Das Wolfsmädchen: Flucht aus der Königsberger Hungerhölle 1946

by Christian Hardinghaus

Im Februar 1946 trifft die elfjährige Ursula Dorn einen fatalen Entschluss. Sie lässt ihre Familie in den Ruinen Königsbergs zurück, um sich selbst vor dem Hungertod zu retten. Seit Kriegsende sind in der von den Sowjets besetzten Stadt über 70.000 Deutsche durch Hunger, Krankheiten und Gewalt verstorben, werden bis aufs Skelett abgemagerte Frauen vergewaltigt, erfrorene Säuglinge bleiben in ihren Kinderwagen zurück. Rund 20.000 verwaiste Kinder ziehen bettelnd durchs nördliche Ostpreußen. Ursula erträgt das Elend nicht mehr; sie schleicht sich in einen russischen Güterzug und fährt bis nach Kaunas, wo litauische Familien sich um deutsche Kinder kümmern. Ursula kommt zu Kräften, reist zurück und kann ihre Mutter befreien. Ihre Geschwister allerdings muss sie zurücklassen. Und auch das gelobte Land verändert sich, es tobt ein erbarmungsloser Partisanenkrieg. Fortan werden Familien, die "deutsche Faschistenkinder" verstecken, in Gulags transportiert. Die Kinder sind gezwungen, sich in die Wälder zurückzuziehen und dort wie Wölfe zu hausen.

312 pages, Kindle Edition

Published September 29, 2022

About the author

About the Author

Dr. Christian Hardinghaus, born in 1978 in Osnabrück, Germany, is a German writer, historian, and media researcher with a Ph.D. A versatile author who moves skillfully between non-fiction and fiction, his works are consistently characterized by thorough historical research and psychological depth. He lives with his wife and two children in his hometown of Osnabrück, where he works as a full-time writer. Visit his official website at christian-hardinghaus.de for more information about his work and upcoming releases.

Academic Background

As the grandson of a doctorate-holding historical scientist, his fascination with history was practically laid in his cradle. After completing his high school education with a focus on history, he studied history, media, and literature, eventually earning his doctorate in 2011 in the field of propaganda and prejudice research. He rounded out his academic training with studies in psychology, pedagogy, and didactics, qualifying as a high school teacher for history and German. His research focuses include World War II, propaganda, everyday life in the Third Reich, and true crime phenomena.

Literary Work

Hardinghaus's literary portfolio encompasses both non-fiction books and novels, including thrillers. His non-fiction works and biographies document historical facts and extraordinary life stories, with particular emphasis on making history not just informative but experiential.

Among his most renowned works are the biography "Ferdinand Sauerbruch und Charité," exploring the life of the master surgeon and misunderstood resistance fighter, and "Das Wolfsmädchen" (The Wolf Girl). His scholarly work "Kriegspropaganda und Medienmanipulation" (War Propaganda and Media Manipulation) has been highly praised in academic circles.

Hardinghaus is particularly known for his "Generationen Reihe" (Generations Series), comprising "Die verdammte Generation" (The Cursed Generation), "Die verratene Generation" (The Betrayed Generation), and "Die verlorene Generation" (The Lost Generation). This remarkable series is based on over 100 interviews with witnesses of World War II, providing invaluable historical documentation through oral history.

His most internationally recognized work is "Verschollen in Panama" (Lost in Panama), investigating the mysterious disappearance of Kris Kremers and Lisanne Froon. His most popular novels include "Ein Held dunkler Zeit" (A Hero of Dark Times), "Drei Tage im Feuer" (Three Days in Fire), and "Die Buchhändlerin von Königsberg" (The Bookseller of Königsberg).

International Presence

Due to growing international demand for Hardinghaus's non-fiction works, he has begun publishing several of his books in English. These translations include "The Cursed Generation," "Hitler's Lost Boys," and "Hitler's Betrayed Daughters" from his Generations Series, as well as "Still Lost in Panama," the English version of his investigation into the Kremers-Froon case. This expansion into the English-language market reflects the universal relevance of his historical research and storytelling.

Journalistic Background

His career as a writer began at the Neue Osnabrücker Zeitung, where he gained valuable experience as a local journalist. Over the years, this developed into extensive journalistic work for renowned media outlets such as P.M., Psychologie Heute, and Gala. As a member of the German Association of Specialized Journalists, he actively works to strengthen serious journalism.

