Eiti

by Valdas Papievis

Romanas, nukeliantis skaitytoją į Pietų Prancūziją, vaizdinga kalba pasakoja apie vienišo stebėtojo viešnagę svetimame krašte, jo išgyvenimus ir netikėtus susitikimus, čia atsiveria tylioji egzistencija, toli nuo šiandieninės civilizacijos triukšmo.

Genres: Fiction

152 pages, Hardcover

First published January 1, 2010

About the author

Valdas Papievis (gimė 1962 m. liepos 9 d. Anykščiuose) – lietuvių prozininkas, vertėjas.

1985 m. baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo šio universiteto rektorate, Kultūros ir švietimo ministerijoje. Buvo vienas iš žurnalo „Sietynas“ leidėjų, už tai 1989 m. gavo Lietuvos kritikų premiją. Debiutavo romanu „Ruduo provincijoje“ 1989 m., už jį buvo apdovanotas A. Jonyno premija. Nuo 1992 m. gyvena Paryžiuje, iki 2004 m. bendradarbiavo „Laisvosios Europos“ radijuje. Išleido apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ (1989), romanus „Ruduo provincijoje“ (1989) ir „Vienos vasaros emigrantai“ (2003). Iš prancūzų k. išvertė Annos Gavaldos romaną „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ (2003). „V. Papievio apysakos „Užmaršties slėnis“, „Geležiniai paukščiai“, „Apysaka be pavadinimo“ ir romanas „Ruduo provincijoje“ yra lyg vienas ilgas apmąstymas apie savo kartos lūkesčius, nerimą ir neviltį „išsiurbto deguonies“ laike – brežnevizmo epochoje, tikslus jauno žmogaus sielos „žemėlapis“, intymi išpažintis. Fragmentiškos fabulos beintrigis pasakojimas medituojančio herojaus lūpose – nelyg begalinė ontologinė ir etinė refleksija, plėtojama išsišakojančiais muzikaliais sakiniais, prisodrintais prasmės pustonių“

Reviews

[Marius · Rating 5 out of 5]

Niekada nežinojau šio autoriaus. Niekada nebuvau apie jį girdėjęs. O tada iš išparduodamų knygų atkeliavo Eiti. Su nedideliais išorės defektais. Pagulėjo pas mane gal pusmetį. Knygų, kurias turiu perskaityti krūvelėje. Kuri vis padidėdavo. Kol tapo savaitgalio kelionės traukiniu į Klaipėda išsirinkta knyga.
Kažkaip simboliška, romanas irgi prasideda herojaus kelione traukiniu. O po to tik eiti belieka. O ir defektai pasirodė tik išoriniai, nes turinys … jau senokai nieko tokio stipraus neskaičiau. Ir sapniško. Ir tokio atliepiančio mano vidų. Mintis, jausmus, potyrius.
Juk eiti galima pakeisti pagal save. Bėgti?! Kodėl gi ne? Žiūrint į ką ir kur bėgi?! O gal nebėgi. Gal tau patinka tik procesas. O gal priešingai - tave jis kankina? Bet kaip autorius ir rašo ar atskleidus paslaptį vis dar reikš, kad ji paslaptis?! Nesužinosiu. Gal geriau įsivaizduosiu sąvajį rojaus sodą. O vakare būtinai paklausysiu kokia muzika skamba Wong Kar-Wai filme. Jaučiu nustebsiu!

