1925 metais iš žydiškos perspektyvos parašytas romanas, kurio veiksmas vyksta Kaune. Autorius originaliai supina savo gyvenamo laiko visuomeninių pervartų refleksiją, autobiografines patirtis, didmiesčio vaizduoseną, ekspresionistinę estetiką ir Kauno topografiją.
„Prieš mus — pirmas tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos, beveik nesiejamos su laikinąja sostine, ir taip praturtinantis literatūrinę miesto refleksiją unikaliu žvilgsniu. Literatūros tyrinėtojai kaip ankstyviausią Kauną tematizuojantį stambiosios prozos kūrinį iki šiol nurodo Teofilio Tilvyčio romaną „Ministerijos Rožė“, išleistą 1931 m., t. y. jau praėjus penkeriems metams po Zingmano Oifn švindltrep pasirodymo. Tai skatina svarstyti apie nuoseklų daugiakultūrės perspektyvos įtraukimą į miesto literatūros tyrimus. Dabar jau aišku, kad pirmasis Kauno romanas priklauso visai ne lietuvių, o jidiš rašytojo plunksnai.“ - vertėja Goda Volbikaitė.
Pildaau savo tikslą skaityti daugiau su Lietuva susijusių žydų autorių literatūros. Čia - jidiš literatūros knyga, kurioje pirmoje literatūroje minimas Kaunas. 1926 m., vyro, žydo knyga, parašyta moters – šiuolaikiškos, kairiųjų pažiūrų, nepriklausomos moters balsu. Sunki knyga – Nachomė užaugusi Lietuvoje, patyrusi 1915 m. žydų išvarymą į Rusijos gilumą, revoliucines pažiūras, grįžimą į Lietuvą, nenorą gyventi tėvų suplanuotą gyvenimą. Politika, savęs paieškos, nenoras taikytis su esamu gyvenimu, ieškojmas kažko – draugo? O šalia – tradicinės žydų šeimos, laiko skaičiavimas žydų mėnesiais, šventėmis, vyrai, kurie nori jos meilės ir kūno. Nedidelėje knygoje liejasi pasipriešinimas, bohema, rusiški šūkiai, alkoholis, seksas. O ar galėjo būti kitaip jeigu bet kurioje šalyje esi svetimas, kitoks? Ir dar moteris, kuri bet kurios visuomenės požiūriu turėtų žinoti savo vietą ir joje būti. Knyga pirma skaičiusi mama buvo lakoniška – mažai Kauno ir daug bjaurasties, aiškiai turėdama mintyje vyrų priekabes, alkoholį ir girtą seksą. O aš skaičiau ir stebėjausi - nejaugi būtent taip tuo metu buvo suprantamas socializmas ir laisvė - tiesiog kibirus degtinės ir seksą su iš eilės visais? Suprantu, kad tai to laiko literatūrinis modernizmas, bet man norėtųsi daugiau nei trumpai kirptų plaukų, rūkymo, alkoholio ir santuokinės neištikimybės... pvz. universiteto, kuriame ji mokėsi.
Labai autentiška knyga. Normalus, nenusaldintas tarpukario Lietuvos didmiesčio gyvenimas. Pagaliau tarpukaris be kvailo idealizavimo ir "Kaunas-Mažasis Paryžius" nesąmonių.
Nepaisant dvidešimties puslapių perdėm skrupulingo įkontekstinimo, negalėjau neužuosti pašvinkusio socializmo šlovinimo ir nostalgijos didžiajai spalio revoliucijai. Tai sakote, K. Zigmanas nepelnytai pamirštas, neįvertintas, galbūt visai nepastebėtas mūsų literatūros lauke? Mano galva, XXI amžiuje ir dabartinėje geopolitinėje situacijoje, leidykla turėtų visus likučius susirinkti iš platinimo vietų ir pasielgti taip, kaip kažkada pasielgė Alma Littera su R. Vanagaitės knygomis. Dabartyje šis kūrinys galėtų būti skaitomas ne kaip vertingas literatūrinis palikimas, o kaip pavyzdys, jog ideologinis fanatizmas yra pavojingas, kad ir kokios krypties pati ideologija būtų. Visgi mano namuose šiai knygai vietos neatsiras.