What do you think?
Mes gyvenome. Biografiniai užrašai
Autorius atsiminimų knygoje ne tik kalba apie savo vaikystę ir paauglystę, bet ir vaizdžiai pasakoja apie anų laikų Lietuvos kaimo gyvenimą, atskleidžia žmonių pasaulėžiūrą ir mąstyseną, įžvalgiai lygina su smarkiai pasikeitusiu vėlesnių laikų pasauliu.
222 pages, Paperback
First published January 1, 2009
About the author
Marcelijus Martinaitis
44 books18 followersMarcelijus Teodoras Martinaitis – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, aktyvus Sąjūdžio veikėjas.
1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. 1989 m. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nacionalinės premijos laureatas (1998 m.).
Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui.
Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m.
1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“.
Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški bene žymiausiame Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“.
1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. 1989 m. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nacionalinės premijos laureatas (1998 m.).
Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui.
Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m.
1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“.
Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški bene žymiausiame Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 16 of 16 reviews
November 29, 2018
UPD: dabar pastebėjau, kad bent mobiliojoj goodreads versijoj tarp gamta ir asfaltas nerodo „daugiau negu” ženklo. arrrrgh.
rašytojo prisiminimai apie jo vaikystę ir paauglystę kaime. prisiminimai ne tokie, kad bėgau ten, zbitkos tokios ir anokios. žymiai daugiau įvairių filosofinių apmąstymų, analizės, spėlionių, kodėl pasikeitė ryšiai tarp žmonių, tikėjimas, kodėl susvetimėjome, kokios įtakos tam turėjo okupacijos laikotarpis. taip pat poetas pasakoja, kaip dar vaiko akimis patyrė Antrojo Pasaulinio karo frontą prie savo namų, kuo skyrėsi nacistiniai ir bolševikiniai okupantai. ir dar daug daug visko.
tas Martinaičio vaikystės pasaulis pasirodė magiškas, stebuklinis, nepaisant to, jog kasdien tekdavo sunkiai dirbti.
knygą rekomenduoju kaimiečiams ir miestiečiams, kurių širdyse gamta > asfaltas.
rašytojo prisiminimai apie jo vaikystę ir paauglystę kaime. prisiminimai ne tokie, kad bėgau ten, zbitkos tokios ir anokios. žymiai daugiau įvairių filosofinių apmąstymų, analizės, spėlionių, kodėl pasikeitė ryšiai tarp žmonių, tikėjimas, kodėl susvetimėjome, kokios įtakos tam turėjo okupacijos laikotarpis. taip pat poetas pasakoja, kaip dar vaiko akimis patyrė Antrojo Pasaulinio karo frontą prie savo namų, kuo skyrėsi nacistiniai ir bolševikiniai okupantai. ir dar daug daug visko.
tas Martinaičio vaikystės pasaulis pasirodė magiškas, stebuklinis, nepaisant to, jog kasdien tekdavo sunkiai dirbti.
knygą rekomenduoju kaimiečiams ir miestiečiams, kurių širdyse gamta > asfaltas.
February 6, 2024
Gera knyga, gausi nesumeluotų, menkai grąžintų atsiminimų apie skurdaus Paserbenčio kaimelio Kalnujų apylinkėse gyvenimą ir autoriaus vaikystę-jaunystę jame. Tiems, kurie M. Martinaitį žino tik kaip poetą čia matyt bus kiek kitoks potyris. Man šis poeto veidas, tenesupyksta jo puikios poezijos gerbėjai, kur kas įdomesnis ir artimesnis.
Taigi, skaičiau su dideliu malonumu, stebėdamasis kaip anksčiau nežinojau ir nepastebėjau dar 2009 m. išleistos knygos (taigi dabar knygynuose nelabai rasite). Dėkui skaitytojai Sonatai, kuri ją parekomendavo.
Sunku atsiplėšti - koks puikus ir įdomus dalykas! Ypač - žemaičiams. Nes - nors augau kitais laikais ir Žemaitijos paribyje, kai kas atpažįstama.
