Corren malos tiempos. En los pequeños poblados, las náyades y plañideras secuestran niños; en los bosques, aúllan los libosimes, y los espectos y boroviques sacian sus bajos instintos con sangre humana. Sin embargo, para Geralt de Rivia, un brujo cazador de todo tipo de engendros, aquella terrible época constituye una forma de ganarse la vida. Considerado el mejor asesino ambulante de utopes, estriges y demas bestias, Geralt no tiene patria ni bandera, pero en su lucha jamás a destrozado la vida de un inocente, y a veces el dolor ajeno le conmueve y puede llegar a comprender las verdades que el mal oculta. Su vida parece condenada a continuar así, solitaria, alejada de los afectos que conmueven y unen alos seres humanos, si no fuera por Yennefer de Vengerberg, la única capaz de hacerle dudar sobre su destino errante y mercenario. ¿Como no, si es el ser del que más cerca se ha sentido a lo largo de su azarosa existencia, todo un carrácter, pletórico de fuerza y belleza? Ahora se han reencontrado y Geralt ha comenzado a disfrutar de los recuerdos que les unían, pero ambos saben que están condenados a no alcanzar el corazón del otro: expulsados del mundo de los hombres, las tinieblas de los últimos deseos y la espada del destino se ciernen sobre ellos. Sin más convicciones que su propia intuición, Geralt sabe que su tiempo se agota, en un mundo dominado por hombres temerosos de los seres de la oscuridad.
Andrzej Sapkowski, born June 21, 1948 in Łódź, is a Polish fantasy and science fiction writer. Sapkowski studied economics, and before turning to writing, he had worked as a senior sales representative for a foreign trade company. His first short story, The Witcher (Wiedźmin), was published in Fantastyka, Poland's leading fantasy literary magazine, in 1986 and was enormously successful both with readers and critics. Sapkowski has created a cycle of tales based on the world of The Witcher, comprising three collections of short stories and five novels. This cycle and his many other works have made him one of the best-known fantasy authors in Poland in the 1990s.
The main character of The Witcher (alternative translation: The Hexer) is Geralt, a mutant assassin who has been trained since childhood to hunt down and destroy monsters. Geralt exists in an ambiguous moral universe, yet manages to maintain his own coherent code of ethics. At the same time cynical and noble, Geralt has been compared to Raymond Chandler's signature character Philip Marlowe. The world in which these adventures take place is heavily influenced by Slavic mythology.
Sapkowski has won five Zajdel Awards, including three for short stories "Mniejsze zło" (Lesser Evil) (1990), "Miecz przeznaczenia" (Sword of Destiny) (1992) and "W leju po bombie" (In a Bomb Crater) (1993), and two for the novels "Krew elfów" (Blood of Elves) (1994) and "Narrenturm" (2002). He also won the Spanish Ignotus Award, best anthology, for The Last Wish in 2003, and for "Muzykanci" (The Musicians), best foreign short story, same year.
In 1997, Sapkowski won the prestigious Polityka's Passport award, which is awarded annually to artists who have strong prospects for international success.
In 2001, a Television Series based on the Witcher cycle was released in Poland and internationally, entitled Wiedźmin (The Hexer). A film by the same title was compiled from excerpts of the television series but both have been critical and box office failures.
Sapkowski's books have been translated into Czech, Russian, Lithuanian, German, Spanish, French, Ukrainian, and Portuguese. An English translation of The Last Wish short story collection was published by Gollancz in 2007.
The Polish game publisher, CD Projekt, created a role-playing PC game based on this universe, called The Witcher, which was released in October 2007. There is also a mobile version of the game which has been created by Breakpoint Games and is being published by Hands-On Mobile in Western Europe,Latin America and Asia Pacific.
The English translation of Sapkowski's novel Blood of Elves won the David Gemmell Legends Award in 2009.
Este es el primer libro de la saga, comienza con historias cortas, entiendo que a modo de darnos a conocer a Geralt de Rivia y algunos otros personajes y monstruos.
Geralt de Rivia, es un brujo, su trabajo es matar monstruos por dinero, eso es lo que hacen los brujos una casta en peligro de extinción, a través de diferentes historias cortas podemos ver a Geralt como un hombre justo y juicioso, pero incomprendido, a veces odiado y la mayoría de las veces solo utilizado.
Un sentido del humor irónico y negro, a través de cuentos de hadas y leyendas conocidas vistas en un mundo de fantasía, convertidas a la negrura de la conciencia humana, que en muchas ocasiones es no solo negra si no también mala, aprovechada, de bajeza moral, el autor no solo nos cuenta una historia fantástica, si no que también nos hace ver que el ser humano es en ocasiones la peor plaga existente y no todos aquellos monstruos o demonios que queremos expulsar y para lo que le pagan a Geralt de Riva.
