„Kovok!" Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare

by Simonas Jazavita

Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, penktojo pėstininkų pulko vadas, Steigiamojo Seimo narys, generalinio štabo pulkininkas, Lietuvos karo atašė, vėliau pasiuntinys Vokietijoje, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) kūrėjas ir vadas – tiek daug skirtingų veiklos barų, kuriuos sieja viena kontroversiškai vertinama, bet itin ryški XX amžiaus Lietuvos istorijos asmenybė Kazys Škirpa. Šį žmogų geriausiai apibūdina šūkis „Kovok!", kurį jis sugalvojo kurdamas LAF.

1938–1945 metais Škirpa buvo Lietuvą ištikusių įvykių epicentre ir stengėsi padėti savo šaliai išsaugoti valstybingumą, o nepavykus – jį atgauti. Geopolitinė šio asmens vizija rėmėsi tuo, kad vieno kaimyno agresiją prieš Lietuvą gali atsverti kitas kaimynas. SSRS 1940-aisiais okupavus Lietuvą, tokiu kaimynu tapo nacionalsocialistų valdyta Vokietija, Antrojo pasaulinio karo pralaimėtoja ir pasmerkta laimėtojų Niurnbergo tribunole. Škirpos idėjos tarsi savaime atsidūrė „pralaimėjusioje" pusėje. Tačiau ilga sovietų okupacija, Lietuvos valstybingumo tradicijų trynimas sukūrė tokią psichologinę atmosferą, kad Lietuvai išsivadavus ir atkūrus nepriklausomybę nemažai šalies piliečių į „pralaimėjusią" pusę natūraliai žvelgė kaip į bent jau geresnę alternatyvą. Pusę amžiaus šalyje vyravęs sovietinių veikėjų kultas lėmė tai, kad jiems per tą laikotarpį alergiją įgijusi visuomenė ieškojo atramos tarpukario politikų ir ypač po okupacijos už nepriklausomybę ginklu kovoti siekusiųjų gretose.

312 pages, Paperback

Published January 1, 2022

About the author

Simonas Jazavita – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikų Lietuvos istorijos ekspertas, Kauno muziejininkas.

Reviews

[Tomas S.]

Jis turėjo “kitokią” nuomonę apie Lietuvos ateitį, kas gali padėti išgyventi - tai nesutapo su mūsų valdžios nuomone, todėl siekė pats formuoti Lietuvos užsienio politikos kryptis.

Tragizmas, renkantis vokiečius kaip galimybę išsaugoti bent dalinį neutralitetą. Pataikavimas jiems, Hitlerio vadinimas “genialiu vadu”. “Priešpilio” koncepcijos siūlymas, kaip apsaugos zona nuo Rytų.

Siūloma Lietuvos neišskirti iš bendro tuometinio konteksto, vaizduoti jos kaip nusiteikusios prieš žydus - nes net JFK tėvas kalbėjo, kad JAV neturi jungtis į karą prieš Vokietiją, nes į jį bando įvelti žydai, kurie stengiasi dėl savo interesų paveikti prezidentą F.Rooseveltą.

Buvo stiprus “žydo-bolševiko” įvaizdis, todėl etniniams lietuviams (kaip ir latviams ar estams), vokiečiai atrodė išgelbėtojai nuo sovietų žiaurumo.

Pataikavo vokiečiams, tikėdamasis nuolaidų - todėl užmerkė akis ir į Holokaustą. Tai palieka dalį kaltės ir jam, bei tenka toks kontraversiškas vertinimas.