Savo močiutę nuo Raseinių irgi vadinau babyte, žinomas man ir žodis strujukas (bet čia jau nuo Mažintų kaimo - prie Batakių). Ir lygiai taip pat nejauku, kai vyresnius žmones kas vadina vardais, o kartais net mažybiniais - atrodo baisiai familiaru. Subendrintas pagal vyrų vardus ar pavardes šeimos apibūdinimas ("Jonai" ar "Vytautai") man irgi gerai pažįstamas.
Knyga turi gal tik vieną trūkumą - nutrūksta, autoriui palikus gimtinę ir išėjus į pasaulį. Taip norėtųsi paskaityti tokio paties smulkumo, aštrumo, dėmesingumo pastebėjimus ir vėlesnio gyvenimo kelio metu.
M. Martinaitis, kadangi plunksną valdo visai kitu lygiu, kartais užgriebia kiek giliau, nei įprastesnių ir paprastesnių atsiminimų autoriai (tai nereiškia, kad anų prastesni). Ir geba aprašyti ne tik buities smulkmenas, įpročius, rakandus, bet ir - kiek prisimena - jausmus, elgseną, atmosferą, laiko pojūtį.
Pvz. - kas yra laimė. Šitai, berods, lygiai sugebėjo aprašyti tik pernai mano skaitytas Algis Mickūnas - irgi tos pačios Lietuvos vaikas.
///
Gruodžio 24 dieną smarkokai šalant sunkvežimio kėbule užsiklojęs brezentu jau prietemoj važiavau į namus. Po to iš Raseinių tamsoje aštuonis kilometrus sniegu beveik bėgau iki savo kaimo, kol iš tolo išvydau mūsų trobos šviesas. Įžengęs į šiltus namus už balto Kūčių stalo radau manęs belaukiančius, gražiau apsitaisiusius tėvus.
Tada nieko svarbaus vienas kitam nepasakėme, bet sėdėjome kartu už vieno stalo. ir visai buvo nesvarbu, kad beveik neteko miegoti, gaidgyste tėvas pasikinkė arkliuką, apklojęs kailiniais, mane paguldė rogėse - reikėjo suspėti į rytinius politechnikumo užsiėmimus.<...>Gulėjau tose rogėse ir žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, kurį mintyse matau ir dabar, galvodamas, jog jame kažkas yra, dėl koverta gyventi. Gal tada ir pajutau, o gal tik dabar supratau, kad niekur kitur viso to nerasi,, už jokius pinighus nenusipirksi, nepatirsi valdydamas didžiausius turtus ar pasaulio šalis<...>
<…>
Šarap
Mano senelis Jonas Mačiulis labai jau mėgdavo bajoriškai pasipuikuoti, šauniai pralėkti bričkele Paserbenčio keliu, mat dar buvo ir amerikonas, t.y. pabuvojęs Amerikoje.<…>
Kaimo žmonės, tėvai jį vadindavo pravarde, sakydavo, štai jau atvažiuoja ar ateina Šarap. Tas angliškas iš Amerkos parsivežtas ir mums nesuprantamas žodis buvo smarkiai prie jo prilipęs. Kai jis užpukdavo, o ypač kai būdavo pagėręs ir užeidavo siutas, pagriebęs nuo vaišių stalo peilį grėsmingai užrikdavo: šarap. Išsigandę vaikai lįsdavome po suolais, moterys imdavo klykti, pro duris šuoliais maudavo katinas, baisiausiai kudakuodamas gaidys su vištų būreliu dingdavo dilgėlėse, o vyrai kūliais išvirsdavo į kiemą. Tačiau viskas paprastai baigdavosi gražiuoju: vyrai imdavo glėbesčiuotis ir vėl visi grįždavo prie vaišių stalo.<…>
Taigi, skaičiau su dideliu malonumu, stebėdamasis kaip anksčiau nežinojau ir nepastebėjau dar 2009 m. išleistos knygos (taigi dabar knygynuose nelabai rasite). Dėkui skaitytojai Sonatai, kuri ją parekomendavo.