[Agnė Cesiulė · Rating 5 out of 5]

Intrigavo knygos pavadinimas „Eiti“, neįprastas, šiuolaikiškas, todėl to tikėjausi ir iš knygos. Dar labiau intriguojantis knygos viršelis. Hieroglifus primenantis piešinys, kuriame vaizduojamas keliu einantis žmogus ir į piešinį tarsi įlietas knygos pavadinimas Eiti. Viršelį iliustravo dailininkas Pranas Gailius ir tai yra jo idėja, gimusi iš romano pavadinimo. Kai knygos autorius paprašė Prano Gailiaus, jog jis iliustruotų romaną, kurio veiksmas vyksta Prancūzijoje, Provanse, dailininkas sutiko, jog mielai iliustruos pavaizduodamas levandos šakelę. Tačiau kai autorius atskleidė, kad knygos pavadinimas yra Eiti, dailininkas pasakė, kad tai yra pats geriausias dalykas, kokį tik jis (autorius) galėjo sugalvoti ir nebus jokių levandos šakelių[1]. Šių paveikslėlių yra visoje knygoje: juose matomi einantys personažai – ne tik pagrindinis veikėjas, kuris visą laiką eina, bet ir romane esančios moterys; jų ėjime atsispindi jų charakteris, nuotaika.

Taip suintriguota perskaičiau iki 13-o puslapio ir nusprendžiau, kad ne tik neskaityčiau antrą kartą, bet ir pirmąjį. Nors knyga su įterptais paveikslėliais, paraštės plačios ir teksto puslapyje nėra taip jau daug, tačiau skaityti buvo sunku. Kodėl? Dėl keleto priežasčių:
1. Neaiškus pasakotojas ir fokusuotė. Veikėjas yra jis, bet mato kaip aš, vietomis tampa mes ar tu (ypač romano pabaigoje). Pasakotojas yra veikėjo galvoje: žino, ką jis jaučia, mąsto, prisimena; į tekstą įvelti komentarai, pasakyti pirmuoju asmeniu kai kur antruoju, lyg kalbantis su savimi, todėl norėtųsi įsivaizduoti, kad veikėjas – tai pats Papievis, bet yra vieta veikėjas pameluoja (susikuria istoriją) apibūdindamas save kaip autorių: „Redakcija atsiuntė straipsnį apie Provanso miškų gaisrus parašyti. Aš žurnalistas, Paryžiuje Lietuvos laikraščiui dirbu./ [...] Žurnalistas? Paskui pats stebėsis, kaip tai jam į galvą galėjo ateiti“ (66 psl.).
2. Laikas – tai būtasis, tai būsimasis, tai išvis joks (abstraktūs pamąstymai). Šokinėjama, nuo buvo, į bus, nors jau žinom, kad visa tai įvyko.
3. Ilgi tekstai be dialogų – pirmasis dialogas pasirodo tik 16 psl., ir vėliau dialogų nėra daug. Be to, dažni ilgi sakiniai, kai kur užimantys trečdalį puslapio (pvz. 31, 33 psl.).
4. Daug peizažo aprašymų, vaizdingų detalių. Skaitydamas turi susikaupti ir „matyti“ vaizdą, jei tai pavyksta – vaizdas išties tikras, spalvotas, su visais garsais ir kvapais (pvz. 11 psl. aprašomi medžiai, matomi važiuojant pro laukus ir slėnius), tačiau kartais tekstas perkrautas detalėmis, arba aprašymas ištęstas (kartais iki kelių puslapių) ir įtemptas dėmesys neišsilaiko taip ilgai. Tai labai tiksliai apibūdina viena citata: Jo akys pavirto filmavimo kameros objektyvu: jis žiūri, mato, tačiau jokių jausmų. Viskas pro akis slysta, praslysta, iškart – užmarštis: jo akys nieko nefiksuojanti filmavimo kamera. (15 psl.). Tam 15-am puslapy taip ir atrodo, kad tokia ir bus visa knyga.
Visa tai labai painioja, blaško, turi nuolat būti įtampoje, nes jei „paleisi vadeles“ – pasiklysi. Visą laiką verčia mąstyti. Knygoje apskritai daug peno pamąstymams – iš pradžių žymėjausi patikusias frazes, paskui supratau, kad nėra prasmės, nes jų yra kiekvienam puslapy – kur besi pirštu – ten frazės, galinčios tapti sentencijomis. Keli pavyzdžiai: Kai žlungame patys, atrodo, kad su mumis žlunga visas pasaulis (8 psl.), Tai – tik dar vienas puslapis knygos, kurią skaityti pavargai, kurią norėtum laikinai atstumti, bet kurios tik laikinai atstumti negali” (71 psl.), „Kuo ilgiau žmogaus nematai – tuo sunkiau su juo susitikti. (112 psl.) ir panašiai.

