What do you think?
Rate this book
Karo nuotaka: iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę
Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija.
Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.
Romaną „Karo nuotaka“ sudaro du lygiagretūs pasakojimai apie Kotryną Jogailaitę ir jos vyrą Švedijos princą ir Suomijos kunigaikštį Joną Vazą.
Tai dvi jaudinamos meilės ir karo gijos, karališki moterų ir vyrų žaidimai, susipinantys į intriguojamą dramą, kupiną aistros, išdavysčių, kovos dėl valdžios ir XVI amžiaus Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Maskvos valdovų dvarų paslapčių.
Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.
Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.
Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.
Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.
Romaną „Karo nuotaka“ sudaro du lygiagretūs pasakojimai apie Kotryną Jogailaitę ir jos vyrą Švedijos princą ir Suomijos kunigaikštį Joną Vazą.
Tai dvi jaudinamos meilės ir karo gijos, karališki moterų ir vyrų žaidimai, susipinantys į intriguojamą dramą, kupiną aistros, išdavysčių, kovos dėl valdžios ir XVI amžiaus Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Maskvos valdovų dvarų paslapčių.
Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.
Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.
Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.
286 pages, Hardcover
Published January 1, 2023
27 people are currently reading
655 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 131 reviews
June 14, 2023
vadovėlinė Kotryna
Kotrynos Jogailaitės istorija ištekėjus už Švedijos princo - kažkiek neįtikėtina, įdomi ir aš apie ją sužinojau tik Ilonos Skujaitės ir jos ‘Karo nuotakos’ dėka, tai šito iš jos neatimsi ir tai tikrai graži misija - grožiniais tekstais nubraukti dulkes nuo primirštų istorinių figūrų. Deja, ši knyga nėra nei vykęs istorinis romanas, nei kokybiškas grožinis tekstas.
Panašu, kad Kotrynos istorija neturi pakankamai istorinio peno, kad jo užtektų romanui. Tekste šokinėjama per Kotrynos gyvenimą nuo tėvo mirties iki karūnavimo Švedijos karaliene. Pusę to laiko jos gyvenime nieko nevyksta, ji tik dūsauja dėl nesusekusio gyvenimo, mat dėl įvairių aplinkybių ji vis labiau artėja prie lemties likti senmerge, o įdomioji jos istorijos dalis prasideda tik gerokai persiritus į antrąją knygos pusę. Matyt todėl, kad nelabai buvo apie ką rašyti, į knygą primesta visokių trumpų bereikalingų pasišnekėjimų iš kremliaus ar švedų karališkosios šeimos, kurie dar labiau išbalansuoja ir taip jau labai ne vientisą istoriją. Šokinėjama per faktus ir labiau tekstas primena kokį docuseries, kur istorikų komentarams kaip iliustracinis fonas pateikiamos pigios epizodinės scenos, negu kokybišką literatūrą. Jei autorė būtų gera pasakotoja arba bent jau istorikė, būtų galėjusi užpildyti trūkstamas grandis tarp žinomų įvykių vidiniais veikėjų paveikslais, įdomesniais pašnekesiais ar net kokiais išgalvotais įvykiais.
Dabar štai veikėjai vienmačiai ir bedvasiai, Kotrynos mintijimai pirmuoju asmeniu vaikiški, pasikartojantys ir nenatūralūs. Atrodo kad ji pati būtų savo gyvenimo santrauką pesrkaičiusi žurnalistė bandanti atspėti tinkamus situacijoje jausmus. O ir apskritai visų veikėjų sprendimus knygoje sunku suprasti, įskaitant ir karalius, priimančius itin svarbius sprendimus tiek valstybėje, tiek knygos siužete. Nepadeda jokie epizodai su vadovėliniu foreshadowingu. Juokas ima, kai bandoma parodyti, kad politinės vedybos tarp dviejų iš esmės kariaujančių valstybių vadovų artimiausių giminaičių, kuriomis tikimasi užbaigti karą, tiesiog įvyksta ir tik po to apsižiūrima, kad jaunikis jokios valdžios neturi. Tai tu Žygimantai nori pasakyti, kad seserį ištekinai be jokių derybų?! Autorė žino istorinius faktus, bet neturi nei žinių juos suprasti, nei fantazijos sukurti įtikinamą variantą. O būtent to aš ir tikiuosi iš istorinio romano - įtikinamos versijos, kaip galėjo būti, istorinės tiesos rėmuose.
Tiesą sakant nesupratau ir prie ko čia knygos pavadinimas, gal mano žinoma karo nuotakos sąvoka koks labai jau moderni ir ankščiau turėjo kitą prasmę, bet man neatrodo, kad ji vartojamaa politinių karališkų vedybų kontekste, galbūt galėčiau dar kažkiek suprasti, jeigu ji būtų ištekinta mainais į taiką, bet pats siužetas prieštarauja tokiai prielaidai. O kur dar visiškai pievinis giminės medis, kuriame dvidešimt metų paankstinama svarbaus knygos veikėjo Eriko XIV mirtis ar dviem Jono III gimimas.
Brolių kova dėl Švedijos sosto tikrai priminė ‘Sostų karus’ ir apie tai tikrai būtų galima parašyti pritrenkiantį istorinį romaną, kuriame ryškų vaidmenį atliktų ir Kotryna, bet pačios jos istorija iš tiesų įdomi tik kaip anos dalis, o ne pati savaime. Skaityti buvo gana įdomu ir pats tekstas labai lengvai skaitosi, bet kaip istorinis romanas jis mane stipriai nuvylė.
Kotrynos Jogailaitės istorija ištekėjus už Švedijos princo - kažkiek neįtikėtina, įdomi ir aš apie ją sužinojau tik Ilonos Skujaitės ir jos ‘Karo nuotakos’ dėka, tai šito iš jos neatimsi ir tai tikrai graži misija - grožiniais tekstais nubraukti dulkes nuo primirštų istorinių figūrų. Deja, ši knyga nėra nei vykęs istorinis romanas, nei kokybiškas grožinis tekstas.
Panašu, kad Kotrynos istorija neturi pakankamai istorinio peno, kad jo užtektų romanui. Tekste šokinėjama per Kotrynos gyvenimą nuo tėvo mirties iki karūnavimo Švedijos karaliene. Pusę to laiko jos gyvenime nieko nevyksta, ji tik dūsauja dėl nesusekusio gyvenimo, mat dėl įvairių aplinkybių ji vis labiau artėja prie lemties likti senmerge, o įdomioji jos istorijos dalis prasideda tik gerokai persiritus į antrąją knygos pusę. Matyt todėl, kad nelabai buvo apie ką rašyti, į knygą primesta visokių trumpų bereikalingų pasišnekėjimų iš kremliaus ar švedų karališkosios šeimos, kurie dar labiau išbalansuoja ir taip jau labai ne vientisą istoriją. Šokinėjama per faktus ir labiau tekstas primena kokį docuseries, kur istorikų komentarams kaip iliustracinis fonas pateikiamos pigios epizodinės scenos, negu kokybišką literatūrą. Jei autorė būtų gera pasakotoja arba bent jau istorikė, būtų galėjusi užpildyti trūkstamas grandis tarp žinomų įvykių vidiniais veikėjų paveikslais, įdomesniais pašnekesiais ar net kokiais išgalvotais įvykiais.
Dabar štai veikėjai vienmačiai ir bedvasiai, Kotrynos mintijimai pirmuoju asmeniu vaikiški, pasikartojantys ir nenatūralūs. Atrodo kad ji pati būtų savo gyvenimo santrauką pesrkaičiusi žurnalistė bandanti atspėti tinkamus situacijoje jausmus. O ir apskritai visų veikėjų sprendimus knygoje sunku suprasti, įskaitant ir karalius, priimančius itin svarbius sprendimus tiek valstybėje, tiek knygos siužete. Nepadeda jokie epizodai su vadovėliniu foreshadowingu. Juokas ima, kai bandoma parodyti, kad politinės vedybos tarp dviejų iš esmės kariaujančių valstybių vadovų artimiausių giminaičių, kuriomis tikimasi užbaigti karą, tiesiog įvyksta ir tik po to apsižiūrima, kad jaunikis jokios valdžios neturi. Tai tu Žygimantai nori pasakyti, kad seserį ištekinai be jokių derybų?! Autorė žino istorinius faktus, bet neturi nei žinių juos suprasti, nei fantazijos sukurti įtikinamą variantą. O būtent to aš ir tikiuosi iš istorinio romano - įtikinamos versijos, kaip galėjo būti, istorinės tiesos rėmuose.
Tiesą sakant nesupratau ir prie ko čia knygos pavadinimas, gal mano žinoma karo nuotakos sąvoka koks labai jau moderni ir ankščiau turėjo kitą prasmę, bet man neatrodo, kad ji vartojamaa politinių karališkų vedybų kontekste, galbūt galėčiau dar kažkiek suprasti, jeigu ji būtų ištekinta mainais į taiką, bet pats siužetas prieštarauja tokiai prielaidai. O kur dar visiškai pievinis giminės medis, kuriame dvidešimt metų paankstinama svarbaus knygos veikėjo Eriko XIV mirtis ar dviem Jono III gimimas.