Sunku atsiplėšti - koks puikus ir įdomus dalykas! Ypač - žemaičiams. Nes - nors augau kitais laikais ir Žemaitijos paribyje, kai kas atpažįstama.
Savo močiutę nuo Raseinių irgi vadinau babyte, žinomas man ir žodis strujukas (bet čia jau nuo Mažintų kaimo - prie Batakių). Ir lygiai taip pat nejauku, kai vyresnius žmones kas vadina vardais, o kartais net mažybiniais - atrodo baisiai familiaru. Subendrintas pagal vyrų vardus ar pavardes šeimos apibūdinimas ("Jonai" ar "Vytautai") man irgi gerai pažįstamas.
Knyga turi gal tik vieną trūkumą - nutrūksta, autoriui palikus gimtinę ir išėjus į pasaulį. Taip norėtųsi paskaityti tokio paties smulkumo, aštrumo, dėmesingumo pastebėjimus ir vėlesnio gyvenimo kelio metu.
M. Martinaitis, kadangi plunksną valdo visai kitu lygiu, kartais užgriebia kiek giliau, nei įprastesnių ir paprastesnių atsiminimų autoriai (tai nereiškia, kad anų prastesni). Ir geba aprašyti ne tik buities smulkmenas, įpročius, rakandus, bet ir - kiek prisimena - jausmus, elgseną, atmosferą, laiko pojūtį.
Pvz. - kas yra laimė. Šitai, berods, lygiai sugebėjo aprašyti tik pernai mano skaitytas Algis Mickūnas - irgi tos pačios Lietuvos vaikas.
///
Gruodžio 24 dieną smarkokai šalant sunkvežimio kėbule užsiklojęs brezentu jau prietemoj važiavau į namus. Po to iš Raseinių tamsoje aštuonis kilometrus sniegu beveik bėgau iki savo kaimo, kol iš tolo išvydau mūsų trobos šviesas. Įžengęs į šiltus namus už balto Kūčių stalo radau manęs belaukiančius, gražiau apsitaisiusius tėvus.
Tada nieko svarbaus vienas kitam nepasakėme, bet sėdėjome kartu už vieno stalo. ir visai buvo nesvarbu, kad beveik neteko miegoti, gaidgyste tėvas pasikinkė arkliuką, apklojęs kailiniais, mane paguldė rogėse - reikėjo suspėti į rytinius politechnikumo užsiėmimus.<...>Gulėjau tose rogėse ir žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, kurį mintyse matau ir dabar, galvodamas, jog jame kažkas yra, dėl koverta gyventi. Gal tada ir pajutau, o gal tik dabar supratau, kad niekur kitur viso to nerasi,, už jokius pinighus nenusipirksi, nepatirsi valdydamas didžiausius turtus ar pasaulio šalis<...>
<…>
Šarap
Mano senelis Jonas Mačiulis labai jau mėgdavo bajoriškai pasipuikuoti, šauniai pralėkti bričkele Paserbenčio keliu, mat dar buvo ir amerikonas, t.y. pabuvojęs Amerikoje.<…>
Kaimo žmonės, tėvai jį vadindavo pravarde, sakydavo, štai jau atvažiuoja ar ateina Šarap. Tas angliškas iš Amerkos parsivežtas ir mums nesuprantamas žodis buvo smarkiai prie jo prilipęs. Kai jis užpukdavo, o ypač kai būdavo pagėręs ir užeidavo siutas, pagriebęs nuo vaišių stalo peilį grėsmingai užrikdavo: šarap. Išsigandę vaikai lįsdavome po suolais, moterys imdavo klykti, pro duris šuoliais maudavo katinas, baisiausiai kudakuodamas gaidys su vištų būreliu dingdavo dilgėlėse, o vyrai kūliais išvirsdavo į kiemą. Tačiau viskas paprastai baigdavosi gražiuoju: vyrai imdavo glėbesčiuotis ir vėl visi grįždavo prie vaišių stalo.<…>
May 24, 2021
Įdomūs prisiminimai. Vaikystė puikiai, įtaigiai, spalvingai aprašyta, na, o jaunystės aprašyme pritrūko... pačios jaunystės. Toliau – lyg ir kažkas slepiama, nenorima atsiskleisti, prisipažinti. Nepažinojau autoriaus, gal jo toks būdas?..
