What do you think?
Rate this book
Silva rerum #2
Silva Rerum II
„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?
288 pages, Hardcover
First published January 1, 2011
73 people are currently reading
1236 people want to read
About the author
Kristina Sabaliauskaitė
10 books745 followersDailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 144 reviews
January 10, 2023
5/5
Jeigu pirmoji Silva – tai jaunystė, gyvenimas, gyvybė, tai antroji – mirtis, nuopuolis ir kabinimasis į gyvenimą nagais ir dantimis. Šioje kai kurių veikėjų likę tik šešėlis, tik prisiminimas, kiti, kaip pavyzdžiui Uršulė, išryškėja dar įvairesnėmis spalvomis, tampa visapusiška asmenybe. Dar kartą Kristina Sabaliauskaitė susuka viską tiesiog pavydėtinai sumaniai – nei vienas akmuo nelieka neapverstas, nei vienas žiedas nelieka be tikslo dingęs ar pamestas, nei vienas veikėjas nelieka nepaminėtas, jo gyvenimo ratas neapsuktas. Kai kurie siužetiniai posūkiai – tiesiog pavydėtinai apgalvoti, šitaip permanyti, kad neįmanoma nesižavėti autorės sumanumu. Visgi, šioji knyga man suskambėjo ne taip magiškai, kaip kad pirmoji. Dabar visa karo tema tokia artima, rusų grėsmė tokia netolima (tarsi kada nors buvo? Visgi, anksčiau pavykdavo tai nors trumpam pamiršti), kad net kvapą gniaužia beskaitant, suvokiant, eilinį kartą, kaip istorija kartojasi.
Vis dėlto, svarbiausia knygos dalimi man tapo tai, kiek daug dalykų čia buvo moters rankose. Net jei Uršulė Norvaišaitė ir kovoja dėl labai tradicinių dalykų – giminės pratęsimo, vaikų – jos metodai tokie ypatingi, jog ji tampa net ryškesne veikėja, nei galima būtų tikėtis, skaitant apie tokį tolimą laikotarpį. Čia dar geriau atsiskleidžia jos valiūkiškumas, jos išradingumas, absoliutus ypatingumas. Ypač lyginant su kitomis aprašomomis moterimis. Bet ir jos neblogai paspardo likimui į kiaušus. Ir nors galvojau, kad po antrosios dalies darysiu pertrauką, suprantu, kad pagunda tiesiog per stipri – noriu DAR! Beje, čia toks rokenrolas, jog ėmiau galvoti, kaip būtų kietai, jei Silva taptų serialu. Pavyzdžiui, Vėlyvio režisuotu. Dvigubas spyris į kiaušus, ką?
Jeigu pirmoji Silva – tai jaunystė, gyvenimas, gyvybė, tai antroji – mirtis, nuopuolis ir kabinimasis į gyvenimą nagais ir dantimis. Šioje kai kurių veikėjų likę tik šešėlis, tik prisiminimas, kiti, kaip pavyzdžiui Uršulė, išryškėja dar įvairesnėmis spalvomis, tampa visapusiška asmenybe. Dar kartą Kristina Sabaliauskaitė susuka viską tiesiog pavydėtinai sumaniai – nei vienas akmuo nelieka neapverstas, nei vienas žiedas nelieka be tikslo dingęs ar pamestas, nei vienas veikėjas nelieka nepaminėtas, jo gyvenimo ratas neapsuktas. Kai kurie siužetiniai posūkiai – tiesiog pavydėtinai apgalvoti, šitaip permanyti, kad neįmanoma nesižavėti autorės sumanumu. Visgi, šioji knyga man suskambėjo ne taip magiškai, kaip kad pirmoji. Dabar visa karo tema tokia artima, rusų grėsmė tokia netolima (tarsi kada nors buvo? Visgi, anksčiau pavykdavo tai nors trumpam pamiršti), kad net kvapą gniaužia beskaitant, suvokiant, eilinį kartą, kaip istorija kartojasi.
Vis dėlto, svarbiausia knygos dalimi man tapo tai, kiek daug dalykų čia buvo moters rankose. Net jei Uršulė Norvaišaitė ir kovoja dėl labai tradicinių dalykų – giminės pratęsimo, vaikų – jos metodai tokie ypatingi, jog ji tampa net ryškesne veikėja, nei galima būtų tikėtis, skaitant apie tokį tolimą laikotarpį. Čia dar geriau atsiskleidžia jos valiūkiškumas, jos išradingumas, absoliutus ypatingumas. Ypač lyginant su kitomis aprašomomis moterimis. Bet ir jos neblogai paspardo likimui į kiaušus. Ir nors galvojau, kad po antrosios dalies darysiu pertrauką, suprantu, kad pagunda tiesiog per stipri – noriu DAR! Beje, čia toks rokenrolas, jog ėmiau galvoti, kaip būtų kietai, jei Silva taptų serialu. Pavyzdžiui, Vėlyvio režisuotu. Dvigubas spyris į kiaušus, ką?
October 20, 2019
Ši dalis man net labiau patiko nei pirma. Maro Vilnius įstabiai baugus, bet traukiantis. Taip pat man patiko Uršulės istorijos tąsa. Ji tikrai ne mano mėgstamiausias herojus, bet vis tik neabejotinai turi žavesio :) Aš labiau mėgau gydytoją žydą Gordoną.
Nekantrauju gauti į rankas trečiąją dalį :)
Nekantrauju gauti į rankas trečiąją dalį :)
October 1, 2015
Tiesą sakant, nelabai ką ypatingo ir begaliu pridurti prie pirmosios dalies aprašymo: kadangi tai iš esmės yra viena knyga, tiesiog padalinta į dvi dalis, kad labiau akcentuotųsi tėvai/vyresnioji karta pirmoje ir vaikai/jaunesnioji karta antroje, natūraliai ir visi pliusai bei minusai lieka tie patys. Nors ne, pirmoje dalyje išsakytos kritikos užuomazgos, dėl nepakankamai išplėtotų antraeilių personažų čia nebegalioja, nes visi jie gavo sočiai dėmėsio, laiko ir aprašymo.
Kita vertus, suprantu, kodėl kam nors gali ši dalis pasirodyti prastesnė ar silpnesnė už pirmąją. Priežastys, mano galva, gan aiškios. Visų pirma, tai skiriasi, ir gan smarkiai, atmosfera. Kai pirma knyga orientuojasi į Kazimierą bei Uršulę, jaunus, perspektyvius, gyvenimo džiugesio kupinus paauglius, kuriems viskas prieš akis, visas pasaulis po kojom, Vilnius atgijęs ir klęstintis, tai antroji dalis - gerokai niūresniame laikmetyje. O karo bei maro aprašymai bei pastoviai fone egzituojanti grėsmės nuojauta gerokai skiriasi nuo tos džiugios pirmosios knygos nuotaikos.