Knowledge Transfer and Media Presence

Today, Hardinghaus shares his expertise through lectures at schools and universities on historical topics, media education workshops, expert commentary in German and international media, and regular appearances on radio and television.

Reviews

[Simona · Rating 4 out of 5]

Knyga „Vilko mergaitė“ – stipri, paveiki, išsami istorinė knyga, kurioje faktai persidengia su asmenine Ursulos Dorn istorija. Tai labai įdomus būdas atskleidžiant istorinę tiesą neleisti pamesti dėmesio, nuplaukti ties skaičiais, bet asmenine istorija grąžinti į įvykių verpetus. Toks pasakojimo stilius man iš esmės labai tinka. Esu pastebėjus, kad apibendrinantys skaičiai man visad plaukia pro šalį, nes sunku suvokti jų mąstą, tačiau tikra, žmogaus atsiminimais iliustruota istorija leidžia pajausti, grįžti, sustoti, įsidėmėti.

Knyga nuodugni, tačiau kartais informacija man atrodė perteklinė, pasikartojanti. Labai keista buvo pabaigoje išvysti dar pridėtą ir žydų, ir kelių, tiesiogiai nesusijusių su knygos veikėja, žmonių istorijas. Platus žvilgsnis, tiesa. Bet ar išties reikalingas šiai temai?

Man, bakalauriniame darbe rašiusiai apie Lietuvos partizanus, buvo labai įdomu savo galvoje susieti šį judėjimą su vilko vaikais, užsitvirtinau kaip dvi persidengiančias, šalia viena kitos vykusias istorijas. Gavau atsakymą į klausimą – kodėl galimai kilo pavadinimas „vilko vaikai“, kurį ne visi šiuo terminu vadinami pripažįsta.

„Nuo vėlyvų viduramžių, remiantis legenda apie Romulą ir Remą, vilko vaikais vadinami pamestinukai, augę be tėvų, toli nuo žmonių civilizacijos gamtoje ir iš dalies socializavęsi su gyvūnais.“

Sužinojau, kad Kionigsberge gimė Imanuelis Kantas. O skaitydama ir vėl ieškojau Prūsijos žemėlapių ir jos istorijos. Knyga švietė ir mokė.

Karo žiaurumus, o ypač žiaurumus prieš moteris ir vaikus visad skaitau su didžiausiu skausmu. Vis galvoju, kam man to reikia. Nenoriu. Nenoriu. Stengiuos taip skaityt, kad ilgam neliktų, kad bėgtų kaip vanduo nuo manęs, o kiekvieną kart vis tiek lieku sušlapus, įskaudinta. Neįmanoma, kad tokie įvykiai nesukrėstų ir nepaliestų. Man neįmanoma.

Ir dar – Ursulos mamos VISĄ istoriją iki pat jos galo nesupratau, ji mane pykdė. Negaliu apsakyt, kaip kiekviename žingsnyje irzau. Kad ir ką ji darė. Ir neviltį kėlė Ursulos toks begalinis prisirišimas prie tokių toksiškų santykių. Uf!

Šioje knygoje netrūko ir žinių, ir emocijų, o tai labai stiprus duetas.

[Justina · Rating 5 out of 5]

Sukrečianti istorija. Ši knyga turi būti privaloma mokyklų skaitinių sąraše. Dauguma jaunimo taip įnikę į materialius turtus, depresuojantys dėl menkiausio menkniekio. Perskaičius šią knygą savo gyvenimą matai iš kitos perspektyvos ir imi vertinti paprastus dalykus.

[Milda Vaškevičienė · Rating 4 out of 5]

