What do you think?
Novelės
Šiame "Mokinio skaitinių" leidinyje publikuojamas pluoštas J. Apučio novelių iš rinkinių "Horizonte bėga šernai" ir "Keleivio novelės".
Turinys:
Vakarėjant gražios dobilienos;
Šviečiančios vilko akys;
Nesmagu, kad liekat vienas;
Tik tik tik;
Horizonte bėga šernai;
Praradimo aidai;
Erčia, kur gaivus vanduo;
Nubudimas pavakare;
Šūvis po Marazyno ąžuolu.
Turinys:
Vakarėjant gražios dobilienos;
Šviečiančios vilko akys;
Nesmagu, kad liekat vienas;
Tik tik tik;
Horizonte bėga šernai;
Praradimo aidai;
Erčia, kur gaivus vanduo;
Nubudimas pavakare;
Šūvis po Marazyno ąžuolu.
- GenresFiction
78 pages, Paperback
Published January 1, 2004
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
September 9, 2021
Kaip sakė lietuvių kalbos mokytoja: Mes visi tai patiriame, bet tik poetai ir rašytojai sugeba tai išreikšti žodžiais. Toks buvo J. Aputis. Atkreipk dėmesį kaip jis aprašo įsimylėjimą.
May 17, 2025
Taiklus žodis, juo piešiamas tikroviškas įtaigus vaizdas. Emocijos, kurios apima skaitant: švelnumas, graudulys, nostalgija, liūdesys, baimė ar neramumas. Tekstai, kurie turi širdį, tekstai, kurie paliečia širdį.
"Per tas kelias dienas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas, o minioje, tarp daugybės žmonių, tarp daugybės ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis, didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn - žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, tik toks rūpestis, visa kita - nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas, tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.
Vienintelis rūpestis! Kad būtų šitaip!.."
"Per tas kelias dienas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas, o minioje, tarp daugybės žmonių, tarp daugybės ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis, didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn - žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, tik toks rūpestis, visa kita - nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas, tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.
Vienintelis rūpestis! Kad būtų šitaip!.."
September 6, 2024
JUOZAS APUTIS “NOVELĖS” 4/5
Žaltvykslė
78 psl.
2004
Šiame “Mokinio skaitinių” leidinyje publikuojamos 9 novelės: “Vakarėjant gražios dobilienos,” “Šviečiančios vilko akys,” “Nesmagu, kad liekat vienas,” “Tik tik tik,” “Horizonte bėga šernai,” “Praradimo aidai,” “Erčia, kur gaivus vanduo,” “Nubudimas pavakare,” “Šūvis po Marazyno ąžuolu.”
Visose novelėse jaučiama pagrindinė veiksmo vieta —gimtieji namai, kaimas, sodyba, gamta. Gimtieji namai, kaip sakralinė vieta, sudaranti priešpriešą aplinkiniam svetimam pasauliui, kur viskas nežinoma, nesaugu, baugu; kaip ir ateitis, kupina nežinomybės.
Novelėse apstu nostalgijos, žvilgsnio į praeitį. Nostalgijos vaikystei, kur visa buvo taip viltinga ir saugu; vaikystei, tam laikui, erdvei ir vietai, kur viskas taip svajinga ir šviesu. Kur kvepia dobilais, kur auksiniai javai plaukia pievomis, kur saulė tokia ryški ir kur nesijaučia laikinumo. Vaikystė, kai viskas dar prieš akis (“Šviečiančios vilko akys” rašoma: “Tai kad čia visiems aišku — žinoma, jog tau daugiau skirta negu mums, kurie liekat namuos…Tiktai… <…> tiktai vaikystėje ir jaunystėje vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluotų, tiktai…”) P. 29. Arba “Horizonte bėga šernai”: “Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. Viena dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal.” P. 44-45 Išties, novelėse gausu sugrįžimo mintimis į tas stebuklingas vaikystės dienas, kai ieškoma prieglobsčio.
Labiausia man patiko “Erčia, kur gaivus vanduo.” Praeitis ir vaikystė, jaunystė. Momentai, nešantys atspirtį dabarties laikui, “atspirtį pavargime.” P. 63. Čia labai aiškiai brėžiama riba tarp jausmų, kaip jaučiasi senieji tėvai ir mažoji sesuo, ir kaip jaučiasi mokslan išvykstanti vyresnioji dukra.
