Abiem pavidalais

Trýznivé město #1

by Daniela Hodrová, Kristė Karvelytė (Translator)

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja.

Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.

Genres: Czech Literature, Fiction, Novels, 20th Century

184 pages

First published January 1, 1991

About the author

Daniela Hodrová was a Czech writer and literary scholar.

Reviews

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Šios knygos globėjas – šventas Baltramiejus, gerbiamas skerdikų, odadirbių, knygrišių bei siuvėjų.

Neįprastai pateikta vieno namo Prahoje istorija: žydų gyventą butą perima vis kiti nelaimėliai – pastorius, vokiečių statytinis, viską stebi namo sargas ir jo sūnus. Šita kaita savotiškai atspindi, kas istoriškai ištinka čekų tautą karo ir pokario metais. O gal ne tik? Netolimus įvykius pamena namo gyventojų vėlės ir kvapai, apie juos monologuose net kalba daiktai ir tokie reiškiniai kaip revoliucija.

Apie viską Hodrová pasakoja tik netiesiogiai, nes šitą romaną parašė kaip parabolę. Tai toks socialinės tvarkos aiškinimo būdas, kai į kasdieniškus įvykius įsiterpia stebuklingos aplinkybės. Dažnai parabolė siūlo suprasti pasaulį naudojantis raktu – religija, mito logika pagrįstu suvokimu. Hodrová smulkmeniškai, sakyčiau, net radikaliai išnaudoja abi sritis (iš čia viena „abiejų pavidalų“ reikšmių). Dėl to skaityti sunku, tekstas barokiškas, nors pati interpretacija labai įdomi: į gyvųjų pasaulį karo metais persimeta mirusiųjų vėlės. Knygos pagrindas – jų tarpusavio santykis bei gausėjanti vėlių bendrija. Taip Čekijos pokario tikrovę įkūnija limbo būvis, tad realus laiko pojūtis nebeegzistuoja.

Nuo pirmų puslapių mane įtraukė stipri to limbo atmosfera, nutylėtas kraupumas. Labiausiai patiko, kaip viskas ne atsimenama, bet parodoma per pasikartojančius veiksmus. Gyvieji ir miruoliai lyg užburtam rate vaikšto prasilenkdami: mirę iš naujo išgyvena dėl kasdieniškų troškimų, o gyvieji viską interpretuoja kaip ženklus. Jie limbe, nes ir sunkiais laikais, elgdamiesi pagal savo moralę, nusižengė – pvz., troško svetimo ar (nusi)žudė.
Kadangi nesu stipriai įsigilinus į čekų istoriją, man patys įdomiausi epizodai – natūralizuota religinė makabrija (atgijęs medinis manekenas, „kilmingo“ kūdikio veidas, kuris suskyla sudraskius jo veido atspaudą). O ypač pirma romano pusė, kurioje skleidėsi šito labai savotiško pasaulio ryšiai. Hodrová leido savo vėlėms senti!

Tačiau ilgainiui jaučiau, kad nepavelku turinio, nes gerai nepažįstu čekiškų kontekstų. Reikėjo vis daugiau pastangų įsijausti į tą simbolinį kalbėjimą, kurį rašytoja vis atnaujindavo papildomom reikšmėm. Ėmė varginti neviltis ir pompastika (pvz., čia bet koks žiaurumas iškart vadinamas „Baltramiejaus naktimi“), tačiau tekstas ilgam įsiminė.

Nenustebčiau, jei „Abiem pavidalais“ daug kam iškart nepatiktų. Tiesiog tokia klampi literatūra šiandien nemadinga. Jau nuo pirmo skyriaus reikalauja tavo pastangų – šis malonumas intelektinis. Lengvai įsivaizduoju, kaip juo kitus kankina akademikai.