Stipru, paveiku, jautru... Aišku, skaudėjo skaitant ir galvojant, ką tiems žmonėms tuo metu reikėjo išgyventi. Gaila, labai labai gaila, kad tai vyko. Visi tie karai, kurie ir dabar tebevyksta, prašau, tegul greičiau baigiasi... Tiek nekaltų žmonių kenčia, tai taip baisu ir nesuvokiama. Padėk Dieve visiems ištverti tą siaubą, laikytis ir išgyventi.
Mėgstu istorines knygas, ypač papasakotas pačių tai išgyvenusių žmonių. Ši ne išimtis, labai palietė, išgyvenau kartu su pagrindine veikėja Uršula. Ir tik galiu pagalvoti kiek jai teko būnant vaikui išgyventi, kokia ji stipri, drąsi mergaitė buvo, kaip sugebėjo nepalūžti ir dar pakovoti už kitus. Norėčiau šią moterį stipriai apkabinti ir padėkoti. Už tai, kad kalba, už tai, kad leidžia mums žinoti, kas buvo praeityje, kas vyko tuo metu, tai reikia žinoti, to negalima pamiršti. Ir skaitydama didžiavausi lietuviais, jog jie buvo tokie atjautūs vadinamiems vilko vaikams, vokietukams, kad juos priėmė, paglobojo, pamaitino, suteikė pastogę ir išgelbėjo ne vieną gyvybę. Tikrai buvo įdomu skaityti ir knygos gale esančios nuotraukos pagyvino tekstą. Džiaugiuosi palietusi istorinę temą, nors ir skaudi buvo, bet verta žinojimo ir atminimo. Sukrėtė iki širdies gelmių. Rekomenduoju pasidomėti šiuo laikotarpiu ir susipažinti su "Vilko vaikais", jų istorija.

[Toshkis · Rating 4 out of 5]

Tai antroji knyga vilko vaikų tematika, kurią skaitau. Knyga patiko, puikus asmeninių išgyvenimų ir istorijos faktų derinys, nors prisipažinsiu kas liečia istorinius įvykius daug atmintyje neišliko. Po tokios gausos knygų žydų tematika, įdomu praplėsti akiratį ir pažvelgti iš kitos pusės, kas dėjosi kitur. Buvo skaudu, buvo graudu, patiko knygos pabaigoje įterptos kitų vilko vaikų pasakojimai.

[Diana Brunner · Rating 5 out of 5]

Labai labai patiko; ir autentiška istorija, ir daug istorinės informacijos vienoje knygoje.

[Jonas Moonstomper · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga, privalo perskaityti kiekvienas. Suprasti kas yra rusas ir dar kartą įsitikinti, kad gero iš jo nelauk...

[Vakarė Balandytė · Rating 5 out of 5]

tikras lobis apie užmirštą, bet neseną istoriją!!

[Kirsten · Rating 3 out of 5]

Bevor ich den Titel das erst Mal gehört hatte, wusste ich nichts von den Wolfskindern gehört. Natürlich habe ich von dem, was während des zweiten Weltkriegs in Ostpreußen geschehen ist, gelesen und gehört. Dass es aber Kinder gab, die nach Litauen geflüchtet sind, weil sie sonst verhungert wären, wusste ich nicht. Die Biografie von Ursula Dorn steht für viele von diesen Kindern, aber sie sticht auch aus der anonymen Masse heraus. Sie wirkt stärker als die meisten anderen in ihrer Umgebung, egal ob Kind oder Erwachsener. Das muss sie sein, denn von ihrer Mutter kann sie keine Hilfe erwarten. Sie macht auf mich den Eindruck, als ob sie schon vor dem Krieg mit ihrer Rolle als Ehefrau und Mutter überfordert ist und der Krieg verstärkt diese Überforderung noch. Ursula wird zur Ernährerin der Familie, aber irgendwann wird ihr die Aufgabe zu groß und sie steigt in den Zug nach Litauen.

So einfach, wie es klingt, ist es nicht. Ursula reist mehrmals zwischen Litauen und Königsberg hin und her und nimmt irgendwann auch ihre Mutter mit. Aber es ist eine Zweckgemeinschaft und bald überwiegt wieder die gegenseitige Abneigung. Ursula hat aus ihrer Situation das Beste gemacht. Wie sie das geschafft hat, weiß sie selbst nicht. Sie hatte einen unbändigen Überlebenswillen und vielleicht auch das kleine bisschen Glück, das es gebraucht hat und sie ist sich dessen bewusst. Aber sie hat auch einen hohen Preis bezahlt. sie hat lange gebraucht, um Menschen, besonders Männern wieder zu vertrauen. Innerlich ist die immer bereit, wieder fliehen zu müssen. Das sagen viele, die in der gleichen Situation waren wie sie. Alle mussten mit ihren Traumata alleine fertig werden und so leiden viele immer noch unter den Folgen.

Eines von vielen Schicksalen, das unter den Teppich des Vergessens gekehrt wurde. Keine schöne, aber eine wichtige Geschichte.

