Gerųjų žmonių šešėliai

by Genovaitė Bončkutė-Petronienė

Pacientai psichoterapeutams kas dieną išpažįsta paslaptis, kuriomis su niekuo nedrįsta pasidalyti. Jų klausymas virsta privilegija. Paslaptys leidžia pažvelgti iš užkulisių, todėl kaukės tampa visiškai nebeįdomios.

O kai kada jos padeda kurti tekstus, atsirasti tam, kas ilgai tūno slapčiausioj kertėj. Menas – kaip neišsemiama išpažinčių kaupykla. Matyt, rašytojai kur kas giliau atskleidžia žmogų, negu psichologai. Kalba yra ne tik logika, žodžiai, bet ir sakinių skambėjimas, intonacijos.

Genres: Psychology

224 pages, Paperback

First published January 1, 2010

Reviews

[Lina Palevičienė]

pabaigiau skaityt iš smalsumo, vis tikėjausi kažkaip įsivažiuoti, nepavyko, o rašymo stilius visai man nepatiko

[Sigita]

Įdomu apie tipažus, bet ilgainiui buvo nuobodu. Gal labiau praktikams?

[Dovilė Šipelienė]

Man visai buvo įdomu, tik nerekomenduočiau žmogui, kuris nesidomi psichologija. Ši knyga, tai galimybė pažvelgti į labai kitokiú žmoniú galvas, ar tiksliau į pasaulį jú akimis. Tas jú pasaulis man pasirodė labai svetimas ir dažnai liūdnas. Momentais stebėjausi, kad
išties tarp genialumo ir beprotystės plona riba…

[Jurgita Aleksandravičiūtė]

- Išpažintyje svarbiausia ne tai, kas buvo pasakyta, tačiau kad tai buvo pasakyta kitam. Žmonėmis mes tampame per kitus.

[Ramune Ko]

Nusipirkau laukdama draugės, sėdėjau kavinėj ir negalėjau atsiplėšti. Neturėjau didelių lūkesčių, bet kas galėjo pagalvoti, kad kitų žmonių išpažinčių skaitymas suveiks kaip terapija. Autorė akivaizdžiai turi dovaną ne tik klausytis, bet ir rašyti. Perskaičiusi varčiau iš naujo, kai kurias mintis pasibraukdama. Atrodytų, nieko naujo nesužinojau, tik tiek, kad mes visi fucked up. Bet vis tiek jautresnis skaitytojas nejučia auginas kažkokį empatijos daigą - galvoji apie tas istorijas ir kai kuriuos herojus nori priglausti, nes niekas gyvenimuose jų neglaudžia.
Patiko ir pačios autorės refleksijos (nors vietomis ištęstos), įtaigūs pasakojimai apie patirtas keliones, meditacijas, sportą.
Knygą rekomenduosiu draugams ir tikriausiai padovanosiu vienam kitam žmogui Kalėdoms.
Dabar užsikabliavau ir jau užsisakiau kitą šios autorės knygą, tikiuosi, nenusivilsiu :)

Kelios įstrigusios citatos:

Jaučiau, tarsi slėpčiau blogus dalykus, kurių nė pats nežinau. (...)Gal man grįžti dvidešimt metų atgal ir užaugti iš naujo?

Lova man atrodo vienintelė vieta, kur dar verta gyventi.

Ir vienatvė atsėlina apsikabinus artimiausią žmogų ar švenčiant gimtadienį.

Retas suaugusysis paauglystę "išauga" visiškai.

Kasdienybėje yra kažkas švento. Atsikeli iš ryto, nueini į darbą - vis tą pačią vietą su vis tais pačiais žmonėmis. Po truputį slenka laikas. (...) Nebūna vieno beprotiško, geliančio tikslo, bet būna daug mažų tiksliukų. (...) viskas įprasminta, kaip toje vaikiškoje spalvojimo knygelėje, kur tą patį gaidį kasdien vis kitaip nuspalvini. Ir visada ateina pietūs, ir niekada nebūna, kad neateitų.

[Sigita B]

Simpatizuoju Genovaitės Petronienės veiklai, knygoje patiko ir refleksijų dalis, bet išpažinčių dalys nebuvo itin patraukiančios, tarsi padrikos.

[Ieva Narbutaite]

Visiškai nuvilianti. Tikėjausi įdomios psichologinės knygos, i čia tiesiog žinomos psichoterapeutes ne visai vykęs bandymas "pabūti rašytoja". Liūdna

[Emilis Kuke]

Tiko ir patiko ypatingai pabaiga, pasidalinimas savo mintimis ir išgyvenimais. Kažką radau ir sau :)