Es muy pronto para decirlo, pero creo que las analogías a la critica de la naturaleza humana son muy evidentes, siendo Geralt de alguna manera un sentido de conciencia a esa humanidad, ese ser que mata a los demonios que los seres humanos temen y aborrecen, no por ellos mismos si no porque al verlos los hacen sentir que hay seres que pueden ser peores que ellos mismos, sabiendo al mismo tiempo que los mas terribles demonios no son esos a los que matan, si no los que llevan dentro.
Su narrativa es extraordinariamente buena, no solo en calidad si no también es rica en prosa, por lo tanto resulta una delicia leerlo, se saborea desde la primera página, no puedo usar el adjetivo "enganchar" porque es mas que eso, sencillamente te saboreas la historia, la digieres poco a poco, página a página, capitulo a capitulo.
Muy recomendable y por supuesto que me muero de ganas por continuar con los demás libros.
Vaya por delante que no soy lectora habitual de fantasía heroica, pero este libro, primero de la saga del brujo Geralt de Rivia, me ha conquistado.
Es una colección de relatos que nos introduce al mundo de este exterminador de monstruos, que va de pueblo en pueblo ofreciendo sus servicios. Está muy bien escrito y el humor y la imaginación corren a raudales en las descripciones de humanos, pueblos y monstruos, a cual más singular.
Geralt de Rivia es un personaje muy potente, con su ética particular y su actitud solitaria e impenetrable, pero al mismo tiempo vulnerable por su amor imposible hacia Yennefer de Vengerberg.
En conjunto, una obra muy disfrutable para todo tipo de lector y, en mi opinión, mejor que la serie televisiva
+ Kandžios frazės, įdomios pasakų interpretacijos, vardai, įvairios būtybės ir padarai, "bjaurios kapiniūkštės" ♥, kai kurie dialogai.
- Vietomis nuobodoka, ne iki galo simpatiški veikėjai, kurių likimas pradėjo rūpėti tik skaitant paskutinį "Likimo kalavijo" apsakymą, blankūs ir lėkšti moterų personažai, per daug "myliu, noriu, negaliu" ir "myliu, nežinau dėl ko, bet amžiams", dauguma dialogų.
He leído las dos novelas, que en realidad son una antología de relatos sobre las aventuras y desventuras de Geralt de Rivia. No sé qué esperaba de estos libros, supongo que estaba bombardeada a información de muchas fuentes: juegos (que no he jugado), anuncio de la serie, ilustraciones, comentarios de amigos... En fin, he venido a esta saga con mucha información, pero todo lo que podía saber de esto no ha sido nada comparado con lo que me he encontrado.
Me ha gustado muchísimo lo que he leído. Me ha gustado la historia, sus personajes, sus aventuras, pero sobre todo me ha encantado Geralt de Rivia. En cada una de estas historias, diferentes entre sí, vemos un poco más cómo es en realidad este personaje. No es tan solo un brujo cazador de monstruos, no es solo un mutante más rápido y veloz cuya dedicación casi exclusiva sea la de exterminar extrañas criaturas que nadie más puede exterminar; es un hombre que se equivoca y que sufre las consecuencias de las decisiones que toma. A veces las consecuencias son buenas, a veces son malas, a veces sus decisiones son correctas y otras no lo son, y creo que en eso reside el romanticismo de estas historias. Además, no se trata de aventuras llenas de epicidad, solemnidad, dónde todo es muy serio y dramático. Al contrario, hay mucho humor y todas las aventuras son divertidas hasta que, evidentemente, dejan de serlo cuando hay que ponerse en serio y llega el momento de sacar la espada porque se acabaron las palabras y las buenas maneras.
En El último deseo, tenemos dos líneas temporales. En lo que podría ser la trama principal, Geralt se está recuperando de las heridas de su último trabajo y, mientras está convaleciente, mantiene pequeñas charlas con Neneke, sacerdotisa del santuario en el que se encuentra. Entre charla y charla, Geralt recuerda algunas de sus aventuras, historias que parecen una cosa, pero cuyo desenlace no siempre es el esperado. Siempre intenta mantenerse lejos de conflictos, pero los conflictos parecen caerle encima y cuando decide tomar partido por algún lado, siempre sufre los efectos de la decisión tomada. Casi todas las historias están contadas a través de diálogos largos (cuando digo largos me refiero a párrafos en los que una persona está hablando) y dependiendo de la región en la que se encuentre, la manera de hablar es diferente. Podemos ver cuando quien habla es de la nobleza y habla de forma correcta, o cuano es un sencillo aldeano que no habla bien y al que cuesta muchísimo comprender. En esta novela encontramos dos personajes que serán recurrentes a lo largo de las demás novelas: Jaskier, el bardo, el personaje divertido, un poeta que tratará de convertir todo lo vivido en una buena historia que contar; y Yennefer, una poderosa hechicera con un único deseo que no puede cumplir.