Kai tekstai sudėtingi, tenka kažkaip save motyvuoti. Peržiūrėjau interviu su Valdu Papieviu laidoje Labas rytas. Papievis pasirodė „minštas“, savotiškas, kalba tarsi švepluodamas (gal prancūziškas akcentas?). Vis minėjo Wong Kar Wai filmų muziką ir, kad jo knyga nuo jos neatsiejama. Šios muzikos klausosi romano veikėjas, ir tai vis paminima romane. Susiradau šią muziką, perklausiau ir įvyko keisti pokyčiai – tekstas iškart tapo gyvas, artimas (labai rimtai rekomenduoju neskaityti romano nepaklausius šios muzikos, o geriausia – skaityti muziką pasileidus fone). Daugiausia tai prancūziški romansai, ir tai papildo Provanso dvasios įspūdį.

Giedrė Kazlauskaitė (poetė, eseistė) šį romaną pavadino labiau prancūzišku, nei lietuvišku[2]. Lengvumas, lėtas tempas, atsipalaidavę personažai, dialogai be dramos ar įtampos išties neprimena lietuviškų kūrinių. Nors pačioje romano pradžioje atrodo, kad aprašinėjamas Vilniaus senamiestis (vidinis kiemas), bet tai išnyksta. Pabaigoje išvis tampa keista, kad minima Lietuva (nors minima keliskart – 66, 134 psl.), atrodo – iš kur jis (veikėjas) žino apie Lietuvą.

Ne tik tempas lėtas, bet atrodo, kad ir siužeto nėra, nieko nevyksta, bet išties vyksta, ir daug. Vyksta daug vidinių dalykų – beviltiškumas, vienatvė (moters, kurios namuose apsistoja veikėjas ir jos dukters, sėdinčios vežimėlyje, santykiai), pasidavimas įpročiams (tikslūs atsikartojimai kasdieniniuose veiksmuose), užstrigimas situacijoje (senos draugės, su kuriomis veikėjas susipažįsta, nedrįsta susitikti po ilgo išsiskyrimo), paslaptis, neaiškumas (kas tarp šių moterų nutiko, o gal nenutiko nieko), ir daug detalių, vaizdų, jausmų. Ir monotoniško judėjimo – ėjimo, ilgai, nepertraukiant, nepavargstant, nenorint atsisakyti.
Ėjimas – kaip nesibaigiantis laikas, kaip neišsenkanti gyvenimo tėkmė. Ir romanas nesibaigia, jis tiesiog nutrūksta, veikėjas išvažiuoja, o ten (Provanse) gyvenimas tebevyksta toliau, ir mes jau nebežinom kaip. Nėra „gyveno ilgai ir laimingai“. Visa tai puikiai apibūdina fragmentas iš eilėraščio ant galinio viršelio: „Ničniekas nepasikeis /Ir kol čia dar esi... / Ir kai nebebūsi...“

Knygą palyginčiau su dieta – iš pradžių labai sunku, įpusėjus pagaunamas tempas, apsiprantama, pasimato pirmieji rezultatai. Pabaigoje jautiesi labai gerai, net ne todėl, kad įveikei iššūkį, o kad turi puikius rezultatus – perskaitytos knygos poveikį, padarytą įtaką mąstymui, požiūriui. Ir galvoji, kad norėsi dar (jei ne iškarto tai kada nors).


[1] Iš interviu su Valdu Papieviu „Labame ryte“, 2011-01-05, https://www.youtube.com/watch?v=5m-Hu...
[2] Giedrė Kazlauskaitė. Savaitės skaitiniai, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/...

