Žymaus lietuvių lyriko Jono Aisčio (1904-1973) eilėraščių knyga, sudaryta iš 1927-1971 m. laikotarpio kūrinių. J. Aistis (iki 1940 m. žinomas kaip Kossu-Aleksandravičius, vėliau - Kuosa-Aleksandriškis, 1952 m. oficialiai pakeitęs pavardę) - vienas ryškiausių eleginės poezijos kūrėjų.
Po Akys chimeros buvo noras paskaityti daugiau apie Joną Aistį ir Salomėją Nėrį. Dar nepaskaičiau, paskaičiau Aisčio poezijos ir supratau, kad nuo mokyklos laikų nelabai kas pasikeitė - nepagaunu, nesusikalbu, nesuprantu daugumos jo eilėraščių. Ir nežinau, ar čia laikmetis ir kartų skirtumai, ar tai, kad man jo lyrinis aš atrodo kažkoks susireikšminęs, o iš tiesų labai neįdomus žmogus.
Tačiau jei ne ši knyga, nebūčiau užfiksavusi, kad va šitas eilėraštis parašytas likus 43 metams iki Sausio 13-osios. Kartais to vieno viską nuplaunančio kraujo lašo tenka laukti, ir o visi dievai, koks jis šventas pasidaro.
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, O varge jo vieno tu pasigedai, Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės - Liko netesėti mūsų pažadai...
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, Bet varge jo vieno tu pasigedai, Nors visi žadėjom mirti už tėvynę - Liko netesėti mūsų pažadai...