Martinaičio kūrybos gerbėjams – tikrai reikalinga knyga, padedanti šiek tiek suvokti, kodėl jo eilės tokios. Geros, bet savotiškos...
Martinaičio kūrybos gerbėjams – tikrai reikalinga knyga, padedanti šiek tiek suvokti, kodėl jo eilės tokios. Geros, bet savotiškos...
January 3, 2020
"Ryšys su daiktais būdavo savaip filosofinis, juk filosofuojama ir mąstoma ne vien žodžiais, bet ir daiktais, nes jie - savotiški amžinybės ir laiko tvarumo ženklai, kurie turėdavo įveikti laiką, o tai dabar mums nevisai suprantama ir primityvu.../Tai sukuria gyvenimo laikinumo įliuziją, sukelia įvairiausias neurozes, nevisavertiškumo kompleksus, tuštumos baimę, vienatvę tarp brangių, bet laikinų daiktų, interjerų, pastatų, tuoj pat irstančių postmodernistinių meno kūrinių.../Nykimo kultūra, tapo savotiška šiuolaikinė filosofine nebūties doktrina"
Pirmoji šiais metais, visiškai anti miestietiška, anti blizgiukiška, be pusfabrikačių ar pridėtinio cukraus. Pasidžiaugiu ir einu toliau, o atminty spalvų spalvos.
Pirmoji šiais metais, visiškai anti miestietiška, anti blizgiukiška, be pusfabrikačių ar pridėtinio cukraus. Pasidžiaugiu ir einu toliau, o atminty spalvų spalvos.
October 1, 2016
Labai asmeniška bei atvira knyga, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę, gimtąjį kraštą bei tų laikų jausenas jo aplinkoje. Apie autorių prieš skaitydamas žinojau mažai ir su kūryba buvau prastai susipažinęs, nes pats kūrėjas man anksčiau neatrodė įdomus. Visgi, perskaitęs šią knygą pakeičiau nuomonę apie poetą, nes jo asmenybė man atsiskleidė naujomis, dar nematytomis spalvomis. Man asmeniškai norėjosi knygoje daugiau pačio autoriaus nuomonės, vertinimų, pasakojimų apie tautos pasipriešinimo sovietų okupacijai judėjimą, konkrečiai apie partizanus, ar jį patį traukė prisidėti prie pasipriešinimo ir kodėl visgi jis netapo aktyviu pasipriešinimo judėjimo nariu. Šis Marcelijaus Martinaičio biografijos epizodas perskaičius knygą man kol kas tapo pačiu įdomiausiu. Manau tai, kad perskaitęs knygą keliu naujus klausimus ir noriu toliau domėtis, rodo, kad knyga yra puiki ir verta aukščiausio įvertinimo ne tik kaip puikus istorinis šaltinis, bet ir kaip literatūros kūrinys.
March 29, 2021
Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis.
July 20, 2022
Ši Marcelijaus Martinaičio knyga įtraukė nuo pat įžangos. Iš dalies tam įtakos turėjo ir sensacingas man faktas, kad M. Martinaitis gimė apylinkėse, esančiose visai netoli tų, kur gimė mano senelis. Ir nors knygos autorius gerokai jaunesnis už mano senelį, galėjau geriau pajusti, kaip ir kuo ten gyveno kaimo žmonės, juolab, kad, kaip rašė ir pats knygos autorius, dar ir jam gimus lietuviškame kaime tose apylinkėse buvo labai daug viduramžiškos senovės ženklų – laiko skaičiavimas, ugnies ir duonos garbinimas ar vyresnių kaimo žmonių mąstysena apskritai.