[Ieva Lasytė · Rating 4 out of 5]

Skaitant visą laiką sukosi klausimas "kaip?". Kaip išgyventi, kai neturi nieko tik save. Kai gali kliautis tik savimi ir tam tikra prasme turi pasirinkti kovoti ar pasiduoti. Kai vidinis noras išlikti padeda išgyventi, bandyti padėti kitam, o kartu ir bandyti tikėti, kad ateitis bus šviesi. Bandyti žvelgti į savo traumas ir su jomis kovoti, gal net nugalėti.
Buvo skaudu skaityti, nes žinai, kad tai tikra, kad tai tikra istorija, kad tai patyręs žmogus (tam tikra prasme) negavo tikmamos pagalbos. Nes apie tokį dalyką kaip psichologinė pagalba, pradėjome galvoti ir teigti tik XXI amžiuje.
Karas niekada neatneša nieko gero, net ir karo laimėtojai negali tuo džiaugtis, nes kraujas teka upeliais. O karą išgyvenusieji nevisada sulaukia tinkamos pagalbos.
Kuo daugiau tokių knygų, kuo daugiau tokių istorijų. Užrašykime jas kol dar galime, kol liudininkai dar yra gyvi.
P. S. Buvo labai gera, kaip Lietuvos pilietei, sulaukti gero žodžio apie mano tėvynę - Lietuvą.

[Mažena Demčenko · Rating 4 out of 5]

Tai tikrais faktais paremta istorija apie išgyvenimą po Antrojo pasaulinio karo viena tų knygų, kurios parodo kitą medalio pusę, apie kurią retai kalbama. Labai stipru, sukrečiama, skaudu. Atskleidžiama, ką reiškė būti pamirštam vaikui, likusiam griuvėsiuose, tarp bado, smurto ir nežinios.

Tačiau man asmeniškai skaitant trūko vientiso pasakojimo. Knyga perpinta daugybe datų, pavardžių ir dokumentinių detalių, kurios nors ir svarbios, kartais slopino emocinį ryšį su veikėja. Jautėsi labiau istorinis liudijimas nei literatūrinis pasakojimas.

Nepaisant to – džiaugiuosi ją perskaičiusi. Ji išplečia žvilgsnį, priverčia susimąstyti ir dar kartą primena, kokia žiauri gali būti tikrovė. Rekomenduoju tiems, kurie domisi karo padariniais iš civilinės visuomenės pusės, ypač vaikų išgyvenimais.
4/5⭐️

[Inga Niau - Valickė · Rating 4 out of 5]

Ši knyga man priminė istorijos vadovėlį - ne per daugiausia jausmų, išgyvenimų, tiesiog surašyti faktai, žiaurios istorijos, ir daug istorinių datų. Patiko tai, kad autorius skyrė dėmesio Lietuvai, paminėtos mums, lietuviams, svarbios datos. Minimas valstybės vadovas V. Landsbergis, kurio dalis mūsų tautos vis dar nesugeba tinkamai įvertinti.
Sąsajos su karu Ukrainoje privertė dar kartą susimąstyti, kad šiuo metu gyvenam pakankamai ramiai, tačiau pravartu ruoštis dienai X, kuri, tikiuosi, niekada neateis.

[Birutė · Rating 4 out of 5]

Labai baisūs išgyvenimai teko vilko vaikams. Sunku patikėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje gali vykti toks nužmogėjimas, jis tęstis metų metus. Ir po to ne tik žmonės nesulaukė kažkokio kompensavimo, už tai, kad neteko absoliučiai visko ir patyrė pragaro kančias, bet ir nebuvo laikomi pilnaverčiais piliečiais mūsų visuomenėje.

Labai aktualu, kad įvykiai Kionigsberge nuolat palyginami su Ukrainos karu, prisimenami Lietuvos istorijos momentai.

[Arune · Rating 3 out of 5]

Tematika skaudi ir nevisapusiškai žinoma. Vokiečių tragedija, iš vis, per daug nuniveliuota kitų tautų sąskaita. Nors visur vyko tas pats ir taip pat, bet jie, tarsi, neturėjo teisės skųstis. Tai bet kokia informacija ir jos sklaida yra gerai. Galėtų būti privalomas skaitinys visiems mokyklose, ir dar, papildomai, visiems suaugusiems rusofilams.

Vertinant kaip knygą - labai jau kratinys prisiminimų, istorinio konteksto, psichologinės analizės ir nūdienos realijų.