Antra svarbi priežastis yra patys veikėjai. Kaip jau minėjau, kai pirmoje knygoje orientuojamasi į naivų, nepatyrusį, bet džiugų jaunimą, tai antroje dalyje veikiantys asmenys jau yra vidutinio ar vyresnio amžiaus, gerokai palamdyti gyvenimo, išgaravusiu optimizmu, žodžiu, gerokai daugiau matę pasaulio ir suprantantys, kad ne viskas jame rožėmis kvepia.
Trečioji, ir mano galva, gal netgi svarbiausia priežastis, yra Uršulė, arba tiksliau jos apmąstymai ir elgesys bei elgesio motyvai - būtent ji labiausiai įtakoja visą knygos toną, ir būtent ji šią antrą dalį daro kitokia: labiau filosofiška, ramesne, melancholiškesne, kupina jos patirties, gyvenimiškos išminties ir prisiminimų apie gražiausius gyvenimo metus.
Apie seksą nieko neberašysiu, viską pasakiau pirmos dalies apžvagoje, čia niekas nesikeičia.
O dabar duokit man trečią.
Kita vertus, suprantu, kodėl kam nors gali ši dalis pasirodyti prastesnė ar silpnesnė už pirmąją. Priežastys, mano galva, gan aiškios. Visų pirma, tai skiriasi, ir gan smarkiai, atmosfera. Kai pirma knyga orientuojasi į Kazimierą bei Uršulę, jaunus, perspektyvius, gyvenimo džiugesio kupinus paauglius, kuriems viskas prieš akis, visas pasaulis po kojom, Vilnius atgijęs ir klęstintis, tai antroji dalis - gerokai niūresniame laikmetyje. O karo bei maro aprašymai bei pastoviai fone egzituojanti grėsmės nuojauta gerokai skiriasi nuo tos džiugios pirmosios knygos nuotaikos.
Antra svarbi priežastis yra patys veikėjai. Kaip jau minėjau, kai pirmoje knygoje orientuojamasi į naivų, nepatyrusį, bet džiugų jaunimą, tai antroje dalyje veikiantys asmenys jau yra vidutinio ar vyresnio amžiaus, gerokai palamdyti gyvenimo, išgaravusiu optimizmu, žodžiu, gerokai daugiau matę pasaulio ir suprantantys, kad ne viskas jame rožėmis kvepia.
Trečioji, ir mano galva, gal netgi svarbiausia priežastis, yra Uršulė, arba tiksliau jos apmąstymai ir elgesys bei elgesio motyvai - būtent ji labiausiai įtakoja visą knygos toną, ir būtent ji šią antrą dalį daro kitokia: labiau filosofiška, ramesne, melancholiškesne, kupina jos patirties, gyvenimiškos išminties ir prisiminimų apie gražiausius gyvenimo metus.
Apie seksą nieko neberašysiu, viską pasakiau pirmos dalies apžvagoje, čia niekas nesikeičia.
O dabar duokit man trečią.
January 26, 2022
Antra dalis man buvo kaip šokis. Keli žingnsiai į priekį, vienas atgal, vienas žingsnis į priekį, keli atgal.
Į priekį paėjo atmosfera, tamsesnis laikmetis ir iš to išplaukiantys pamąstymai, bei nauji veikėjai. Bet kaip bebūtų keista atgal juos tempė senieji, kurie savo būvimu/atsiminimais maišė pilnai sužybėti naujokams. Įausti jie puikiai, bet man įdomu kaip dabar einasi Aaronui, ką veikia Jonas Kareivis ir kiti. Na, bet čia smulkmė, vis tiek skaitai ir mėgaujiesi, ne kitaip. (Nors perteklinis tekstas ir tie sunkiai įtikėtini elementai jau truputį jaučiasi)
Į priekį paėjo atmosfera, tamsesnis laikmetis ir iš to išplaukiantys pamąstymai, bei nauji veikėjai. Bet kaip bebūtų keista atgal juos tempė senieji, kurie savo būvimu/atsiminimais maišė pilnai sužybėti naujokams. Įausti jie puikiai, bet man įdomu kaip dabar einasi Aaronui, ką veikia Jonas Kareivis ir kiti. Na, bet čia smulkmė, vis tiek skaitai ir mėgaujiesi, ne kitaip. (Nors perteklinis tekstas ir tie sunkiai įtikėtini elementai jau truputį jaučiasi)
October 30, 2019
Šo baidījos iesākt, jo kaut kur biju padzirdējusi, ka grāmatas spozme sarūk ar cipara lielumu nosaukumā, bet par šo to noteikti teikt nevar.
Viss ir tikpat gruntīgi, tikpat saturīgi, dzīvi, pilnasinīgi un pārdomāti. Ja nu vienīgi - skumjāk, bezcerīgāk, tumšāk. Vienu brīdi jau man likās, ka vispār nekā pozitīvai šajā daļā nebūs, bet tad Uršule sāka zagt tos zīdaiņus, un tālāk jau emocijas sita pavisam augstu vilni, te augšā, te lejā. Kopā ar varoņiem un viņiem uzticētajiem dzīves pārbaudījumiem varēju nokāpt ellē un pēc tam uzkāpt augstu debesīs.
Mazliet nepatika tā krievu stereotipēšana, un arī kārtu atšķirības monologs. Vai nu tā tiešā ir? Visi krievis sit savas sievietes, un viņas par to viņus mīl? Un vai nu tie nabaga zemnieki tiešām ir zemiskāki par bajāriem? It kā rakstniece atbild uz šiem jautājumiem, bet vai tās ir pareizās atbildes? Vai arī, viņai kā autorei ir tiesības būt subjektīvai?
Tā vai citādi, 3.daļa man arī stāv plauktā, un drīz jau es tai arī pieķeršos.
Viss ir tikpat gruntīgi, tikpat saturīgi, dzīvi, pilnasinīgi un pārdomāti. Ja nu vienīgi - skumjāk, bezcerīgāk, tumšāk. Vienu brīdi jau man likās, ka vispār nekā pozitīvai šajā daļā nebūs, bet tad Uršule sāka zagt tos zīdaiņus, un tālāk jau emocijas sita pavisam augstu vilni, te augšā, te lejā. Kopā ar varoņiem un viņiem uzticētajiem dzīves pārbaudījumiem varēju nokāpt ellē un pēc tam uzkāpt augstu debesīs.
Mazliet nepatika tā krievu stereotipēšana, un arī kārtu atšķirības monologs. Vai nu tā tiešā ir? Visi krievis sit savas sievietes, un viņas par to viņus mīl? Un vai nu tie nabaga zemnieki tiešām ir zemiskāki par bajāriem? It kā rakstniece atbild uz šiem jautājumiem, bet vai tās ir pareizās atbildes? Vai arī, viņai kā autorei ir tiesības būt subjektīvai?