En La espada del destino, continuación de las aventuras, todo se vuelve un poco más sombrío. Hay una primera aventura alocada y divertida, sin embargo en las subsiguientes historias los problemas de las gentes y los del propio Geralt son más humanos. El amor, el miedo a la soledad, al destino o a la muerte, los deseos más profundos, los sueños, los anhelos; la vida, en general. Todo se presenta en pequeñas historias de fantasía como en la primera novela, pero todo se vuelve más profundo y más serio. Volvemos a ver a Jaskier, que bajo su apariencia de poeta vividor y despreocupado, hay un realidad un hombre inteligente y romántico. Descubrimos cosas del pasado de Geralt, cómo es en realidad, qué es lo que siente, lo que teme, lo que le preocupa. Constantemente le recuerdan (y él mismo también se lo recuerda a veces, resignado) que no tiene emociones, que se las quitaron cuando lo hicieron brujo; y sin embargo lo vemos sufrir, amar, dudar. Es, en definitiva, más humano que aquellos que lo califican de monstruoso. Recuperamos personajes de los relatos de la novela anterior y también nuevos personajes que estarán ligados al destino de Geralt. Hacia el final nos vamos encontrando en eventos más globales, porque antes las aventuras estaban aisladas del mundo en general, sucedía algo en una pequeña ciudad y no había nada más allá; los últimos relatos están ligados a algo más grande y supongo que eso sirve de nexo para las siguientes novelas que, según tengo entendido, ya no son relatos sino historias más complejas.
En fin, que me ha gustado mucho lo que he leído, os lo recomiendo muchísimo, no sé que he hecho con mi vida que no he leído estos libros antes (y no sé qué hacéis vosotros que no lo estáis leyendo ya). Ha sido justo lo que necesitaba leer en este momento y estoy muy contenta de haberme llevado esta agradable sorpresa. Aunque todavía me quedan unas cuantas novelas, me ha dejado una buena resaca. Espero con más ganas la serie y tengo más ganas todavía de jugar a los videojuegos.
Raganius turėjo būti atsakas visiems pasakų durneliams, kurie visiško atsitiktinumo ir laimės dėka nugali slibiną, išgelbėja karalaitę ir ilgai ilgai lygi mirties gyvena apsupti turtų, vaikų, anūkų ir t.t. Nelogiška, ne? Tą patį pagalvojo ir Sapkowskis. Slibinus ir kitus pabaisas turi galabyti profesionalai. Labas, Geraltai! Tokia priešistorė. Arba idėja. Taip gimė Raganius. Tokia ir knyga. Iš pažiūros dar viena fentazy kompiliacija. Iš tiesų - tautosakos, mitų, padavimų, legendų, pasakų satyra. Su filosofiniu pabarstu. Socialiniais komentarais ir magnetizmu subirbinti moralinį kompasą.
Wiedźmina czytałam po raz pierwszy 20 lat temu. Wracałam do niego wielokrotnie. Teraz, po obejrzeniu netflixowej produkcji, znów nabrałam ochoty na reread. Można powiedzieć, że jubileuszowy.
To jest wciąż tak samo genialne. Saga starzeje się pięknie, można ją czytać w każdym wieku i zawsze będzie aktualna. No i te dialogi - po prostu uwielbiam i to ich najbardziej brakuje mi w serialu.
Zabieram się za pozostałe tomy. Dobrze mi w wiedźmińskim świecie 😊
Andrzej Sapkowski "Raganius" Eridanas 2005m. leidimas susidedantis iš: "Paskutinis noras" (1 dalis) ir "Likimo kalavijas" (2 dalis) serijos knygos.
Girdėjau labai daug gerų atsiliepimų prieš imdamasi Raganiaus knygų. Juolab, kai rekomenduoja artimi draugai, lieka tik griebti nuo lentynos bibliotekoje ir neštis namo. Skaitymas užsitęsė daug ilgiau nei tikėjausi. Būčiau norėjusi skaityti turėdama daugiau laisvo laiko, seniai skaičiau kažką tokio gero, laimei, "Raganius" yra knygų serija.
Pirmoji knyga "Paskutinis noras" skaitėsi lengvai, labai patiko ir supažindino su pagrindiniu veikėju - raganiu Geraltų iš Rivijos (en.Geralt of Rivia). Raganiai, kaip supratau, yra nuo vaikystės treniruojami ir pereina išbandymus, kad tokiais taptų. Po išbandymo žolėmis "laimingieji", sėkmingai mutuoja, kas leidžia jiems matyti tamsoje, būti vikresniais ir stipresniais už paprastus žmones bei naudotis ženklų magija. Istorijose tai puikiai pademonstruojama per susirėmiamus su įvairiais padarais, kuriuos raganiai žudo dėl pinigų. Kas yra suprantama ir logiška - juk reikia iš kažko išgyventi. Visgi, Geraltas nežudo bet ko ir laikosi savo sugalvoto kodekso. Juo taip pat dangstosi prieš užsakovus, kai tam tikro padaro dėl tam tikrų priežasčių žudyt nenori.
