Kambarys jazmino krūme

by Laura Sintija Černiauskaitė

Šią nedidelę knygą sudaro apysaka „Prieblandos seserys" ir iš jos lyg nėščiosios pilvas išsikišęs apsakymas „Kambarys jazmino krūme". Nors apysaka atsirado pirmoji ir yra savotiška apsakymo motina, pirmiausia susipažinsite su apsakymu ir gal net užsuksite į kambarį jazmino krūme. Man jis netikėtai atsivėrė šią vasarą, nors visada jutau jį esant. Pamačiau jame begalybę ir išsigandusi atsitraukiau. Durys liko atviros.
Apysakoje gyvena prieblandos seserys - dukros ir motinos, suimtos į sudėtingų santykių gobeleną, susietos kraujo, meilės, kompleksų ir nuoskaudų ryšiais. Jos, kaip ir daugelis kitų mano personažų - bundančios sielos. Kai manęs klausia, kiek dar rašysiu apie tą patį, atsakau: pasaulyje gyvena milijardai žmonių, ir kiekvienas iš jų atsibunda, - jeigu atsibunda apskritai, - tik jam ypatingu būdu. Apie tai galima rašyti ir skaityti visą gyvenimą.

176 pages

First published January 1, 2009

About the author

Laura Sintija Černiauskaitė - a Lithuanian writer, journalist, and playwright - is one of the most promising young authors.

Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.

Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.

Reviews

[Sandra]

Pirmoji Lauros Sintijos knyga, kurią skaičiau, buvo "Kvėpavimas į marmurą", tad turbūt todėl ir šią nuolat lyginau su skaitytąja. Temos nagrinėjamos panašios, kūrinio kalba nuostabi (jei sekančiam gyvenime būčiau rašytoja, norėčiau būti apdovanota tokia kūrybinio rašymo galia), bet istorijoms kažko visgi pritrūko, tai ir sukėlė šiokį tokį nusivylimą. Gal kad labiau mėgstu romanus nei trumpus apsakymus ar apysakas (man jie vis neišbaigti atrodo). "Kambarį jazmino krūme" įvertinčiau 4iais balais, apysaką - 2.5 :/ O gal tiesiog reikėjo ilgesnės pertraukos po Kvėpavimas į marmurą ?

[Vaiva Rykštaitė]

Man neįprasta skaityti to paties autoriaus knygas ir dar be didelių pertraukų. Bet tapau Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybos gerbėja, kai jau nesitikėjau lietuvių lieratūroje atrasti kažko tokio. Iki šiol mano mylimiausi buvo Ivanauskaitė ir Melnikas. O Černiauskaitė…. Įtariu, kad man tiesiog reikėjo priprasti prie jos rašymo stiliaus, nes pirmiausiai nusičiupusi “Šulinys” daugelyje vietų jutau atmetimo reakciją, nepatiko net kalba. Skaitydama “Kvėpavimas į marmurą” jau mėgavausi kiek neįprastu, turtingu autorės žodynu ir visiškai netikėtu siužetu. O va prieš išvykdama iš LT naudotų knygų knygynėlyje senamiestyje aptikau šitą, ir dabar noriu sakyti, kad “Kambarys Jazmino krūme” - man labiausiai patikusi jos knyga, bet gal taip yra dėl eilės tvarkos, kuria jas skaičiau?
Čia yra dvi istorijos, apysaka ir apsakymas. Abi apie moteris, kamuojamas tokios gilios tamsos, kokią sugeba perteikti tik L.S.Č. Sniegutė ateina pas gražuolę našlę Filomeną dirbti aukle. Už vardus dar keistesnė jų draugystė, ir per dvi savaites paaiškėja abiejų moterų gyvenimo istorijos su savais skauduliais ir ištvirkimais (nu net sukikenau rašydama šį žodį, lietuviškai taip dramatiškai skamba :D ).

Kokie jūsų mylimiausi lietuvių rašytojai?
#kalbekimesapieknygas

[Augustė]

„– Supranti, ten, viduje, yra kitas pasaulis... Jis suspaustas ir labai šaltas. Mus skiria durys. Kai jas atidarau, tas pasaulis į mane padvelkia, ir jis baisiai baisus. Net kai uždarau duris, man atrodo, kad viena mano dalelė ten liko, – Timas pašnairavo į Sniegutę tirdamas, ar ši ką nors suprato. Ji stengėsi parodyti, kad supranta. – Nežinau, kaip tiksliau pasakyti... Kai šneku, viskas paprasta. Bet iš tiesų – sudėtinga” (Černiauskaitė, 2009, p. 114).