Brolių kova dėl Švedijos sosto tikrai priminė ‘Sostų karus’ ir apie tai tikrai būtų galima parašyti pritrenkiantį istorinį romaną, kuriame ryškų vaidmenį atliktų ir Kotryna, bet pačios jos istorija iš tiesų įdomi tik kaip anos dalis, o ne pati savaime. Skaityti buvo gana įdomu ir pats tekstas labai lengvai skaitosi, bet kaip istorinis romanas jis mane stipriai nuvylė.
April 5, 2023
Och, kokia minčių maišalynė man galvoje dėl šios knygos. Tiek daug lūkesčių, ir toks nuliūdimas.
Kotrynos Jogailaitės istorija - fantastiška. Tikrai buvo įdomu ją skaityti, įdomu buvo atrasti dar nežinotų istorijos faktų. Bet kad knyga man patiktų, ji turi būti ne tik įdomi, bet ir gerai parašyta. Ir man labai labai liūdna, kad ši knyga nėra taip gerai parašyta, kaip galėtų būti.
Visų pirma, labai užkliuvo net nežinau kaip tai pavadinti - infantilumas, vaikiškumas? Kai dialogo forma įgarsinami laivo, vėjo ar patrankos skleidžiami garsai.
(Kodėl 8 ū, o ne 9?)
(Tai kodėl tada ne bumbt bumbt bumbt? Ar po dvi u kiekvienai salvei?)
(o čia kodėl ne dialogas ar kabutės?)
Kaip iš knygutės vaikams ar komikso. Bet čia nei komiksas, nei pasakų knyga vaikams. Kad ir kaip pasakiškai atrodytų Kotrynos gyvenimas.
Užkliuvo ir ta pačia dialogo ar monologo forma įgarsinamos veikėjų mintys. Ne iš veikėjo elgesio ar veiksmų supranti, kas jis per paukštis, bet iš to, ką jis žiūrėdamas pro langą sumurmėjo sau po nosim.
Iš to plaukia kitas trūkumas - veikėjai ganėtinai plokšti, vienspalviai ir vienodi. Kotryna nesiskiria nuo Onos, Žygimantas Augustas nuo Jono ir panašiai.
Šypseną (ir ne tą gerąją) kėlė, kad lemiamą akimirką kuris nors veikėjas vis ką nors prisimena arba jam iš atminties vis iškyla, ir tada seka mini istorijos pamoka ar flashbackas į įvykius, kuriuose dažnu atveju prisimenantis veikėjas nedalyvavo, o gal ir gimęs nebuvo. Ir taip nuolat.
Netiko man ir tai, kad, ypač į knygos pabaigą, pradėta kartoti tai, kas jau buvo parašyta keli puslapiai atgal. Ir beveik tokia pačia tvarka. Toks bakalaurinio darbo įspūdis, kai bandai išpūsti spaudos ženklų ir puslapių skaičių iki reikalaujamo.
O ir tie inkliuzai su maskolių caru Ivanu Rūsčiuoju man pasirodė pertekliniai. Man rodos, kad pasakojama Kotrybos istorija nebūtų nuketėjusi, jei tos kankinimo scenos būtų buvusios paliktos sau.
Aš suprantu autorės norą į knygą sutalpinti kuo daugiau istorinių faktų ir veikėjų, kurie, be abejo, yra labai įdomūs ir labai verti dėmesio. Bet kokybė, ne kiekybė - labai geras principas, tinkamas ir istoriniams romanams.
O vyšnia ant torto - kursyvu parašyti svetimybiniai (?) žodžiai, pavyzdžiui maskoliai, žiponas, puškarnia, čepčikas. Dalis jų yra paaiškinti išnašose, dalis - ne. Dalyje išnašų nurodomas aiškinamas žodis, dalyje - ne. Man tikrai neaišku, kas yra vamsai, rušnicos ar piernikas. O jie nepaaiškinti. Jei jau apsiimama detalizuoti tokius žodžius, detalizuoti turi būti visi. Ir išlaikomas tas pats stilius. Ir velniop tą kursyvą. Paskutinis dalykas, ką aš noriu matyti istoriniame fikciniame romane - kursyvu parašytas čepčikas ar žiponas. Kabučių tetrūksta iki pilno kalbainiško komplekto. Mieli kalbos redaktoriai - prašau, labai labai prašau, nenaudoti grožininėje literatūroje tokių nesąmonių. Nekalba žmonės kursyvu. Nereikia jo. Ačiū.
Ir kas per paukštis yra suvestinis brolis ar suvestinė sesuo? Googlint turėjau, po šimts. Gal būtų papakę tai parašyti vieną kartą? Tikrai nesitiki, kad tikroji Kotryna apie Jadvygą galvodama vartojo tokį terminą. Šis reikalas dar kartą stiprina tą bakalaurinio darbo įspūdį.
Tai štai, liūdna man paliko perskaičius šią knygą. Už istoriją - penkios žvaigždutės, už išpildymą ir kalbos redaktoriaus darbą - minus dvi su puse. Bet kadangi antroje pusėje nebeliko kursyvo, o ir pati istorija tapo mažiau fragmentuota - finale lieka trys žvaigždutės.
Kotrynos Jogailaitės istorija - fantastiška. Tikrai buvo įdomu ją skaityti, įdomu buvo atrasti dar nežinotų istorijos faktų. Bet kad knyga man patiktų, ji turi būti ne tik įdomi, bet ir gerai parašyta. Ir man labai labai liūdna, kad ši knyga nėra taip gerai parašyta, kaip galėtų būti.
Visų pirma, labai užkliuvo net nežinau kaip tai pavadinti - infantilumas, vaikiškumas? Kai dialogo forma įgarsinami laivo, vėjo ar patrankos skleidžiami garsai.
- Ūūūūūūūū - už lango šiurpiai suvaitoja įsismarkavęs rudens vėjas...
(Kodėl 8 ū, o ne 9?)
"Buuuuuumbt", - karaliaus garbei laivas iššauna tirgubą salvę...
(Tai kodėl tada ne bumbt bumbt bumbt? Ar po dvi u kiekvienai salvei?)
Šlumšt! Bumt! Ba Ba!
(o čia kodėl ne dialogas ar kabutės?)
Kaip iš knygutės vaikams ar komikso. Bet čia nei komiksas, nei pasakų knyga vaikams. Kad ir kaip pasakiškai atrodytų Kotrynos gyvenimas.
Užkliuvo ir ta pačia dialogo ar monologo forma įgarsinamos veikėjų mintys. Ne iš veikėjo elgesio ar veiksmų supranti, kas jis per paukštis, bet iš to, ką jis žiūrėdamas pro langą sumurmėjo sau po nosim.
Iš to plaukia kitas trūkumas - veikėjai ganėtinai plokšti, vienspalviai ir vienodi. Kotryna nesiskiria nuo Onos, Žygimantas Augustas nuo Jono ir panašiai.
Šypseną (ir ne tą gerąją) kėlė, kad lemiamą akimirką kuris nors veikėjas vis ką nors prisimena arba jam iš atminties vis iškyla, ir tada seka mini istorijos pamoka ar flashbackas į įvykius, kuriuose dažnu atveju prisimenantis veikėjas nedalyvavo, o gal ir gimęs nebuvo. Ir taip nuolat.
Netiko man ir tai, kad, ypač į knygos pabaigą, pradėta kartoti tai, kas jau buvo parašyta keli puslapiai atgal. Ir beveik tokia pačia tvarka. Toks bakalaurinio darbo įspūdis, kai bandai išpūsti spaudos ženklų ir puslapių skaičių iki reikalaujamo.
O ir tie inkliuzai su maskolių caru Ivanu Rūsčiuoju man pasirodė pertekliniai. Man rodos, kad pasakojama Kotrybos istorija nebūtų nuketėjusi, jei tos kankinimo scenos būtų buvusios paliktos sau.
Aš suprantu autorės norą į knygą sutalpinti kuo daugiau istorinių faktų ir veikėjų, kurie, be abejo, yra labai įdomūs ir labai verti dėmesio. Bet kokybė, ne kiekybė - labai geras principas, tinkamas ir istoriniams romanams.
O vyšnia ant torto - kursyvu parašyti svetimybiniai (?) žodžiai, pavyzdžiui maskoliai, žiponas, puškarnia, čepčikas. Dalis jų yra paaiškinti išnašose, dalis - ne. Dalyje išnašų nurodomas aiškinamas žodis, dalyje - ne. Man tikrai neaišku, kas yra vamsai, rušnicos ar piernikas. O jie nepaaiškinti. Jei jau apsiimama detalizuoti tokius žodžius, detalizuoti turi būti visi. Ir išlaikomas tas pats stilius. Ir velniop tą kursyvą. Paskutinis dalykas, ką aš noriu matyti istoriniame fikciniame romane - kursyvu parašytas čepčikas ar žiponas. Kabučių tetrūksta iki pilno kalbainiško komplekto. Mieli kalbos redaktoriai - prašau, labai labai prašau, nenaudoti grožininėje literatūroje tokių nesąmonių. Nekalba žmonės kursyvu. Nereikia jo. Ačiū.