M. Martinaitis viską pasakoja vaizdingai ir įtraukiai. Knyga labai lengvai „suėjo“, nors nebuvo rašyta prasta kalba; vietomis, be minties šuolių, M. Martinaitis bando būti filosofu ar net socialiniu kritiku. Ir dažnai jam sekasi. Pasižymėjau dešimt mane sudominusių citatų, kas yra daug knygai, kuri, atrodytų, viso labo turėjo būti biografinė.
Labai įdomu M. Martinaičio knygoje skaityti jo, kaip liudininko, atsiminimus apie karą ir pokarį. Nors dažniausiai neišgirsdavau nieko sensacingo – daug kas labai atsikartoja to, ką esu girdėjęs iš savo senelių kartos pasakojimų, tarytum išties būtų susiformavusi kolektyvinė lietuvių atmintis apie vienus ar kitus įvykius, nors ir su viena kita man nauja autentiška, todėl vertinga pasakojimui detale, – suvargę ir kaip laukiniai besielgiantys sovietų kariai, pavyzdingai tvarkingi vokiečių kariai, žydų žudynės pamiškėse Holokausto metais. Nors M. Martinaitis dar buvo visai mažas, kai Lietuva neteko savo nepriklausomybės, labai įdomu skaityti apie neturtingo kaimo žmogaus buitį tarpukariu ir įsitikinti, kad net ir jiems sovietmetis atnešė daug daugiau negandų ir vargo nei teigiamų pokyčių. Visų pirma per sodybų bendrinimą (kolektyvizaciją), per kurį lietuviškas kaimas ir įjunko į alkoholį. Autorius mini (ir tai man ne pirmąkart girdėta – būtent iš tarpukariu gimusių lietuvių), kad anksčiau kaimuose gerta daug saikingiau, o darbo dienomis gerti išvis nebūdavo įprasta.
Gyvai, bet klaustai papasakota autoriaus siaubinga ir absurdiška patirtis tarnaujant sovietinėje kariuomenėje. O dar justi, kad rašo tikras eruditas. Ir jo erudicija atsispindi visai ne abstrakcijų pervartojimu, kaip kai kuriems lietuvių filosofams ir socialiniams kritikams būdinga, tačiau tiksliu, pasvertu ir vaizdingu žodžiu.
Knygoje kartais balansuojama tarp mokslu paremto racionalumo ir subjektyviu jausmais paremtu emocingumu. Kai kur M. Martinaitis pripažįsta nesuprantąs modernybės ir atsisako mokslinių paaiškinimų, pasilikdamas, kaip pats įvardina, „kaimo vaiku“, tarkime, dėl labai nesveiko maisto dominavimo lietuvių valstiečių virtuvėje. Kitas kiek nustebinęs epizodas – autorius kritikuoja, esą dabartiniai daiktai ir technologijos gaminami tik trumpam laikui, daiktai nesaugomi ir kaitaliojami dažnai, tačiau čia pats autorius pripažįsta vietomis pasiduodantis vartotojiškumui, keisdamas kai kuriuos daiktus dažniau nei reikėtų. Tad kyla klausimas, ko verta tokia kritika.