Be Geralto istorijoje ryški ir stipri veikėja - burtininkė Jenefer (en.Yennefer of Vengerberg). Raganius ją sutinka baigiantis pirmajai knygai ir istorija "Paskutinis noras" yra būtent apie juos. Dar daugiau apie ją sužinoma antroje knygoje ir beveik neįmanoma išpildyti troškimą tapti motina. Tarp Geralto ir Jenefer užsimezga trūkinėjantis (tai jie kartu, tai jie atskirai) romanas. Tikrai netipiška meilės istorija. Dėl to dar įdomiau skaityti.
Ypač smagu būdavo skaityti istorijas, kuriose pasirodydavo geriausias Geralto draugas trūbadūras Vėdrynas (en. Dandelion). Situacijos, į kurias patekdavo kartais prajuokindavo iki ašarų. Šitoks kontrastas su rimtuoju Geraltu turbūt kitaip veikti ir negalėjo. Norėjosi, kad dažniau palaikytų kompaniją Geraltui.
Baigiantis "Likimo kalavijas" knygai, skaitytojai buvo supažindinti su Ciri (en.Cirilla princess of Cintra) - vaiku-staigmena, kurios tėvams Geraltas padėjo ir kaip atlygio paprašė to, "ką ras namie, ko nesitikėjo rasti". Iki šiol nesuprantu, kodėl būtent to raganius paprašė, juk vėliau bandė išsižadėti vaiko, kuris bus jo treniruojamas ir išbandomas, kad taptų raganiumi. Viliuosi, kitos serijos knygos, tai man atskleis.
Viską susumavus istorijomis tikrai nenusivyliau, tikrai puikios, yra nemažai veiksmo, humoro ir vietų pamąstymams. Veikėjai šaunūs. Jei šiuo metu dairotės fantastinio kūrinio, dar ir žinomo visame pasaulyje (yra net žaidimas pagal jį sukurtas), labai rekomenduoju perskaityti.
Ik hoop dat in het volgende boek meer vaart zit en dat we meer te weten komen over Geralts achtergrond. Er zaten maar een paar verhalen in deze bundel die de moeite waard waren, de rest was allemaal ongelooflijk trage lulkoek die ik best had kunnen missen. Toch zijn de laatste drie verhalen wel intrigerend en ben ik benieuwd naar het volgende boek.
“Žymiausias šiuolaikinės Europos fentezi virtuozas!” [1] “"Raganius" - vienas iš iškiliausių fantasy ciklų. Jei autorius būtų ne lenkas, […] o anglosaksas, neabejoju, kad "Raganius" užimtų garbingą vietą viso pasaulio fantasy gerbėjų lentynose - šalia Tolkieno, Cooko bei Zelazny.” [2] “2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher sulaukė pasaulinio pasisekimo. 2016 m. Andrzej Sapkowski gavo Pasaulinį fantastikos žanro (World Fantasy Award) apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus.” [3]
Ir tai tik maža dalis pagyrų skirtų šitai, galima sakyti, legendinei knygų serijai. Tai kaip aš galiu sau leisti kritikuoti pasaulyje pripažintą fantastikos virtuozą? Turbūt negaliu.
Bet žinot kaip sako liaudies išmintis? Dėl skonio nesiginčijama. Tai va, kadangi skaitytojų skoniai skiriasi, aš nors pabandysiu surasti priežastis kodėl šita knyga gali būti būtent jūsų skonio. Arba priešingai - visai ne.
Pradžiai, jei kompiuterio ekrane su Geraltu iš Rivijos susidurti dar neteko… Veiksmas vyksta fantastinėje viduramžiškoje šalyje, kur beveik kiekviename žingsnyje galima sutikti įvairių mitinių būtybių (undinės, žuviažmogiai, strygos, drakonai, džinai, zeuglai, dopleriai ir t.t.). Pagrindinis veikėjas – vyras, praėjęs tam tikrą virsmą ir raganių mokyklą, dabar keliaujantis po pasaulį už pinigus siūlydamas savo paslaugas – žudyti kenksmingas pabaisas ir pabaisiukus.
Orginalo kalba autorius parašė dvi apsakymų knygas “Paskutinis noras” ir “Likimo kalavijas”, bet Eridanas jas abi sudėjo į vieną tomelį pavadinimu “Raganius”, taigi ir aš, vadinasi, apie abi tas knygas iš karto. Taigi…
„Raganius“ jums turėtų patikti jei:
1. Mėgstate mitologiją ir fantastiką. Fantastinių veikėjų ir įvykių ten gyvas galas. Netgi sunku sugalvoti kokio mitologinio baubuko ten vis tik nėra. Autorius nepatingėjo suteikti jiems priešistorę, paaiškinti kaip jie atsirado, kokių rūšių būna ir taip toliau. Knygą galima skaityti netgi beveik kaip mitologijos enciklopediją. Na, tik kyla pavojus pamesti siūlo galą kur baigiasi mitologija ir prasideda autoriaus fantazija.
