Kodėl anglai nemėgsta kviestis svečių į namus ir žavisi visokia bjaurastimi? Apie ką jie svajoja visą gyvenimą ir kokia yra svarbiausia angliško auklėjimo misija? Kodėl džinas geriamas su toniku, o guvus protas laikomas beveik beprasme akrobatika? Kodėl sodininkystė mažutėliame namo sklypelyje arba laivų modelių kūrimas iš degtukų anglui daug svarbiau už rimčiausią darbą? Galiausiai, kodėl anglai taip myli savo šalį ir kuo Anglijoje iš tikrųjų verta pasimėgauti?
Mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, Vilniaus statybos technikume, vidurinį mokslą baigė vakarinėje mokykloje. Dirbo P. Eidukevičiaus odos ir avalynės fabrike. Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų kalbą (nebaigė). Dirbo Lietuvos radijo užsienio laidų skyriuje, leidykloje „Vilnius In Your Pocket“, Baltijos šalių laikraštyje „The Baltic Independent“. Nuo 1995 m. gyveno ir kūrė Londone, dirbo BBC redaktoriumi bei vertėju. 2011 m. grįžo į Lietuvą. Šiuo metu gyvena Vilniuje. Dažniausiai rašo „Lietuvos rytui“, „Pinigų kartai“, veda BTV laidą „Užkalnio 5“.
Kiek kartų girdėjau: Jo jo jo, dabar šūdą jis rašo, bet pirmos Užkalnio knygos tai geros. Tu patikėk.
O aš kvailelis tikėjau.
Atsiverčiau su viltimi. Galvojau sulaužysiu žanrą ir duosiu Užkalniui pozityvią recenziją. Juk jam reikia šiuo metu palaikymo, ne?
Iš pradžių knyga skaitėsi lyg skirta jokio išsilavinimo neturinčiam bulvei. Ar žinojot, kad Anglija nėra tapati Jungtinei Karalystei, o Škotija tai dar kitas dalykas? Išnašose Užkalnis paaiškino, kas yra: simbiozė, Žvėryno rajonas, viešbučio minibaras, paparacas, dermatinas ir Adam Smith.
Buvo dėmesio vertų skyrių, kurie įžiebdavo viltį. Bet greit priėjau vietą, kuri mane privertė suabejoti savo sveiku protu.
Užkalnis, Anglijoje pragyvenęs 10 metų, parašė šią pastraipą:
“Siekti tobulybės ir išskirtinumo — ne angliško charakterio bruožas. Jau nuo mažens vaikams skiepijama, kad kiekvienas gali groti smuiku, šokti baletą ir dainuoti (tereikia nusipirkti vadovėlį ir kantriai atlikti pratimus), todėl šalis per daug negarsėja nei kompozitoriais, nei žymiais atlikėjais, nei aktoriais, nei mokslininkais, nei sportininkais.”
Negalėjau patikėti, kad tai perskaičiau. Išsikviečiau greitąją, išvežė, padarė magnetinio rezonanso tomografiją, sako lyg neišsiliejęs dar kraujas į smegenis. Tada daktariukui daviau paskaityt šitą pastraipą, jis iškart paleido smurtinį šliauką ir neteko sąmonės.
Sakykim nesvarbu, kad anglai pastatė šiuolaikinio mokslo pagrindus, išrado per daug sporto šakų ar paleido vieną po kito The Beatles, The Rolling Stones, The Who, Cream, Pink Floyd ir taip toliau.
Sakykim Užkalnis turėjo omeny, kad anglai pastaruoju metu nieko gero neparodė. Kai jis rašė tas eilutes, Daniel Day Lewis jau turėjo du oskarus ir buvo laikomas vienu geriausiu gyvu aktoriumi, švelniai tariant. Bet ir be jo buvo populiarių ir apdovanotų aktorių kaip Christian Bale, Kate Winslet, Judi Dench, Michael Caine. Netikrinau, bet regis jie anglai. Jei šie netinka, galiu rast dešimt panašaus meistriškumo.
Christopher Nolan ir Ridley Scott ne režisieriai? Net jei anglai turėtų vieną patį Hitchcock’ą, to užtektų. Daug kam užtektų turėti vieną patį Charlie Chaplin’ą.
Tik iš tuometinių atlikėjų nieko gero neradau, atmetus Coldplay, Oasis, Amy Winehouse, Radiohead, Arctic Monkeys, Adele ir tokį mažai žinomą bičiuką, tikrai nelaikomą vienu geriausiu visų laikų muzikos kūrėjų — David Bowie.
Aš galvojau, kad anglai paklojo kultūrinius Vakarų pamatus, bet pasirodo šalis per daug negarsėja talentais. Ačiū, daug išmokau iš šios knygos.
Ką supratau skaitydamas — ji parašyta gryno kaimiečio. Bičas gyveno Anglijoje dešimtmetį, nepadėjo.
Kai matai kur ieškot, Užkalnio kaimietiškumas išlenda visur. Štai citata kur Užkalnis rekomenduoja linksmą laiką Anglijoje:
“Jei kur nors važiuosite traukiniu ir žmonių bus ne per daug, stotyje arba net perone nusipirkite puodelį kavos ar arbatos, uždengtą dangteliu (nors dydis dažnai labiau primena mažą kibirėlį): taip dauguma anglų keliauja į darbą. Karštas gėrimas anglui — jo konstitucinė teisė.”