Ir kas per paukštis yra suvestinis brolis ar suvestinė sesuo? Googlint turėjau, po šimts. Gal būtų papakę tai parašyti vieną kartą? Tikrai nesitiki, kad tikroji Kotryna apie Jadvygą galvodama vartojo tokį terminą. Šis reikalas dar kartą stiprina tą bakalaurinio darbo įspūdį.
Tai štai, liūdna man paliko perskaičius šią knygą. Už istoriją - penkios žvaigždutės, už išpildymą ir kalbos redaktoriaus darbą - minus dvi su puse. Bet kadangi antroje pusėje nebeliko kursyvo, o ir pati istorija tapo mažiau fragmentuota - finale lieka trys žvaigždutės.
July 22, 2023
Ilona Skujaitė "Karo nuotaka"
"Nemo nisi mors - Niekas, išskyrus mirtį"
Man, nuoširdžiai mylinčiai ir begalo besižavinčiai Barbora Radvilaite ir Žygimantu Augustu, labai sunku atrasti didingesnę ir įdomesnę meilės istoriją. Tačiau aš labai domiuosi Lietuvos istorija ir asmenybėmis. O jei ta asmenybė yra moteris, tai mano susidomėjimas būna dar didesnis. Ši knyga mano akiratyje užkliuvo iš karto, vos tik pamačiau jos anonsą viename iš knygų pardavimo portalų. Ir su dideliu nekantrumu laukiau. Laimė nusišypsojo Vilniaus knygų mugėje.
Knygos puslapiai mus nukelia į Lenkijos karalaitės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštytės Kotrynos Jogailaitės jaunystę, brandos metus ir netgi "senmergystę". Jos požiūris į to meto įvykius, santykiai su artimaisiais ir jos pačios vidinis pasaulis. Taip pat rašytoja mums suteikia galimybę pažvelgti į Švedijos princo ir Suomijos kunigaikščio Jono vaikystę, jaunystę ir gyvenimą iki sutinkant Kotryną. Knygoje skaitytojas susitiks su to meto istorinėmis, politinėmis gyvenimo realijomis bei asmenybėmis. O tada mums teks laimė pažinti šias dvi asmenybes pačiais įvairiausiais jų gyvenimo ir santuokos laikotarpiais.
Aš šią knygą tiesiog "surijau". Kiekvienas puslapis, kuriuo kalbėjo autorė per knygos veikėjus, mane žavėjo, intrigavo ir dar kartą leido įsitikinti, jog mūsų istorija yra neeilinė, unikali ir tikrai verta ne vieno filmo scenarijaus. Labiausiai mane sužavėjo Kotrynos Jogailaitės ryžtas, drąsa ir meilė bei pasiaukojimas savo vyrui Jonui. Jų meilė, kuri iš pradžių tebuvo politika, tapo jų abiejų inkaru per gyvenimo audras. Jų kelrodė žvaigždė! Negaliu nesižavėti moterimi, kuri iš niekieno nemylimos dukros tapo gerbiama karaliene. Jos tikėjimas, ryžtas, meilė paliko ryškų pėdsaką mūsų ir Švedijos istorijoje. Galėčiau dar daug kalbėti, bet noriu paskatinti pačius perskaityti šią neeilinę istoriją, eiti ieškoti informacijos, keliauti ir pažinti.
Autorė suteikė mums ypatingą galimybę pažinti šią neįvertintą asmenybę. Prisipažinsiu iki šios istorijos, mano žinios apie Kotryną Jogailatę buvo labai menkos ir as tegalvojau apie ją, kaip apie dar vieną Žygimanto Augusto seserį. Kaip aš klydau! Autorė visą istoriją pateikia labai gražiu tekstu, įterpdama daug XVI a. kasdieninio gyvenimo aspektų, politinių įvykių ir mūsų nuostabiojo senojo Vilniaus vaizdų ir aprašymų.
Galėčiau dar kalbėti ir kalbėti. Tačiau siūlau ir kviečiu perskaityti ir susipažinti su dar viena neeiline meilės istorija. Pasirodo, mes savo šalies istorijoje jų turime ne vieną. O aš tegaliu žavėtis ir laukti dar vienos Ilonos Skujaitės istorijos.
Alma littera #skaitaulietuviškai #knygųpuslapiuose #ašskaitaulietuviųautoriųknygas #knygosapžvalga
"Nemo nisi mors - Niekas, išskyrus mirtį"
Man, nuoširdžiai mylinčiai ir begalo besižavinčiai Barbora Radvilaite ir Žygimantu Augustu, labai sunku atrasti didingesnę ir įdomesnę meilės istoriją. Tačiau aš labai domiuosi Lietuvos istorija ir asmenybėmis. O jei ta asmenybė yra moteris, tai mano susidomėjimas būna dar didesnis. Ši knyga mano akiratyje užkliuvo iš karto, vos tik pamačiau jos anonsą viename iš knygų pardavimo portalų. Ir su dideliu nekantrumu laukiau. Laimė nusišypsojo Vilniaus knygų mugėje.
Knygos puslapiai mus nukelia į Lenkijos karalaitės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštytės Kotrynos Jogailaitės jaunystę, brandos metus ir netgi "senmergystę". Jos požiūris į to meto įvykius, santykiai su artimaisiais ir jos pačios vidinis pasaulis. Taip pat rašytoja mums suteikia galimybę pažvelgti į Švedijos princo ir Suomijos kunigaikščio Jono vaikystę, jaunystę ir gyvenimą iki sutinkant Kotryną. Knygoje skaitytojas susitiks su to meto istorinėmis, politinėmis gyvenimo realijomis bei asmenybėmis. O tada mums teks laimė pažinti šias dvi asmenybes pačiais įvairiausiais jų gyvenimo ir santuokos laikotarpiais.
Aš šią knygą tiesiog "surijau". Kiekvienas puslapis, kuriuo kalbėjo autorė per knygos veikėjus, mane žavėjo, intrigavo ir dar kartą leido įsitikinti, jog mūsų istorija yra neeilinė, unikali ir tikrai verta ne vieno filmo scenarijaus. Labiausiai mane sužavėjo Kotrynos Jogailaitės ryžtas, drąsa ir meilė bei pasiaukojimas savo vyrui Jonui. Jų meilė, kuri iš pradžių tebuvo politika, tapo jų abiejų inkaru per gyvenimo audras. Jų kelrodė žvaigždė! Negaliu nesižavėti moterimi, kuri iš niekieno nemylimos dukros tapo gerbiama karaliene. Jos tikėjimas, ryžtas, meilė paliko ryškų pėdsaką mūsų ir Švedijos istorijoje. Galėčiau dar daug kalbėti, bet noriu paskatinti pačius perskaityti šią neeilinę istoriją, eiti ieškoti informacijos, keliauti ir pažinti.
Autorė suteikė mums ypatingą galimybę pažinti šią neįvertintą asmenybę. Prisipažinsiu iki šios istorijos, mano žinios apie Kotryną Jogailatę buvo labai menkos ir as tegalvojau apie ją, kaip apie dar vieną Žygimanto Augusto seserį. Kaip aš klydau! Autorė visą istoriją pateikia labai gražiu tekstu, įterpdama daug XVI a. kasdieninio gyvenimo aspektų, politinių įvykių ir mūsų nuostabiojo senojo Vilniaus vaizdų ir aprašymų.
Galėčiau dar kalbėti ir kalbėti. Tačiau siūlau ir kviečiu perskaityti ir susipažinti su dar viena neeiline meilės istorija. Pasirodo, mes savo šalies istorijoje jų turime ne vieną. O aš tegaliu žavėtis ir laukti dar vienos Ilonos Skujaitės istorijos.
Alma littera #skaitaulietuviškai #knygųpuslapiuose #ašskaitaulietuviųautoriųknygas #knygosapžvalga
July 16, 2023
Likau maloniai nustebinta, tokio gerumo istorija, istorinių romanų mėgėjams tai tiesiog saldainiukas. Lengvai skaitėsi ir buvo be galo įdomu, taip pat palietė ir jausmų stygą. Nesitikėjau is lietuvių autorės tokio kūrinio, man asmeniškai netyčia atrastas perliukas.