Konkrečiai apie išvykstančiąją. Autorius labai gražiai brėžia plunksna lape rašydamas apie jaunas dienas, kuomet tikrai nežiūrima į praeitį, apie jauną žmogų, kuris nesidairo atgalios ir nujaučia stiprią ateities vizijų giją: “Iš suaugusiųjų šios miško erčios žmonių ji buvo vienintelė, beveik negalvojanti apie praeitį. <…> Vėjukštis ir čia atnešdavo laukinių jurginų kvapą, keistas, graudžiai viliojantis nujautimas supo ją, sėlino kažkas nebaugaus, bet vis dėlto keliantis virpulį. Neaiškiame, prieš akis banguojančiame būsimo laiko tarpe ji matė didelę, gražią jėgą, kuriai būtinai reikės paklusti. Didelė nemateriali jėga siautė kažkur toli, bet ji su baime suprato, kad toji jėga ją jau mato ir jos siekia.” P. 62-63. Ir labai akivaizdus akcentas, kad laikas bėga taip, kad niekas negrįžta. Negrįžtame ir mes tokie patys, kaip prieš išvykstant, “nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat; kad ji jau niekada nebebus tokia pat nei ant kalvelės, kur auga žemuogės ir kartais prisirpsta avietės, nei gaivioje užtvankoje, nors šita tyli erčia ir trauks ją, metams bėgant, galbūt vis labiau ir labiau, tačiau kiekvienas toks sugrįžimas reikš sugrįžimą tik į praeitį — prie violetinių dobilų, prie užtvankos akmens, prie kalakutžolių kieme, nes tų dalykų gyvenime jau niekada jai nebebus.” P. 65.
Novelės apkabina ir senatvę, senstančius tėvus, juos prižiūrinčius ir jais besirūpinančius vaikus. “Vakarėjant gražios dobilienos” labai simboliškas pavadinimas. Šioje novelėje pasakotojas veža senyvą savo tėvą į miestą ambulatorijon, vaistų. Ir aprašoma su kuo jie susiduria. Kokie jausmai plūsta jiems jau grįžtant iš miesto. Čia, kaip ir kitose novelėse gausu jausmų, tiek išsakytų, bet daugiausia nujaučiamų. Skaityti reikia lėtai, kad pasijustų ne veiksmas, bet vyksmas. Ir pagalvojau, koks gražus ir kvapnus simbolizmas — visose novelėse yra įrašų apie dobilus. Nejučia nusikeliu į savo vaikystę, kur basomis kaime bėgiodavome su sesėmis per dobilus.
Žaltvykslė
78 psl.
2004
Šiame “Mokinio skaitinių” leidinyje publikuojamos 9 novelės: “Vakarėjant gražios dobilienos,” “Šviečiančios vilko akys,” “Nesmagu, kad liekat vienas,” “Tik tik tik,” “Horizonte bėga šernai,” “Praradimo aidai,” “Erčia, kur gaivus vanduo,” “Nubudimas pavakare,” “Šūvis po Marazyno ąžuolu.”
Visose novelėse jaučiama pagrindinė veiksmo vieta —gimtieji namai, kaimas, sodyba, gamta. Gimtieji namai, kaip sakralinė vieta, sudaranti priešpriešą aplinkiniam svetimam pasauliui, kur viskas nežinoma, nesaugu, baugu; kaip ir ateitis, kupina nežinomybės.
Novelėse apstu nostalgijos, žvilgsnio į praeitį. Nostalgijos vaikystei, kur visa buvo taip viltinga ir saugu; vaikystei, tam laikui, erdvei ir vietai, kur viskas taip svajinga ir šviesu. Kur kvepia dobilais, kur auksiniai javai plaukia pievomis, kur saulė tokia ryški ir kur nesijaučia laikinumo. Vaikystė, kai viskas dar prieš akis (“Šviečiančios vilko akys” rašoma: “Tai kad čia visiems aišku — žinoma, jog tau daugiau skirta negu mums, kurie liekat namuos…Tiktai… <…> tiktai vaikystėje ir jaunystėje vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluotų, tiktai…”) P. 29. Arba “Horizonte bėga šernai”: “Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. Viena dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal.” P. 44-45 Išties, novelėse gausu sugrįžimo mintimis į tas stebuklingas vaikystės dienas, kai ieškoma prieglobsčio.