Tā vai citādi, 3.daļa man arī stāv plauktā, un drīz jau es tai arī pieķeršos.
June 27, 2020
Uhhh, smags laiks iz lietuviešu pagātnes dzīlēm: zviedri, krievi, bads, mēris... Tas gan nenozīmē, ka autore visas tās šausmas un ciešanas neiepin meistarīgā un aizraujošā stāstā. Kā jau ierasts varējām sekot līdzi Norvaišu dzimtas priekiem un bēdām, kāpumiem un kritumiem. Iepazīstam jauno paaudzi un lēnām atšķetinām arī iepriekšējās paaudzes noslēpumus, kas sniedz atbildes par pagātnes notikumiem. Tā kā nelasīju uzreiz pēc pirmās grāmatas, tad varēju izbaudīt dažus pārsteigumus un negaidītus pavērsienus, jo visi tēli un saiknes no pirmās grāmatas prātā nebija tik labi saglabājušies. Laikam jau kopumā patika mazliet labāk kā pirmā grāmata un atkal gribu zināt, kas notiks tālāk.
March 16, 2021
Visnežēlīgākā un šausminošāka no sērijas grāmatām. Un nevis tāda tīksmīgi biedējoša, bet tāda, kas rada reālu diskomfortu, jo pārpilna ar fizisku un emocionālu nežēlību, gan negribētu, bet neizbēgamu, gan tīšu. Lieki teikt, ka aprakstu par mēra laiku un knābjotajām maskām pārlasīšana pandēmijas laikā šermuļus dubulto.
No sērijas pirmās daļas pievilcības nav zudis nekas. Valoda joprojām krāšņa un meistarīga, pirmās lappuses par mēra ienākšanu Viļņā kopā ar žurku vispār piemērs tam, kā vajag veidot spriedzi un biedējošu priekšnojautu, aprakstot virkni "sīku, pavisam muļķīgu, ar skaidru saprātu neizskaidrojamu sakritību". Pārējā grāmata neatpaliek, drāma seko drāmai, attiecībās dominē brutalitāte, kas bieži vien ir priekšnoteikums izdzīvošanai.
Tēli joprojām spilgti, nav taupīts laiks un vieta fascinējošiem sīkumiem un noskaņai. Kā te par Uršules rotaslietām, "kas jau sen viņai nozīmēja daudz vairāk par rotām - šie dārgakmeņi viņai bija kā dzīves ceļmalas akmeņi, kas iezīmēja noietās jūdzes, un, ikvienu piespraudi durdama, vērdama auskarus laika smaguma lejup nostieptajās ausu ļipiņās, maukdama pirkstos gredzenu pēc gredzena, viņa lieliski atcerējās, ko kurš dimants, pērle, rubīns vai smaragds viņai nozīmē, bet lielāko daļu bija dāvinājis vīrs, un viņa atcerējās arī to, kad, par ko un kādos apstākļos; tāpēc, katru rītu posdamās, viņa itin kā izrotājās ar atmiņu izlasi, ko tai dienā vēlējās atdzīvināt." Arī vēsturiskais fons detaļu pārpilns, Lielais Ziemeļu karš un mēra epidēmija darbojas teju kā patstāvīgi personāži.
Bet visu neuzkrītoši caurvij un ierāmē tēma par redzamām un neredzamām cēloņsakarībām un varbūtībām. Kā būtu, ja būtu?
"Un, ja tas kovārnis uz Svētā Kazimira baznīcas dzegas būtu spējis kaut dažus mirkļus ilgāk noturēt mierā savu šaudīgo skatienu un ja tam būtu bijušas nevis putna, bet gudra vīra smadzenes, vai tad tas būtu redzējis, kādas dīvainas cēloņsakarību saites, kādas neredzamas nejaušību ķēdes un seku pavedieni patiešām krustu šķērsu stiepjas ne tikai Viļņā zem viņa laktas, bet arī daudz tālāk, aiz pilsētas robežām, cauri telpas plašumiem un cauri neapturamā laika straumei, no pagātnes uz nākotni, un kā tas viss sasienas kopā un samežģās vissarežģītākajā shēmā, kuras uzdevums ir apliecināt, ka kaut kur viņā pusē plešas augstākais labums vai varbūt gluži otrādi - ļaunums?..."
No sērijas pirmās daļas pievilcības nav zudis nekas. Valoda joprojām krāšņa un meistarīga, pirmās lappuses par mēra ienākšanu Viļņā kopā ar žurku vispār piemērs tam, kā vajag veidot spriedzi un biedējošu priekšnojautu, aprakstot virkni "sīku, pavisam muļķīgu, ar skaidru saprātu neizskaidrojamu sakritību". Pārējā grāmata neatpaliek, drāma seko drāmai, attiecībās dominē brutalitāte, kas bieži vien ir priekšnoteikums izdzīvošanai.
Tēli joprojām spilgti, nav taupīts laiks un vieta fascinējošiem sīkumiem un noskaņai. Kā te par Uršules rotaslietām, "kas jau sen viņai nozīmēja daudz vairāk par rotām - šie dārgakmeņi viņai bija kā dzīves ceļmalas akmeņi, kas iezīmēja noietās jūdzes, un, ikvienu piespraudi durdama, vērdama auskarus laika smaguma lejup nostieptajās ausu ļipiņās, maukdama pirkstos gredzenu pēc gredzena, viņa lieliski atcerējās, ko kurš dimants, pērle, rubīns vai smaragds viņai nozīmē, bet lielāko daļu bija dāvinājis vīrs, un viņa atcerējās arī to, kad, par ko un kādos apstākļos; tāpēc, katru rītu posdamās, viņa itin kā izrotājās ar atmiņu izlasi, ko tai dienā vēlējās atdzīvināt." Arī vēsturiskais fons detaļu pārpilns, Lielais Ziemeļu karš un mēra epidēmija darbojas teju kā patstāvīgi personāži.
Bet visu neuzkrītoši caurvij un ierāmē tēma par redzamām un neredzamām cēloņsakarībām un varbūtībām. Kā būtu, ja būtu?
"Un, ja tas kovārnis uz Svētā Kazimira baznīcas dzegas būtu spējis kaut dažus mirkļus ilgāk noturēt mierā savu šaudīgo skatienu un ja tam būtu bijušas nevis putna, bet gudra vīra smadzenes, vai tad tas būtu redzējis, kādas dīvainas cēloņsakarību saites, kādas neredzamas nejaušību ķēdes un seku pavedieni patiešām krustu šķērsu stiepjas ne tikai Viļņā zem viņa laktas, bet arī daudz tālāk, aiz pilsētas robežām, cauri telpas plašumiem un cauri neapturamā laika straumei, no pagātnes uz nākotni, un kā tas viss sasienas kopā un samežģās vissarežģītākajā shēmā, kuras uzdevums ir apliecināt, ka kaut kur viņā pusē plešas augstākais labums vai varbūt gluži otrādi - ļaunums?..."