March 7, 2025
Įdomus istorinis romanas, kuris mane nukėlė į XVI amžių. Sužinojau daug įdomių dalykų, kas tuo metu vyko, o ypač apie Kotryną Jogailaitę. Labai maloniai susiklausė 🎧😊
May 2, 2023
Nuostabi istorinė knyga apie Kotryną Jogailaitę. Prieš skaitant šią knygą labai rekomenduoju paskaityti ir H. Auderska „Karalienė Bona“, didelį įspūdį palikusi knyga supažindinusi ne tik su karalienės Bonos Sforcos asmenybe, bet ir su jos šeima bei to laikmečio aktualijomis, tad skaitant „Karo nuotaka“ jau turėsite geresnį įsivaizdavimą kas tuo metu vyko Kotrynos Jogailaitės aplinkoje.
September 22, 2024
Visai patiko. 3/5 ⭐⭐⭐
Pliusai:
- Smagu, kad atsiranda vis daugiau istorinių romanų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų gimines, ypač dažnai istorijos pamirštų moterų likimus.
- Patiko, kad romane įsipaišiusi Švedija. Pasirinkau daugiau žinių apie istorinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Švedijos Karalyste. Na, taip, knyga istorinis romanas, tad negaliu teigti, kad informacija faktinė. Visgi, buvo įdomu kažkur paklaidžioti paviršiumi ir labiau suprasti apie Vazų bei Lenkijos-Lietuvos valstybių vadovų santykių peripetijas.
Minusai:
- Bendrai, romanas buvo gana nuobodus, ypač pirmos dvi dalys. Sekėsi lengvai nuspėti siužeto linijas, autorė nepaliko daug intrigos. Kaip kažkas jau minėjo savo komentare, jautėsi daug pagrindinės veikėjos verkšlenimų ir sėdėjimo vienoje vietoje.
Lyg ir vyko kažkokie įvykiai aplink ją, bet ji buvo perteikta daugiau kaip stebėtoja, o ne pagrindinė veikėja. Vienu metu man buvo daug įdomiau skaityti apie vykstančias B. Radvilaitės laidotuves ir Žygimanto Augusto bei jo motinos Bonos Sforcos intrigas, negu gilintis į karalaitės Kotrynos gyvenimą.
- Lyginant su panašiais žanro kūriniais, pavyzdžiuj, K. Sabaliauskaitės Petro imperatore man trūko detalesnių aplinkos aprašymų, kurie perteiktų to meto erdvę, laiką, gyvenimą. Jų lyg ir buvo, bet man neužteko vieno kito šermuonėlio kailio paminėjimo ar keptų povų.. Aišku, suprantu, jog K. Sabaliauskaitė yra menotyrininkė, bet sunku nelyginti, ypač kai tokio žanro kūrinių Lietuvoje nėra daug.
Pabaigai:
Smagu, kad gimsta tokie kūriniai. Esu dėkinga autorei už kūrybą ir linkiu toliau sėkmingai kurti. Romanas buvo neblogas.
Dar labai įdomus karonuotaka.lt tinklalapis. Rekomenduoju, kam įdomu išsamiau patyrinėti romane aprašytus veikėjus iš istorinės pusės.
Pliusai:
- Smagu, kad atsiranda vis daugiau istorinių romanų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų gimines, ypač dažnai istorijos pamirštų moterų likimus.
- Patiko, kad romane įsipaišiusi Švedija. Pasirinkau daugiau žinių apie istorinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Švedijos Karalyste. Na, taip, knyga istorinis romanas, tad negaliu teigti, kad informacija faktinė. Visgi, buvo įdomu kažkur paklaidžioti paviršiumi ir labiau suprasti apie Vazų bei Lenkijos-Lietuvos valstybių vadovų santykių peripetijas.
Minusai:
- Bendrai, romanas buvo gana nuobodus, ypač pirmos dvi dalys. Sekėsi lengvai nuspėti siužeto linijas, autorė nepaliko daug intrigos. Kaip kažkas jau minėjo savo komentare, jautėsi daug pagrindinės veikėjos verkšlenimų ir sėdėjimo vienoje vietoje.
Lyg ir vyko kažkokie įvykiai aplink ją, bet ji buvo perteikta daugiau kaip stebėtoja, o ne pagrindinė veikėja. Vienu metu man buvo daug įdomiau skaityti apie vykstančias B. Radvilaitės laidotuves ir Žygimanto Augusto bei jo motinos Bonos Sforcos intrigas, negu gilintis į karalaitės Kotrynos gyvenimą.
- Lyginant su panašiais žanro kūriniais, pavyzdžiuj, K. Sabaliauskaitės Petro imperatore man trūko detalesnių aplinkos aprašymų, kurie perteiktų to meto erdvę, laiką, gyvenimą. Jų lyg ir buvo, bet man neužteko vieno kito šermuonėlio kailio paminėjimo ar keptų povų.. Aišku, suprantu, jog K. Sabaliauskaitė yra menotyrininkė, bet sunku nelyginti, ypač kai tokio žanro kūrinių Lietuvoje nėra daug.
Pabaigai:
Smagu, kad gimsta tokie kūriniai. Esu dėkinga autorei už kūrybą ir linkiu toliau sėkmingai kurti. Romanas buvo neblogas.
Dar labai įdomus karonuotaka.lt tinklalapis. Rekomenduoju, kam įdomu išsamiau patyrinėti romane aprašytus veikėjus iš istorinės pusės.
July 5, 2023
Jei Kotrynos likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, tai reikia retų sugebėjimų taip sausai ir nuobodžiai pateikti ponios ant viršelio istoriją 🤔
June 15, 2025
Kartais neverta patikėti viršelio pažadais ir net anotacija. Suintrigavo mane pavadinimas, Kotrynos Jogailaitės portretas, o ir tema - atstumtoji nušluosto visiems nosis ir tampa karaliene. Pripažinkite, kvepia stipria ir intriguojančia istorija, o juo labiau, kad apie šią istorinę asmenybę žinome mažai. Deja deja, teko stipriai nusivilti, nes neradau čia nieko ko tikėjausi.
Nors knyga ir paremta autentiška istorine medžiaga, bet skaitosi kaip faktų kratinys ir tiesiog tam tikras konstatavimas. Atsitiko x, tada atsitiko y. OK, o kas iš to? Rodos, jokio kvėpavimo, jokio vidinio vyksmo ar bent jau įtikinimo, kad toks apskritai yra. Atrodo, grįžau į mokyklos laikus ir skaičiau istorijos mokytojos atsainiai surašytus istorijos faktus, kuriais nei ji žavisi nei nori mus sužavėti. Deja, per daug knygų skaityta ir Roberto Petrausko klausyta, kad žinočiau - istorija gali būti nuostabi tik reikia ją mokėti pasakoti. Žodžiu, autorė pasiėmė daug žadančios medžiagos, sudėjo įvilkusi į lengvą istorinio romano tipo veikaliuką, bet neperteikė vidinių emocijų ir širdies.
Kotryna Jogailaitė ir jos istorija - tiesiog pribloškianti. Čia tiesiog imk ir rašyk. Jos motina - žymioji Bona Sforca, brolis - Žygimantas Augustas - jau vien iš to kiek visko galima aplipdyti. Kur dar merginos nesėkmingas noras ištekėti ir jaunuolių merginimai. Ir galiausiai - santuoka su Švedijos princu Jonu, deja faktus sužinoma ir tuo viskas baigiasi. Karštai sudėliota anotacija nė iš tolo neatspindi knygos turinio. Pažadas skaityti apie jos nerealias dienas vyro glėbyje, jos garbinimą ir pan. Viskas lieka tik pažadu.
Veikėjai. Pasakysiu tik tiek - jie yra. Jų vystymas apsiriboja tik tuo, kad jie atlieka kažkokias funkcijas Kotrynos istorijoje, bet jokių jų plėtojimo, vystymo, vidinio pasaulio čia nėra. Taip, apie Kotryną šiek tie sužinome, jos personažo potepiai aiškesni, bet ir tai gana taupiai bei skurdžiai.
Rašymo stilius kaip skaitytum nusikaltimų kronikas. Sausas konstatavimas. Nėra jokio jausmo, kad čia yra tokie dalykai kaip ritmas, atmosfera, intymumas. Skaičiau ir tiesiog norėjau sužinoti kaip tai Kotrynai sekėsi ir kuo viskas baigėsi, bet apie jokių kalbų apie susitapatinimą su personažais, išgyvenimą ar jausmus apskritai negali būti jokios kalbos.
Skaitydamas šį romaną, nuolat pagaudavau save galvojant: jei gali nerašyti – nerašyk. Tiek daug dabar atsirado norinčių rašyti ir galvojančių, kad geba... Literatūra tarsi devolvuojama. Yra istorijų, kurias reikia išgyventi, o ne tik perbėgti per faktus. Šioje vietoje autorė paslysta – knyga atrodo parašyta iš pareigos ar profesinio intereso, bet be literatūrinės aistros. Ji nei stiliaus požiūriu originali, nei dramaturgiškai stipri. Viskas pateikta tiesmukai, lyg norint „atidirbti“ temą, o ne ją išgyventi.
