Knygoje surinkti poetiniai ir ne poetiniai, neišvengiamai ironiški, bet viduje lyriški, o neretai ir skaudžiai dramatiški autoriaus kūriniai; yra tarp jų populiariomis dainomis virtusių tekstų, yra tokių, kurie turi potencijų jais tapti, esama ir tokių, kurie niekados nebus dainuojami, tačiau vis tiek įstengs sugraudint ar pradžiugint sielą. Nuotaikinga knyga, kurioje greta pirmosiose knygose skelbtų kūrinėlių rasime ir visai neseniai parašytų opusų, nestokojanti ne tik kandžios išminties, bet ir jautraus žmogiško gerumo. Maždaug tai, ko ir galėtų laukti sunkmečio sutrikdytas, ne pats kvailiausias, tačiau vilties vis dėlto neprarandantis pilietis.
Monumentalios apimties misteriją sudaro iš poezijos, dramos ir prozos fragmentų sudėtos keturios dalys, kurios, kaip klasikams įprasta, jautriai atskleidžia metų laikų kaitą: „Pavasario basliai“, „Vasaros vėpūtiniai “, „Rudens grybai“, „Žiemos žarijos“.
Tu – prologas, aš – epilogas, Aš – šaka, o Tu – visas sodas. Kai žiūriu į Tave – man bloga Ir taip liūdna, kad net atrodo:
Pabučiuotų – ir pasikartum Eilėraštį pasirišęs... Mes tokie nepanašūs, tartum Aš – iš kubilo, Tu – iš Paryžiaus.
Juozas Erlickas gimė Stalino mirties dieną, 1953 m. kovo 3d. Svirkančiuose (Akmenės r.).
Baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, 1971-75 m. studijavęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbęs Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, pirmąją humoreskų knygą „Kodėl?“ išleido 1979 m.
Nepriklausomybės metais tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu (erlickynė).
Knygoje „Raštai ir kt.“ (1987) Erlickas atsiskleidė kaip plačios žanrinės skalės humoristinis rašytojas, gebąs sujungti parodijinių eilėraščių ciklus, epigramiškus rubajatus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas į mozaikinę stambaus kūrinio kompoziciją, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas - juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų satyrinei literatūrai.
Kaip ir kitos Juozo Erlicko knygos, ši taip pat stebina neišsenkama ironija, saviironija ir ypatingu erlickišku jumoru. Malonu ir lengva skaityti, tačiau taip pat toks knygos stilius ir žanras verčia stabtelti, apmąstyti autoriaus žodžius ir sudėtas mintis.
Erlickas - išskirtinio humoro artistas. Lietuvoj tokio daugiau nerasi. Gaila tik, kad pagrindinė jo tema - politika. Ja nesidomiu, dėl to daug puslapių buvo praversta. Man labiausiai patinka jo trumpieji (kelių sakinių) šedevrai.