June 27, 2019
Patika krietni labāk par pirmo daļu. Jā, arī šī grāmata ir ļoti pārsātināta ar visu - ar vardarbību, ar seksu, ar grezniem un, jāatzīst, brīžiem pārlieku manierīgiem valodas kruzuļiem, bet, manuprāt, paradoksālā kārtā (jo stāstījums nebūt nav nav lineārs un daži sižeta mezgli sasienas kopā tikai burtiski pēdējās lappusēs) otrā daļa Sabaļauskaitei izdevusies vienotāka un grodāka.
Man personīgi pirmajā grāmatā brīžiem šķita, ka vardarbības detalizētie apraksti nav tik daudz sižetam organiski nepieciešami, kā piekabināti lasītāja papildus pašausmināšanai. Otro daļu lasot, likās, ka stāsts turas kopā labāk.
Kas man pietrūka? Izvērstāks vēsturiskais konteksts. Mazliet izsmeļošāks skaidrojums par dižcilšiem, kas tobrīd pie varas un viņu politisko nostāju. Šeit tas parādās tik fragmentāri, ka rodas aizdomas, ka ne tikai mums, latviešu lasītājiem, bet pašiem lietuviešiem varētu pietrūkt izpratnes par vēsturisko fonu, uz kura risinās bezgala aizraujošā Norvaišu dzimtas drāma. Man gan ir aizdomas, ka šīs vēstures detaļas atmestas stāsta tempa un pārdodamības labā, bet vienalga mazliet žēl. No otras puses, varbūt saņemšos ko papildus uzzināt par kaimiņu vēsturi no citiem avotiem.
Lūk, šī vēsturiskā fona pieticība un maķenīt pārsālītais manierīgums liedz piešķirt man grāmatai visas piecas zvaigznes. Ja būtu iespējams, liktu četras ar pusi. Katrā ziņā, tie, kam vispār vēsturiskais romāns iet pie sirds, noteikti nenožēlos, ja izlasīs šo visnotaļ modīgo (labā nozīmē) un nenoliedzami femīno vēsturisko romānu.
Man personīgi pirmajā grāmatā brīžiem šķita, ka vardarbības detalizētie apraksti nav tik daudz sižetam organiski nepieciešami, kā piekabināti lasītāja papildus pašausmināšanai. Otro daļu lasot, likās, ka stāsts turas kopā labāk.
Kas man pietrūka? Izvērstāks vēsturiskais konteksts. Mazliet izsmeļošāks skaidrojums par dižcilšiem, kas tobrīd pie varas un viņu politisko nostāju. Šeit tas parādās tik fragmentāri, ka rodas aizdomas, ka ne tikai mums, latviešu lasītājiem, bet pašiem lietuviešiem varētu pietrūkt izpratnes par vēsturisko fonu, uz kura risinās bezgala aizraujošā Norvaišu dzimtas drāma. Man gan ir aizdomas, ka šīs vēstures detaļas atmestas stāsta tempa un pārdodamības labā, bet vienalga mazliet žēl. No otras puses, varbūt saņemšos ko papildus uzzināt par kaimiņu vēsturi no citiem avotiem.
Lūk, šī vēsturiskā fona pieticība un maķenīt pārsālītais manierīgums liedz piešķirt man grāmatai visas piecas zvaigznes. Ja būtu iespējams, liktu četras ar pusi. Katrā ziņā, tie, kam vispār vēsturiskais romāns iet pie sirds, noteikti nenožēlos, ja izlasīs šo visnotaļ modīgo (labā nozīmē) un nenoliedzami femīno vēsturisko romānu.
December 9, 2015
Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“ tęsia Norvaišų šeimos epopėją. Pasirinkau šį žodį spontaniškai, tiesiog pasirodė, kad jis čia tinkamas. Bet nusprendžiau dar pasitikslinti, kad nebūčiau visai prašovusi pro šalį. Iš Wikipedia: „Epopėja – didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai svarbius įvykius.“ Ir tada pagalvojau, kad „Silva Rerum“ būtent tai ir yra. „Tai tam tikros epochos paveikslas, sutrauktas viename svarbiausiame įvykyje, viename žmoguje“ – ir tikrai kūrinyje kalbama apie senuosius laikus (antroje dalyje konkrečiai 18 a.), puikiai kuriama to laikotarpio atmosfera ir vienos šeimos gyvenimas tuo laikotarpiu. „Naujausiųjų laikų literatūroje didelės apimties kūrinys (romanas ar jų ciklas), kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone vaizduojamas pasirinktų herojų gyvenimas“ – kalbant apie abi „Silva Rerum“ knygas susidaro nemaža apimtis, o pasakojama apie Norvaišų šeimą karo ir maro fone.
Turiu prisipažinti, kad pirmą knygą skaičiau tik iš smalsumo norėdama sužinoti, kuo ji jau tokia ypatinga, jog visi ją skaito. Ir nesusidariau apie ją vieningos nuomonės. O štai antroji dalis man patiko labiau. Čia radau savo taip mėgstamų detektyvinių romanų bruožų, kai viskas atrodo vienaip ir staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Tikrai buvau įsitikinusi, kad pas Uršulę Birontienę beldžiasi jos vyras. Tačiau K. Sabaliauskaitė sumaniai pasielgė neminėdama jo vardo, tik pavardę, ir, vedžiodama skaitytoją už nosies, staiga ima pasakoti, kaip ponas Birontas mirė. Šioje knygoje daugiau nuotykių ir veiksmo: tai ir jaunimo blaškymasis po pasaulį ieškant tikrojo savęs, ir suktas planas, kaip atsikratyti dvarą užgrobusių kareivių. O dar tos intrigos dėl neištikimybės ir dėmesio trūkumo... Mano nuomone, „Silva Rerum II“ turi daugiau spalvų nei pirmoji dalis.
Tarp pirmosios ir antrosios dalių yra nemažas pasakojamojo laikotarpio tarpas. Todėl iš pradžių visi veikėjai atrodo nauji, negirdėti, neregėti. Vėliau, po truputėlį, ima aiškėti jų sąsaja su jau pažįstamais veikėjais. Ir tik pačioje pabaigoje viskas galiausiai sustoja į savo vietas, kai vėl atsiranda Jono Tarvydo veikėjas, prapuolęs dar ankstyvoje pirmojo romano dalyje. Ir šio veikėjo man truputėlį gaila. Jis visą laiką buvo rūpestingas, stengėsi dėl savo meilės, net jei ji ir be atsako. O galiausiai iš jo vis tiek buvo pasišaipyta.