2. Mėgstate viduramžių autentiką. Šitoj srity čia taip pat pasistengta: valgiai, tradicijos, prietarai, gyvenimo būdo bruožai - kaip iš geros istorijos knygos ar dokumentikos.
3. Mėgstate naujas pasakų ir legendų interpretacijas. Tiesiog žavinga kaip autorius perpasakoja žymias legendas suteikdamas joms naujų spalvų, pavyzdžiui, teigdamas, kad originali legenda – dainių pramanas, o iš tiesų buvo visai kitaip. Tarkim sakoma, kad iš tiesų buvo ne dvylika brolių, paverstų gulbėmis, o tik vienas, paverstas kormoranu, ir jį išgelbėjo visai ne sesers iš dilgėlių išausti marškiniai, o raganiaus kerai. Arba štai veikėjai diskutuoja apie potvynius ir atoslūgius: „- [...] gelmėje, pačiame šio prakeikto vandenyno dugne, tupi dideliausia pabaisa. Stora žvynuota baisenybė, rupūžė su ragais ir bjauriu snukiu. Ir retkarčiais susiurbia savo pilvan vandenį, o kartu su juo visa, kas gyva ir ką galima suryti: žuvis, ruonius, vėžlius, viską. Po to, surijusi grobį, vandenį išvemia atgalios. Štai jums ir potvynis. Kaip galvoji, Geraltai? – Galvoju, kad esi kvailys. Jenefer kažkada man sakė, kad potvynius sukelia mėnulis“.
4. Mėgstate nuotykius. Na, juk tai „fentezi“ – ko daugiau galima tikėtis? Geraltas tikrai nenuobodžiauja, nenuobodžiaus ir skaitytojas.
5. Mėgstate skaityti apie stiprius vyrus. Pagrindinis veikėjas - raganius profesionalas, jis susidoroja su tokiomis pabaisomis, su kokiomis nesusitvarko burtininkai ir riteriai, be to (dažniausiai) neužsiima bobiškais plepalais ir yra na toks... Na, tikras vyras. Tvirtas, rimtas, mažakalbis, drąsus, nesentimentalus. Dažniausiai.
6. Mėgstate vyriškas meilės istorijas. Nebus čia meilių-seilių. Jokių pasimatymų mėnesienoje, vaikštant susikibus už rankų, jokių pasiirstymų laiveliu, jokių serenadų po balkonais. Čia viskas paprasčiau. Geraltas pamato merginą, mergina juo susižavi, toliau tik vienas, du ir - seksas kubile. Kitas variantas: Geraltas pamato merginą, ji jį įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir nebeįsivaizduoja be jo savo gyvenimo. Tiesiog taip. „Aš irgi tavęs beveik nepažįstu, - pratrūko Esė, nutraukdama jį. – Ir kas iš to? Myliu tave. Ir nieko negaliu padaryti. Nieko“
7. Dievinate kautynių aprašymus. Jų čia daug ir kovos aprašytos tikrai detaliai. Galėsite rimtai įsigilinti kaip Geraltas sukioja kardą, kaip jį mojuoja, iki kokio aukščio kelia, kuria ranka laiko, kaip tuo metu suka liemenį, kurion vieton kerta...
„Raganius“ jums gali nepatikti jei:
1. Mėgstate vientisą linijinį siužetą. Na taip, jau minėjau, kad čia apsakymų rinkinys. Problema iškyla tada, kai skaitai juos visus iš eilės ir imi žiūrėti į juos kaip į Geralto gyvenimo istoriją. Yra detalių, kurios lyg ir išlieka tęsiamos visuose apsakymuose ir eina iš eilės, tačiau atsiranda ir tokių šalutinių istorijų, kurios turėtų gerokai pakeisti veikėjo gyvenimą, o kitame apsakyme jų tarsi nebelieka. Neaiški ir veiksmo trukmė. Štai tarkim vieno apsakymo pabaigoje Geraltas – sugniuždytas, paliktas mylimosios; sekančio pradžioje laimingas ir patenkintas, o apie buvusį dramatišką įvykį nebekalbama visai.
2. Nemėgstate melodramatiškų veikėjų. Taip, aš vis dar apie Geraltą. Pirmoje knygos dalyje jis iš ties dažniau pasirodo kaip „tikras vyras“, bet vėliau išlenda ir kita jo pusė. Geraltas gali „užsišikti“ kaip maža mergaitė, arba nuspręsti, kad štai dabar reikia visur ir visada priminti aplinkiniams, kad jis yra „mutantas“, kad niekas jo nemyli ir nevertina, kad jo gyvenimas neturi prasmės ir taip toliau.