„Karo nuotaka“ galėtų būti stiprus, literatūriškai brandus romanas apie moters likimą patriarchaliniame pasaulyje, apie meilę kaip politinį veiksmą, apie ištikimybę ir tylų pasipriešinimą. Bet tai nėra tas romanas. Vietoje emocinės brandos turime blankų pasakojimą, kuriame nei veikėjai, nei skaitytojas neturi kuo kvėpuoti. Labai gaila, bet visa ką norėčiau pasakyti apie šią knygą yra tai, kad norėtųsi pamatyti šią istoriją perrašytą iš naujo – drąsiau, giliau, literatūriškai atsakingiau. Šiai versijai trūksta visko, dėl ko verta skaityti romaną. Ir kai istorija tokia stipri, o tekstas toks silpnas – gaila labiausiai būtent pačios Kotrynos. Ji nusipelnė daugiau.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Nors knyga ir paremta autentiška istorine medžiaga, bet skaitosi kaip faktų kratinys ir tiesiog tam tikras konstatavimas. Atsitiko x, tada atsitiko y. OK, o kas iš to? Rodos, jokio kvėpavimo, jokio vidinio vyksmo ar bent jau įtikinimo, kad toks apskritai yra. Atrodo, grįžau į mokyklos laikus ir skaičiau istorijos mokytojos atsainiai surašytus istorijos faktus, kuriais nei ji žavisi nei nori mus sužavėti. Deja, per daug knygų skaityta ir Roberto Petrausko klausyta, kad žinočiau - istorija gali būti nuostabi tik reikia ją mokėti pasakoti. Žodžiu, autorė pasiėmė daug žadančios medžiagos, sudėjo įvilkusi į lengvą istorinio romano tipo veikaliuką, bet neperteikė vidinių emocijų ir širdies.
Kotryna Jogailaitė ir jos istorija - tiesiog pribloškianti. Čia tiesiog imk ir rašyk. Jos motina - žymioji Bona Sforca, brolis - Žygimantas Augustas - jau vien iš to kiek visko galima aplipdyti. Kur dar merginos nesėkmingas noras ištekėti ir jaunuolių merginimai. Ir galiausiai - santuoka su Švedijos princu Jonu, deja faktus sužinoma ir tuo viskas baigiasi. Karštai sudėliota anotacija nė iš tolo neatspindi knygos turinio. Pažadas skaityti apie jos nerealias dienas vyro glėbyje, jos garbinimą ir pan. Viskas lieka tik pažadu.
Veikėjai. Pasakysiu tik tiek - jie yra. Jų vystymas apsiriboja tik tuo, kad jie atlieka kažkokias funkcijas Kotrynos istorijoje, bet jokių jų plėtojimo, vystymo, vidinio pasaulio čia nėra. Taip, apie Kotryną šiek tie sužinome, jos personažo potepiai aiškesni, bet ir tai gana taupiai bei skurdžiai.
Rašymo stilius kaip skaitytum nusikaltimų kronikas. Sausas konstatavimas. Nėra jokio jausmo, kad čia yra tokie dalykai kaip ritmas, atmosfera, intymumas. Skaičiau ir tiesiog norėjau sužinoti kaip tai Kotrynai sekėsi ir kuo viskas baigėsi, bet apie jokių kalbų apie susitapatinimą su personažais, išgyvenimą ar jausmus apskritai negali būti jokios kalbos.
Skaitydamas šį romaną, nuolat pagaudavau save galvojant: jei gali nerašyti – nerašyk. Tiek daug dabar atsirado norinčių rašyti ir galvojančių, kad geba... Literatūra tarsi devolvuojama. Yra istorijų, kurias reikia išgyventi, o ne tik perbėgti per faktus. Šioje vietoje autorė paslysta – knyga atrodo parašyta iš pareigos ar profesinio intereso, bet be literatūrinės aistros. Ji nei stiliaus požiūriu originali, nei dramaturgiškai stipri. Viskas pateikta tiesmukai, lyg norint „atidirbti“ temą, o ne ją išgyventi.
„Karo nuotaka“ galėtų būti stiprus, literatūriškai brandus romanas apie moters likimą patriarchaliniame pasaulyje, apie meilę kaip politinį veiksmą, apie ištikimybę ir tylų pasipriešinimą. Bet tai nėra tas romanas. Vietoje emocinės brandos turime blankų pasakojimą, kuriame nei veikėjai, nei skaitytojas neturi kuo kvėpuoti. Labai gaila, bet visa ką norėčiau pasakyti apie šią knygą yra tai, kad norėtųsi pamatyti šią istoriją perrašytą iš naujo – drąsiau, giliau, literatūriškai atsakingiau. Šiai versijai trūksta visko, dėl ko verta skaityti romaną. Ir kai istorija tokia stipri, o tekstas toks silpnas – gaila labiausiai būtent pačios Kotrynos. Ji nusipelnė daugiau.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
October 5, 2023
Prarijau per kelis vakarus. Skaitėsi lengvai, įtraukė ir kėlė šypseną karalaičių-seserų tarpusavio varžytuvės dėl eilės tekėti ir kitos peripetijos. Sakyčiau tokia moteriška knyga. Nevertinu istoriniu požiūriu. Tiesiog, džiaugiuosi geru laiku su lietuvišku kūriniu!
April 17, 2023
Apie pagarbą tradicijoms, atsidavimą santvarkai, susitaikymą su likimu, tylias svajones ir dangaus išmelstus laimės gabaliukus. Apie karalių gyvenimą, kuris, atmetus sočią kasdienybę, ne visada žingsniuoja džiaugsmingo maršo ritmu. Ir, žinoma, apie moterį, kuri buvo ne tik kilminga, bet ir karališka visa savo siela.
REKOMENDUOJU, jei norite pagaulios istorijos apie praeitį, leidžiančios ne tik prisiartinti žinomus (ar kažkur girdėtus) didikų vardus, bet suvokti, kad intrigos, paslaptys, nesantaika ir didi meilė nėra išskirtinai šių dienų sudedamoji dalis - šie herojai patys ilgaamžiškiausi. Nepailsiu rekomenduoti tiems, kurie žavėjosi Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės ryšiais - PATIKĖKIT, jo sesuo nugyveno ne ką mažiau dėmesio vertą istoriją. Ir meilės, ir neapykantos, ir valdžios, ir ištikimybės klausimu.
NEREKOMENDUOJU, jei istorija, apsirengusi popsinį rūbą, jums varo tik neviltį. Neimkit ir nesigadinkit dienos - čia ne rašytinių šaltinių mokslinė analizė.
Rašau 5⭐️ nė nemirktelėjusi. Jei apie istoriją būtų kalbama TAIP, tai praeities bėgių neužleistume nei voratinkliais, nei nuobodulio kerpėmis. Na ir kas, kad ne viskas čia žodis žodin taip, kaip buvo kadaise. Na ir kas, kad tekstas skamba šiuolaikiškai ir net popsiškai. Laikau knygą taip stipriai apbglėbusi, kaip ir įsikibusi minties, kad geriau apie praeitį žinoti bent jau apgraibom, ne visai tiksliai, nei nežinoti išvis.
Didžiulis pliusas ir už paskutinį skyrių, kuriame pateikta, kaip veikėjai gyveno toliau, koks jų likimas išlipus iš knygos rėmų. Mėgavausi nerealumo jausmu, kuris stiprėjo įsisąmoninant, kad tai "kaip jie gyveno" gi galėjau perskaityti ir bet kokiame istorijos vadovėlyje. O gal ir skaičiau, tik neįsigilinau? Bet štai, šis romanas leido vaizduotei pašėlti taip, kad praeitis atsigręžtų, nors trumpam sustotų ir nuslinktų amžiais tolyn jau savesnė, artimesnė, aiškesnė.
Rašau 5⭐️ nė nemirktelėjusi ir drebu, nes nenoriu knygos paskandinti lūkesčiuose.
REKOMENDUOJU, jei norite pagaulios istorijos apie praeitį, leidžiančios ne tik prisiartinti žinomus (ar kažkur girdėtus) didikų vardus, bet suvokti, kad intrigos, paslaptys, nesantaika ir didi meilė nėra išskirtinai šių dienų sudedamoji dalis - šie herojai patys ilgaamžiškiausi. Nepailsiu rekomenduoti tiems, kurie žavėjosi Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės ryšiais - PATIKĖKIT, jo sesuo nugyveno ne ką mažiau dėmesio vertą istoriją. Ir meilės, ir neapykantos, ir valdžios, ir ištikimybės klausimu.
NEREKOMENDUOJU, jei istorija, apsirengusi popsinį rūbą, jums varo tik neviltį. Neimkit ir nesigadinkit dienos - čia ne rašytinių šaltinių mokslinė analizė.