Perskaičiusi K. Sabaliauskaitės epopėją, į Vilniaus senamiestį nebežiūriu taip, kaip anksčiau. Dabar kiekvieną kartą juo eidama imu įsivaizduoti, kad ten vaikštantys žmonės vilki senoviniais drabužiais, o vietoje automobilių rieda arkliais kinkyti vežimai. „Silva Rerum“ mane privertė į istorinius laikus pažvelgti naujai. Ne iš nešališkų istorinių šaltinių, bet iš subjektyvios to meto gyventojų pusės.
Turiu prisipažinti, kad pirmą knygą skaičiau tik iš smalsumo norėdama sužinoti, kuo ji jau tokia ypatinga, jog visi ją skaito. Ir nesusidariau apie ją vieningos nuomonės. O štai antroji dalis man patiko labiau. Čia radau savo taip mėgstamų detektyvinių romanų bruožų, kai viskas atrodo vienaip ir staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Tikrai buvau įsitikinusi, kad pas Uršulę Birontienę beldžiasi jos vyras. Tačiau K. Sabaliauskaitė sumaniai pasielgė neminėdama jo vardo, tik pavardę, ir, vedžiodama skaitytoją už nosies, staiga ima pasakoti, kaip ponas Birontas mirė. Šioje knygoje daugiau nuotykių ir veiksmo: tai ir jaunimo blaškymasis po pasaulį ieškant tikrojo savęs, ir suktas planas, kaip atsikratyti dvarą užgrobusių kareivių. O dar tos intrigos dėl neištikimybės ir dėmesio trūkumo... Mano nuomone, „Silva Rerum II“ turi daugiau spalvų nei pirmoji dalis.
Tarp pirmosios ir antrosios dalių yra nemažas pasakojamojo laikotarpio tarpas. Todėl iš pradžių visi veikėjai atrodo nauji, negirdėti, neregėti. Vėliau, po truputėlį, ima aiškėti jų sąsaja su jau pažįstamais veikėjais. Ir tik pačioje pabaigoje viskas galiausiai sustoja į savo vietas, kai vėl atsiranda Jono Tarvydo veikėjas, prapuolęs dar ankstyvoje pirmojo romano dalyje. Ir šio veikėjo man truputėlį gaila. Jis visą laiką buvo rūpestingas, stengėsi dėl savo meilės, net jei ji ir be atsako. O galiausiai iš jo vis tiek buvo pasišaipyta.
Perskaičiusi K. Sabaliauskaitės epopėją, į Vilniaus senamiestį nebežiūriu taip, kaip anksčiau. Dabar kiekvieną kartą juo eidama imu įsivaizduoti, kad ten vaikštantys žmonės vilki senoviniais drabužiais, o vietoje automobilių rieda arkliais kinkyti vežimai. „Silva Rerum“ mane privertė į istorinius laikus pažvelgti naujai. Ne iš nešališkų istorinių šaltinių, bet iš subjektyvios to meto gyventojų pusės.
February 18, 2020
līdz galam nevaru izskaidrot, kā tieši viņa to panāk, bet autores valoda ir tik bieza, ka viegli ir piesātināties. īpaši tiem, kuriem valoda mēdz būt vēl vairāk un svarīgāka, nekā tas, par ko tiek vēstīts.
February 7, 2017
"...keista iš tikrųjų toji žmogaus prigimtis, visuomet besiilginti ko tik nori, tik ne to, ką turi dabar."
February 15, 2020
Labai niūri knyga. Reikėdavo prisiversti skaityti ir norėjosi greičiau ją pabaigti. Buvo smalsu kaip tęsis istorija pirmosios dalies veikėjams, bet deja viskas baigėsi per daug liūdnai, nenusisekę gyvenimai, mirtys, maras, šlykštybės... Nesuteikė jokių gerų emocijų.
May 29, 2020
Taaaaaip skaniai susiskaite.... Blenekaip gera knyga!
February 5, 2018
Gal pirmoji dalis ir patiko labiau, bet skirtumas ne itin reikšmingas, buvo-nebuvo, man labiausiai pritrūko paties velnio nešto ir pamesto Bironto, bet ką jau čia, jį atperka įspūdingas rašytojos tonas ir stilistika, o galiausiai antroji knyga pateisina save ir praturtina seriją išplėsdama personažų lauką, o ir primindama apie senuosius veikėjus, ir šiek tiek geografiją, palaukit, palaukite, visokio bieso ir be Bironto šioje knygoje daugiau negu reikia - ir karas, ir maras, ir nuodai, ir žiaurūs nelaimingų meilių "apsireiškimai".
May 25, 2020
Arī grāmatas otrajā daļā Kristīne Sabaļauskaite nav zaudējusi savu spēju lasītāju ietīt bezgalgaru teikumu mākoņos, tik intriģējošos un saldos, ka gribas lasīt un lasīt. Norvaišu dzimtas dēkas turpinās nu jau 18.gs.sākuma Viļņā, kuru moka mēris. Neparasti lasīt par sērgu, kas cilvēku pārvērš lopā, par netîrību, kuru brīžiem, šķiet, var saost, par cilvēku nežēlību citam pret citu, taču tas viss uzrakstīts tik meistarīgi, ka ne atrauties.
February 13, 2021
Šī daļa arī bija laba, bet neaizrāva mani vairs tik daudz kā pirmā. Laikam bija zudis pirmreizejais efekts un bija pārāk lielas ekspektācijas.
Pirmajā daļā iepazītie tēli daļa ir miruši un vairāk stāsts veidojas ap Uršules atmiņām un piedzīvoto un Kazimiera dēla un viņa sievas dzīvēm.
Šajā laikā pāri Lietuvai iet karš - zviedri, krievi - un mēris.
Notikumi tiek vērpti meistarīgi - kaislības, slepkavības, iekāre, sekss un izdzīvošana.
Pirmajā daļā iepazītie tēli daļa ir miruši un vairāk stāsts veidojas ap Uršules atmiņām un piedzīvoto un Kazimiera dēla un viņa sievas dzīvēm.
Šajā laikā pāri Lietuvai iet karš - zviedri, krievi - un mēris.
Notikumi tiek vērpti meistarīgi - kaislības, slepkavības, iekāre, sekss un izdzīvošana.
May 14, 2017
Šausmu smaguma un stāstījuma viegluma apskurbusi. Pateicīga par miera un iejūtīguma mirkli, kurā dzīvoju. Esmu iemīlējusies nepieejamajā Kazimierā un esmu apbrīnā pret niknu, pagrimušu svēto Sebastianu. Drošā attālumā no apgaismotās Uršules, jo kas gan cits apgaismība ir, kā redzēt to, kas ir tādu, kāds tas ir. Lai kāds tas arī būtu. Jo kurš gan var justies drošs, ka tiks redzēts tāds, kāds viņš ir. Drošā attālumā no Silva Rerum II aprakstītā laika un sajūtām. Drošā attālumā.