[szadrienn · Rating 4 out of 5]

"a holtak köztünk maradnak, és élik tovább a hétköznapjaikat, ezt a furcsán leegyszerűsödött életüket, amely mintha a le nem zárt ügyeikre és a legnagyobb szívfájdalmaikra koncentrálna, és a halál után ez ismétlődik körbe-karikába. Mintha az ember beült volna egy különleges körhintába, amelyből már képtelen kiszállni, és megállás nélkül azon kell forognia, körbe-körbe."

Holt lelkek tánca Prágában. Második élet a leghíresebb helyi temetőben és környékén, a valóságtól, a kelet-európai történelem sodrásától alig-alig elszakadva. Erre a körhintára kapaszkodik fel az olvasó a rögeszméiket hajszoló szereplőkkel együtt, akik, mint a forgószínpadon, egymást váltva fejezetről fejezetre beköszönnek, miközben az első nagy világégéstől kezdve árulásokkal, háborús bűnökkel, kisebb-nagyobb magánéleti válságokkal együtt betekinthetünk a temető környékén élők és szellemként bolyongók, esetleg a két állapot között vacillálók életébe.
Davidovič nagypapa a nagymamával állhatatosan kísért a temető melletti ház cselédszobájában, ejnye, nagypapa, maradjon csak ott a sarokban, nem kellene most már Sošková asszony után járni. Herr Hergesell szelleme síri hangon hörög a lichthófban, az ifjan elhalálozott Alice pedig egyre csak a kedvesét várja, úgy hatvan-hetven éve, hogy megkérje végre a kezét a nagypapától. De van itt még besúgó házmester, hűtlen asszony és szónokló bőrgyógyász professzor. Zsúfolt ez a ház, nagy a forgalom, hát maradt még egyáltalán valaki a helyén, a temetőben?
A mágikus prágai ködben suhanó szellemek apró mozaikdarabkákból álló kirakós játéka ideális olvasmány lehet október végére, november elejére időzítve.

[Lina Simutytė · Rating 4 out of 5]

Kokia gera! Klausiau audio formatu, bet užsimaniau ir perskaityti. Šiek tiek primena „Cinamonines krautuves” – vieną mylimiausių knygų apskritai.

[Nerijus Cibulskas]

Audioknyga

[Agnė Guigaitė · Rating 2 out of 5]

Nu baisiai sunki knyga, penkiskart galvojau, kad reik padėt, bet vis kažko dar tikėjausi ir dviprasmiškas jausmas - gal ir gavau, bet niekaip jos nerekomenduočiau. Sudėtingas pasakojimas, persmelktas kažikokio bejėgiškumo, nesibaigiančio ilgesio, tų pačių kelių siužetų variacijos vėl ir vėl, daug Čekijos, holokausto istorijos, nuorodų į Bibliją, antiką, viskas perpinta siurrealizmu, mirę ir gyvieji vienoje plotmėje, o gal geriau reiktų sakyti visi gyvena abiem pavidalais kaip ir nurodo knygos pavadinimas. Kiekvieną veikėją pasakojime pristato labai iš toli, (truputį priminė Sebaldo tekstus). Tie personažai veikia su gyvaisiais ir tada bac, o gi pasirodo čia būta pakaruoklio. Šiaip labai juslus tekstas, tikras Barokas - atmestas renesansiškas žmogaus, mokslo, proto vientisumas ir visos ribos paskydusios, sumišusios, nors siužetas ir egzistuoja, bet sukasi spiralėm, labai daug pakartojimų, žodžiu, sudėtingas skaitinys tik labai kantriems arba specifiškai Čekijos mylėtojams.

[Gretė Binkauskaitė · Rating 5 out of 5]

„Mirusieji tarytum atgyja, o gyvieji ropoja lyg mirusieji. Ir niekas negali pasakyti, kur baigiasi gyvenimas ir prasideda mirtis.”

