Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą

by Saulius Tomas Kondrotas

Genres: Fiction

352 pages

First published January 1, 1985

About the author

Born in 1953, Saulius Tomas Kondrotas emigrated to the West in 1986. During the years of 2001-2004, he worked as a journalist for Radio Free Europe. Since 2004 he has been living in Los Angeles, California (USA). He published three collections of stories, and the novels: “A Glance of the Serpent“ (1981), “And the Faces of Those Glancing through the Window Will Darken“ (1985).

His works have been translated into 20 different languages around the world. Kondrotas’s masterfully composed stories are marked by elements of time and fantasy, as well as intertextuality. He often combines several literary genres, while examining universal questions. Kondrotas is considered the most important representative of magical realism in Lithuanian literature.

---

Saulius Tomas Kondrotas (g. 1953) – prozininkas, scenaristas. 1976 m. Vilniaus universitete baigė istorijos studijas. Dirbo Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, dėstė Dailės institute marksizmo katedroje. Debiutavo apsakymų rinkiniu „Pasaulis be ribų“ (1977). Vėliau išleido apsakymų rinkinį „Įvairių laikų istorijos“ (1982), romanus „Žalčio žvilgsnis“ (1981), „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1–2, 1985). 1986 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po emigracijos Lietuvoje buvo tapęs nepageidaujamu rašytoju. Daug metų dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje. 2004 m., uždarius šią stotį, išvyko gyventi į JAV. Pastaruoju metu pirmenybę teikia ne literatūrai, o foto menui (žr. www.kondrotas.com). 2004 m. LRS leidykla išleido S. T. Kondroto prozos rinktinę „Meilė pagal Juozapą“, kurioje yra ir naujų autoriaus tekstų. S. T. Kondroto meninis pasaulis paklūsta ne įprastiems tikrovės suvokimo dėsniams, o ribų nežinančiai vaizduotės laisvei. Istorinis laikas pasirodo vos keliomis detalėmis, jo abstrahuotame pasaulėvaizdyje veikiantys žmonės panašūs į mitinius personažus, kurie įkūnija tam tikrą aistrą ar idėją. Vaizduodamas personažų likimus ir moralinius kazusus, S. T. Kondrotas naudoja biblinius simbolius, siužetus, istorijos, mitologijos motyvus. Romanuose be pagrindinės fabulos vystoma daugybė kitų siužetinių linijų. Tekstas konstruojamas kaip nenutrūkstantis įvairialypis dialogas, į kurį kartais įpinama detektyvinė intriga, filosofiniai apmąstymai ir nerimuotai poezijai artimi pasažai. Pasaulis atrodo nerealus kaip sapnas, tačiau keistai baisus dėl aiškiai apčiuopiamo tikrumo. „S. T. Kondrotas yra bene barokiškiausias lietuvių rašytojas. Žaisminga, neafektuota retorika, daugiaprasmės metaforos, ironija, krikščioniškų ir pagoniškų mitų, simbolių, įvaizdžių sintezė, archaiški, magiški užkalbėjimai, tanki, sutirštinta kalba ir stenografinė kalba, šaltas racionalaus ir iracionalaus žmogaus psichologijos skerspjūvis ir mistikos, pasakų – „šulinių dugne radusios laimę našlaitės“ – pasaulis. Magiškojo arba mitinio realizmo pasaulis“ (Vygandas Šiukščius).

Reviews

[Indrė Tumosienė · Rating 5 out of 5]

Romane pateikiama moderni Kaino ir Abelio biblinės istorijos interpretacija, kuri perteikia ne tik moralinius bei filosofinius svarstymus. Per šią skaudžią šeimos istoriją kuriama ir totalitarizmo, diktatūtos, fanatizmo kritika.

Pasakojimas gana mistiškas: čia vyksta neįprasti dalykai, veikėjų gyvenimai paženklinti netgi siaubo istorijomis. Tai ypač būdinga moterų paveikslams. Apskritai, moterys romane susijusios su tragedija, trauma, beprotyste, nesveiku seksualumu (panašiai kaip ir kitame autoriaus romane ŽALČIO ŽVILGSNIS). Net antgamtiški padarai: negimdžiusių arba gimdymo metu mirusių moterų vėlės kelia siaubą, klampina į tamsią mistiką.

Rašymo stilius virtuoziškas: ilgi, vaizdingi, meniški, giliamintiški sakiniai. Tai pareikalavo itin įdėmaus skaitymo, susikaupimo. Šį romaną vertinu puikiai ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste.

[June · Rating 4 out of 5]

Labai patiko. Ko gero, nusipelno aukščiausio vertinimo, bet kažkaip nesinori skirti, nes žinau, kad nepaisant knygos nuostabumo ji man neįsiminė taip gerai, kad po to galėčiau sau paaiškinti, kuo ji to aukščiausio vertinimo nusipelnė. O gal ir įsiminė, nežinau. Laikas parodys. Tada gal ir vertinimą pakeisiu.

