Globalaus erudito totalus hedonizmas. Homo ludens. Kultūriškai žaižaruojantis civilizacijos intelektas. Viename. Pasaulis kaip Tėvynė kraujo kūnelyje. Permanentiškai laukiu naujų RoRa knygų. Tarsi maisto badmečiu ar vandens dykumoje. Esė ir/ar poezijos adrenalino. Su įrašytomis paties autoriaus skaitomų eilėraščių CD plokštelėmis ar be jų. Šįkart be jų, bet už tai 300 puslapių eseistinių tekstų su archyvinių bilietėlių kolekcija. Sentimentalu, bet žaisminga. Pasiūlymo neatmečiau ir atidžiai ištyriau palygindama su neišsaugotais savų kelionių topografiniais žymekliais. RoRa kolekciją turėčiau kuo papildyti, bet neketinu prilygti. Įžengus į kito privačią teritoriją praverčia mandagumas, nors tik smalsumas atveda ir išveda. Šiuo atveju nusivilti netenka, o atvirumą privalu įvertinti. Vis dėlto skepsis visada šalia, kaip druska ar pipirai. Tačiau esi dėkingas, kad iš tavęs nieko nereikalauja, o tik duoda, atveria, kalbasi, rodo, juokauja, šaiposi, neslepia nuovargio, žadina polėkiui iš anksto pasmerkdamas... Nes tai ne tau, o sau. Žinoma, galėsite įsivaizduoti, kad jus veda už rankos. Autorius dosnus. Pasiimsite, pasemsite, įkvėpsite pagal įgeidį ir galimybes. Nesvarbu, kad daug ko nežinosite, nepažinosite, nebūsite girdėję, skaitę, matę, apmąstę. Tai laisvo žmogaus kelionė po laisvą pasaulį. Ir skaitytojai yra laisvi pasirinkti vieną ar net visus maršrutus. Pasišaipyti iš autoriaus kultūrinės stabmeldystės Romoje ar dramaturginės meilės nuotykių Bonoje. Tingiai pamedituoti Klaipėdoje, Vilniuje, Palangoje ar kur toliau, su juodu šunimi ir ponia M. ar be jų. Epifanijos nebūtinos. Beje, užaugo godota karta VU neliteratūrinių, bet labai intelektualių 25-mečių magistrų, kurie RoRa vardo nėra girdėję. Tai irgi ženklas. Lietuvai. Bilietėlis su kitokiais adresais. Rasa Gečaitė
Pabiros esė, kažkada spausdintos populiariuose žurnaluose, vargu ar tebėra aktualios. Kiek seniokiškas pabambėjimas ant nūdienos, nostalgiškai prisimenant sovietinę degtinę ir dešrą, disidentiškai suvartotą kviestiniuose renginiuose, ir kritikuojant “valstybėlę”, kuri “gimė iš NIEKO”. Gaila, kad žodžio meistrystė neįgauna minties gelmės. Matyt, ne toks tikslas.
Pirmieji kartai prisilietus prie Rolando Rakausko tekstų. Iki jo mirties šis rašytojas nebuvo man daug žinomas, nors negaliu pasakyti ir dabar, kad labiau su juo susipažinau perskaitęs "Privačias teritorijas".
Eseistiką mėgstu dėl poros priežasčių. Pirma, tai labiau koncentruotas tekstas išsakantis autoriaus nuomonę bei jausmus į tam tikrus reiškinius. Jame nėra kokių nors tęstinių veikėjų, kad reikėtų prisiminti ir toliau skaityti. Antra, didele dalimi teksti vyksta žaidimas su skaitytoju: galima mintį pasakyti keletą sakinių, o galima įpinti skaitytoją į neaprėpiamą kultūrinį kontekstą. Manau, prie pastarojo veiksmo Rakauskas dirbo stipriai: kiekvienas tekstas pulsuoja žaidimu (vis jo netikėti "pagalvojau", "norėjau pasakyti", "norėjau užrašyti kitaip") ir begaline erudicija. Dažnai ir pats pasimeti tane teksti lauke žaizdamas su kontekstais, ypač kai Rakausko skaitymas tampa pirmu kartu.
Galbūt ne iki galo supratau teksto dalių išskirstymo motyvaciją, ką tuo norėta padaryti. Žinant autoriaus kontekstą ir jo rašymą į skirtingus leidinius ("Lietuvos rytas", "Verslo žinios" ir pan.), galbūt tokia slypėjo tekstų išskirstymo intencija? Reikėtų to jau klausti knygos sudarytojo.
Skaitant Rakausko eseistiką asmeniškai vis kirbėjo galvoje kiti du žinomiausi Lietuvos eseistai - Giedra Radvilavičiūtė ir Sigitas Parulskis. Prisipažinsiu, Giedrai esu labai šališkas dėl jos įsimintinų tekstų bei humoro. Kiek mažiau Parulskiui, bet man patinka jo tvyranti įtampa, kad kažkur kažkas tuoj susimuš. Rakauskas, mano nuomone, užbaigia šią eseistikos trijulę serviruodamas kiek švelnesnį, sodresnį, vietomis užslėptą nei Radvilavičiūtės humorą (tai vadinama ironija, proto bokšte), mažiau noro muštis (nu tu man parodyk rodomuoju pirštu, kada Rakauskas ir Parulskis norėjo muštis) ir pristatydamas platesnius amerikietiškos bei britiškos kultūros vandenis (nu nežinau ar angliškų žodžių įterpimas į tekstą gali būti vadinamas "kultūros pristatymu").
Galutinis verdiktas: jei norisi susipažinti daugiau su Rakausko kelionėmis po Europą bei JAV, taip pat pajusti kitokį eseistikos ritmą ir bandymus apčiuopti dalį mūsų socioekopolitkultūrinio lauko, rekomenduoju!