[Viktorija · Rating 5 out of 5]

Įsimylėjau. Autorių. Kiekvieną knygos eilutę, visas pauzes,taškus.
Citatos. Citatos. Citatos. Negalėjau liautis žymėjus, norėjau viską išrašyti,išmokti atmintinai,kad nepamirščiau.

,,Eiti-tai mano namai. Jie tikresni už namus,turinčius pamatus,stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustoti,įsikurt ir prarasi namus. Namuose galima būti,bet negalima juose įsikurti. Jie- tik laikinas prieglobstis ,tikrieji tavo namai-eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins,jų niekas sugriauti,nė sudeginti negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis-nutolstantis tiek,kiek taikiklis prie jo priartėja''.

[Olga · Rating 4 out of 5]

Kelionė į Provansą.

Tokia melancholiška istorija pilna liūdesio, Provanso vaizdų, spalvų ir karščio. Istorija apie žmogų kuris 'eina' nuo savo vienatvės ir nerimo, bet eidamas stovi vietoje. Prisiliečia prie kitų, svetimų žmonių tokios pat vienatvės, nerimo ir skausmo. Ką naujo jis sužino apie save sužinodamas kitų žmonių istorijas? Ar tai pamokos kurias reikia išmokti?

'(...) net ir tie maži jaukūs Provanso namukai, išpuoselėti ir išgražinti, atrodė abejingi ne tik jam, prošal einančiam, bet ir šeimininkams, juose gyvenantiems ir jais besirūpinantiems, - jų akmeninės širdys žinojo, kad prisirišti negalima. Liūdesys ateina iš neišsipildymo, arba netekties, akmenys, mūrai nieko nesitikėjo ir nebijojo nieko prarasti, jie buvo, ir tiek(...).'
-----------------------------------------------------------------------------
'Eiti- tai mano namai. Jie tikresni už namus turinčius pamatus, stogą ir sienas. Namai turintys pamatus, stogą ir sienas yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasti namus. Namuose galima būti, bet negalima juose įsikurti. Jie - tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai - eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti, nė sudeginti negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis - nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja.'

[Ingrida Lisauskiene · Rating 5 out of 5]

Žmogus atsiskyrėlis, žmogus kupinas vidinio nerimo verčiančio jį eiti ir eiti po nuostabias Provanso vietoves tampa artimu nuo pirmo puslapio. Deja, jam nepavyksta išvaikščioti savo nerimo ir tuštumos jausmo. Liūdna, melancholiška istorija. Papildomai sužinojau, kas yra pastisas, kaip jį gerti (pasirodo galima nusipirkti Lietuvoje). Noriu pabandyti

[Ernesta · Rating 5 out of 5]

Romanu persirengusi poezija.
Lyg per plauką nuo gyvenimo absurdo slėpinių išaiškinimo.

Tiesa, čia nepaskubėsi.
Tik slinkti lėtai.

5*

[Gogelis · Rating 5 out of 5]

Tebūna palaimintos knygos apie visko nieką ir nieko viską.

[Adelė · Rating 5 out of 5]

Tai viena iš tų knygų, kurios esmė atsiskleidžia tik praėjus laikui, kuomet istorija tampa nustumta, užmiršta ir kasdieniai dalykai pakeičia mintis. Tuomet nuotrupos iš knygos išnyra su vis aiškesne žinute.

Tokią literatūrą sunkiausia aprašinėti, nes veiksmo atžvilgiu nedaug kas vyksta, bet literatūrine prasme visiškai nusprogsta ir emociškai paveikia. Kadangi gali iš arčiau pažinti herojų, jo motyvus. Priminė, kaip su nuoboduliu gali susikurti nuostabiausios idėjos, taip ir su siužetu, dėl minimalus veiksmo, atsiranda labai gražios įžvalgos ir aprašymai.