3. Nepakenčiate nenatūralių dialogų. (Beveik) kiekvieną kartą kreipiantis naudojamas pašnekovo vardas. Nesvarbu, kad veikėjai kalbasi užsidarę nuo kitų ar vidury gūdaus miško, jie vis tiek nepamirš priminti su kuo kalbasi. „- Gerai, Vėdryne. Tačiau iš kur žinai, kad Aglovalis... – Užuodžiu. Atsimink, Geraltai. – Gerai, Vėdryne“. Kitur, nei iš šio nei iš to dialogu imama pasakoti veikėjų priešistorė. Iš serijos „kaip atsimeni, Geraltai, mes susitikome...“. Kai kurie veikėjai turi originalią savo kalbos manierą, kas yra sveikintina, TAČIAU ta maniera kartojasi kituose veikėjuose kituose apsakymuose. O kiti – tiesiog ima ir nemotyvuotai pasikeičia. Tarkim visad buvęs griežtas kunigaikštis staiga ima leistis išdedamas į šuns dienas ir netgi maloniai išklauso piktų savo priešininko patarimų apie tai, kaip jam reikėtų gyventi.
4. Jus erzina, kai jus laiko nesusipratėliu. Yra apsakymų, kur autorius nori perteikti moralą. Na, tai kaip ir nebūtų blogai savaime. Nelabai gerai yra tai, kaip jis tą moralą bando įbrukti, tarsi įsitikinęs, kad skaitytojas yra visai nepastabus ir iš trečio pakartojimo dar tikrai nesupras. Pavyzdžiui, vieno apsakymo motyvas buvo „likimas yra dviašmenis kalavijas“, kito – „vien lemties – per maža“. Abiejuose šie žodžiai buvo kartoti tiek kartų, kad jau ne tik buvo įkalti į galvą, bet ir keldavo lengvą pykinimą IR VĖL juos perskaičius.
Na ir paskutinis žodis. Jei atvirai, nors kai kas šitoje knygoje mane tikrai erzino, jaučiu imsiu skaityti ir tolesnę „Raganiaus“ dalį.
Czytałam te dwie książki (dwie książki w jednym tomie?) przez ostatnie 5 miesięcy. Najpierw z zamiarem przypomnienia sobie wiedźmińskiego lore, później już bardziej dla przyjemności, pozwalając sobie, by plany, które miałam odeszły trochę na dalszy plan. Nie mogę powiedzieć, że te wszystkie opowiadania były równe, bo nie były... Ale tworzyły spójną, dobrze broniącą się całość. Nie jestem pewna czy sięgnę od razu po Krew Elfów (z prostej przyczyny, że jest ona zaczątkiem Sagi, a Ciri nie należy do moich ulubionych postaci). Może pozwolę sobie, aby ten wiedźmiński klimat opowiadań pozostał ze mną tę chwilę dłużej, niezobowiązująco i w pewien sposób naturalnie. To na nich właśnie pozwoliłam sobie trochę odpocząć od czytania książek na ilość i powoli odnajduję w sobie tę miłość do czytania ponownie.
Perełki tych dwóch tomiszczy (czyli moje 5/5) to: Wiedźmin, Mniejsze zło, Kwestia ceny (Ostatnie życzenie) oraz Granica możliwości i tytułowy Miecz Przeznaczenia (Miecz Przeznaczenia).
Esta saga de libros la primera vez que escuche hablar sobre ellos es a causa del lanzamiento del juego The Witcher 3 a raíz de jugar al juego descubrí que estaba basado en unos libros. Estos libros nos cuentan la historia de Gerald de Rivia, el protagonista, a través de diferentes historias, donde cada una de ellas es, por decirlo de alguna forma, reconstrucciones de cuentos clásicos, es decir que coge cuentos como Blancanieves y les da un aire sombrío para que encajen con el universo que ha creado. De la misma forma el protagonista no sigue los arquetipos comunes, en este caso Gerald es un brujo lo que hace que en gran parte de la historia sea tratado como algo peor que una bestia o monstruo, por lo tanto no es el típico protagonista que es el mejor y al final salvara al mundo, sino que al igual que muchos otros personajes tiene sus fallos, los acepta y vive con ellos. Una de las cosas que más me llamo la atención de este libro es su mundo. Mi primera idea antes de leerlo es que era un mundo genérico basado en el modelo de Tolkien, pero me equivocaba. Es decir los enanos y los elfos siguen el modelo tolkeniano, pero hay que remarcar la influencia del folklore europeo, cosa que me encanta, el hecho de que aparezcan diablillos, estriges, hombres lobos, brujas, entre otros. Esto me encanta ya que este es un mundo nacido en la cultura pagana y los ritos ocultos sus criaturas surgieron del miedo, de la ignorancia de los campesinos de la época medieval hacia las malas coincidencias, la superstición o los fenómenos que no pudieran explicar. De esta forma Sapkowski crea un mundo donde estas criaturas pertenecen al orden natural de un modo sombrío y mágico. La única pega que le pondría al libro es la forma en la que está escrito, es decir la forma en la que escribe es como una combinación de castellano antiguo y moderno, que por lo menos a mí no me acaba de encajar, ya que en muchas ocasiones se me hace muy pomposo y pesado. También, aunque no tiene mucha relación con la opinión del libro, como cada capítulo cuenta una historia diferente esto hace que, de la misma forma que los cuentos, algunas de estas historias sean buenísimas y otras que son para rellenar.