Rašau 5⭐️ nė nemirktelėjusi. Jei apie istoriją būtų kalbama TAIP, tai praeities bėgių neužleistume nei voratinkliais, nei nuobodulio kerpėmis. Na ir kas, kad ne viskas čia žodis žodin taip, kaip buvo kadaise. Na ir kas, kad tekstas skamba šiuolaikiškai ir net popsiškai. Laikau knygą taip stipriai apbglėbusi, kaip ir įsikibusi minties, kad geriau apie praeitį žinoti bent jau apgraibom, ne visai tiksliai, nei nežinoti išvis.
Didžiulis pliusas ir už paskutinį skyrių, kuriame pateikta, kaip veikėjai gyveno toliau, koks jų likimas išlipus iš knygos rėmų. Mėgavausi nerealumo jausmu, kuris stiprėjo įsisąmoninant, kad tai "kaip jie gyveno" gi galėjau perskaityti ir bet kokiame istorijos vadovėlyje. O gal ir skaičiau, tik neįsigilinau? Bet štai, šis romanas leido vaizduotei pašėlti taip, kad praeitis atsigręžtų, nors trumpam sustotų ir nuslinktų amžiais tolyn jau savesnė, artimesnė, aiškesnė.
Rašau 5⭐️ nė nemirktelėjusi ir drebu, nes nenoriu knygos paskandinti lūkesčiuose.
October 10, 2023
Man šio romano pagrindinė figūra Žygimanto Augusto sesuo karalaitė Kotryna buvo tarsi šešėlis šalia galingojo brolio ir plačiai žinomos jo ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos ar šalia ryšlios istorinės asmenybės - motinos Bonos Sforcos. Tačiau taip sutapo, kad tik perskaičius šią knygą teko nukeliauti į Švediją, į Drottningholmo rūmus, įkurtus Meilės saloje, Mälaren ežero viduryje, į vakarus nuo Stokholmo. Ir pirmas portretas, kurį prie įėjimo pamačiau buvo būtent Kotrynos Jogailaitės portretas. Išvertus iš švedų kalbos „drottningholm“ reiškia „karalienės sala“, ir šioje vietovėje, netoli Stokholmo, Švedijos karalius Jonas III pastatė naują pilį savo žmonos garbei. Puiki istorinė knyga
October 19, 2023
Lietuvių grožinėje literatūroje nupūstos dulkės nuo labai įdomaus LDK istorijos tarpsnio. Siužetas vyniojamas išmoningai, lyg kokio nuotykių romano. O va su meninės raiškos priemonėmis ir stilistika skurdoka.
Nepaisant to, buvo įdomu sekti Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istoriją, įrodžiusią, kad vedybomis galima pasiekti kur kas daugiau nei mojuojant kalavijais.
Nepaisant to, buvo įdomu sekti Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istoriją, įrodžiusią, kad vedybomis galima pasiekti kur kas daugiau nei mojuojant kalavijais.
April 18, 2024
Kažkaip lyg ir ok, bet kažkaip lyg ir sausai. Tai taip ant 3 :)
December 30, 2024
Buvo labai įdomu skaityti. :)
July 16, 2023
Ne retai į rankas imame romanus, kuriuose pasakojamos Austrijos-Vengrijos imperatorienės SiSi, Romanovų dinastijos, įtakingųjų Mediči gyvenimas ar Petro I-ojo ir jo žmonos gyvenimo istorijos, paremtos istoriniais faktais.
Žvalgydamiesi tolyn nepastebime, jog ir Lietuvos istorijoje netrūksta intrigų ir valdžios žaidimų. Su Ilona Skujaite susipažinau „Moteris“ žurnale ir sužinojau, jog LDK gyvenusi kilmingoji Kotryna Jogailaitė būdama 36-erių tapo geidžiamiausia Europos nuotaika. Daugelis iš mūsų žino garsiąją Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istoriją, tačiau ne mažiau dėmesio verta pasirodė ir Žygimanto Augusto sesers, Bonos Sforcos dukters – Kotrynos Jogailaitės – gyvenimo ir meilės istorija.
Mylimas sūnus ir apleistos dukterys
Žygimantas Senasis ir Bona Sforca susilaukė sūnaus ir trejų dukterų. Numylėtinis ir sosto įpėdinis Žygimantas Augustas visuomet buvo tėvų dėmesio epicentre, o tuo tarpų dukterys – apleistos. Kilmingos ir jaunos, jos troško garbingai ištekėti, tačiau įvairios intrigos, Žygimanto Senojo, o vėliau ir pačios motinos Sforcos mirtis lėmė šių moterų apleistumą. Žygimantas Augustas po tėvo mirties tapęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pasinaudojo savo seserimi politinėms deryboms. Galiausiai patikėjęs savo seserį Kotryną 11 metų jaunesniam Švedijos princui ir Suomijos kunigaikščiui Jonui Vazai.
Moteris – politinis įrankis
XVI a. dar neegzistavo santuokos iš meilės. Kilmingos moterys, o ne retai ir vyrai, negalėjo rinktis širdies damų, nes turėdavo sudaryti politiškai palankias santuokas. Europą tuo metu nuolat drebindavo karai. Nerimo Livonija, Maskva bei konfliktai tarp Skandinavijos šalių lėmė politinių santuokų paieškas. Kotrynos Jogailaitės rankos siekė ne vienas. Nuo turtingų vietos didikų iki Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano IV, dar vadinamo Ivano Rūsčiojo, žinomo, kaip labai žiauraus valdovo. Jis net triskart bandė pasiglemžti Kotryną – piršdamasis, pasiųsdamas 5000 karių jos pagrobti ir galiausiai šantažuojant politiniuose žaidimuose tada, kai Kotryna jau buvo ištekėjusi ir su Jonu Vaza susilaukusi vaikų.
Kotryna Jogailaitė – tai tvirtos moters, drąsios valdovės ir švelnios asmenybės portretas Lietuvos padangėse. Nereikia dairytis toli, norint žavėtis tų laikų lyderėmis ir ikonomis. Keista, kad Lietuvos istorija taip primiršo šią moterį kurią pagal istorinius faktus atgaivino autorė Ilona Skujaitė.
Jaunikaitis ant karo žirgo
Jonas Vaza – jaunas ir išvaizdus jaunuolis, atvykęs prašyti Kotrynos Jogailaitės rankos buvo itin drąsus ir dosnus. Tačiau vos Žygimantui Augustui palaiminus jų santuoką, prasidėjo negandos. Gamtos išdaigos kelionės per Baltijos jūrą metu, o galiausiai ir ne vienus metus trukęs įkalinimas, mat Jono Vazos brolis Erikas, tikrasis sosto valdytojas, po nuožmios brolių kovos Švedijos pilyje, 4 metams įkalino Joną ir Kotryną. Čia naujoji šeima susilaukė ir kelių vaikų.
Meilė ir viltis tarp mūro sienų
Erikas Vaza brolio Jono suėmimo momentu pasiūlė Kotrynai grįžti namo, tačiau ji atsisakė ir liko kalėjime kartu su savo vyru. Taip parodydama didžiulį atsidavimą stiprino ryši su savo sutuoktiniu. Sudėtingos sąlygos, nepriteklius, karaliaus nepalankumas lėmė jų pirmagimės mirtį bei sudėtingas kalinimo sąlygas, tačiau niekada neleido prarasti vilties, jog pavyks atgauti savo gyvenimą.
Nepaisant to, likimas buvo maloningas, ir netekęs sveiko proto Erikas paleido brolį iš kalėjimo ir galiausiai buvo nuverstas nuo sosto, o Jonas Vaza ir Kotryna Jogailaitė tapo karaliais.
Drąsa ir ištikimybė po didžiulės duoklės galiausiai atvedė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščio seserį į vieną iš Europos sostų – Švedijos karūną. Nuostabus Ilona Skujaitės nutapytas LDK kunigaikštytės portretas leidžia didžiuotis savo istorija.
Literatūriniai palyginimai
Tikriausiai neįmanoma, kad „Karo nuotaka“ nebūtų lyginama su Sabaliauskaitės „Petro imperatoriene“. To pačio žanro knygos, istorija apie stiprias moteris tik ir kviečia apsvarstyti romanų panašumus ir skirtumus. Nors šių dviejų knygų palyginimas būtų tas pats, kas L. Da Vinčio paveikslų lyginimas su jo mokinių darbais, man „Karo nuotaka“ romanas paliko malonų įspūdį ir visišką įsitraukimą. Ko trūko? Trūko daugiau jausmo, įsitraukimo, emocijų, detalių. Istorija labiau plaukė sąmonėje nei joje buvo įsigyventa. Tačiau ar smaragdas tampa mažiau gražus, jei šalia jo pūpso deimantas? Kiekvienas žėri savaip, todėl norėčiau pasveikinti Ilona Skujaitę su sėkmingu romanu.
Beje, autorė sukūrė internetinę svetainę, kurioje galima pasmalsauti ir sužinoti šį tą naujo bei susipažinti su „Karo nuotaka“ romanu. Svetainę rasite karonuotaka.lt.
