Serhijaus Žadano vardas žinomas ne tik Ukrainoje, bet ir toli už jos ribų. Poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, tarptautinių premijų laureatas, sukūręs ne vieną romaną, žmogus, jungiantis Rytų ir Vakarų Ukrainą. Sakoma, kad Žadanas – geriausia, kas yra nutikę ukrainiečių literatūroje.
Lyriški, pakilūs, melancholiški, džiaugsmingi, šiurkštūs, graudūs, meditatyvūs, skvarbūs, nepažįstami ir iš naujo atrasti eilėraščiai. Skaitykite. Mėgaukitės kiekviena eilute. Jauskitės gyvi.
„Žadanas – tai toks šiuolaikinis ukrainiečių Whitmanas, ir jo poezijoje telpa visa Ukraina: nuo fabrikų iki stepių, nuo smulkių nusikaltėlių iki didvyrių. Tik prieš pradėdami skaityti prisėskit, nes galingas knygos gūsis tikrai išvers iš kojų." – Marius Burokas, poetas, vertėjas.
Serhiy Zhadan (23 August 1974 in Starobilsk, Luhansk region, Ukraine) is a contemporary Ukrainian novelist, writer, essayist, poet, translator, musician and public figure. Among his most notable works are novels Depeche Mode (2004, translated into into English in 2013 by Glagoslav Publications), Anarchy in the UKR (2005, translation into English is yet to come), Voroshilovgrad (2010, translated into into English in 2016 by Deep Vellum Publishing) and Orphanage (2017, translation into English forthcoming in 2020 by Yale University Press) as well as collection of short stories and poems Mesopotamia (2014, English translation by Yale University Press in 2018).
Please note that this English-language profile is intended for all own literary works of Serhiy Zhadan. For works of other authors translated into Ukrainian from a different language by Zhadan, please add both this profile (as a second author) as well as his Ukrainian-language profile: Сергій Жадан (as a third author)
Pirmoji mano pažintis su S. Žadano kūryba įvyko dar gimnazijos metais. Tai buvo kažkas naujo, neįprasto ir tikrai įsirėžė atmintyje. Iš naujo jį atradau po kelerių metų pradėjusi mokytis ukrainiečių kalbos ir apsilankiusi Ukrainoje, ir ypač -- išvydus vieno jo eilėraščio fragmentą, užrašytą ant pastato sienos Lvive. Jau tada pajutau ypatingą Žadano balsą eilėse. Labai nudžiugau jį išgirdusi ir lietuviškame vertime. Jis nuostabus. Be galo patiko tai, kad rinktinėje pasitaikė ne vienas eilėraštis, ypač iš vėlesnių laikotarpių, kurį norėjosi skaityti vėl ir vėl ir gėrėtis skambesiu gimtąja kalba. Ir dar ganėtinai atsitiktinis, bet labai pradžiuginęs dalykas -- eilėraštis Mercedes-Benz, kurį palyginti neseniai atradau ir milijoną kartų perklausiau dainos forma, mat Žadanas ir grupę turi. Tikrai šią rinktinę skaitysiu ir vėl, lauksiu ir dar daugiau Žadano lietuviškai.
Baisiai gražu! Lyg stebėtum besiveržiantį ugnikalnį iš saugaus atstumo. Kasdienybės žiaurumas ir gėris, desperacija ir viltis, apleistos gamyklos ir dangaus paukščiai atidžiai apžiūrėti, pajusti visu kūnu ir užrašyti verlibru tyška gražiausiomis žodžių čiurkšlėmis su tokia jėga, kad nevalingai krūpčioji. "Narčiai tikiu" - deklaruoja viename eilėraštyje, ir tai stipriai justi visuose. Ir patriotizmas, tik be "ašaros dievo aky", o toks lyg chirurgo, tiksliai pjaustančio pūlinius. Ačiū M. Burokui ir V. Deksniui, ir Kitos knygos. Lauksiu daugiau vertimų.
Spėju, daug kas skaitys dėl Ukrainos, dėl to, kad Žadanas ukrainietis ir karo tematikos eilėraščiuose tikrai daug, bet man ši knyga patiko visai ne dėl to. Patiko ilgi proziniai eilėraščiai, kurie įtraukia ne dėl siužeto, o dėl kažkokios keistos klampios ritmikos, ir dar tas sovietinis/posovietinis slogutis - jis kartu ir slopus, bet ir švelnus, savas, atpažįstamas. Kaip įkaitusių asfalto dulkių, pigaus tabako, vyriško prakaito ir žydinčių liepų kvapas. Ir visi kiti dalykai.
Žadano proza yra apie Ukrainą, muzika yra apie Ukrainą, ir poezija, žinoma, yra apie Ukrainą - jos eiliuota istorija ir kasdienybė, dokumentiška, ironiška, švelnu, graudu. Įdomu, kaip keičiasi temos ir tonas skirtingų metų eilėraščiuose, vis daugiau jautrumo, egzistenciškumo, jausmo gylio, eilutės trumpėja, lyg kvėpavimas trūkčiotų.