Jaučio aukojimas

by Romualdas Granauskas

R. Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“ nukelia mus į senus stabmeldystės ir krikščionybės priešpriešos laikus kuršių žemėje. Jos pagrindinis veikėjas - senas nesidavęs apkrikštyti žynys.

Genres: Fiction

64 pages, Paperback

Published January 1, 1999

About the author

Romualdas Granauskas was a lithuanian prosaist and dramaturge. He's often called the chronicler of the lithuanian country culture - small lifes of small people - but making every little bit of it beautiful.
His most famous work to date could be called "Gyvenimas po klevu" (Life under the maple tree).

Reviews

[Simas Prašmantas · Rating 5 out of 5]

Šioje knygoje man labiau už viską patinka įspūdingas jausmas, kuris užgimsta įsijaučiant į tamsų, liūdną ir magišką Romualdo Granausko sukurtą pasaulį. Išskirtinė drėgno miško, mėlynų marių, tamsių medinių trobelių atmosfera juntama nuo pirmų iki paskutinių eilučių. Vienu sakiniu parašyta knyga vaizduoja paskutiniojo pagonių žynio vidinius dialogus, nusivylimą ir dvejones prieš atiduodant pasaulį į kalavijais apsiginklavusių, naujojo Dievo šalininkų, krikščionių rankas.

“...daugiau tu jų nebematei, bet vis tiek žinai, kad dabar jie eina paskui tave voros vidury, nors nė karto neatsigrįžai nuo pat ankstaus ryto, kai miegojai švariai pataisytame guolyje ir neatsibudai sulig aušra, kaip buvai sau žadėjęs iš vakaro, ir neišėjai atgal į savo girią, į savo lizdą ąžuolo viršūnėje, nes per daug nuvargino tave pastarųjų dienų kelionė, aukojimo apeigos, tavo paties mintys ir jausmai, todėl kažkoks pusiau pabudęs gulėjai svetimoje troboje, palengva suvokdamas garsus mažame atbundančiame kaime, nors ir tada gal dar būtum spėjęs užsimesti ant pečių senąjį žvėries kailį ir dingti miške pirmiau, nei pasigirdo arklių trepsėjimas, moterų klyksmas, vaikų verksmas, bet gulėjai kaip gulėjęs, lyg visą laiką, kai išėjai iš girios, būtum žinojęs, kas tau atsitiks, lyg būtum aklai norėjęs, kad neišvengiamai atsitiktų, - kol įsiveržė į vidų ginkluoti vyskupo žmonės, netilpdami žemoje troboje su savo ietimis ir kalavijais, liepė tau rengtis, ir tu tylėdamas atsisėdai lovoje ir lėtai ištiesei ranką drabužių pusėn: abeji gulėjo greta - senasis kailis ir vakarykščiai žynio drabužiai, jau praradę baltumo skaistybę, bet dar gana balti ir švarūs, ir tu pasirinkai juos, ir matei, kaip visi susižvalgė, suveržė tau rankas virš alkūnių ir išsiuntė į akinančią rytmečio šviesą, nuvarė tiesiai į saulę, į pievą, iš pradžių net negalėjai įžiūrėti, kas joje darosi, tik paskui, jau visai arti, paregėjai didoką žmonių būrį, sustingusį kartu su ilgais savo šešėliais, ir ėjai artyn, žiūrėdamas jiems į veidus, aiškiai suprasdamas tą viltį, su kuria visi žvelgė į tave, bet tu negalėjai padaryti stebuklo, tylėdamas atsistojai voros priekyje, paskui visi pajudėjot į kelią, ir dabar tebeini, nuleidęs galvą, atidžiai įsiklausydamas į tai, kas vyksta tavyje, tausodamas jėgas, nežvelgdamas nei į priekį, nei į šalis, kur jau nebegula kelio dulkės: nei ant žolių, nei ant krūmų, nei ant medžių mirgėjimo, nors tereikėtų visai nedaug pakelti galvą - ir pamatytum pasaulį tartum su visu pirmojo regėjimo aiškumu ir gilybe, bet juk ir taip visuomet tikėjai, kad pasaulis, kuriame gyveni, yra gražus ir kad gražesnio už jį nebegali būti, o bereikalingas žiūrėjimas į jį vis tiek nesuteiktų daugiau jėgų, todėl geriau eisi ir eisi nepakeldamas galvos paskui slystantį ieties šešėlį, matydamas po basom kojom karštas kelio dulkes ir žemučių žolių kuokštelius, su nesuprantamu atkaklumu išdygstančius vis toje pat vietoje; eisi ir eisi kartodamas paskui šešėlį visus vingius, pakilimus bei pakalnes, vien jauste tejausdamas pievų vešėjimą aplinkui, upokšnių vėsą, retkarčiais krūpteldamas nuo šalto brastų vandens ar nuo medžio šešėlio viršum tavo galvos; eisi ir eisi pro vis dažniau pasitaikančius kaimus, kuriuose gal esi kažkada buvęs, kur tave gal dar pažįsta žmonės, sustoję būriais vidury pievų, vidury lauko ar prie savo namų sienos, perbrisi per išgąstingą jų tylėjimą kaip per drumstą dusinantį vandenį ir vėl eisi toliau, bijodamas apie visą tai galvoti, o už vienos iš girių bus ir tas kaimas, kuriame buvai pradėtas jaunos ir gražios moters įsčiose ir ilgai nešiotas jų tamsoje visur, kur tik ji pati vaikščiojo: po laukus, pievas, pamiškių takais ir palei didelę upę, kol išvydai pasaulį ir iškart pravirkai dėl jo nuostabaus gražumo...”