J’ai vu, comme beaucoup de monde, la saison 1 quand elle est sortie & j’avais adoré, mais j’en ai gardé peu de souvenirs, je me referais la première saison avant la deuxième pour enchaîner, c’est pourquoi j’avais envie de découvrir cette saga en livre également, j’adore cet univers fantasy !
Geralt de Riv est un personnage étrange, une bizarrerie de la nature, un mutant qui, grâce à la magie et à un long entraînement, mais aussi grâce à un mystérieux élixir, est devenu un meurtrier parfait. Ses cheveux blancs, ses yeux nyctalopes et son manteau noir effrayent et fascinent. Il parcourt des contrées pittoresques en gagnant sa vie comme chasseur de monstres. En ces temps obscurs, ogres, goules et vampires pullulent, et les magiciens sont des manipulateurs experts. Contre ces menaces, il faut un tueur à gages à la hauteur. Car Geralt est plus qu’un guerrier ou un mage. C’est un Sorceleur. Il est unique. Au cours de ses aventures, il rencontrera une autoritaire mais généreuse prêtresse, un troubadour paillard au grand cœur, et une magicienne capricieuse aux charmes vénéneux. Amis d’un jour, amours d’une nuit. Mais au bout de sa quête, peut-être pourra-t-il prononcer son dernier vœu : retrouver son humanité perdue…
Ici, chaque chapitre est une nouvelle mission. Or la chronologie peut être dur à suivre. J’avoue avoir été un peu perdue au début. On suit cet homme froid à l’extérieur mais en réalité plein de courage et rempli d’humanité, on l’accompagne dans ses aventures. J’ai eu du mal à cerner Yennefer, elle apparaît très peu!
L’ambiance, l’intrigue & les créatures font que nous sommes immergés à 100% dans cette histoire.
On retrouve de la mythologie slave (mes origines 🙄) : les vampires, les leshens, les kikimorrhe, les vodayanoys.
Je compte bien découvrir la suite que ce soit en la lisant ou en la regardant... ou les deux 👀
Audiobook w wykonaniu Fonopolis jest naprawdę kawałkiem świetnej roboty. Ilość aktorów, ścieżka dźwiękowa jak i całościowe wykonanie stoi na mistrzowskim poziomie. Oczywiście na początku trzeba się przyzwyczaić do głosu Krzysztofa Banaszyka jako Wiedźmina. Problem ten jednak dotyczy tylko osób, które grały wcześniej w Wiedźmina 2, gdzie podkładał on głos pod Vernona Roche’a. Po kilkunastu minutach jednakże człowiek zaczyna się oswajać i nie wpływa to na odbiór opowieści. Pomimo rewelacyjnej ścieżki dźwiękowej narzuca się jednak wątpliwość, czy twórcy nie poszli trochę na łatwiznę. Ten sam styl, dźwięki i ogólny plan wykonania audiobooka jest widoczny także w całej Trylogii Husyckiej Sapkowskiego. Nie jest to duża wada, zważywszy jednak na cenę tego kompletu człowiek oczekiwałby ciut więcej. Pomimo tych drobnych mankamentów audiobook na podstawie pierwszych opowieści ze świata Wiedźmina to jeden z najlepszych z jakimi miałem styczność.
Книга - машина времени в начало двухтысячных, когда я, случайно открыв какой-то файл с книжкой, ушла в него с головой. Кажется, это была "Владычица озера", а потом все книги о Ведьмаке по порядку. Сборная солянка из мифов, сказок и сюжетов радует и сейчас. Отличный перевод, текст сдобрен нецензурной лексикой, шутками разного уровня тонкости, поэзией. Грустно-героическая сага.
Ik was helemaal klaar om dit boek maar een ster te geven omdat ik de schrijfstijl stomvervelend vond, maar verder in het boek werd het verhaal toch nog zo interessant dat ik dat kon negeren. Ik wil nu best graag verder lezen in het volgende deel om te weten hoe het verder gaat met Geralt, Ciri en Yennefer, en ook hoe het verder zal gaan met de wereld waar de verhalen zich afspelen.
This entire review has been hidden because of spoilers.