Vis dėlto apibendrinus šią knygą skaityti man buvo didelis malonumas. Įdomi pažintis su M. Martinaičiu kaip asmenybe, ne tik legendinio „Kukučio“ autoriumi. Dalinuosi keletu man giliausią įspūdį palikusių sentencijų iš šios knygos:
„Aukštinant senąjį Lietuvos kaimą ir jo žmones, vis dėlto reikėtų neužmiršti, kiek kai kuriose šeimose buvo juodo apsileidimo, iš kokių tamsių dalykų kildavo jo gražumas, tautosaka, sumanumas.“
„Keletą ankstyvųjų vaikystės metų teko pagyventi į mūsų kaimą grįžusioje XIX amžiaus balanos gadynėje. Į tą gadynę grįžome karo ir okupacijų visiškai nuskurdinti.“
„Tikriausiai daugelis žmonių šiandien, atgavus laisvę, nekenčia sovietmečio ne dėl to, kad tada nukentėjo, o kad prisitaikė, ėmė veikti pagal jo taisykles dabar lyg ir jausdami savo kaltę.“
„Okupacinis bolševikų režimas kūrė nebūtį, kurios šiandien tiek daug liko nušluotuose kaimuose ir apleistose žemėse, mūsų ir mano prisiminimuose.“
„Niekada nebuvo tiek daug smagių pasakojimų bei anekdotų kaip karo metu ar sovietmečiu, kur nors susispietus, pažįstamų ratelyje. O juk laikas buvo labai nesmagus ir net nejuokingas. Kažkodėl laisvi mažiau juokiasi.“
Ir kelios filosofinės sentencijos:
„Žemėje nėra nieko labiausiai nepaaiškinamo, nuostabiausio, nesuprantamo už gyvybę, kurią, rodos, Kažkas turi matyti, gal net ja grožėtis."
„Vien tik gyventi yra per maža, reikia dar Kažko, kas nėra tik gyvenimas. O kas tai, nežinau, iki šiolei.“
M. Martinaitis viską pasakoja vaizdingai ir įtraukiai. Knyga labai lengvai „suėjo“, nors nebuvo rašyta prasta kalba; vietomis, be minties šuolių, M. Martinaitis bando būti filosofu ar net socialiniu kritiku. Ir dažnai jam sekasi. Pasižymėjau dešimt mane sudominusių citatų, kas yra daug knygai, kuri, atrodytų, viso labo turėjo būti biografinė.
Labai įdomu M. Martinaičio knygoje skaityti jo, kaip liudininko, atsiminimus apie karą ir pokarį. Nors dažniausiai neišgirsdavau nieko sensacingo – daug kas labai atsikartoja to, ką esu girdėjęs iš savo senelių kartos pasakojimų, tarytum išties būtų susiformavusi kolektyvinė lietuvių atmintis apie vienus ar kitus įvykius, nors ir su viena kita man nauja autentiška, todėl vertinga pasakojimui detale, – suvargę ir kaip laukiniai besielgiantys sovietų kariai, pavyzdingai tvarkingi vokiečių kariai, žydų žudynės pamiškėse Holokausto metais. Nors M. Martinaitis dar buvo visai mažas, kai Lietuva neteko savo nepriklausomybės, labai įdomu skaityti apie neturtingo kaimo žmogaus buitį tarpukariu ir įsitikinti, kad net ir jiems sovietmetis atnešė daug daugiau negandų ir vargo nei teigiamų pokyčių. Visų pirma per sodybų bendrinimą (kolektyvizaciją), per kurį lietuviškas kaimas ir įjunko į alkoholį. Autorius mini (ir tai man ne pirmąkart girdėta – būtent iš tarpukariu gimusių lietuvių), kad anksčiau kaimuose gerta daug saikingiau, o darbo dienomis gerti išvis nebūdavo įprasta.
Gyvai, bet klaustai papasakota autoriaus siaubinga ir absurdiška patirtis tarnaujant sovietinėje kariuomenėje. O dar justi, kad rašo tikras eruditas. Ir jo erudicija atsispindi visai ne abstrakcijų pervartojimu, kaip kai kuriems lietuvių filosofams ir socialiniams kritikams būdinga, tačiau tiksliu, pasvertu ir vaizdingu žodžiu.
Knygoje kartais balansuojama tarp mokslu paremto racionalumo ir subjektyviu jausmais paremtu emocingumu. Kai kur M. Martinaitis pripažįsta nesuprantąs modernybės ir atsisako mokslinių paaiškinimų, pasilikdamas, kaip pats įvardina, „kaimo vaiku“, tarkime, dėl labai nesveiko maisto dominavimo lietuvių valstiečių virtuvėje. Kitas kiek nustebinęs epizodas – autorius kritikuoja, esą dabartiniai daiktai ir technologijos gaminami tik trumpam laikui, daiktai nesaugomi ir kaitaliojami dažnai, tačiau čia pats autorius pripažįsta vietomis pasiduodantis vartotojiškumui, keisdamas kai kuriuos daiktus dažniau nei reikėtų. Tad kyla klausimas, ko verta tokia kritika.