Šiame kūrinyje pagrindinis veikėjas yra tiesmukas, nesmerkiantis, dėl ko, manau, labai padėjo tiek siužetui, tiek kitiems veikėjams atsiskleisti. Dėl herojaus būdo daugiau klausyti nei kalbėti, jis yra lengvai įtraukiamas į namo savininkės Annos, pas kurią apsistojo, gyvenimą. Ir, iš tiesų, jaučiasi, jog slaptas pagrindinis veikėjas ir buvo Anna, o ”tas, kuris gyveno pas Anna” padėjo jos istorijai atsiskleisti. Per kūrinį jautėsi daug bėjegystės jausmo. Ir tas kilo iš laiko tėkmės suvokimo, jaunystės paleidimo, pabrėžiant savo liūdną dabartį ir tuo pačiu suvokimo, jog pilnai neišgyveno jaunystės, nors tai buvo viskas, ką turėjo.

Keisčiausia, kad Papievis neparašo kokių išvadų, neužbaigia gražiai kūrinių, kaip tik atvirkščiai, lieka daug neaiškumų, neužbaigtumų. Bet tai tik dar labiau leidžia išgyventi ir daryti išvadas per asmeninę patirtį. Todėl man ”Eiti” yra apie bėgimą nuo savęs, apie vienišumą, nutolėjimą nuo realybės. Tačiau tikiu, kad su kiekvienu skaitytoju ši knyga atsiskleistų vis kitaip. Tuo Papievio kūryba yra tokia stebuklinga

[Vilmantas Vaitekunas · Rating 4 out of 5]

"Tiesą sakant, nė nežinojo, ką reiškia suaugti. Galbūt pradėjo jausti, ką reiškia senti. Vis mažiau džiaugsmo liesti. Vis mažiau džiaugsmo užuosti. Vis mažiau džiaugsmo skanauti. Vis mažiau džiaugsmo girdėti. Vis mažiau džiaugsmo regėti. Vis mažiau džiaugsmo atspėti. Vis mažiau nuostabos."

"Iš tikrųjų pasauly nėra kraštų, kuriuos aš pažinčiau, nė žmonių, apie kuriuos ką nors tikra pasakyti galėčiau. Aš tik einu. Einu ir einu."

Perskaitęs knygą nustebau, kad yra autorių, kurie gali paimti kelias vasaros kelionės dienas be ypatingų įvykių ir veikėjų, sudėti į knygą, kurią paskui atvertus atsidurtum Provanse, kito žmogaus vietoje. Žmogaus be praeities, su tuščia eilute vietoj vardo (kur galėtum įrašyti savąjį) stebinčio žmones, daiktus, gamtą tavo akimis ir einančio, einančio..

"...Ir ten, tuose kraštuose, dabar jau tikriausiai tamsu. Pameni, koks aukštas nakties dangus tuose kraštuose? Labai daug žvaigždžių. Šitiek žvaigždžių Paryžiaus danguj niekad nebūna. Nė jokio kito didelio miesto.
Toli iš didelių miestų išvažiuot reikia, kad šitiek žvaigždžių danguje pamatytum."

[Gediminas · Rating 3 out of 5]

Skaityti ir meditatyviai užsiliūliuoti

Diena atrodo be galo ilga. Tarsi romano ar apysakos skyrius, kurį baigęs skaityti nebeprisimeni, kuo jis prasidėjo. Nė nesupranti, kam to reikėjo. Visko tiek daug ir sykiu - nieko nėra.
(p. 90)

Šiame romane priešingai - pasakyta mažai (trumpi sakiniai, daug nutylėjimų, vos kelių eilučių refleksijos fragmentai), tačiau tuo pačiu ir daug. Turtinga kalba ir savotiškas ritmas užliūliuoja ir tada jau skaitai kažką, ko knygoje gal ir nėra (o gal būtent ir yra?).

Knygą rekomenduoju, bet ar patiks - visaip gali būti.

[Dovydas Kiauleikis]

Geriausios idėjos ateina vaikštant.

[pievava · Rating 5 out of 5]

kam į tokius tuščius maršrutus siųsti tokius didelius autobusus?