[Bence Kiss-dobronyi · Rating 4 out of 5]

A picture of families, the city of Prague and the twofold nature of all things. Scenes are like mosaics and as you read through the stories it slowly draws a complex web of relationship. Relationships which do not end with death. Hodrova writes in metaphors and creates mystical creatures and happenings where the unbearable happens. His magical realist style tells tales of sadness, loneliness and doubt which flows through fathers sons, and daughters. Everyone and everything have its own voice and opinion in Hodrova's novel as they tell and show all the important moments of the XX. century Prague. An Eastern European family novel, which deals with the history of a nation, of a family and the magic which life (and life after death) is.

[Elizabet Lőrincz · Rating 4 out of 5]

Teljesen meggondolás nélkül vettem le a polcról. Nem számítottam erre a kortárs (?) töredékességre, és nem is hasonlítható egy művészi Eszterházyhoz, de van benne valami, ami mégis különlegessé teszi, és arra késztet, hogy újra olvassam majd.
De nem kellett csalódnom a Cseh szépirodalomban.

[Juliana · Rating 4 out of 5]

My review: https://theblankgarden.com/2018/08/17...

[cypt · Rating 4 out of 5]

Iš Hodrovos nežinojau, ko tikėtis, maloniai nustebau: tokia Silva Rerum (gerąja prasme) ir Life: A User's Manual, tik XX amžiaus ir Vidurio Europos. Skaitydama dar prisiminiau ir Garcia Marquezą, ir Švankmajerį. Iš visų šių atgarsių galiausiai liko įspūdis, kad tai labai išmąstyta, kaip kartais sakoma - filologiška knyga, tačiau manęs netrikdė (gal kad pati filologė).

Knygoje beveik be dialogų beveik vientisu srautu, tik sudalintu teminiais skyriukais, pasakojama apie namą Prahoje, stovintį prie kapinių. Kitaip nei pas Perecą, šiame name istorija nepradingsta, mirę žmonės gyvena kartu ir turi kažkaip sugyventi: sena žydų pora su anūke (močiutė sugrįžusi iš konclagerio krematoriumo, anūkė iššokusi pro langą, kai jos mylimąjį išvežė "transportu"), nacis, antisemitas namo komendantas, neįgalus jo sūnus, iš katalikybės atsivertęs regis pastorius, kurį nuolat smaugia nebeegzistuojanti koloratkė, jo žmonos ir sūnūs, dermatologas, dar daugybė veikėjų - jie visi susitinka, prasilenkia, kartais vieni kitus pastebi ir išgirsta, kartais ne. Pas Perecą didysis namas stovėjo tuščias, o Hodrovos name bei jo apylinkėse - istorinis, poetinis ir mitologinis perteklius. Įsivaizduoju, kad išmanant Čekijos istoriją tas tekstas išvis turėtų būti saldžiai skausmingas, nes man daugelis veikėjų ar lozungų praslydo pro ausis (nors išnašos labai pravertė).

Bet skaitydama supratau, kad šitas maginis realizmas/siurrealizmas su Švankmajerio elementais man labai prie širdies, ir pasitvirtinau mintį, kad tas maginis realizmas turbūt labai etno dalykas - kuo toliau nuo tavęs, tuo sunkiau suprasti ir mėgautis, nebent kažkaip labai estetiškai ar poetiškai. O kai kontekstas artimesnis, jis išjudina ir emocijas - tiek išvežami ir tik kaip dvasios sugrįžtantys žydai, tiek vargani pokario vaikai, tiek besiblaškantis tautos atgimimo lyderis, dabar apkaltintas parsidavimu, kelia bendro pobūdžio liūdesį ir tas perteklingas pasaulis rodosi artimas ir skausmingas.

Ir sykiu tai neginčijamai miesto, žmonių tankumos ir prasilenkimų romanas, tuo jis visai skiriasi nuo mūsų dabartinio kaimietiškesnio maginio realizmo, labiau ieškančio saitų, priežasčių ir pasekmių ryšių, likimo ir kitokio tęstinumo. Hodrova rodo, kaip ta pati erdvė ir susipynusios istorijos gali nebūti nei tęstinės, nei priežastinės, tiesiog sumestos viena šalia kitos kartais prievarta, o kartais - nes taip nutiko.