Vis dėlto apibendrinus šią knygą skaityti man buvo didelis malonumas. Įdomi pažintis su M. Martinaičiu kaip asmenybe, ne tik legendinio „Kukučio“ autoriumi. Dalinuosi keletu man giliausią įspūdį palikusių sentencijų iš šios knygos:
„Aukštinant senąjį Lietuvos kaimą ir jo žmones, vis dėlto reikėtų neužmiršti, kiek kai kuriose šeimose buvo juodo apsileidimo, iš kokių tamsių dalykų kildavo jo gražumas, tautosaka, sumanumas.“
„Keletą ankstyvųjų vaikystės metų teko pagyventi į mūsų kaimą grįžusioje XIX amžiaus balanos gadynėje. Į tą gadynę grįžome karo ir okupacijų visiškai nuskurdinti.“
„Tikriausiai daugelis žmonių šiandien, atgavus laisvę, nekenčia sovietmečio ne dėl to, kad tada nukentėjo, o kad prisitaikė, ėmė veikti pagal jo taisykles dabar lyg ir jausdami savo kaltę.“
„Okupacinis bolševikų režimas kūrė nebūtį, kurios šiandien tiek daug liko nušluotuose kaimuose ir apleistose žemėse, mūsų ir mano prisiminimuose.“
„Niekada nebuvo tiek daug smagių pasakojimų bei anekdotų kaip karo metu ar sovietmečiu, kur nors susispietus, pažįstamų ratelyje. O juk laikas buvo labai nesmagus ir net nejuokingas. Kažkodėl laisvi mažiau juokiasi.“
Ir kelios filosofinės sentencijos:
„Žemėje nėra nieko labiausiai nepaaiškinamo, nuostabiausio, nesuprantamo už gyvybę, kurią, rodos, Kažkas turi matyti, gal net ja grožėtis."
„Vien tik gyventi yra per maža, reikia dar Kažko, kas nėra tik gyvenimas. O kas tai, nežinau, iki šiolei.“
September 25, 2023
Neskubėdama skaičiau ir su pasigėrėjimu gėriau kiekvieną žodį. Nuostabiai valdoma plunksna, skoningas humoras, atviri pasidalinimai, supykinti galintys praslinkusio karo likučiai, kuriuos dėl kalbos vaizdingumo gali ne tik įsivaizduoti, bet ir užuosti...
Nepaisant lengvesnių ir sunkesnių laikotarpių, autorius jaunystės atsiminimus perteikia šviesiai, pozityviai, vertindamas ne tik tuometinį matymą, bet ir dabartinį požiūrį bei jo kitimo priežastis.
Buvo įdomu matyti kaimo kultūrinį ir socialinį pokytį nuo šeima-giminyste grįstos bendruomenės iki sovietmečiu perkonstruotų dirbtinių bendruomenių. Įvairūs simbolinę reikšmę turėję daiktai, veiksmai, ritualai ir ju pokytis leido papildyti įspūdį apie sovietmečio poveikį žmogui.
Nepaisant lengvesnių ir sunkesnių laikotarpių, autorius jaunystės atsiminimus perteikia šviesiai, pozityviai, vertindamas ne tik tuometinį matymą, bet ir dabartinį požiūrį bei jo kitimo priežastis.
Buvo įdomu matyti kaimo kultūrinį ir socialinį pokytį nuo šeima-giminyste grįstos bendruomenės iki sovietmečiu perkonstruotų dirbtinių bendruomenių. Įvairūs simbolinę reikšmę turėję daiktai, veiksmai, ritualai ir ju pokytis leido papildyti įspūdį apie sovietmečio poveikį žmogui.
