuo to, kiek laiko jiems skirta) - ar tai būtų pagrindinis veikėjas Tomas Kelertas (protingas fizikos studentas, nesugebantis ir nenorintis prisitaikyti prie sovietinės sistemos - ir ką gi tai primena?:)), ar jo abi merginos (kinomanė Dalė ir matematikė Audronė, vėliau virstančios Daldrone), nomenklatūrininkas Justinas Pirkelis (kuris rašo traktatą "Kova su tarakonais bei kitais liaudies priešais“), „didysis lenkiškojo Vilniaus filosofas“ Nikodemas Kliačka - Bakmanas ar universiteto kirvis Papa Dokas. Aišku, ryškiausias knygos personažas yra Bakmanas, atnešantis daug smagios netvarkos ir humoro (vien ko vertas sovietinės armijos stovyklos šaržas) bei kurio viena pagrindinių filosofijų - kad šis pasaulis tėra balaganas ir kad žmogus pats turi jam suteikti prasmę, nes pačiame pasaulyje prasmės nėra.
Daug personažų - daug transformacijų (minčių, gyvenimo), tarpusavio ryšių ir skirtingų likimų, ką buvo įdomu sekti - kas suranda prasmę, kas patenka į psichiatrinę kliniką, o kas į JAV, kam nupjaunama galva, o kas sukuria laimingą poliamorinę šeimą.
Skaityti buvo įdomu - Gaveliška atmosfera įtraukia, gali rasti daugybę minčių, patiko ir džiazuojantis stilius (daug veikėjų su savo balsais, tarp kurių šokinėjama pirmyn - atgal, vieno mintis baigia kitas, kai net nepajauti, kad jau esi kito veikėjo galvoje). Skaitant, automatiškai knygą norėjosi lyginti su "Vilniaus pokeriu" (nes fonas ir temos panašios - niūrus Vilnius ir jo gyventojai, laužanti ir absurdiška totalitarinė sistema bei priešinimasis jai). Ir nors čia tiek temos, tiek stilius Gaveliškos, bet "Vilniaus džiazas" kartu ir kitokia knyga - labiausiai tuo, kad ji "jaunesnė": su daugiau vilties, energijos, sekso ir humoro. Bet kadangi lyginu, tai "Vilniaus džiazui" duodu 4*, nes Pokeris man patiko labiau ir paliko didesnį įspūdį - pasirodė tikresnis, labiau išjaustas ir įtaigesnis.
March 4, 2021
"Bet svarbiausias vis dėlto buvo varnas"
Pilna Vilniaus gavelizacija
Pilna Vilniaus gavelizacija
February 28, 2017
Tai yra Gavelis. Mes jį cituojame, nes šiais laikais Gavelį ir Kunčiną cituoti madinga, kaip ir madinga juos skaityti, kai principas, ar supranti, ką skaitai, dingsta. Gavelio proza tolima struktūrizuotiems literatūros rėmams, jai reikia laiko ir ištvermės. Ir Vilniaus dvasia čia yra tiesiog wow. Valio, bet ne pokeris. Viva la Vilnius.
January 30, 2021
Kiekvienas žmogus turi savo Vilnių, antraip jis suvis nebe žmogus
Read
July 18, 2024shyza
February 7, 2025
Galais ne galais galiausiai perskaičiau. Čia siužetas buvo lengvai sekamas tai jei užkniso Vilniaus Pokeris - prašau imkiat tatai ir skaitykit. Man asmeniškai ši knyga nepatiko, atrodo neišplėtota tai teks prigriebt ir Gavelio žinomesnius kūrinius, jog pilnai apsispręsčiau dėl savo jo vertinimo. Moterys čia aprašomos taip paviršutiniškai (praktiškai tik pizda ir akys) ir nu aš myliu seksą (reliatyviai) bet plzzz nebūtina pistis kaskart kai sustinka kotas su skyle. Overall, not bad bet also eh.
