[...] kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama.
Paskenduolę rūpestingai guldau į knygų lentyną šalia atstumtų bei kenčiančių Jono Biliūno veikėjų ir Žemaitės Katrės. Seniai ir beskaičiau lietuvių literatūros kūrinį, kuriame beveik kiekvienas sakinys būtų sklidinas nepasidalinto liūdesio ir absoliučios vienatvės. Paskutiniųjų apsakymo puslapių nemačiau pro ašaras. Neatrastos paguodos ir tylaus skausmo tragedija.