[Rytas Sakas · Rating 5 out of 5]

Eiti ir Eiti
Tipu tapu kaip gražu
Provanso saulė

[Stirnaite · Rating 3 out of 5]

*Kiekviena diena prabudus - kaip ežeras, kurį nežinia kaip perplaukt reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji.
*Suaugti - tai išmokti, jog taip būti negali? Nors iš tikrųjų suaugęs nesijautė. Galbūt tik pavargęs.
*Galbūt visos mūsų mintys šitame pasaulyje truputį našlaitės?

[Vaida · Rating 5 out of 5]

„Mes susitinkam - prasilenkiam, žvilgtelim viernas į kitą, jie turėtų prisiminti mane, lygu aš prisimenu juos. Bet tarsi būtume davę amžinus tylos įžadus, mes niekada nesisveikinam, ką jau ten, kad šnektelėtume. mes visi einam, einam ir einam. Kur? Ir kodėl? Į niekur. Kodėl? Paklauskite jų. O aš pats? Aš nežinau.
Nieko apie save aš nežinau.“

„Eiti - tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sieną. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus.“

„- ... Žinote, retkarčiais pamanau, kad žodžiai tiktai klaidina. Kad šnekėtis visai nereikėtų. Kad kalba - tai atvirkštinė simetrija. Iš tikrųjų pasauly nėra kraštų, kuriuos aš pažinčiau, nė žmonių, apie kuriuos ką nors tikra pasakyti galėčiau. Aš tik einu. Einu ir einu.“

Knyga skaitytoją nukelia į Prancūzijos provancą, į kurį atvykęs lietuvių žurnalistas eina ir stebi įvykius, gamtą. Čia daugiau minčių, apmąstymų nei pačio veiksmo. Daug labai gražių citatų, prancūzų kalbos. Tai tekstas, kuris skatina sustoti nuolat bėgantį ir skubantį žmogų. Susiskaitė kaip proziška poezija.

[Emilija · Rating 5 out of 5]

Meditacinė proza ne tik dėl turinio, vienatvės, ramybės, neapgailestavimo dėl to, kokie vienišime esame, bet ir dėl kalbos. Papievis išnaudoja lietuvių kalbą kaip geriausią turimą audinį, nepaleisdamas nė vieno nereikalingo žodžio, sutelkia visą skaitytojo dėmesį ir ilgiausiuose sakiniuose.
Visada turėti šalia ir skaityti - toks reikalavimas “Eiti” romanui

[Aistis Žekevičius · Rating 3 out of 5]

Vienas tų atvejų, kai supranti, kad parašyta neabejotinai talentingai, bet gal tiesiog ne vietoj ir ne laiku pakliuvo į rankas. Nuostabios iliustracijos!

[Jolanta (knygupė) · Rating 4 out of 5]

4,5*
Man tiesiog buvo gera eiti kartu su Papieviu (kokia graži pavardė). Gali būti, kad knygą paėmiau labai laiku - reikėjo (ir dar reikia) nurimti. "eiti" aš išmeditavau.

Patinka man Valdo Papievio stilius. Iš pradžių, kuomet skaičiau jo Ėko“, man ne taip jau lengvai ėjosi jį prisijaukinti. Bet pavyko. Su šia, antra mano skaitoma autoriaus knyga, man jau ta neįprasta žodžių sakinyje dėlionė - skambėjo. O dar tokia turtinga kalba!

Artima man ir ūkanota pasakojimo nuotaika, ir svarbiausia, artimos mintys suguldytos tekste. Vat sugebėjo autorius įžodinti (o dar taip poetiškai) tai ką jaučiu, ką galvoju – tai kur čia nesimėgausi.

„Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia. Bet mes ten skubam, kaip skuba užaugti vaikai, nesuvokdami, kad nieko gražaus nebebus.“ (12 p.)