Labiausia man patiko “Erčia, kur gaivus vanduo.” Praeitis ir vaikystė, jaunystė. Momentai, nešantys atspirtį dabarties laikui, “atspirtį pavargime.” P. 63. Čia labai aiškiai brėžiama riba tarp jausmų, kaip jaučiasi senieji tėvai ir mažoji sesuo, ir kaip jaučiasi mokslan išvykstanti vyresnioji dukra.
Konkrečiai apie išvykstančiąją. Autorius labai gražiai brėžia plunksna lape rašydamas apie jaunas dienas, kuomet tikrai nežiūrima į praeitį, apie jauną žmogų, kuris nesidairo atgalios ir nujaučia stiprią ateities vizijų giją: “Iš suaugusiųjų šios miško erčios žmonių ji buvo vienintelė, beveik negalvojanti apie praeitį. <…> Vėjukštis ir čia atnešdavo laukinių jurginų kvapą, keistas, graudžiai viliojantis nujautimas supo ją, sėlino kažkas nebaugaus, bet vis dėlto keliantis virpulį. Neaiškiame, prieš akis banguojančiame būsimo laiko tarpe ji matė didelę, gražią jėgą, kuriai būtinai reikės paklusti. Didelė nemateriali jėga siautė kažkur toli, bet ji su baime suprato, kad toji jėga ją jau mato ir jos siekia.” P. 62-63. Ir labai akivaizdus akcentas, kad laikas bėga taip, kad niekas negrįžta. Negrįžtame ir mes tokie patys, kaip prieš išvykstant, “nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat; kad ji jau niekada nebebus tokia pat nei ant kalvelės, kur auga žemuogės ir kartais prisirpsta avietės, nei gaivioje užtvankoje, nors šita tyli erčia ir trauks ją, metams bėgant, galbūt vis labiau ir labiau, tačiau kiekvienas toks sugrįžimas reikš sugrįžimą tik į praeitį — prie violetinių dobilų, prie užtvankos akmens, prie kalakutžolių kieme, nes tų dalykų gyvenime jau niekada jai nebebus.” P. 65.
Novelės apkabina ir senatvę, senstančius tėvus, juos prižiūrinčius ir jais besirūpinančius vaikus. “Vakarėjant gražios dobilienos” labai simboliškas pavadinimas. Šioje novelėje pasakotojas veža senyvą savo tėvą į miestą ambulatorijon, vaistų. Ir aprašoma su kuo jie susiduria. Kokie jausmai plūsta jiems jau grįžtant iš miesto. Čia, kaip ir kitose novelėse gausu jausmų, tiek išsakytų, bet daugiausia nujaučiamų. Skaityti reikia lėtai, kad pasijustų ne veiksmas, bet vyksmas. Ir pagalvojau, koks gražus ir kvapnus simbolizmas — visose novelėse yra įrašų apie dobilus. Nejučia nusikeliu į savo vaikystę, kur basomis kaime bėgiodavome su sesėmis per dobilus.
February 19, 2021
“Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti.”
“...>kad žmogaus gyvenimo negalima matuoti badvasiais matais, kad žmogus niekada netilpo ir netilps į jokius apibrėžimus, nors ir kokie kilnūs jie būtų.”
“Nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau už tai, ką apie jį žinome.”
“Prakeiktas žmogaus drovumas!”
“...>kad žmogaus gyvenimo negalima matuoti badvasiais matais, kad žmogus niekada netilpo ir netilps į jokius apibrėžimus, nors ir kokie kilnūs jie būtų.”
“Nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau už tai, ką apie jį žinome.”
“Prakeiktas žmogaus drovumas!”
June 20, 2025
Mano megstamiausias lietuviu rasytojas!!!
April 27, 2017
Trumposios prozos kūriniai apie iš kaimo kilusio žmogaus pasaulėjautą. Daug įdomių įžvalgų apie pokario kaimą, vaiko, suaugusio žmogaus bendravimą, kaimo pasaulio įtaką gyvenimo pasirinkimams siekiant gėrio, humaniškumo.
Displaying 1 - 6 of 6 reviews