January 2, 2016
Burvīgs stils, skarbs tiešums, meistardarbs.
April 24, 2020
Su Kristina Sabaliauskaite, nors ją žinojau jau ilgą laiką, susidūriau visai neseniai. Pirmiausia perskaičiau jos naujai išleistą knygą “Petro Imperatorė” - nieko per daug nesitikėdama įsimylėjau autorės kūrybą.
Silva Rerum knygų seriją irgi prisijaukinau iš lėto. Mane iš pradžių atbaidė sudėtingas ir nenuspėjamas pavadinimas, dvaro kultūra, vienos šeimos istorija per kelias knygas - skambėjo nuobodžiai.
Visgi, šita autorė yra tikrai labai talentinga, nes perskaičiusi pirmąją dalį iš karto užsakiau 2-ąją, o dabar, perskaičiusi šią, jau ieškausi 3-iosios.
Ir nors esu girdėjusi, jog daugelis nuvertina 2-tą Silva Rerum knygą, visgi ji man patiko taip pat stipriai kaip ir pirmoji. Net neabejoju, jog ateityje ši knygų serija bus įtraukta į privalomąją mokomąją literatūrą. Bet net ir jeigu ne, tai vis tiek drįsiu pasakyt, kad kiekvienam išprususiam ir knygas mėgstančiam lietuviui, šiosios turėtų būti MUST perskaitytos.
Rekomenduoju.
Silva Rerum knygų seriją irgi prisijaukinau iš lėto. Mane iš pradžių atbaidė sudėtingas ir nenuspėjamas pavadinimas, dvaro kultūra, vienos šeimos istorija per kelias knygas - skambėjo nuobodžiai.
Visgi, šita autorė yra tikrai labai talentinga, nes perskaičiusi pirmąją dalį iš karto užsakiau 2-ąją, o dabar, perskaičiusi šią, jau ieškausi 3-iosios.
Ir nors esu girdėjusi, jog daugelis nuvertina 2-tą Silva Rerum knygą, visgi ji man patiko taip pat stipriai kaip ir pirmoji. Net neabejoju, jog ateityje ši knygų serija bus įtraukta į privalomąją mokomąją literatūrą. Bet net ir jeigu ne, tai vis tiek drįsiu pasakyt, kad kiekvienam išprususiam ir knygas mėgstančiam lietuviui, šiosios turėtų būti MUST perskaitytos.
Rekomenduoju.
April 14, 2024
Silva Rerum II nukelia mus į 1707-1710 metų Vilnių, kuriame ne tik sukasi kitos Norvaišų kartos gyvenimo peripetijos, bet ir pasaulį sukrėtę karas, maras, badas ir prie to viso rinkinio prisidedančios visos kitos įprasto gyvenimo ypatybės, ydos ir nuodėmės. Šitoj knygoj labai pasijautė tokios lyg gijos - kaip vienas veiksmas veda prie kito, ir dar vieno, ir dar vieno, iki pat pašaknų! Tas balansas tarp neteisybės ir vadinamo teisingumo nuolat sverdavo svarstykles tai į vieną, tai į kitą pusę ir tai toks meistriškumo lygis! Pirmoje knygoje buvo daugiau to mistiškumo, o ir ryškesnių veikėjų netrūko, na, o ši sužavėjo savo tokiu tikrovišku istoriniu fonu, kad nebežinau ar išties autorė nebuvo nusikėlusi į tuos laikus ir realiai mačiusi bei skaitytojams perteikusi autentišką tų dienų gyvenimą!
Nežinau ar būtų tas pats skaityt popierinę versiją, bet audio formatu tai tiesiog prilygsta geriausiems skaitytiems/klausytiems kūriniams! Nuostabiai ir jausmingai, laviruojant tarp įvairių kalbų, įgarsintoja puikiai perteikė knygos nuotaiką, jausmus, įvykius. Vietomis taip viskas atvira ir šiurpu būdavo, kad klausant nugara pagaugais nueidavo! Tas muzikinis fonas vis tinkamiausiom vietom pasigirsdavo, pagilindavo tuo metu klausomą emociją.
Veikėjai irgi turi savo vietą, spalvą, išskirtinumą ir charizmą. Bet jau pajaučiau, kad nemažai jų šiek tiek erzino. Nors veiksmas vyksta jau su kita Norvaišų karta, pradžia pasirodė miglota su daug neatsakytų klausimų, privertusi mane nemažai klaidingai spėlioti, bet jau kai išaiškėjo tiesa tai lyg iš pandoros skrynios driokstelėjo! Klausydamq garsiai dūsaudavau, kai suskausdavo, pykau dėl neteisybės ir dažnai nustebinta net sustodavau ką dariusi. Labai efektinga istorija, kuri, gaila, jau kitaip rutuliosis sekančiose dalyse, bet Sabaliauskaitės rašytų istorijų apie senąjį Vilnių ir stiprius charakteringus veikėjus galėčiau klausytis/skaityti amžinai!
Nežinau ar būtų tas pats skaityt popierinę versiją, bet audio formatu tai tiesiog prilygsta geriausiems skaitytiems/klausytiems kūriniams! Nuostabiai ir jausmingai, laviruojant tarp įvairių kalbų, įgarsintoja puikiai perteikė knygos nuotaiką, jausmus, įvykius. Vietomis taip viskas atvira ir šiurpu būdavo, kad klausant nugara pagaugais nueidavo! Tas muzikinis fonas vis tinkamiausiom vietom pasigirsdavo, pagilindavo tuo metu klausomą emociją.
Veikėjai irgi turi savo vietą, spalvą, išskirtinumą ir charizmą. Bet jau pajaučiau, kad nemažai jų šiek tiek erzino. Nors veiksmas vyksta jau su kita Norvaišų karta, pradžia pasirodė miglota su daug neatsakytų klausimų, privertusi mane nemažai klaidingai spėlioti, bet jau kai išaiškėjo tiesa tai lyg iš pandoros skrynios driokstelėjo! Klausydamq garsiai dūsaudavau, kai suskausdavo, pykau dėl neteisybės ir dažnai nustebinta net sustodavau ką dariusi. Labai efektinga istorija, kuri, gaila, jau kitaip rutuliosis sekančiose dalyse, bet Sabaliauskaitės rašytų istorijų apie senąjį Vilnių ir stiprius charakteringus veikėjus galėčiau klausytis/skaityti amžinai!
