"Paruzija"- septynioliktoji religijotyrininko, eseisto G. Beresnevičiaus knyga. Tai pirmasis grynas, vientisas romanas, kuriame sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei išmonė. "Paruzija"- senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje- pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Ši knyga baigiama apokaliptinėmis scenomis. Tik tai ne teologija, greičiau atvirkštinė teologija. Knygą galima suprasti ir kaip visuomenės raidos parodiją, šių dienų Lietuvos groteskišką analizę, ir kaip ateities prognozę. Romano nuotaikos svyruoja nuo absurdo humoro iki siaubo romano tonų, nuo postmodernistinio iki realistinio stiliaus. Pasitelkdamas absurdą ir juodąjį humorą, autorius kalba apie žmogaus lemties tragizmą, anapusybės ilgesį, stojimo Dievo akivaizdon troškulį ir siaubą.
Gintaras Beresnevičius was a Lithuanian historian of religions specializing in Baltic mythology. Besides scientific work, Beresnevičius was also a writer and a publicist. He published novels, several poems, and numerous essays.
Girtuokliavimo nemėgstu, o pusę šios knygos sudaro: "Pasibaigė alus", "ištroškau", "tiks ir losjonai",... Kita pusė knygos - girtuoklių kliedesiai. Gal mano intelektas tiesiog per žemas šiai knygai, bet bent šiuo metu, tokio aukšto, kad ją suprasčiau, ir nenoriu.
Mistinis romanas, apjungiantis autoriaus domėjimosi sritis - relgijotyra, šamanizmą, angelologiją ir kt. Puikiai perteikta, paruzijos interpretacija, kuri tiek stulbina, sukrečia ir tuo pačiu sukelia juoką.
Citata apie autorių "2006-aisiais, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po G. Beresnevičiaus mirties, filosofas Leonidas Donskis, svarstydamas, ko Lietuva neteko išėjus šiam žmogui, rašė: „G. Beresnevičiaus asmenybėje glūdėję abu talentai – mokslininko ir menininko – sukūrė junginį, kurio itin reikėjo siekiant fiksuoti, kas mums atsitiko ir kuo mes virstame šiuo visuotinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo laikotarpiu.
Per anksti aš ją, matyt, gyvenime čiuptelėjau. Arba tiesiog ne tuo laiku.
Pirma dalis žiauriai patiko, antra irgi dar vežė ir norėjau dar, norėjau gilintis, norėjau brist per Gintaro burtus ir visame tame paskęst kartu su knygoje veikiančia chebra, su vilkolakiais, laumėm ir dievais. Bet vėliau knygą užbaigiau tik iš principo - pavargau nesvietiškai bandyt suprast visas metaforas ir kitus vaizdinius, ir tuos visus dieviškuosius reikalus. Gaila :(
Pati kūrinio idėja buvo gera, kol skaičiau kaip absurdo komediją - tiko, iki pirmo skyriaus pabaigos... Vėliau prasidėjo fastasmagorika - mistika, religija, mitai, egiptologija, kol tai suderinta - ok, antras skyrius - kažkokie marazmai, net sunku suvokti, kad tai tas pats kūrinys, trečias skyrius - memuarai... Aš tikrai tą pačią knygą skaitau? 😃 Ketvirtajame viską bandyta apjungti, sakyčiau persistengta. Apie stiliaus, temų šokinėjimus išvis tyliu, bent tiek, kad kūrinys išbaigtas, valio, bet už tokią skaitymo kankynę tikrai daug nerašysiu. 😁 ...
"Mirtis daugiausia pasako apie gyvenimą. Jos ištiktieji rimsta... Šešėliška būtis žino nuobodį, bet nepažįsta tikrumo."
"- Mėgėjau tu mėgėjau, - išsiplūdo Tadas. - Prišersi slibiną, pripras, išlįs, ir ką mes tada turėsime? Ne dieviškai plastišką medžiagą, o Nesę lietuvišką, bus ne uždaras jaukus pelkynas, o turizmo centras su vokiečiais ir japonais, ir asfaltuotais privažiavimo keliais."
Lietuviški linksmieji kalneliai. Lietuviški, nes tokie čia ir kalnai pas mus.
Pirma dalis sužavi. Kunčiniška girtuoklystė ir juokinga realybė. Suryji pirmą dalį ir užsihaipinęs skubi ryti antrąją. Tada nieko nebesupranti ir logikos grandinės ir taip besilaikiusios ant siūlo visai sutrūkinėja. Naratyvo pokyčiai stebina ir nebesupranti, ar tai tau patinka. Trečia dalis kažkiek suveda galus ir šiek tiek nusiramini, kad dar neturi insulto ir gebi (tikriausiai) suvokti tekstą. Ketvirta dalis paaiškina kaip atsiranda dievai ir sudeda taškus ant i. Ir žinoma pranašauja liūdną žmonijos ateitį, kas nėra nesvarbiausias momentas romane.
Romanas ne silpnų literatūrinių nervų skaitytojams. Nerekomenduoju tiems, kas nori lengvo pasivaikščiojimo.
4,5 iš 10 dievdirbių.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Beresnevičiaus "Paruzija".. Neabejotinai viena sudėtingiausių, painiausių ir ilgiausiai skaitytų mano knygų per pastaruosius keletą metų. Aišku, dėl skaitymo trukmės kaltas ir keliariopai paaugęs mano paties užimtumas, bet vis dėlto. Komplikuočiau, chaotiškiau ir nenuosekliau parašyti romaną turbūt retam kam pavyktų...