¡Que delicia de libro! Aunque es relectura, habia olvidado tantos detalles (casi todo, de hecho) que era como si no lo hubiera leído nunca. Diálogos maravillosos, sobre todo en "Esquirlas de hielo", con Yennefer y una prosa que ya quisiera más de uno. Una maravilla detrás de otra.
I read "The Last Wish" but I won't read "Sword of Destiny", so this review is purely of TLW.
To be honest, I never planned to read this book because I am simply not a huge fantasy genre reader, but, after seeing I have it at home, I gave it a try. I think that, as much as the short stories are entertaining, the book is extremely lukewarm. To me, reading it was like swimming in an outdoor hotel pool covered in dead leaves, sand and pinecones - enjoyable, but very much not in an ideal condition.
I found the stories confusing. Non-linear storytelling can be a great choice but not when the story has a billion three hundred thirty characters, the majority of which are mentioned once then killed off. This excess of names and descriptions made it hard for me to emotionally connect to any of them, which is a bummer, since Harry Potter, a book using the same worldbuilding techniques, resonated with me way better.
The main character is unlikeable - I'm setting aside their womanising, the crass language, the indecisiveness Geralt possesses - through the entire novel, he remains a blank slate in the worst way possible. I was unable to discern his motivations, his goals, whatever he is trying to accomplish by the end of the story. I guess those were present, but the total 30 pages of "Voice of Wisdom" did not convince me that Geralt is a 3-dimensional lead with a purpose.
Most of the story centres on the witcher accomplishing various miscellaneous tasks, which, in itself, is pretty awesome. It's a lack of connection in worldbuilding too extended to make sense in snippets that turned me off. I enjoyed the classical fairytale retellings, but that's about where it stops. The mythical creatures are rad too but the nearly nonsensical exposition surrounding them is not.
I've been trying to get into fantasy, but I suppose this book is not the one that'll drag me in. I should try LOTR someday, I liked the movies...
Oh, and before anyone tells me that I should "read the whole series before I judge", I won't. Judging from the first novel, the series is not for me, so I will not force myself to like it or spare more time for it, especially considering my ever-growing to-read list...
Me gusta su estructura, al principio algo caótica en el que te va saltando temporalmente a través de relatos. Estos son variados y con una mitología muy rica que al final es lo que venía buscando al acercarme a esta saga.
Geralt es un buen antihéroe quizás algo plano, aunque es normal en una novela tan corta, supongo que a lo largo de la saga se irá perfilando cada vez más.
Por último, he de decir que en algunas partes el ritmo y el estilo me sacaban de la narración. (Spoiler alert: no me creo q digas que amas a alguien tras pasar con ellos unas escasas horas y ponerte a follar debajo de una casa en ruinas mientras la gente busca tu cadáver). Entiendo que es una saga de entretenimiento o para jóvenes adultos, pero creo que es anticlimático y muy gratuito. Espero que a medida que fuese escribiendo la saga el autor madurara con ella, ya que tiene potencial y detalles como estos pueden lastrarte una obra. Seguiré leyendo las aventuras del brujero.
"De Laatste Wens" en "Het zwaard der voorzienigheid" zijn de eerste 2 boeken van The Witcher serie. Beide boeken zijn een reeks korte verhalen die enigszins op elkaar volgen. Het was leuk om te lezen, Geralt van Rivia is een soort held die monsters waar mensen last van hebben verandert of laat verdwijnen. Het deed me regelmatig denken aan verhalen over Hercules, Achilles of andere Griekse helden. Een typische middeleeuwse, beetje sprookjesachtige fantasy voor volwassen. Zo'n beetje elk monster dat je kan verzinnen komt wel langs: vampieren, chimera's, draken, halflingen, sirenes, enzovoorts. Ook meerdere personages waar Geralt mee te maken krijgt zijn leuk om over te lezen, vooral de bard Ridderspoor die in meerdere verhalen met hem optrekt vond ik erg leuk. Ben benieuwd naar de volgende delen, die grotere verhalen omvatten.
Mi primer contacto con las aventuras de Geralt de Rivia ha sido muy satisfactorio. Título super entretenido en el que casi la totalidad de las historias son divertidas, están bien narradas y describen un mundo y unos personajes excelentes. No puedo darle 5 estrellas por el hecho de que una pequeñísima parte de las historias no me han convencido mucho y porque considero que merece una reonsideración tardía tras la lectura de los otros títulos de la saga.
Sin duda, Geralt y Sapkowski han generado mi interés. Seguiré seguramente con la saga.
6/10. Vargais negalais įveikta. Siužetai po kažkelių skyrių suvienodėja, apima nuobodulys, neįtraukia - akivaizdu, kad žanras nėra mano mėgstamiausias...
Wiedźmina czytałam raz lata temu i byłam zachwycona. Byłam ciekawa czy re-read po latach coś zmieni w mojej opinii. Nic się nie zmieniło, nadal jestem zachwycona. Czuję nostalgię i cieszę się na czytanie kolejnych tomów.