December 20, 2025
labai jau sunkiai skaitosi
July 27, 2017
Gavelis simbolistiniam Vilniaus paveikslui suteikė naują metaforišką prasmę. Jis kartu toks daugialytis, daugiaprasmis, bet tuo pat metu absoliutus, nedalomas ir vientisas. Kaip žmogus. Visas romanas - tai didelis džiazo festivalis, kuriame kiekvienas veikėjas vagia savo eterio laiką, jų šurmulys sueina į vieną klampią GYVENIMO MUZIKOS DIENĄ (GMD, get it?!) Senamiesčio gatvėse. Ir šiaip, Bakneris man priminė Mefistofelio pusbrolį autistą, toks visai linksmas bičas. O Kelertas toks tuščias man pasirodė, kad savo egzistencinėj tuštumoj sutalpino visą Vilnių ir tapo žmogumi-miestu, o ne kažkokiu varnu. Tai tiek žinių.
P.S. Romanui reikia kantrybės, vienu prisėdimu įveikti beveik neįmanoma. Rekomenduoju.
P.S. Romanui reikia kantrybės, vienu prisėdimu įveikti beveik neįmanoma. Rekomenduoju.
June 2, 2023
𝑎𝑏𝑠𝑢𝑟𝑑𝑖𝑠̌𝑘𝑎𝑖 𝑘𝑜𝑚𝑖𝑠̌𝑘𝑎𝑖 𝑎𝑝𝑖𝑒 𝑟𝑖𝑚𝑡𝑢𝑠 𝑑𝑎𝑙𝑦𝑘𝑢𝑠
O vaikeli, čia kuo tikriausia Literatūra! Ne koks rašinėlis, tekstukas, sąmonės srautas ar dar kas ten būna…
Čia miršti, prisikeli, pasimeti ir atrandi pačiame Vilniaus džiazo sūkuryje. Kaip ir pridera reikalui iš didžiosios raidės, pirštu panosėje niekur nebaksnojama. Tenka galvoti, ieškoti pačiam.
Skaitant vis svarsčiau, kad jei reikėtų trumpai, tai apibūdinčiau kaip Kleino butelį, kuriame buvimo vietos nustatymas yra komplikuotas reikalas. Čia komplimentas ar ne priklauso jau nuo jūsų santykio su erdvinėmis figūromis,
oi, Literatūra.
O vaikeli, čia kuo tikriausia Literatūra! Ne koks rašinėlis, tekstukas, sąmonės srautas ar dar kas ten būna…
Čia miršti, prisikeli, pasimeti ir atrandi pačiame Vilniaus džiazo sūkuryje. Kaip ir pridera reikalui iš didžiosios raidės, pirštu panosėje niekur nebaksnojama. Tenka galvoti, ieškoti pačiam.
Skaitant vis svarsčiau, kad jei reikėtų trumpai, tai apibūdinčiau kaip Kleino butelį, kuriame buvimo vietos nustatymas yra komplikuotas reikalas. Čia komplimentas ar ne priklauso jau nuo jūsų santykio su erdvinėmis figūromis,
oi, Literatūra.
January 21, 2013
O, samprotavimo paukšti, pririjęs absurdo garstyčių, ko skraidai padebesiais ir kranki kaip paklaikęs? Ką ėsi, tą ir pasėsi, bet mustardo sėklos, išėjusios iš virškinamojo trakto, sunkiai prigis tokioje dirvoje kaip Lietuvos publika. R. Gavelio "Vilniaus džiazas" patiektas su pikantišku prieskonių mišiniu, kuris patiks ne kiekvienam literatūros gurmanui: vieniems bus per aštru, kiti skųsis virškinimo sutrikimais. Vis dėlto vertas paragauti patiekalas.
November 25, 2018
Jis genijus! Antra R. Gavelio knyga šiais metais ir galėčiau kelti sau banalų klausimą, kur buvau anksčiau, kad neskaičiau Jo? Bet nekelsiu, o greitu laiku atsiversiu dar kurią iš neskaitytų jo knygų.
January 25, 2012
kocmoc
January 11, 2023
Paskutinis is Galvelio romanu. Toks pat sielvartingas ir depresyvus kaip ir “Vilniaus pokeris.” Hipiskas, studentiskas jaunuju fiziku gyvenimas sovietineje santvarkoje ir isgyvenimas karineje stovykloje.