[Rosita · Rating 5 out of 5]

Apysaka parašyta labai įdomiu stiliumi - pasakojimas teka lyg žynio mintys, tačiau kalbama antru asmeniu. Pats turinys turi mažai veiksmo, tačiau vyksta didžiuliai sielos apmąstymai, kurių gajumas aktualus ir šiandien.

[Ingrida Lisauskiene · Rating 5 out of 5]

Romualdo Granausko 3-jų dalių kūrinys, kur kiekviena dalis yra vienas ilgas sakinys. Tai kūrinys grąžinantis pasididžiavimą savo tautos istorija. Jis nukelia į liūdną, pilną skausmo, liūdesio, vidinio taurumo ir tikėjimo tolimą istorinę epochą, kuri sukirba kiekvieno lietuvio širdyje, kur, tuo tikiu, yra nors ir maža pagonybės kibirkštis.

[Gvantsa Chaduneli · Rating 4 out of 5]

This is the most beautifully strange, poetic novel I've read. With mixing different literary forms it brings the aesthetic feel and sharp emotions to the reader. Somehow the story makes you empathize the sorrows of last remaining pagan priest , tired and ready to leave the earth to Christians.

[Margo · Rating 5 out of 5]

Kūrinys, kurio nesugebėčiau apibūdinti, bet nuoširdžiai rekomenduočiau perskaityti.

Ypatingas autoriaus pasakojimo būdas suteikia istorijai nenusakomo artumo, beskaitant atrodo lyg viskas yra instinktyviai nujaučiama, lyg visa protėvių istorija netoli, čia pat, užkoduota mumyse...

[Jonas Šopa]

Pasiėmiau, kad pasijausčiau geriau greitai perskaitęs [mažą] knygą ir užsikabinčiau skaityt ką rimtesnio. Jausmas lyg skaityčiau Poetą Bružą, tiesiog minčių srautas, gal trys sakiniai per tris knygos dalis:D mažai ką supratau, gal iš kokio penkto karto pavyks, bet buvo įdomu

[Aurelija Zagurskytė · Rating 5 out of 5]

Granauskas yra nuostabus.

[Jolanta Misė · Rating 5 out of 5]

Netikėta graži įdomi. Kalba lyg žynio malda.

[Agne C · Rating 5 out of 5]

mažas šedevras

[Danielė · Rating 5 out of 5]

gęstantis pagonybės saulėlydis pavaizduotas taip, kaip moka tik Granauskas, – su viską persmelkiančiu tyliu liūdesiu.

[Kunigaikstyte · Rating 5 out of 5]

Granauskas yra genialus

[Viktorija]

,,Dabar mes visi esame Jonai",-ir tu žinai,apie ką galvosi per visą šią trumpą naktį,kai netrunka išaušti"