Pilna apžvalga su nuorodomis: https://kaciapaskaicius.lt/?p=2869
Žvalgydamiesi tolyn nepastebime, jog ir Lietuvos istorijoje netrūksta intrigų ir valdžios žaidimų. Su Ilona Skujaite susipažinau „Moteris“ žurnale ir sužinojau, jog LDK gyvenusi kilmingoji Kotryna Jogailaitė būdama 36-erių tapo geidžiamiausia Europos nuotaika. Daugelis iš mūsų žino garsiąją Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istoriją, tačiau ne mažiau dėmesio verta pasirodė ir Žygimanto Augusto sesers, Bonos Sforcos dukters – Kotrynos Jogailaitės – gyvenimo ir meilės istorija.
Mylimas sūnus ir apleistos dukterys
Žygimantas Senasis ir Bona Sforca susilaukė sūnaus ir trejų dukterų. Numylėtinis ir sosto įpėdinis Žygimantas Augustas visuomet buvo tėvų dėmesio epicentre, o tuo tarpų dukterys – apleistos. Kilmingos ir jaunos, jos troško garbingai ištekėti, tačiau įvairios intrigos, Žygimanto Senojo, o vėliau ir pačios motinos Sforcos mirtis lėmė šių moterų apleistumą. Žygimantas Augustas po tėvo mirties tapęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pasinaudojo savo seserimi politinėms deryboms. Galiausiai patikėjęs savo seserį Kotryną 11 metų jaunesniam Švedijos princui ir Suomijos kunigaikščiui Jonui Vazai.
Moteris – politinis įrankis
XVI a. dar neegzistavo santuokos iš meilės. Kilmingos moterys, o ne retai ir vyrai, negalėjo rinktis širdies damų, nes turėdavo sudaryti politiškai palankias santuokas. Europą tuo metu nuolat drebindavo karai. Nerimo Livonija, Maskva bei konfliktai tarp Skandinavijos šalių lėmė politinių santuokų paieškas. Kotrynos Jogailaitės rankos siekė ne vienas. Nuo turtingų vietos didikų iki Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano IV, dar vadinamo Ivano Rūsčiojo, žinomo, kaip labai žiauraus valdovo. Jis net triskart bandė pasiglemžti Kotryną – piršdamasis, pasiųsdamas 5000 karių jos pagrobti ir galiausiai šantažuojant politiniuose žaidimuose tada, kai Kotryna jau buvo ištekėjusi ir su Jonu Vaza susilaukusi vaikų.
Kotryna Jogailaitė – tai tvirtos moters, drąsios valdovės ir švelnios asmenybės portretas Lietuvos padangėse. Nereikia dairytis toli, norint žavėtis tų laikų lyderėmis ir ikonomis. Keista, kad Lietuvos istorija taip primiršo šią moterį kurią pagal istorinius faktus atgaivino autorė Ilona Skujaitė.
Jaunikaitis ant karo žirgo
Jonas Vaza – jaunas ir išvaizdus jaunuolis, atvykęs prašyti Kotrynos Jogailaitės rankos buvo itin drąsus ir dosnus. Tačiau vos Žygimantui Augustui palaiminus jų santuoką, prasidėjo negandos. Gamtos išdaigos kelionės per Baltijos jūrą metu, o galiausiai ir ne vienus metus trukęs įkalinimas, mat Jono Vazos brolis Erikas, tikrasis sosto valdytojas, po nuožmios brolių kovos Švedijos pilyje, 4 metams įkalino Joną ir Kotryną. Čia naujoji šeima susilaukė ir kelių vaikų.
Meilė ir viltis tarp mūro sienų
Erikas Vaza brolio Jono suėmimo momentu pasiūlė Kotrynai grįžti namo, tačiau ji atsisakė ir liko kalėjime kartu su savo vyru. Taip parodydama didžiulį atsidavimą stiprino ryši su savo sutuoktiniu. Sudėtingos sąlygos, nepriteklius, karaliaus nepalankumas lėmė jų pirmagimės mirtį bei sudėtingas kalinimo sąlygas, tačiau niekada neleido prarasti vilties, jog pavyks atgauti savo gyvenimą.
Nepaisant to, likimas buvo maloningas, ir netekęs sveiko proto Erikas paleido brolį iš kalėjimo ir galiausiai buvo nuverstas nuo sosto, o Jonas Vaza ir Kotryna Jogailaitė tapo karaliais.
Drąsa ir ištikimybė po didžiulės duoklės galiausiai atvedė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščio seserį į vieną iš Europos sostų – Švedijos karūną. Nuostabus Ilona Skujaitės nutapytas LDK kunigaikštytės portretas leidžia didžiuotis savo istorija.
Literatūriniai palyginimai
Tikriausiai neįmanoma, kad „Karo nuotaka“ nebūtų lyginama su Sabaliauskaitės „Petro imperatoriene“. To pačio žanro knygos, istorija apie stiprias moteris tik ir kviečia apsvarstyti romanų panašumus ir skirtumus. Nors šių dviejų knygų palyginimas būtų tas pats, kas L. Da Vinčio paveikslų lyginimas su jo mokinių darbais, man „Karo nuotaka“ romanas paliko malonų įspūdį ir visišką įsitraukimą. Ko trūko? Trūko daugiau jausmo, įsitraukimo, emocijų, detalių. Istorija labiau plaukė sąmonėje nei joje buvo įsigyventa. Tačiau ar smaragdas tampa mažiau gražus, jei šalia jo pūpso deimantas? Kiekvienas žėri savaip, todėl norėčiau pasveikinti Ilona Skujaitę su sėkmingu romanu.
Beje, autorė sukūrė internetinę svetainę, kurioje galima pasmalsauti ir sužinoti šį tą naujo bei susipažinti su „Karo nuotaka“ romanu. Svetainę rasite karonuotaka.lt.
Pilna apžvalga su nuorodomis: https://kaciapaskaicius.lt/?p=2869
September 2, 2025
// history is a novel for which the people is the author
Tarp romano ir dokumentikos pasiklydusi istorija. Skaitėsi lengvai, buvo tikrai įdomu ir smalsu visgi kaip tie karaliai gyveno. Kaip romanui - pritrūksta šilumos, meilės ir jaukumo. O kaip istorijos dokumentika - faktų tikslumo. Anyway, skaitant vis nepaleido mintis, kad dar būdama mokyklos suole, būčiau mieliau tokiu būdu t su lietuvis istorija, o ne sausais istoriniais faktais ir žemėlapių analizavimu😄
Tarp romano ir dokumentikos pasiklydusi istorija. Skaitėsi lengvai, buvo tikrai įdomu ir smalsu visgi kaip tie karaliai gyveno. Kaip romanui - pritrūksta šilumos, meilės ir jaukumo. O kaip istorijos dokumentika - faktų tikslumo. Anyway, skaitant vis nepaleido mintis, kad dar būdama mokyklos suole, būčiau mieliau tokiu būdu t su lietuvis istorija, o ne sausais istoriniais faktais ir žemėlapių analizavimu😄
March 17, 2023
Su šia knyga man įdomiai gavosi. Knygų muges metu išrinkau draugei šią knygą, bet buvau skeptiška del viršelio. Bet gavus bubliotekoj neatsispyriau paskaityti.Ir ką manot kai pradėjau skaityt negalėjau atsitraukt, tiek įtraukė Kotrynos Jogailaitės istorija,rekomenduoju.
April 23, 2023
4,5/5. Toks vertinimas už perdaug paprastą tekstą... Bet knyga tikrai įdomi, tad atleidau tą teksto paprastumą/ primityvumą... iš kitos pusės , dėl to labai smagiai, lengvai, greitai skaitėsi...tikrai verta paskaityti- ir apie moterį, ir apie istoriją, ir apie meilę, ir dar lietuviška knyga...
January 24, 2024
Literatūrine prasme knyga bevertė. Istorinį pasakojimą sekti įdomiau, bet tada pasiklysti, ar vis tik tai faktas, ar vaizduotės vaisius. Vis tik istorinę monografiją būti skaityti smagiau.
This entire review has been hidden because of spoilers.
June 22, 2023
Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istoriją žino kiekvienas, dėl to net nereikia gerai išmanyti ATR istoriją. Nūdienoje jaudinančios jų meilės šešėlyje, deja, atsiduria kiti Jogailaičių dinastijos atstovai, pavyzdžiui, Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė, kurios likimas, patirtys ir tapsmas Švedijos karaliene vertas atskiro dėmesio, norint suvokti XVI a. istoriją, kai vyko įnirtingos kovos dėl valdžios.