Romanas sisideda is 3 daliu. Pirmoji “Meditacija” - labiausiai niuri, vyrauja savizudybes nuotaikos, beprasmybe, depresija, visiskai “Galveliska”. Toliau seka “Bakneriada” - visiska priesingybe pirmajai daliai - tai bakneriskosios tiesos, mokancios kaip islaikyti sveika ir blaivu prota toje politineje santvarkoje ir nepamesti saves - susikurti alternatyvia erdve, kuri padetu ignoruoti valdzios primestus reikalavimus. Cia viskas ironizuojama, o knygos gale net pateiktas Baknerizmo statytojo moralinis kodeksas - tarsi 10 Dvievo isakymu, like: “Istvirkauk gausiai ir rafinuotai. Taisyklingas ir banalus lytinis aktas - geda mastanciam ir kurianciam zmogui”. Taip pat cia rasite humoro nestokojanti manifesta apie liaudies priesus tarakonus ir pamastymus-sasajas tarp valdymo sistemos ir psichiniu ligoniu:)
Trecioji ir paskutine dalis tarsi viska apjungianti.
- As nebezinau, ant ko laikosi pasaulis, - pasiskunde Tomas. - Dar taip neseniai buvau sklidinas galingu ideju, mano galvoj sukosi spiecius giliu minciu. O dabar esu tuscias.
- Tustuma - bene vienintelis dalykas, kuriam nereikia protezo, - pastebejo Bakneris. - Zinau, ka reiskia tavoji tustuma, brolyti. Tiesiog panorai suprasti, ant ko laikosi pasaulis. O jis, kaip nesunku suprasti, ant nieko nesilaiko. Sitas pasaulis tera liudnas balaganas. Ir neklausk, kokia jo prasme, nes tai toks balaganas, kuriame neimanoma rasti kokios nors prasmés.
- O kaipgi be prasmés? Noriu prasmès!
- Logiska. Naturalu. Tik neieskok jos pasauly. Prasme gali rasti vien savyje. Tu nori gauti prasme is salies. Visiskai klaidinga strategija. Prasme reikia ne gauti, o kaip tik teikti kitiems. Turi ne laukt issiziojes, o dosniai dalyti visiems savo vidine prasme. Comprenez-vouz?
Romanas sisideda is 3 daliu. Pirmoji “Meditacija” - labiausiai niuri, vyrauja savizudybes nuotaikos, beprasmybe, depresija, visiskai “Galveliska”. Toliau seka “Bakneriada” - visiska priesingybe pirmajai daliai - tai bakneriskosios tiesos, mokancios kaip islaikyti sveika ir blaivu prota toje politineje santvarkoje ir nepamesti saves - susikurti alternatyvia erdve, kuri padetu ignoruoti valdzios primestus reikalavimus. Cia viskas ironizuojama, o knygos gale net pateiktas Baknerizmo statytojo moralinis kodeksas - tarsi 10 Dvievo isakymu, like: “Istvirkauk gausiai ir rafinuotai. Taisyklingas ir banalus lytinis aktas - geda mastanciam ir kurianciam zmogui”. Taip pat cia rasite humoro nestokojanti manifesta apie liaudies priesus tarakonus ir pamastymus-sasajas tarp valdymo sistemos ir psichiniu ligoniu:)
Trecioji ir paskutine dalis tarsi viska apjungianti.
- As nebezinau, ant ko laikosi pasaulis, - pasiskunde Tomas. - Dar taip neseniai buvau sklidinas galingu ideju, mano galvoj sukosi spiecius giliu minciu. O dabar esu tuscias.
- Tustuma - bene vienintelis dalykas, kuriam nereikia protezo, - pastebejo Bakneris. - Zinau, ka reiskia tavoji tustuma, brolyti. Tiesiog panorai suprasti, ant ko laikosi pasaulis. O jis, kaip nesunku suprasti, ant nieko nesilaiko. Sitas pasaulis tera liudnas balaganas. Ir neklausk, kokia jo prasme, nes tai toks balaganas, kuriame neimanoma rasti kokios nors prasmés.
- O kaipgi be prasmés? Noriu prasmès!
- Logiska. Naturalu. Tik neieskok jos pasauly. Prasme gali rasti vien savyje. Tu nori gauti prasme is salies. Visiskai klaidinga strategija. Prasme reikia ne gauti, o kaip tik teikti kitiems. Turi ne laukt issiziojes, o dosniai dalyti visiems savo vidine prasme. Comprenez-vouz?
