What do you think?
Rate this book
Rojsty
- GenresHistory
177 pages, Paperback
First published January 1, 1956
1 person is currently reading
70 people want to read
About the author
Tadeusz Konwicki
35 books107 followersProse writer, screenwriter and film director. Founder of the 'cinema d'auteur' in Poland and author of 20 books. Born in 1926 in Nowa Wilejka, near Vilnius (today Naujoji Vilnia, Lithuania), died on January 7th in Warsaw at 88 years old.
Konwicki was educated at the Universities of Cracow and Warsaw and began writing for newspapers and periodicals. He served on the editorial boards of leading literary magazines and followed the official Communist Party line. His first work, Przy budowie (1950; “At the Construction Site”), won the State Prize for Literature. He began a career as a filmmaker and scriptwriter in 1956; his film Ostatni dzień lata (“The Last Day of Summer”) won the Venice Film Festival Grand Prix in 1958. By the late 1960s he had quit the Communist Party, lost his job in the official film industry, and become active in the opposition movement.
Konwicki’s work is suffused with guilt and anxiety, coloured by his wartime experiences and a sense of helplessness in confronting a corrupt and repressive society. Chief among his novels are Rojsty (1956; “The Marshes”) and Sennik wspóczesny (1963; A Dreambook for Our Time), a book that writer and critic Czesław Miłosz called “one of the most terrifying novels of postwar Polish literature.” His other works of that period are Wniebowsta̦pienie (1967; “Ascension”) and Zwierzoczłekoupiór (1969; The Anthropos-Spectre-Beast). His later books—including Kompleks polski (1977; The Polish Complex), the bitterly mocking Mała apokalipsa (1979; A Minor Apocalypse), and the lyrical Bohiń (1987; Bohin Manor)—confront Poland’s social cataclysms of the late 1970s and the ’80s. The autobiographical Wschody i zachody ksie̦życa (1981; Moonrise, Moonset) recounts some of Konwicki’s experiences during the period of martial law in Poland.
Konwicki was educated at the Universities of Cracow and Warsaw and began writing for newspapers and periodicals. He served on the editorial boards of leading literary magazines and followed the official Communist Party line. His first work, Przy budowie (1950; “At the Construction Site”), won the State Prize for Literature. He began a career as a filmmaker and scriptwriter in 1956; his film Ostatni dzień lata (“The Last Day of Summer”) won the Venice Film Festival Grand Prix in 1958. By the late 1960s he had quit the Communist Party, lost his job in the official film industry, and become active in the opposition movement.
Konwicki’s work is suffused with guilt and anxiety, coloured by his wartime experiences and a sense of helplessness in confronting a corrupt and repressive society. Chief among his novels are Rojsty (1956; “The Marshes”) and Sennik wspóczesny (1963; A Dreambook for Our Time), a book that writer and critic Czesław Miłosz called “one of the most terrifying novels of postwar Polish literature.” His other works of that period are Wniebowsta̦pienie (1967; “Ascension”) and Zwierzoczłekoupiór (1969; The Anthropos-Spectre-Beast). His later books—including Kompleks polski (1977; The Polish Complex), the bitterly mocking Mała apokalipsa (1979; A Minor Apocalypse), and the lyrical Bohiń (1987; Bohin Manor)—confront Poland’s social cataclysms of the late 1970s and the ’80s. The autobiographical Wschody i zachody ksie̦życa (1981; Moonrise, Moonset) recounts some of Konwicki’s experiences during the period of martial law in Poland.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 10 of 10 reviews
June 7, 2025
Apie Armiją Krajową šiek tiek lyg ir žinojau, bet konkretikos trūko, norėjau, kad ir apie Vilniaus kraštą būtų, tai Konwickis buvo kaip tik.
1944–1945 m., jaunuoliai išeina į mišką kovot su sovietais ir laukt, kad vakariečiai anuos nustumtų. Nuotaika niūri, nes iliuzijos eižėja – kur tau anglų desantas nusileis Šnipiškėse. Būrys maknoja Vilniaus apylinkėse be rimtesnio mūšio, o herojaus mama bando išgyvent ir pardavinėja pyragėlius Vilniaus ir Mickevičiaus (= Gedimino pr.) gatvių sankirtoj – kur ir dabar neoficialių gėlių galima nusipirkt.
Jei nebūtų apie Vilniją, o kas nors iš Afrikos ar Pietų Amerikos partizanavimo, kaži ar skaityčiau, didelio kūrybinio indėlio nematyti, bet gal toks ir sumanymas buvo – blankiau papasakot, net jei kas žiauru ar skaudu. Yra kelios ir komiškos situacijos, bet vis tiek į absurdo pusę. Visą tą neviltį ir beprasmybę lengviausiai galiu perkelt į momentus, kai Ukrainoje pablogėja ir rodos, kad viskas velniop eina.
Beje, nesupratau, kodėl Konwickis priima sovietų primestą repatriacijos terminą (juk būtent čia jo tėvynė), gal tik mechaniškai atkartoja? Neišmanau, turiu pasidomėt. Ir kam pabaigoj žiupsnelis didaktikos? Bet pridursiu, kad labai geras Vido Morkūno vertimas – kaip visada, žodžiai atidžiai parinkti.
1944–1945 m., jaunuoliai išeina į mišką kovot su sovietais ir laukt, kad vakariečiai anuos nustumtų. Nuotaika niūri, nes iliuzijos eižėja – kur tau anglų desantas nusileis Šnipiškėse. Būrys maknoja Vilniaus apylinkėse be rimtesnio mūšio, o herojaus mama bando išgyvent ir pardavinėja pyragėlius Vilniaus ir Mickevičiaus (= Gedimino pr.) gatvių sankirtoj – kur ir dabar neoficialių gėlių galima nusipirkt.