Iškart po to Užkalnis baisiu nustebimu aprašo Londone įsikūrusias kiniškas All You Can Eat vietas. Tarsi atpasakodamas kelionę iš legendinio aukso miesto El Dorado, Užkalnis skaitytoją patikina, kad tikrai gali valgyt kiek nori, bet apgauti ir pavalgyt kartu su draugeliu nepavyks — nes tie kiniečiai mat skaičiuoja lėkštes.
Priminsiu, knyga išleista 2009 metais.
Ir tuomet po biškį supranti, kad tai Užkalnio knyga pačiam sau. Prakutęs kaimietis, besigėdydamas savo neišmanymo, ieško už save kvailesnių, kad jiem paaiškintų gyvenimą.
Trečdalis knygos vertas dėmesio, turi mėsos. Jei nežinočiau, kuo virs Užkalnis, sakyčiau tai padorus startas iš rašytojo, kuriam reikia išmokti disciplinos, struktūros ir labiau save kvestionuoti.
Bet mes žinom, kas iš Užkalnio gavosi ir liūdna, jei tai yra geriausia ką jis kada parašė.
Užkalnis žurnalistas ir Užkalnis rašytojas man yra du skirtingi dalykai, nes pirmojo nelabai mėgstu (nebent rašytų apie maistą: tada pasakyti "neskanu" neišeina, nors teoriškai tai būtų vienintelis kontekstas, kur tikrai tokią frazę pavartoti galima), o štai knygas, parašytas be trollinimo ir kitokio išsidirbinėjimo, skaityti žiauriai smagu, ir besiperskaito itin greitai. Vieną žvaigždutę numušu ne dėl to, kad nepernešu Užkalnio politinių pažiūrų (tai būtų nelogiška, nes per daug mano mėgstamų megatalento menininkų buvo fašistai, komunistai ir dar kokie nors ekstremistai, vienu žodžiu - be ryšio, bet turbūt visi taip galvotų, nes gi jei autoriaus nemėgsti, tai būtinai visus jo darbus turi vertinti neigiamai), o dėl to, kad įvelta pora liapsusų ("visi itališki žodžiai baigiasi balsėmis, todėl ši kalba žmonėms atrodo tokia graži" - ką? čia rimtai? AMOR mio. BEN fatto. CON te e PER te. DEL mio amico. Vivere a EST, OVEST, SUD, NORD. etc, etc.), ir todėl, kad... norėjosi daugiau puslapių, nes įdomiausia skaityti apie svetimą šalį ir būna tada, kai autorius puikiai perpratęs vietinių žmonių mentalitetą, ir moka kitiems apie tai papasakoti. Kūl.
Visai malonus skaitalas, kai beviltiškai neturi ką veikti. Nepasakyčiau, kad mane būtų praturtinęs žniomis apie Angliją ir jos žmones. Tiesiog rašymo stilius visai malonus ir lengva ironija labai tinka. Neblogai visai, bet būčiau mieliau paskaičius ką nors kitą, jei būčiau turėjus po ranka...
Tā kā pati pieredzēju tik ļoti daudz ko no A. Užkalna rakstītā, maz kas mani pārsteidza un maz kas grāva stereotipus. Viss jau bija sagrauts iepriekš. Varu ar putām uz lūpām piekrist autora apgalvojumam, ka ikvienam ir jāvēro un jācenšas izprast un izskaidrot nesakritības, kas novērojamas angļu un latviešu (lietuviešu) ikdienā un dzīves kārtībā, nevis vienkārši dusmoties uz angļu „stulbumu”.
Priminė laikus, kai autorius keliavo po pasaulį, rašė straipsnius žurnalui 'Istorijos', ir nekantriai laukdavau kiekvieno numerio. Puikus pastabumas žmonių elgesio detalėms, įtraukiantis istorijos pasakojimas. Likau maloniai nustebinta.
Gera knyga padedanti ieškantiems tikros Lietuvybės. Knygoje autorius pateikia lietuviams neįprastus anglų papročius, kuriuos mums sunku yra suprasti. Knyga nėra tik "compare and contrast" principu parašytos esė. Joje galima rasti daug įdomių faktų apie pačią Anglijos imperiją ir jos papročius ir keistenybes. Vienas geras dalykas planuojantiems keliauti į Angliją yra sąrašas, su įdomiomis Anglijoje lankytinomis vietomis. Panašu, kad autorius įdėjo daug laiko kompiliuodamas šį sąrašą. Gero skaitymo :)
Nustebinusi knyga - malonus, netgi, sakyčiau, draugiškas autoriaus tonas, informacija surinkta iš savų patirčių plius istorijos - tokią knygą tikrai įdomiau skaityti, nei kieno nors klišines liaupses (arba kritiką) Anglijoje pabuvojus vos savaitę kitą. Taip pat patinka autoriaus atidumas detalėms, žmonėms, aplinkai apskritai. Andrius Užkalnis man atrodo vienas labiausiai išsilavinusių šalies rašytojų. Sutiksiu su viena iš skaitytojų, kad Užkalnis rašytojas man patinka labiau nei Užkalnis žurnalistas, tačiau tik negrožinės literatūros. Jo romanus prisijaukinti man kol kas dar sunku.
I liked the author's perspective of the country and it seems that he has done quite the amount of research to write this book. Some information found in the book may have helped me to understand England better but I wouldn't call this book a guide to England. To know you have to see it yourself. Don't be silly and rely on just a book.