February 20, 2017
Pagaliau prisikasiau prie pabaigos- VAAAAALIIIIOOOOOO, nors kartu ir liūdna. Ir taip - esu patenkinta, jog priešakyje laukia dar viena dalis ir dar viena, tikiuosi pastaroji irgi bus su autografu. Bet dabar apie knygą. Jau viršelis išdavė, jog pagrindinis-naujas šios knygos "veikėjas" bus Mirtis, ji prisidengė įvairiais vardais bei įvairių rankų pagalba spalvino vieną įvykį po kito. Knygoje ir toliau pasakojama Norvaišų šeimos istorija, tačiau ne viskas čia ir dabar išdėstoma. Iki pas paskutinių puslapių išlieka nuostabos momentai, kai atrodė, jog kažką nuspėjai pasirodo, jog ne visai, šiek tiek apsirikai. Veiksmas vyksta po keliasdešimt metų, jaunieji Norvaišų dvyniai jau nugyveno savo gyvenimą, paliko savo ženklą bei įpėdinius, kurių likimai nepavydėtini bei galima sakyti, jog išliko tik Uršulė, kitkas skleidžiasi viename skyriuje po kito, kaip ir pasakojama paskutinio palikuonio šeimos peripetijos. Kaip ir pirmoje knygoje viskas neapsakomai spalvinga, kupina nepaprastų aprašymų bei padėties nuspalvinimų, žodžiai pažįstami, bet pateikiami kitaip, o istorijos elementai kuo puikiausiai sugula su visu tekstu, idėjomis. Kaip ir itin spalvinga, tarsi visa vaivorykštė, šeimos (Uršulės bei Kazimiero) istorija, kuri tikrai nustebins, privers išsižioti ar net žagtelėti. Vienareikšmiškai skanu.
November 11, 2021
Toliau tęsiama Silva Rerum pagrindu šeimos istorijos pasakojimas supažindina su dviem stipriomis šeimos moterimis- Uršule iš Norvaišų Birontiene ir Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišiene, kurių sugebėjimas išlikti stipriomis, jų nepaprastos meilių ir gyvenimo istorijos neleidžia atsitraukti nuo knygos.
October 26, 2024
Antra dalis nelabai skiriasi nuo pirmos. Tęsiamas istorijos pasakojimas su daugybe detalių, sudėtų į ilgus ir painius sakinius (jei pirmojo tomo rekordininkas turėjo 448 žodžius, tai šitam tome radau sakinį su 452 žodžiais). Kaip ir pirmame tome - nei vieno dialogo.
Autorė ir vėl demonstruoja, kad yra surinkusi daug istorinės medžiagos, daug nežinomų žodžių, pavadinimų ir t.t.
Visa tai yra labai gerai, tačiau kaip pateikiama skaitytojui - čia jau kitas klausimas.
Man visas tekstas yra tarsi plati upė po stichinių liūčių - ji neša gausybę įvairiausių rakandų iš nuplautų namų, daugybę nuolaužų ir visų kitokių dalykų. Galima visą tą srautą stebėti ir iš begalinių sakinių traukti tau patinkančias istorijų nuotrupas, lipdant į vientisą istoriją...
2,5
Autorė ir vėl demonstruoja, kad yra surinkusi daug istorinės medžiagos, daug nežinomų žodžių, pavadinimų ir t.t.
Visa tai yra labai gerai, tačiau kaip pateikiama skaitytojui - čia jau kitas klausimas.
Man visas tekstas yra tarsi plati upė po stichinių liūčių - ji neša gausybę įvairiausių rakandų iš nuplautų namų, daugybę nuolaužų ir visų kitokių dalykų. Galima visą tą srautą stebėti ir iš begalinių sakinių traukti tau patinkančias istorijų nuotrupas, lipdant į vientisą istoriją...
2,5
December 20, 2024
Jak dla mnie kontynuacja doskonała. Autorka bierze wszystko, co działało w pierwszym tomie i robi to lepiej. Wątki stają się nieco mroczniejsze, postacie są ciekawsze, a książka zręcznie wplata historie z pierwszego tomu w ciąg dalszy. Nie mogę się doczekać dalszej lektury i cieszę się, że przede mną jeszcze aż dwie książki w tej serii.
August 14, 2021
Su duobe pradžioj, lyg klimpstant, bet įsivažiavo ir sutirpo. Nekantru pradėti III dalį!
June 13, 2021
Labai patiko pirmos dalies tęsinys ir tų ryšių tarp veikėjų atsekimas. Labai smalsu kas bus trečios dalies veikėjai.
April 5, 2021
Antrąją Norvaišų sagos dalį pradėjau skaityti neseniai ir jau nuo pirmųjų sakinių gaudžiau orą ir akys lėkte lėkė per pastraipas. Autorė ryškiai nupiešė maro iškankinto Vilniaus vaizdą ir man, kaip naujajai vilnietei, buvo itin įdomu pamatyti purviną ir nustekentą Vilniaus senamiestį. Per Norvaišų ir Birontų šeimos negandas vaizdžiai nupasakota tuometinė situacija ir kaip vienas priešas po kito nustekeno šalį. Nors ir ilgi, bet turtingos kalbos kupini sakiniai užbūrė, nekantrauju perskaityti likusias autorės knygas.
August 13, 2019
„Kas būtų, jeigu būtų buvę - šitaip spėliojantiems dažniausiai gresia išeiti iš proto.“
〰️📚〰️
Pirmas dalykas, kuris sužavėjo paėmus antrąjį istorinį Kristinos Sabaliauskaitės romaną į rankas, – viršelis. Aprašyme perskaičiau, kad ši dalis bus apie karą, marą, badą, besaikę prabangą ir mirtiną alkį – tai puikiai atspindėjo giltinė, besipuikuojanti karūna ir dalgiu. Kadangi mėgstu skaityti istorijas apie karą bei kitas žmones alinančias negandas, labai nekantravau perskaityti ir šią knygą, bet tuomet, prisiminusi pirmosios dalies kiek varginantį ir ilgai trukusį skaitymo procesą, kiek sudvejojau – ar šis romanas nebus toks pat. Vis dėlto teko maloniai nustebti.
Šį kartą istorija pasakojama apie kitą Norvaišų šeimos kartą - Kazimiero sūnų Joną Izidorių ir jos žmoną Oną Kotryną su dukrele Teofile aštuoniolikto amžiaus pradžioje, kai Lietuvą siaubė maras. Jonui Izidoriui išjojus į karą, bėgdami nuo maro žmona su dukra ir keliais tarnais grįžta į tolimus Milkantus - apleistą giminės dvarą. Tikroji drama ir intriga prasideda dvarą užėmus švedams, kai pasakojama aikštingosios šešiasdešimtus metus skaičiuojančios Uršulės praeities istorija, jos, likusios Vilniuje stebėti baisiojo maro, prisiimtas įspūdingas vaidmuo maro metu bei Uršulės iškeltas ultimatumas Jonui Izidoriui ir Onai Kotrynai.