Galimai ne man tokia knyga. Visas savo apžvalgas rašau nešališkumo ir objektyvumo principais vadovaudamasis, tą ir šįkart darysiu, pamatysit. Bet turiu pastebėti, kad vaikystėje (o gal paauglystėje - kas čia dabar besupaisys, kas beatskirs šias brendimo fazes..) man buvo sunku koncentruotis ir "Hamletą" bei "Altorių šešėly" skaitant. Pasirodė tuomet, kad dar per paikas buvau šiems sudėtingiems, prasmingiems ir gilų motyvą nešantiems tekstams.
Dabar galgi esu dar per jaunas ir "Paruzijai", nes skaičiau lėtai, dideliu noriu čiupti knygą nuo lentynos nedegiau, o kartais net tekdavo grįžtelėti atgal ir leisti smegenims bei vaizduotei dar kiek pagromuliuoti ką tik suskaitytą turinio fragmentą. Ughh. Nemoku aš multitask'int, gal dėl to fonai, pašaliniai erzeliai bei telefono vibravimai vis atkreipdavo dėmesį... Su šia knyga turėčiau įjungti lėktuvo režimą telefone, uždaryti langus, nuleisti roletus, atjungti durų skambutį ir įsikišti ausų kištukus tam, kad netrukdytų kaimynų junginėjamų televizijos kanalų triukšmų mišrainynė. Na, net ir tada galėčiau viską skaityti po keletą kartų, taip atrakindamas vis nujas prasmes ir Gintaro sąmojus.
Kažkam galbūt kūrinys pasirodys kičinis, kiti įžvelgs nemažai beketiškų elementų, mitologijos ir religijotyros gvildenimo apraiškų, bet iškart sakau -jau antrąkart - knyga tikrai ne kiekvienam. Ir ne man, bent jau kol kas. Čia apstu istorinių faktų, kurie galbūt pasirodys padriki ir baisiai netinkamai interpretuojami, bet toks visada ir buvo Beresnevičiaus braižas. Ironiškas, kartais etnografiškas, bet visada tiesmukas. Paradoksas po paradokso, paradoksas nuskalautas absurdu. Visgi apie rašytoją nedaugžodžiausiu, nes jo biografiją ir netgi intervą apie "Paruziją" (2005 m.) nesunkiai patys galite susirasti internete.
Tikėtina, kad tikrai ne visiems patiks ir dažnai minimos stereotipiškos alkoholizmo, beprasmybės ir nepažabojamo patriarchato realijos. Sovietmečiu, kuriame rašė ir Gintaras, tai buvo norma, tačiau jaunam skaitytojui, kuris viską priimtų pažodžiui ir nemokėtų išskaityti moralų ir poteksčių, vienas kitas puslapis galėtų net destruktyvus ir demoralizuojantis pasirodyt. Taip, pasyvaus ir pasąmonėn besibrukančio pesimizmo dalies čia neišvengsim. Apie mirtį, praradimus, nuopolius ir beprasmybes bus kalbama dažnai, o anksčiau minėtos svaiginimosi praktikos knygos veikėjams yra savotiškas pingvinas, į kurį galima įsikibti tarsi nemokšoms užlipus ant "Akropolio" ledo. Aš irgi čiuožti nemoku, taip - čia ant savęs užsistūmiau irgi.
Turim knygoje ir daug sudėtingų, kone niekuomet "lengvuose" tekstuose nesutinkamų sąvokų, tad verta netoliese turėti telefoną ar kompą su interneto ryšiu, kuriais greitai galėtumėte išgooglinti tam tikro kone nebevartojamo žodžio reikšmę ir tik tada judėti toliau - kontekstas čia gali ir nebūti pajėgus visko paaiškinti. Man, aišku, dėl tokio rašymo stiliaus tik įdomiau, nes ir pats papildžiau savo žodynėlį keliais archaizmais. Ne tik romaną skaitai, bet ir kažko naujo išmoksti, zjbs.
Religija ir apokalipsė. Paskutinė romano dalis. Turbūt ji man labiausiai ir patiko. Dėl apokaliptiškai pragaištingos nuotaikos, ne dėl religinių įžvalgų. Čia viskas tarsi apibendrinama, išgaudoma ir uždaroma. Arba bent jau bandyta tai padaryti, nes atvirų klausimų, visgi, liko apsčiai.
O dabar va svarstau, kam šią knygą galėčiau rekomenduoti.. Viskas ten taip susivėlę, kad net nežinau. Gal religijos, sakralybių ir angelologijos gerbėjams, o taip pat tiems, kas nori galimybės įžvalgas interpretuoti savaip, susitapatinti su praeities tragikomiškumu ir anuomet gyvenusių eruditų problematika, kuomet jiems tekdavo egzistuoti tarp pilkšvų vidutinybių.
Kūrinys kiek chaotiškas, bet realiai pakankamai smagus "visa apimančios" istorijos variantas. Autorius labai smagiai žaidžia su filosofinėmis, istorinėmis ir mitinėmis kategorijomis, tarpus tarp kategorijų užpildydamas buitiniu alkoholizmu. Didžiausias trūkumas turbūt tame, kad dvi šmaikščiai aprašytas beveik nesusijusias dalis, apibendrinanti "rimtoji" dalis, nors pati savaime pilna puikių įžvalgų, kaip apibendrinimas "nesusiskaito". Bet iš esmės, autorius puikiai valdo žodį, mintį ir metaforas ir tas gebėjimas kalbėti rimtomis temomis tarsi ir pokštaujant tikrai aukštame lygyje.
Muziejuje dirbančio mokslininko komiški ir mistiniai nuotykiai ir tekstas apie paradoksalius reiškinius Lietuvoje. Dvi skirtingos romano dalys, atskleidžiančios kaip atsiranda sekta, klanas ar netikėti reiškiniai.