October 15, 2022
Skaitant knygos pirmąjį skyrių nervinausi ir pykau ant savęs, kad nieko nesuprantu, apie ką čia, kodėl taip šokinėjama nuo vieno veikėjo balso prie kito, kas čia per balsų ir veikėjų šaršalynė ir kodėl apskritai Gavelis ir "Vilniaus džiazas" yra tokie mėgiami ir liaupsinami.
Nors ir baigiau knygą, negaliu pasakyti, kad būčiau iki galo supratusi ir perpratusi apie ką ir kaip čia. Bet jau nuo antro skyriaus darėsi skaityti lengviau. Pripratau prie "džiazuojančio" teksto, o ir nebesistengiau suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta knygoje.
Ir negaliu sakyti, kad perskaičius kūrinį, nieko neišsinešu. Nuo šiol Vilnius visada asocijuosis su viską reginčiais, apimančiais ir žinančiais juodaisiais varnais (savotiški Huginn'ai ir Muninn'ai). Kad tiek Vilnius, tiek žmogus vienu mietu yra ir daugiaprasmiai, susidedantys iš daug skirtingų istorijų, potyrių bei minčių, bet ir vientisi, nedalomi vienetai. Savotiški simbiotai, tam tikra prasme.
Nebloga džiazo partija. Tikrai. Gal reiks susipažinti ir su pokerio taisyklėmis.
Nors ir baigiau knygą, negaliu pasakyti, kad būčiau iki galo supratusi ir perpratusi apie ką ir kaip čia. Bet jau nuo antro skyriaus darėsi skaityti lengviau. Pripratau prie "džiazuojančio" teksto, o ir nebesistengiau suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta knygoje.
Ir negaliu sakyti, kad perskaičius kūrinį, nieko neišsinešu. Nuo šiol Vilnius visada asocijuosis su viską reginčiais, apimančiais ir žinančiais juodaisiais varnais (savotiški Huginn'ai ir Muninn'ai). Kad tiek Vilnius, tiek žmogus vienu mietu yra ir daugiaprasmiai, susidedantys iš daug skirtingų istorijų, potyrių bei minčių, bet ir vientisi, nedalomi vienetai. Savotiški simbiotai, tam tikra prasme.
Nebloga džiazo partija. Tikrai. Gal reiks susipažinti ir su pokerio taisyklėmis.
August 4, 2021
Romane mezgasi gyvenimai ant gyvenimų. Piešiama purvino, niekingo, blogą nešančio Vilniaus scena. Veikėjai neriasi į filosofijos pasaulį, jungiasi vienas su kitu, pažindinasi su meile, beprotnamiu ir mirtimi.
Labai neįprastas ir tuo pačiu įtraukiantis kūrinys. Iš pradžių atrodo nieko nebesupranti, bet kuo toliau, tuo daugiau detalių susideda į vieną.
Ir viena užstrigusi citata/klausimas, kuris buvo kartu su manimi viso kūrinio metu:
"Iš esmės klausimas tėra vienas: ar tavoji identifikacijos krizė yra visuotinis reiškinys, ar kiti vis dėlto randa vietą šioje visuotinėje fantasmagorijoje?"
Labai neįprastas ir tuo pačiu įtraukiantis kūrinys. Iš pradžių atrodo nieko nebesupranti, bet kuo toliau, tuo daugiau detalių susideda į vieną.
Ir viena užstrigusi citata/klausimas, kuris buvo kartu su manimi viso kūrinio metu:
"Iš esmės klausimas tėra vienas: ar tavoji identifikacijos krizė yra visuotinis reiškinys, ar kiti vis dėlto randa vietą šioje visuotinėje fantasmagorijoje?"
This entire review has been hidden because of spoilers.
August 20, 2025
Ši literatūra - lietuviškoji astrokosmonautinė psichodelika, lėta ir skausminga žaizda apie sovietmetį, Vilnių ir būtį. Kažkuo artima. Ir neatkartojama. If you know - you know
January 21, 2020
Ryškus kontrastas tarp to, kokį Vilnių ir jo linkius vaizduoja Gavelis, ir tarp to, kokią sostinę mes matome dabar. Rašymo būdai persipynę taip, kaip, iš pažiūros, neturėtų būti, bet visumoje jie visi puikiai dera ir mane suartino su šia knyga. Yra dramos elementų, rašoma iš kelių perspektyvų, bet tai ir yra visa, ką džiazo spalvomis nuspalvina rašytojas - laisvės troškulys ir to reikalaujantis gyvenimo būdas. Romanas apie absurdišką sovietinę Lietuvą, daugialypę meilę, apie mokslo ir vidinius genijus, kurie nereikalingi valdžiai, o gal ir visai niekam, tik patys sau. Kartais prajuokindavo, kartais graudino filosofinės frazės, šokiravo personažai. Tikras lietuviškų bytnikų mitas, kuris be galo žavi.