Skaitinys nebuvo vienareikšmiškai malonus - ir dėl to, kad neišmanau Čekijos, ir dėl to savo šalto, išprotauto stiliaus, kai palyginti net "Silva" arba Perecas atrodo turintys truputėlį daugiau džiazo ar kažkokio ne visada valdomo judesio. Bet labai norisi perskaityti kitas dvi trilogijos dalis, tikiuosi, turėsime galimybę.

[Dolf van der Haven · Rating 3 out of 5]

Prague is the city in the world that I visited most often - usually for work, but I am blessed with friends there now as well. Having read this book, there is a whole part of Prague that I somehow missed and need to visit now.
The Olšany cemetery and its surroundings forms a sort of interface between the living and the dead in this book. Particularly a pantry in an apartment building across the street is an effective exchange point between creatures from both sides of the divide. Everyone seems randomly to wander around, continually returning to the same points, while history proceeds.
The translation is wonderful in its poetic beauty. However, the lack of direction in the story, the continual repetitions and obscure historical references made it hard to follow. Do read parts of it to enjoy the language, though.

[Gabija Vei]

Labai graži knyga, kurią labai sunku sekti. Visos pasakojimo linijos sukarpytos nedidelėmis atraižomis, kurios, atrodo, sukratytos, pabertos ir taip atsitiktinai knygoj išdėliotos. Kai kurių gijų nuoseklumą skaitant pagauti lengviau, o kitos man taip ir liko iki galo nesusijungusios, pabiros. Neužteko man aktyvaus dėmesingumo ir ryžto grįžt puslapiais atgal tų siūlų sumegzt.

[Marek Hnatiak]

Nechápu.

[Chris]

The first third of this book thrilled me. It read as an allegory for the history of the Czech nation, seeking to encompass the entire history, not just Hapsburg rule, The First Republic, Communism, or the Velvet Revolution.
The second third of this book for me grew tiresome. Perhaps it was that my understanding of Czech History has some bare spots and I didn't connect the author's writing and intent, Perhaps it was that as an allegory every action and character has a signifying weight and, even, a predestiny. Both the writing and the story seemed to struggle under the details and repetition of the characters' routines and actions.
I was refreshed for the final third of the book by the idea that, with the help of google, I could self-annotate Hodrová's writing and familiarize myself with the pieces of Czech history I've missed, and the parts of Prague that I haven't had time enough to visit and explore.
I can see myself reading this book again, perhaps while using an air ticket to The Czech Republic as a bookmark, perhaps while in Prague, exploring Olšany cemetery.

[Geoffrey Nutting · Rating 3 out of 5]

A picture of people in a district of Prague in both life and death. The story starts off at a time when all were alive, and paints the neighborhood characters until they are all dead. Interesting idea about how the interactions of people continue even after death.
It is supposed to be a 'multi-level story', but I missed most of it. My knowledge of recent Czech history is not that good, and I think a translation needs to somehow point out to foreign readers what would be obvious to Czechs. I don't have any suggestions here, except maybe to suggest the parallels between the written scene & the parallel historical scene. If Hodrova did this in the original, itwould give her some control over how & when the 'obvious' was stated

[Lysergius · Rating 4 out of 5]

Magical realism? I don't know. It rambled on a bit and covered a lot of ground both temporally and spatially, but I found nothing to hang on to. Rather like a handful of sand. Perhaps that was the intention, since the kingdom of souls is after all the realm of the dead. Well written for all that.

[Dorly · Rating 2 out of 5]

So complicated and difficult to read, liked the language, but failed to understand the story and the Big Idea of this rather pretentious "novel"

[!Tæmbuŝu]

Reviewed by The Complete Review