[Sigita Sadauskaitė Dovydaitienė · Rating 4 out of 5]

Trečia mano skaityta knyga. Pagal sunkumą antra. Pirmoji buvo pačio vilko vaiko, berniuko anuomet, parašyta knyga. Kraupu, žiauru ir niekaip nesuprantu, kodėl Vokietijoje taip nustumta vilko vaikų istorija...
Patiko, kad rašyta ne tik apie pačios veikėjos istoriją, bet ir tuometinę istoriją, o taip pat ir keletos kitų vilko vaikų istorija minėta

[Eglė · Rating 5 out of 5]

Oi kokia stipri ir paveiki knyga! Taip išsamiai ir su istoriniais faktais pateikta Ursulos gyvenimo istorija. Labiausiai mane piktino motinos neveiksnumas ir abejingumas - vargšė mergaitė iš paskutiniųjų stengėsi išsimaitinti, užsidirbti duonos kąsniui ir... motinos rūkalams. Negana, kad pati badavo, neteko brolio ir sesers, bet dar ir jai teko rūpintis mama lyg mažu vaiku.

[Auringa · Rating 5 out of 5]

labai įdomi knyga, sunku suvokti koks ištisas siaubas vyko tuomet😞

[Kristina · Rating 5 out of 5]

This book has to be read by everyone in Europe and the rest of the World.

[Jurgita Simaityte · Rating 5 out of 5]

Privaloma perskaityti kiekvienam. Nežinoma, dar viena tragiška istorijos dalis.

[Karolina Krilytė · Rating 5 out of 5]

Knyga, paliekanti labai gilų įspūdį!

[Asta Maciulevičė · Rating 4 out of 5]

Sukrečiantis ir kartu nepaprastai įtraukiantis pasakojimas apie vienos mergaitės išlikimą pokario chaose. 1946-aisiais, sugriautame ir badaujančiame Kionigsberge, ji priversta kovoti už gyvybę – tarp griuvėsių, stingdančio žiemos šalčio ir žmonių, kuriais pasitikėti pavojinga.

Autorius remiasi realiais liudijimais, todėl kiekvienas puslapis pulsuoja autentiška įtampa ir emocijomis.

Knyga ne tik apie išlikimą, bet ir apie vidinę stiprybę, atkaklumą bei viltį, kuri neužgęsta net pačiose juodžiausiose aplinkybėse. Skaitydama vis jaučiau, kad tai istorija, kuri išliks su manimi ilgai po paskutinio puslapio.

Pirmiausia – tai kūrinys, kuris supurto. Jame daug žiaurių momentų: seksualinis smurtas, prievarta, badas, mirtis. Visa tai pavaizduota atvirai, be užuolankų ir metaforų tarp eilučių. Puiki istorijos pamoka, tačiau tikrai ne jautriam skaitytojui, nes skaityti sunku, nes tenka daryti pauzes. Puslapiai ne tik pasakoja apie karo baisumus – jie priverčia juos dar kartą ir dar kartą permąstyti ir iš tos būsenos ne taip paprasta man buvo atsitraukti.

Tema apie vadinamuosius „vilko vaikus“ nėra plačiai išplėtota, todėl vertinga, kad knygoje pateikiama nemažai konkrečių faktų. Vis dėlto šaltiniai riboti, o liudytojai/aukos dažnai sunkiai atsiveria – ir tai visiškai suprantama, nes pasakoti apie tokį skausmą yra tarsi vėl ir vėl besti į save aštriausiu peiliu.

Istorija glaudžiai susijusi su Lietuva, todėl ji mums ypač artima ir svarbi, o dabartinių pasaulio įvykių kontekste – ir itin aktuali.
Vis dėlto pasakojimas vietomis pasirodė kiek nenuoseklus – norėjosi stipresnės struktūros ir ryškesnio išpildymo. Tačiau nepaisant to, knygos emocinis svoris ir autentiškumas užgožia visas silpnesnes vietas.

VERDIKTAS:
giliai sujaudinanti ir verta kiekvieno skaitančiojo dėmesio. Tik ne ypač jautraus. Po tokios knygos yra rizikos perkelti vaizdinius net ir į sapnus. Įvertinkite savo atsaparumą dideliam emociam krūviui.

Ačiū leidyklai už padovanotą knygą! Visos mano mintys - iš širdies ir be filtrų.
Mano knygines (ir ne tik) keliones galite stebėti https://www.instagram.com/skaituole/