Dalis knygos nuostabumo sudaro tai, kad ją kažkokiu nesuvokiamu būdu visą laiką magėjo skaityti toliau, nors aš 50% turinio nesupratau. Būdavo, perskaitau ištisus skyrius ir po to galiu visiškai neprisiminti, apie ką jie buvo, bet tai ir nesvarbu. Svarbu tai, kad po to jautiesi taip, lyg knygos žodžiai tarsi bangos krantą paglostė tavo smegenų žievę. Supernepoetiškai aš čia išsireiškiau, bet jausmas būtent toks. Bangos atslūgsta, nuslūgsta, o po jų nieko nelieka, tik švarus, lygus krantas.

Buvo ten keletas tokių įdomių minčių, kurias dar turiu pagromuliuoti. Viena apie išdavystę, kita apie neapykantą vs. panieką. Nevisiškai su jomis sutinku, tai dabar pamąstysiu, ar verta nesutikti, ar neverta.

Bet žodžiu. Puiki knyga, nuostabūs psichologiniai portretai. Imkiet ir skaitikiet.

[Aurimas Novikovas · Rating 4 out of 5]

tai, matyt, pirmasis lietuvio autoriaus romanas, kurį teko skaityti.
ir, matyt, tai romanas, kurį vertėtų paskaityti daugeliui.
tekstas oponuoja skaitytojo mąstymą, kad ir koks jis būtų savitas, kad ir kiek "pakrypęs". tai ne šiaip gūdus klaidinantis tekstas. jis klaidina ir patį skaitantįjį, užbrėžia liniją kažkur sąmonės vingiuose, kurios pradžią nori nenori reikia surasti.

[Diana BB · Rating 5 out of 5]

Atrodo, kad geriausia, ką iki šiol esu skaičiusi iš lietuvių literatūros. Kalbu apie abi dalis. Tai knygos, kurių tekstas įtraukia kaip koks sūkurys ir užsiveria virš galvos, ir lieki tu ir knyga. Knyga, kurios ilgi sakiniai nei kiek neerzina, ir tiesiog nenori, kad tie sakiniai baigtųsi, nes kiekvienas pasibaigęs sakinys priartina knygos pabaigą. Stilius, žodžių pasirinkimas, išraiškos priemonės tiesiog varo į neviltį savo poveikiu ir tikslumu. Kaip ir knygos veikėjai (visi be išimties kupini tragizmo) ir temos (Kainas ir Abelis, Judas ir jo meilė Kristui, vienatvė, laisvė nuo bet ko, mirtis, be abejo, vadas vs. varovas ir t.t., čia tik kelios iš daugelio).

[Aurimas Nausėda · Rating 5 out of 5]

Seno žmogaus pasakojimas apie praeitį, buvimą provincialioje vietoje, du sūnus ir egzistencines problemas. Pasakojimas įdomus, nes pasakoja senas žmogus, miestelio gyventojai, kuriamas dislogas tarp gyvo tėvo ir mirusio sūnaus. Egzistencinės problemos apmąstomos rašant apie kaltę, atsakomybę prieš žmones, garbės siekius.

Knygoje daug magiško realizmo, biblijinių nuorodų.

[Ugnė Gudaitytė · Rating 3 out of 5]

*Įvertinimas pirmai daliai, nes nors antrąją skaičiau, nusprendžiau atidėti ateičiai.
Tekstas tiek neprikaustė, kad galėčiau įsigilinti į veikėjų būsenas, o gal tiesiog turėjau per didelius lūkesčius. Greitai visos tos peripetijos tiesiog tapo ne taip paveikiančios ir jaučiaus lyg skaitant jos plaukiojo kažkur virš galvos.
Savo ruožtu teksto stilius tikrai ypatingas, buvo daug svarių vietų. Galiausiai buvo įdomu stebėti kaip šiame kaimo pasaulyje Kondrotas konstruoja Kaino ir Abelio istoriją.

[Laura Repšytė · Rating 4 out of 5]

“Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kambarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių.” :)

[Aistė Viktorija · Rating 5 out of 5]

Senokai skaityta, bet stipriai mane sukrėtusi knyga. Niūri, stipri, alsuojanti kažkokia sunkiai nusakoma emocina įtaiga. Na ir, aišku, kalba - gražioji lietuvių kalba, kurios šiandienos "rašytojų" knygose vis mažiau ir mažiau...

[Liutauras · Rating 3 out of 5]

Deja nebaigiau, kiek patiko kitos, tiek šitai niekaip neradau nuotaikos

[Gediminas Kontrimas · Rating 4 out of 5]

Parašė, išleido ir pabėgo iš sovietijos. Žvelgiantys pro Kremliaus langus apsiniaukė ir liepė išimti visas Kondroto knygas iš knygynų ir bibliotekų.