[...] Kiekviena diena prabudus – kaip ežeras, kurį nežinia kaip perplaukti reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji.
Mes tirim save ir lygiai taip pat mes neturim kur savęs dėt. Visiškai nebūt jam nesinorėtų, tačiau jam norėtųsi būti migla, sklendžiančia tarp žmonių ir daiktų. Niekur nebūti ir būti visur, nieko nedaryti, niekur nedalyvauti, bet viską jausti, žinoti, aprėpti – iki laikų pabaigos.“ (31 p.)

[...]“kol eina, jam šiek tiek smalsu, ką pamatys. Tačiau kai pamato, atrodo, kad jau regėta. Lyg ir nauja, skirtinga, lyg ir kitaip, bet iš esmės viskas tas pats.“ [...] (100 p.)
„-...Žinote, retkarčiais pamanau, kad žodžiai tiktai klaidina. Kad šnekėtis visai nereikėtų. Kad kalba – tai atvirkštinė simetrija. Iš tikrųjų pasauly nėra kraštų, kuriuos aš pažinčiau, nė žmonių, apie kuriuos ką nors tikra pasakyti galėčiau. Aš tik einu. Einu ir einu.“ (131 p.)

O čia gražu man labai.

„Pro bambukinių pinučių tarpelius krintanti saulės šviesa luisteliais skeldi. Luisteliai mėlyną stalą akija. Lyg ant jo švytinčių trupinių būtų priberta. Prieblandoj skendinčios svetainės gale – Elizabeth supamasis krėslas. Virš Elizabeth krėslo paveikslas kabo. Jeigu nežinotum, kas jame nutapyta, tik įsivaizduoti galėtum. Bet ir kai šviesu, įsivaizduoti turi, kas jame nutapyta. Didelis bedaiktis paveikslas virš Elizabeth krėslo kabo, tik spalvų potėpiai, linijų sukiniai – viską įsivaizduoti gali. Prie minkštasuolio krašto, kur Anne paprastai sėdi, toršeras stovi. Su kiek pakrypusiu kūginiu abažūru. Šalia toršero – lentynos, tose lentynose – knygos, albumai, daugumos jų nugarėlės pageltusios. Ir aibė visokių menkniekių: skulptūrėlių, mažyčių vazelių, dėžučių… – to, ką suaugusių žmonių žaislais pavadinti galėtum.” (172 p.)

„Visas šitas gražumas prieš pabaigą“.

Vienintelis dalykas man kišo koją - to pačio pasakotojo besikaitaliojantis asmuo.

Beje, knygos epigrafas - Wong Kar-wai filmo "In the Mood For Love" pavadinimas. Tiek rašytojas, tiek einantysis klausosi muzikos iš šio režisieriaus filmų. Tad , siūlau ir jums -
https://www.youtube.com/watch?v=gw9fK...

[Nelija Urbė · Rating 5 out of 5]

Poetiška knyga apie žmogų, kuris nuolat ieško, eina. Eina, o nebėga.
Nors tema nėra nauja, autorius ją pateikia orginaliai. Labiausiai žavėjo pagrindinio veikėjo charakteristika: jau pačioje knygos pradžioje pabrėžiamas jo kitoniškumas. Išties kaip turėtų būti nelengva atsispirti beprotiškai bėgančiam pasauliui?

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

"Tai, kas esu aš, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraštai, kurių aš niekada nemačiau, niekada neišvysiu. Pats sau - tolimesnis negu mėnulis per pilnatį, kai šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku apibrėžti ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkinti."

[Juozas Šalna · Rating 2 out of 5]

Perskaičiau rekomendaciją kad čia geriausias lietuviškas neatrastas romanas. Geriausias my ass. Šlapias lietuvių kalbos mokytojos sapnas.

Jau užsiknisau skaityti visokias vienžvaigždutines nesąmones.

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Liūdesys ateina iš neišsipildymo arba netekties, akmenys, mūrai nieko nesitikėjo ir nebijojo nieko prarasti, jie buvo, ir tiek. Jam irgi norėjosi būti, ir tiek. Bent kol kas.