Niekada nežinai

by Danutė Kalinauskaitė

Šią knygą galima pavadinti santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Santaka yra energetiškai aktyvi erdvė, žadanti įvairių atverčių bei netikėtumų. Kaip ir daug kas, kas atsidūrė paribyje, akistatoje, iššūkyje. Autorė mėgsta tokią situaciją, o išlavinta jos ranka fiksuoja pačius įvairiausius
iššūkius: nuo buitinių iki egzistencinių. Dažniausiai čia vieni ir atsiskleidžia per kitus arba vieni kitus pabrėžia, o tai dar vienas sėkmingai knygoje įgyvendintų santakos variantų.

Buities klodas (knygoje įkūnytas itin taikliai pastebėtų detalių intarsijomis) pagauliai derinamas su „kasdienybės ontologija“, akis čia neįstrigs aprašinėjimų brūzgynuose, o kils į viršų, kaip vienam herojui, kuris „žiūrėjo į dalinį saulės užtemimą pro žmonos plaučių rentgeno nuotrauką“.

Ir dar viena knygoje aptinkama santaka: visuotinio dūlėjimo atmosfera (kiūžtantys daiktai, ligos, mirtys etc.) bei tokioms sąlygoms besipriešinantys, jas savimi matuojantys bei bandantys paneigti herojai. Esminė priešstata: gyvybė prieš mirtį. Autorė čia nesiima siūlyti holivudinių išeičių ir kažkodėl tai nuteikia labai viltingai.

Šia knyga Danutė Kalinauskaitė įrodo esanti viena pačių svarbiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių.
Kęstutis Navakas

192 pages, Paperback

First published January 1, 2008

About the author

Danutė Kalinauskaitė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė.

Gimė 1959 m. Kaune. Mokėsi Kauno 13-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1987 m. pasirodė pirmoji jos knyga „Išėjusi šviesa“. Vėliau rašytoja kuriam laikui iš literatūrinio gyvenimo pasitraukė.

Po beveik šešiolikos metų pertraukos 2003 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jos apsakymą „Namo“, kuris pelnė Danutei A. Vaičiulaičio premiją. 2008 m. įvairiuose literatūriniuose laikraščiuose pasirodančios jos novelės ir apsakymai buvo surinkti į vieną knygą „Niekada nežinai“. Knygą puikiai įvertino tiek skaitytojai, tiek kritikai. Už ją autorė buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis.

Reviews

[Ringa Sruogienė · Rating 4 out of 5]

Pavargau... Iš pradžių su dideliu džiaugsmu žavėjausi kiekviena detale, palyginimu, aprašymu. Paskui pavargau. Gal reikėjo knygą skaityti ne vienu prisėdimu, o kas mėnesį po dalelę, pasimėgaujant.
Ir dar labai liūdna. Liūdna karšinti tėvus, parduoti gimtuosius namus. Liūdna apie tai skaityti.

[Viktorija · Rating 4 out of 5]

,,Mėgstu daiktus. Matyt esu daiktų vergė.Man patinka pats daiktų fizinis būvis.Faktūra.>..prakeikta juslinė prigimtis-viską pauostyti,prie visko prisiliesti..>Be to, pati sunkiai skiriuosi su daiktais. Sunkiau,nei norėtųsi į konteinerių šachtą nuleidžiu tai, be ko galiu apsieiti.Ypač patinka maži daiktai,visokios kaustytos blusos,trumpos novelės,išmintis telpanti į vieną sakinį.Apie daiktų mažumą galėčiau visą traktatą parašyti.Bet mažumas,kaip žinome įkandamesnis kinams, nes jų pirščiukai maži, o lietuvių.."

[Gerda Tėvelyte · Rating 4 out of 5]

Knyga tikrai įdomi, tik ją skaityti reikia lėtai su petraukom gerai sukramtant kiekvieną novelę ir kiekvieną temą. Ji nėra greitoji knyga ir niekada nebus, nes “emocinis šantažas” tikrai gyvas kiekviename puslapyje. Ji verčia mąstyt ir tu kaip skaitytojas esi įdarbinamas.
Klampiai pravaikščiojus ir kelia puslapius praleidusi knyga sužavėjo savo metaforomis ir palyginimais. Vien jie iškelia knygą aukštumas.

[Laurita · Rating 3 out of 5]

Daiktai, daiktai, daiktai... Pirmosiose esė (novelėse?) jie tarsi perdavė autorės jaučiamas emocijas, lyg priartino prie to paprasto "kasdienio" gyvenimo, kokį sunkiai rasi šiuolaikiniuose kūriniuose... Atrodė, kad savo gyvenimo istorijas pasakoja vienas žmogus (suglumau paskutiniuose kūriniuose radusi kitus vardus ir pavardes), išmesdamas save apsunkinančius jausmus į vieną knygą. Nuvylė tik tai, kad prasidėjęs taip stipriai, pasakojimas sulyg kiekvienu kūriniu vis paprastėjo, o aprašymų nemažėjo. Galbūt autorei "atsiminimai" apie pusseserę ar interviu tikrai atrodė tokie pat filosofiškai reikšmingi... O gal tiesiog reikėjo knygą pabaigti tuo pačiu stiliumi?

"Niekada Nežinai" - savotiška knyga - slogi, liūdna, ironiška... Jei visa knyga netraukia, patarčiau perskaityti bent "Namo", "Daiktai" ir "Kartą Tunise". Tai berods stipriausi autorės kūriniai, kuriuos, manau, dar ilgai atsiminsiu.

[Rasa · Rating 2 out of 5]

Pirmi keli tekstai juodai surezonavo. Pirmąjį skaičiau porą valandų su pasikūkčiojimais, o vėliau emocija vis blėso ir blėso, kol galiausiai iš viso pasidarė nuobodu. Knygos nebaigiau, nors buvo likę vos pora dešimčių puslapių - dėmesio nebeprikaustė. Knyga labai vidutiniška, nors pačios autorės braižas man labai paveikus, ryškus ir užkabinantis aplinkoje pastebėti detales, kvapus, faktūras.