August 18, 2017
Keistoji TĖVŲ KARTA. Šitoji knyga padėjo juos suprasti šiek tiek labiau.
November 12, 2023
„Žmonės buvo svarbesni. Vilnius buvo svarbesnis. Pakako apsidairyti, įkvėpti oro visa krūtine, ir ją perimdavo nedarnaus vilnietiško pasaulio darna.“
Pirma ir antra knygos dalys vertos 5 *****, bet trečioji smarkiai per ilga. Visgi knyga tikrai verta kiekvieno vilniečio dėmesio.
Pirma ir antra knygos dalys vertos 5 *****, bet trečioji smarkiai per ilga. Visgi knyga tikrai verta kiekvieno vilniečio dėmesio.
February 1, 2025
TIESIOG WOW. kaip fizikos studentui artimas kūrinys. Knyga paini bet tuo pačiu taip darniai pereinama nuo vieno veikėjo prie kito, labai smagiai ir įdomiai džiazuojama, kontrastas tarp niūraus vilniaus ir absurdiškos fantastikos suteikia gyvybės kūriniui, kurią retai jaučiu skaitydamas
October 23, 2020
"Niekur neieškok durų į kitokį pasaulį, nes tos durys yra tavyje."
October 17, 2021
,,Kiekvienas žmogus turi savo Vilnių, antraip jis suvis nebe žmogus’’
October 2, 2023
Asmeniškai geriausia Gavelio knyga. Tomas Kelertas jėga ir visada smagu sutikt jį kitose Gavelio knygose
November 1, 2023
Na, ne pokeris, bet kažkuo žavus ir žaismingas. Šarmingi viražai!
Varnas tyko Tavęs!!!
Varnas tyko Tavęs!!!
January 24, 2024
Po jos tapau paranojos ir kvestionacijos valdoma... bet gerąja prasme, jei taip išvis įmanoma
February 29, 2024
Ieškau grupės masiniam tarakonų genocidui.
January 13, 2019
“Tikroji Vilniaus naktis slapstėsi tolėliau, tarp senų liepų, senų bažnyčių šventoriuose. Įdomi koncepcija: naktis užgimsta bažnyčiose. Ir diena taip pat. Viskas užgimsta senose Vilniaus bažnyčiose. Jų šventoriuose dieną naktį buriasi varnai. Jie surenka ten užgimstančias mintis, o paskui išnešioja po visą miestą. Vilnius yra juodvarnių karalija.”
Pirmą kartą Vilniaus džiazą skaičiau prieš gerus dešimt metų, bet iki šiol išliko Vilnius mus visus praris ir juodvarnių temos.
Skaitant antrą kartą Vilniaus fantasmagorijos žymiai šiurpesnės, gilesnės. Bakneriadų absurdas ryškesnis ir tirštesnis. Tik Vilniaus šešėliai tiek pat tiksliai apibūdinti - ir toliau varnų pulkai virš bokštų man bus ne Hitchokas, o Gavelis
“kiekvienas žmogus turi savo Vilnių, antraip jis suvis nebe žmogus”
Pirmą kartą Vilniaus džiazą skaičiau prieš gerus dešimt metų, bet iki šiol išliko Vilnius mus visus praris ir juodvarnių temos.
Skaitant antrą kartą Vilniaus fantasmagorijos žymiai šiurpesnės, gilesnės. Bakneriadų absurdas ryškesnis ir tirštesnis. Tik Vilniaus šešėliai tiek pat tiksliai apibūdinti - ir toliau varnų pulkai virš bokštų man bus ne Hitchokas, o Gavelis
“kiekvienas žmogus turi savo Vilnių, antraip jis suvis nebe žmogus”
Displaying 1 - 30 of 32 reviews