Antrojoje „Silva Rerum“ knygoje mirties tema buvo nagrinėta ne tik maro, karo ar bado pavidalu, bet ir pateiktas įdomus dvejopas požiūris į medžioklę. Šį kartą vėl lyginamos Kazimiero Norvaišo ir Jono Tarvydo nuomonės šiuo klausimu. Kazimieras Norvaiša su aistra mėgdavo medžioklę: „Medžioklėje slypi pirmapradis grožis ir žmogiškumo didybė.“ Tuo tarpu Jonui Tarvydui buvo daug suprantamiau žudyti žmones nei gyvūnus: „Jonui viskas buvo paprasčiau – žmogų, esant reikalui, galima užversti, nes visi jie vienaip ar kitaip kalti ar šiaip prisidirbę, nuodėmingi padarai, o nekalto gyvulio – nevalia.“ Toks samprotavimas buvo tikrai netikėtas ir nors jį bandyta pagrįsti, tikrai su juo nesutikčiau. Iš tikrųjų nesu linkusi pritarti nė vienam iš šių požiūrių, nes mano nuomone, vienintelė galima ir teisinga (nors žiauri) medžioklė yra vykdoma natūraliai gamtos, o ne žmogaus rankos.
Šioje dalyje be plačiai nagrinėjamos mirties temos, taip pat buvo pamąstymas tikėjimo atžvilgiu. Labai gražūs pasakotojo žodžiai nusako tikrąjį nuoširdų tikėjimą, pasireiškiantį ne didžiausios nelaimės atveju, o kasdienio apmąstymo metu: „ ... giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui – mieliausias.“ Tikėjimo klausimas, žinoma, knygoje aptartas tikrai ne be reikalo – juk, ir ne tokios didelės nelaimės kaip maras ar badas metu žmonės paguodos ieško religijoje, todėl nenuostabu, kad knygoje aprašomu laikotarpiu buvo iškilęs ne vienas su tikėjimu susijęs klausimas.
Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“ vienareikšmiškai daug įdomesnė nei pirmoji, nuostabi ir kerinti knyga. Nors aprašomos tokios niūrios temos kaip karas, maras, badmetis, tačiau tai perteikiama su tokiu meistriškumu, kad atrodo, visa tai vyksta tarsi už tavo namo lango... Šioji dalis privertė pagaliau suprasti, kodėl visi taip giria „Silva Rerum“ seriją, ir įtraukti į mėgstamiausių knygų sąrašą.
***
Perskaityta: 2018-08-15
〰️📚〰️
Pirmas dalykas, kuris sužavėjo paėmus antrąjį istorinį Kristinos Sabaliauskaitės romaną į rankas, – viršelis. Aprašyme perskaičiau, kad ši dalis bus apie karą, marą, badą, besaikę prabangą ir mirtiną alkį – tai puikiai atspindėjo giltinė, besipuikuojanti karūna ir dalgiu. Kadangi mėgstu skaityti istorijas apie karą bei kitas žmones alinančias negandas, labai nekantravau perskaityti ir šią knygą, bet tuomet, prisiminusi pirmosios dalies kiek varginantį ir ilgai trukusį skaitymo procesą, kiek sudvejojau – ar šis romanas nebus toks pat. Vis dėlto teko maloniai nustebti.
Šį kartą istorija pasakojama apie kitą Norvaišų šeimos kartą - Kazimiero sūnų Joną Izidorių ir jos žmoną Oną Kotryną su dukrele Teofile aštuoniolikto amžiaus pradžioje, kai Lietuvą siaubė maras. Jonui Izidoriui išjojus į karą, bėgdami nuo maro žmona su dukra ir keliais tarnais grįžta į tolimus Milkantus - apleistą giminės dvarą. Tikroji drama ir intriga prasideda dvarą užėmus švedams, kai pasakojama aikštingosios šešiasdešimtus metus skaičiuojančios Uršulės praeities istorija, jos, likusios Vilniuje stebėti baisiojo maro, prisiimtas įspūdingas vaidmuo maro metu bei Uršulės iškeltas ultimatumas Jonui Izidoriui ir Onai Kotrynai.
Antrojoje „Silva Rerum“ knygoje mirties tema buvo nagrinėta ne tik maro, karo ar bado pavidalu, bet ir pateiktas įdomus dvejopas požiūris į medžioklę. Šį kartą vėl lyginamos Kazimiero Norvaišo ir Jono Tarvydo nuomonės šiuo klausimu. Kazimieras Norvaiša su aistra mėgdavo medžioklę: „Medžioklėje slypi pirmapradis grožis ir žmogiškumo didybė.“ Tuo tarpu Jonui Tarvydui buvo daug suprantamiau žudyti žmones nei gyvūnus: „Jonui viskas buvo paprasčiau – žmogų, esant reikalui, galima užversti, nes visi jie vienaip ar kitaip kalti ar šiaip prisidirbę, nuodėmingi padarai, o nekalto gyvulio – nevalia.“ Toks samprotavimas buvo tikrai netikėtas ir nors jį bandyta pagrįsti, tikrai su juo nesutikčiau. Iš tikrųjų nesu linkusi pritarti nė vienam iš šių požiūrių, nes mano nuomone, vienintelė galima ir teisinga (nors žiauri) medžioklė yra vykdoma natūraliai gamtos, o ne žmogaus rankos.
Šioje dalyje be plačiai nagrinėjamos mirties temos, taip pat buvo pamąstymas tikėjimo atžvilgiu. Labai gražūs pasakotojo žodžiai nusako tikrąjį nuoširdų tikėjimą, pasireiškiantį ne didžiausios nelaimės atveju, o kasdienio apmąstymo metu: „ ... giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui – mieliausias.“ Tikėjimo klausimas, žinoma, knygoje aptartas tikrai ne be reikalo – juk, ir ne tokios didelės nelaimės kaip maras ar badas metu žmonės paguodos ieško religijoje, todėl nenuostabu, kad knygoje aprašomu laikotarpiu buvo iškilęs ne vienas su tikėjimu susijęs klausimas.
Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“ vienareikšmiškai daug įdomesnė nei pirmoji, nuostabi ir kerinti knyga. Nors aprašomos tokios niūrios temos kaip karas, maras, badmetis, tačiau tai perteikiama su tokiu meistriškumu, kad atrodo, visa tai vyksta tarsi už tavo namo lango... Šioji dalis privertė pagaliau suprasti, kodėl visi taip giria „Silva Rerum“ seriją, ir įtraukti į mėgstamiausių knygų sąrašą.
***
Perskaityta: 2018-08-15
Displaying 1 - 30 of 144 reviews