Jei nebūtų apie Vilniją, o kas nors iš Afrikos ar Pietų Amerikos partizanavimo, kaži ar skaityčiau, didelio kūrybinio indėlio nematyti, bet gal toks ir sumanymas buvo – blankiau papasakot, net jei kas žiauru ar skaudu. Yra kelios ir komiškos situacijos, bet vis tiek į absurdo pusę. Visą tą neviltį ir beprasmybę lengviausiai galiu perkelt į momentus, kai Ukrainoje pablogėja ir rodos, kad viskas velniop eina.
Beje, nesupratau, kodėl Konwickis priima sovietų primestą repatriacijos terminą (juk būtent čia jo tėvynė), gal tik mechaniškai atkartoja? Neišmanau, turiu pasidomėt. Ir kam pabaigoj žiupsnelis didaktikos? Bet pridursiu, kad labai geras Vido Morkūno vertimas – kaip visada, žodžiai atidžiai parinkti.
June 16, 2021
verta pažiūrėti į pokario laikus AK partizano akimis. Akivaizdu, kad didžiosios dalies smurto neaprašo. Gal ir gerai. Tik vis atsirandantys nauji partizanai (neretai lyg ne savo valia atsiradę), rusiškos uniformos, trofėjiniai ginklai, nuolatinis, lyg ne visai aiškios paskirties judėjimas po apylinkes, bijantys (ne veltui - nes skriaudžiami) žmonės. Ir, tiesą pasakius, kažkoks beprasmiškumo jausmas. O fone - tie, kurie išlygintomis galife kelnėmis Vilniaus butuose skambina pianinais ir dalinasi savo didvyriškumo atsiminimais (ne visada tikrais).
March 9, 2023
Jestem bardzo zmieszana - nie zachycam się, ale rozumiem skąd płyną pozytywne opinie.
May 2, 2022
Šiai knygai apibudinti tinka vienas žodis - "dumblas", primenantis rusų "išvaduotojų" elgesį Ukrainoje. Patariu net negaišti savo laiko.
January 26, 2025
Rozumiem dlaczego innym się podoba, mnie nie poruszyło.
March 6, 2021
Be romantizuoto herojiškumo, be patoso.
Gera knyga.
Gera knyga.
May 14, 2023
3.75/5
Spodziewałam się więcej po Konwickim, ale z drugiej strony to debiut 20-latka
Wydaję mi się, że mimo wszytsko cel książki został osiągnięty, bo bardzo łatwo zobaczyć całą niejednoznaczność postaci, wydarzeń
Spodziewałam się więcej po Konwickim, ale z drugiej strony to debiut 20-latka
Wydaję mi się, że mimo wszytsko cel książki został osiągnięty, bo bardzo łatwo zobaczyć całą niejednoznaczność postaci, wydarzeń
March 18, 2023
Bardzo lubię Konwickiego, ale to akurat średnia książka. Dotyka realiów partyzanckiego życia prostych ludzi, ale w jakiś taki sztuczny sposób. Ceniona chyba za to, że pokazuje niejednoznaczność bohaterów, kosztowne pomyłki, a i wręcz bandytyzm... miażdżąc tym samym patriotyczną mitologię. Jest więc wartościowa, ale autora najbardziej cenię za jego warszawską egzystencjonalność. Może jakbym przeczytała, a nie wysłuchała w formie audiobooka, odebrałabym ją bardziej pozytywnie, bo lektor nadał pewien charakter bohaterom, który narzucił dość mocno pewną interpretację. Niemniej zdecydowanie warto czytać Konwickiego. Jeden z najlepszych polskich pisarzy.
October 11, 2021
Vilnius istorijoje keliavo iš rankų į rankas. Vienos Vilniaus besigviešusios rankos - Armijos Krajovos kovotojų, vedinų Varšuvos karininkų, apsėstų Didžiosios Lenkijos idėja. Patys pripažįstantys gudiškų ir lietuviškų kraštų kolonizavimo faktą, kovotojai- personažai svarsto kovos prasmę II PK fone.
Pati knyga sudomins AK ir Vilnijos kraštą tyriančių skaitytojų ratą, tačiau literatūrine prasme, nepaisant puikaus vertimo, knyga nedžiugins.
Pati knyga sudomins AK ir Vilnijos kraštą tyriančių skaitytojų ratą, tačiau literatūrine prasme, nepaisant puikaus vertimo, knyga nedžiugins.
November 19, 2022
na, neperskaičiau, 20% ir numečiau.
turbūt nevežė tema (na, nenoriu sužinot dar ir dar iš visų pusių apie karą ir pokarį, apie geriečius blogiečius ir žiūrint-iš-kur-pažiūrėsi), nepaėmė stiliumi, tad... gal kitąkart arba niekada.
reiktų gal paskaityt daugiau Gombrowicz turto (kol kas tik Kosmosas ir Ferdydurkė), bet neradau minimo panašumo, juo labiau, kad čia manding istorinis turinys buvo svarbiau už literatūrą.
turbūt nevežė tema (na, nenoriu sužinot dar ir dar iš visų pusių apie karą ir pokarį, apie geriečius blogiečius ir žiūrint-iš-kur-pažiūrėsi), nepaėmė stiliumi, tad... gal kitąkart arba niekada.
reiktų gal paskaityt daugiau Gombrowicz turto (kol kas tik Kosmosas ir Ferdydurkė), bet neradau minimo panašumo, juo labiau, kad čia manding istorinis turinys buvo svarbiau už literatūrą.
Displaying 1 - 10 of 10 reviews