Kazys Binkis was born on November 4, 1893 in the village of Gudeliai in the district of Biržai. He attended primary school at Papilys, graduating in 1908; he studied at the Saulė (The Sun), taking courses for teachers and at Biržai progymnasium. In 1910 he entered the school of agriculture in Voronec (near Švenčionys), but for the lack of funds moved to Vilnius in 1913 and began to prepare himself privately for matriculation examinations. In 1909 K.Binkis began to publish prose and verse in Viltis (The Hope), Vaivorykštė (The Rainbow), and Pirmasis baras (The First Field). In 1915 he graduated from the teachers' courses of the Lithuanian Committee in Vilnius and became a teacher at Papilys. In 1918 Binkis was elected a chairman of the Biržai District Council. In 1919 he was appointed a secretary of editorial board of the journal Liepsna (The Flame) in Vilnius. In the same year he moved to Kaunas. There he worked at the press bureau, volunteered for the Geležinis Vilkas (The Iron Wolf) regiment and participated in concerts. In 1920-1923 he studied, with interruptions, literature and philosophy at Berlin University. At the same time he took part in the literary movement Keturi vėjai (The Four Winds), being the leader of the budding Lithuanian futurism (1922–1928).[1] He made his living from literary work. In 1922, together with other authors, he published an almanac The Prophet of the Four Winds; in 1924 he organized a journal Keturi vėjai. He edited anthologies of Lithuanian folk poetry and songs. He also worked at the Society of Lithuanian Writers; for some years was a member of its board. He was a contributor to Literatūros naujienos (The News of Literature) and worked as a journalist.[1] Binkis died on April 27, 1942 in Kaunas', and is buried at Petrašiūnai Cemetery.
Matyt, ne toks geras mokinys buvau, jeigu neskaičiau Kazio Binkio „Atžalyno“ mokykloje. Dabar, kai ugdymo įstaigą baigiau (užtat pradėjau kitą) prieš daugiau nei dešimtmetį ir nematytų spektaklių skaičius artėja prie nulio (pabrėžiu – tuos, kuriuos noriu pamatyti), susizgribau perskaityti ir ramia sąžine nueiti į Jono Vaitkaus „Atžalyną“ LNDT.
„MOTIEJUS. Geras tu, Petrai... Gaila tik, kad mes gyvename tarp tokių žmonių, kur žmogus žmogui vilkas. PETRAS. Tai dėl to, kad mes patys tokie. Mes nepasitikim žmonėmis. Užtat jie tokie ir darosi, kaip mes apie juos galvojame.“ (85 psl.)
Tik ne apie spektaklį dabar (į jį dar tik eisiu), o apie 1938 metų literatūrinį kūrinį. Perskaičius mąstelėjau (pamąsčiau), kaip būtų gražu ir teisinga, jeigu gyvenimas susidėliotų iš penkių veiksmų – viename susipažįsti su gyvenimo veikėju, kitame įvyksta problema, trečiame – pasekmės, ketvirtame – išaiškėja tiesa, o penktas kaip koks cukrus arbatai paskaninti (deja, maniškė arbata cukraus nematė greičiausiai tiek pat metų, kiek esu baigęs mokyklą). Tokia dramaturgija niekada nepaliktų be išeities ir net po nuopuolio visada žinotumei, kad teisybė ir teisingumas laimės (tikrai ne apie kokią politinę partiją kalbu).
„JASIUS. Geras tu žmogus, Petrai. Bet bloga tau bus gyventi. Geriems žmonėms bloga psauly.“ (28 psl.)
Rekomenduoju. Kazio Binkio „Atžalynas“ nemirštanti ir tikrai dar ilgą laiką nemirsianti klasika. Toje trumpoje, vos šimtą puslapių siekiančioje istorijoje, tiek daug žmogiškumo! Visi mes klystame, tikrai būta atvejų, kai pripažinome ne savo kaltes (ir savo taip pat), nekart mokėmės iš savo klaidų (iš kitų nepasimokau), išlikdavome žmogais (tarmiškai „žmonėmis“), kitokiais pūkuotais, o ir atgrasiais gremlinais. Jei koks vaikis namuose skaito „Atžalyną“, verta prisijungti. Jeigu ne – prievarta įbrukite. Užvirs gera diskusija, nuotaikingas prisiminimas, gal ir bjaurumas dings šioje žiemos tamsoje?
„II GIMNAZISTAS. Maryte! Maryte, štai 125-tas. Šiame uždaviny visa mano siela surašyta. Tik atsakymas truputėlį kitoks išėjo. I MERGAITĖ (meta sąsiuvinį). Reikia čia man tokios miglotos sielos, ir dar su klaidinu atsakymu. (Nueina kitur nusirašinėti)“
Vieno prisėdimo reikalas, kuris padės patikėti žmonijos gerumu. 💛
Toks paprastas, aiškus, moralines problemas nagrinėjantis, pamokomasis kūrinys, kuriame dėl paprasto žmogiško gerumo net gumulą gerklėj ir kylančias ašaras jaučiau.
Kartais mąstau, kad šiomis dienomis, būna, pasigendu pagarbos ir meilės vienas kitam. Tokios nesuvaidintos, iš vidaus kylančios. Ir tuo pačiu taip norėtųsi padaryti kažką, kad mūsų vaikai užaugtų tokie, kaip pjesės pagrindinis herojus Petras. Giedru žvilgsniu į pasaulį ir aplinkinius žiūrintys, tvirtai savo vertybėse stovintys, nesudvejojantys, kai reikia padėti kitiems.💛 Net jei mūsų dienomis kai kas atrodo naivoka, žavesio nepraranda.
Atžalynas is a book I had to read for a school assignment. Its theme is somewhat interesting, it’s readable, but I didn’t like the whole genre or the way it was written. It felt like a play and a short story mixed together. I didn’t find a very clear main theme or message that the author wanted to express. Well, there is Petro’s sacrifice, but I don’t know… I prefer books where I clearly understand what’s happening, where, and how. In this book I didn’t really know that. The locations changed very quickly, almost like teleportation. And I still don’t know what the author was trying to say. I wouldn’t recommend this book to my friends. There are definitely more interesting ones.
I really liked this drama. It tells a story about a boy who "sacrifices" to save his class. I think that's a very honourable thing to do. This work also made me think about my own relationships with others and that sometimes doing something good for others, can become a good thing too. :) So if you like dramas and school life, you will definitely enjoy this drama.