March 11, 2024
Tu toks esi galingas, tai turi žinoti net ir tai, kad Tavęs nėra!
jeigu knyga būtų senelis
jeigu knyga būtų senelis
April 13, 2020
Malonus, lengvas, lyriškas, švelnus tekstas apie Marcelijaus Martinaičio vaikystę: jo draugus, namus, karo siaubus, gamtos svarbą, kariuomenę, gyvenimo būdą, papročius, tikėjimą. Man labai patinka domėtis, kaip anksčiau gyveno žmonės, todėl knyga labai patiko (nors daug kas jau buvo žinoma). Joje daug atradau savęs. Pasirodo, ne aš viena mąsčiau, kur buvau, kai manęs dar nebuvo ir kur būsiu, kai manęs nebus arba kiek daug žmogui suteikia gamta ir buvimas joje. Buvo gera skaityti.
June 14, 2025
Iš kur mes atėjome, kaip ir kodėl ėjome, kodėl ir kuo tapome. Man ši knyga apibendrina tai, ko nepaklausiau savo senelių. Nes tada, kai turėjau ko paklausti, man nerūpėjo. O kai parūpo, paklausti nebebuvo ko.
Giliai, keliais sluoksniais surašyti prisiminimai, siekiantys kur kas toliau ir plačiau nei vieno žmogaus gyvenimo istorija. Tai visos tautos istorijos, papročių ir ritualų pynė, kurią atpindamas glaudi tą knygą vis arčiau širdies su vis dažnėjančiu atodūsiu "vajė, nežinojau...".
Viena iš tų knygų, kurią pasiskolinau iš bibliotekos, o perskaičiau įsigijau ir asmeninį egzempliorių. Nes noriu, kad perskaitytų ir mano artimiausi. O ir pati turbūt grįšiu ne kartą.
Giliai, keliais sluoksniais surašyti prisiminimai, siekiantys kur kas toliau ir plačiau nei vieno žmogaus gyvenimo istorija. Tai visos tautos istorijos, papročių ir ritualų pynė, kurią atpindamas glaudi tą knygą vis arčiau širdies su vis dažnėjančiu atodūsiu "vajė, nežinojau...".
Viena iš tų knygų, kurią pasiskolinau iš bibliotekos, o perskaičiau įsigijau ir asmeninį egzempliorių. Nes noriu, kad perskaitytų ir mano artimiausi. O ir pati turbūt grįšiu ne kartą.
March 31, 2023
'Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau?'
MM čia mažiau nei būtų galima tikėtis.
Tačiau man kaip tik patiko, kad tai daugiau jo vaikystės/jaunystės laikmečio ir mūsų nykstančios (o gal jau ir išnykusios) senosios kaimo kultūros biografija. Antrojo pasaulinio karo prisiminimai skambėjo taip, lyg skaityčiau dabartinio karo Ukrainoje kroniką.
MM čia mažiau nei būtų galima tikėtis.
Tačiau man kaip tik patiko, kad tai daugiau jo vaikystės/jaunystės laikmečio ir mūsų nykstančios (o gal jau ir išnykusios) senosios kaimo kultūros biografija. Antrojo pasaulinio karo prisiminimai skambėjo taip, lyg skaityčiau dabartinio karo Ukrainoje kroniką.
December 22, 2024
Labai gerai. Daug konteksto apie lietuvišką kaimą, kuris paaiškina ir daugelį dalykų apie šiandieninę mūsų visuomenę.
January 22, 2016
Šioje knygoje man pritrūko paties Martinaičio. Jo asmenybės, charakterio bruožų atskleidimo, asmeninių išgyvenimų, nuotykių, potyrių (juk vaikystės/jaunystės laikmetis aprašomas)...
April 20, 2024
Nostalgiška ir neįtikėtinai gili knyga. Gili savo autentiškumu, paprastu ir tuo pat metu nenusakomu poetiškumu.
Displaying 1 - 16 of 16 reviews