Įdomus sutapimas - tuo metu, kai skaičiau šią knygą, mokykloje per istorijos pamokas kaip tik kartojome Renesanso epochą, o kartu ir ATR istoriją. Mokykliniame kurse minimaliai, kiek to reikalauja ugdymo programa, prisiliečiama prie Jogailaičių dinastijos, todėl tikėtis, kad atskiras dėmesys bus skiriamas tokiai karalaitei kaip Kotryna, naivu. Ir čia, pasakysiu atvirai, yra dar viena mūsų švietimo sistemos spraga, kurią būtina pašalinti. Kodėl galvojama, kad sausi faktai, nesibaigiantis sąrašas datų ir sąvokų, kurias privalu įsidėmėti, yra geriau nei pagaulus pasakojimas? Daugelio mokinių toks metodas, deja, nežavi ir nedidina susidomėjimo istorijos mokslu. Be jokios abejonės, juos reikia žinoti - tai visa ko pagrindas, bet, mano nuomone, sukoncentruoti dėmesį į kelias asmenybes, kai kitų, gyvenusių šalia pastarųjų, kasdienybė buvo ne mažiau (ar net labiau) įdomi, nėra teisinga. Nepagrįstai sukuriamas vakuumas, apkartinantis norą domėtis papildomai, ieško to, kas neatrasta. Būtent tokiu atradimu man tapo Kotryna Jogailaitė ir už tai esu dėkinga rašytojai I. Skujaitei.
Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos meilės istorija savo dramatiškumu bei aistra nė kiek nenusileidžia Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, o pačios Kotrynos asmenybę, pagal jos vertybes, drąsą ir ištvermę, būtų drąsiai galima įtraukti į stiprių ir įkvepiančių praeities Lietuvos moterų sąrašą. Į tą, kurį, pirmiausia, reikėtų sudaryti ir įdėti į mokyklinius vadovėlius, kuriuose dominuoja vyrai. Visi žinome, kad anais laikais buvo populiaru tuokti jaunas, dar nė pilnametystės nesulaukusias merginas su senais vyrais, turinčiais vaikų ar net anūkų. Kad ir kaip būtų keista, Kotryna Jogailaitė nepatenka į pastarųjų gretas - už Jono Vazos kunigaikštytė ištekėjo būdama 36-erių metų. Kiek neįprasta, tiesa? Svarbu pastebėti, kad nors ji buvo vyresnė už savo vyrą, lyginant jų išvaizdas, skirtumo net nebuvo galima pastebėti, o brandus amžius nesutrukdė K. Jogailaitei padovanoti Švedijos karalystės sostui net du įpėdinius.
Jeigu spėjote susidaryti įspūdį, kad istorija dvelkia vien tik turtais, romantika ir svajonę primenančiu gyvenimu, klystate. Be karų šešėlių, svainio Eriko manipuliacijų, nuolatinio pavojaus, gresiančio ne tik pačiai Kotrynai, bet ir jos artimiesiems, knygoje aprašomos nuotaikos ir patyrimai, kurių nelinkėtume nė didžiausiam priešui. Visą gyvenimą kunigaikštytė jautėsi vieniša ir nereikalinga, o kai pagaliau kažką tikrai įsimylėdavo - sužadėtuvės dėl skirtingų priežasčių neįvykdavo. Iš pradžių vienišumo, melancholijos jausmas gali atrodyti kaip eilinė karališka isterija, bet, kita vertus, ar ne taip klostosi gyvenimas, kai egzistuoji kito šešėlyje, kai neturi pasirinkimo teisės, kai tampi paprastu daiktu? Verta susimąstyti. Aktualu ir šiandien - neslėpkime. Kontekstas kitas, bet...
Pastarasis momentas paveikė ir leido suvokti vieną tiesą - laisva pasirinkimo teisė yra esminis dalykas, kurio trūko kilmingųjų gyvenime. Ką jau kalbėti apie dailiąją lytį, kurios pagrindinė misija būdavo pagimdyti įpėdinį. Deja, moterims mirus, jų vyrai ilgai nesielvartavo - iškart vesdavo dar kartą... Jeigu Kotrynos gyvenimas iki santuokos buvo lėtas ir kupinas pesimizmo, tai po vedybų jame netrūko dinamikos. Vienas labiausiai surezonavusių momentų, be abejo, buvo pirmosios Kotrynos ir Jono dukters mirtis, atskleidusi ir dehumanišką elgesį, ir ryžto kupiną valią gyventi toliau. Kur dar neribota Kotrynos ištikimybė savo vyrui: galėjusi pasirinkti laisvę ir grįžimą į tėvynę, Jogailaičių dinastijos atstovė nusprendė antisanitariškomis sąlygomis tūnoti kalėjime kartu su savo vyru... Viso siužeto atskleisti tikrai nenoriu, bet keletą įvykių paminėti privalėjau, kad suprastumėte, dėl kokių priežasčių verta skaityti šią knygą ir atrasti Kotrynos asmenybę. Drauge jūs prisiminsite istorinį kontekstą, ATR valstybės priešus ir sąjungininkus, visuomenės pažiūras, ano meto viso pasaulio pasaulėžiūrą.
Dera nepamiršti ir turėti omenyje, kad ne viskas, kas parašyta, yra tiesa. Išlikę istoriniai šaltiniai ir istorikų (tų, kurie jau mirę) išvados nepadeda sukurti nuoseklų siužetą turinčios istorijos. Negana to, skirtingose šalyse pastarieji dar ir skiriasi - kiekviena šalis interpretuoja savaip. Jogailaičių ir Vazų dinastijų lentelė, esanti kūrinio pradžioje, padeda nepasiklysti tarp veikėjų. Džiugina ir tai, kad autorė kūrinį užbaigė epilogu, kuriame surašė pagrindinių asmenybių likimus (nereikėjo eiti papildomai ieškoti informacijos). Vienintelis knygos trūkumas, mano akimis, yra tai, kad teksto kalba gana publicistiška, trūksta gyvumo, kuris būtinas grožinės literatūros kūriniui (ši knyga ne faktų rinkinys, ne istorinis šaltinis, kuriame turi būti laikomasi formalaus stiliaus). Istorija parašyta monologo stiliumi, I. Skujaitė bando viską pasakoti Kotrynos Jogailaitės lūpomis. Galbūt didesnis kiekis dialogų būtų padėjęs pamatyti veikėjus iš įvairių pusių ir taip paskatinęs ne tik pajusti artumą su visais, bet ir tekstui suteikęs naujų spalvų.
„Karo nuotaka“ - šiuolaikiška (kalbos, leksikos ir gramatikos prasme) istorija apie Kotrynos Jogailaitės asmenybę, jos nelengvą gyvenimą ir problemas, kurios savaip aktualios nūdienos pasaulyje. Postmoderniai parašyta knyga leis į istoriją pažvelgti kitu kampu, ne taip, kaip mokoma mokykloje ar rašoma vadovėliuose. Garantuoju, kad po šio kūrinio pradėsite labiau domėtis mūsų šalies istorija, ieškosite kitų asmenybių, kurios įrodytų, kad mūsų valstybės praeitis yra turtinga ir įstabi. Įvairialypė drama, aistra, klasta, manipuliacijos ir įtampa neleidžia atsitraukti. Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos netikėta santuoka, išbandymų kelias, kurį jie nuėjo drauge, įkvėps mylėti, nepamiršti, ką reiškia ištikimybę, ir padės suprasti, kad tikrąją laimę įmanoma susikurti neturint nieko, pakanka mylinčio žmogaus. „Nemo nisi mors“ (niekas, išskyrus mirtį) - toks užrašas buvo išgraviruotas ant Kotrynos Jogailaitės vestuvinio žiedo. Materialinės tikrovės ir netikrumo apsuptyje, kurioje gyvename, tokie žodžiai įgyja nepaprastą reikšmę. Belieka padėkoti I. Skujaitei už jos penkerių metų darbą, grožinės literatūros ribose praplėtųsi akiratį ir leidusį pažinti Kotryną, kurios asmenybė ilgam išliks atmintyje.
Rekomenduoju mėgstantiems kūrinius, kuriuose realūs faktai susipina su autoriaus vaizduote ir asmeninėmis interpretacijomis. Jeigu domitės bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, neturėtumėte praleisti galimybės susipažinti su Kotryna Jogailaite, kurios santuoka su Jonu turėjo įtakos Livonijos kare, o taip pat kovose su maskvėnais. Siūlau, jeigu domitės XVI a. ATR situacija, nes pirmos dvi knygos dalys yra skirtos Kotrynos gyvenimui iki santuokos, todėl netrūksta detalių nei apie Žygimantą Augustą, nei apie Boną Sforcą, nei apie mūšius, drebinusius tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teritoriją. Rekomenduoju, jeigu norite pajusti XVI a. dvasią, tradicijas ir gyvenimo būdą, kuris iš vienos pusės atrodo didingas (titulai, karalystės, rūmai, prabangūs rūbai, regalijos ir įtaka), bet iš kitos pusės jame nestinga ir netoleruotinų dalykų, pavyzdžiui, moterų suvokimo kaip būtybių, kurių pagrindinė misija - pagimdyti įpėdinį. Rekomenduoju, jeigu ieškote knygos apie stiprią, nepalaužiamą ir ryžtingą moterį, pakeitusią bent dalį istorijos.
4/5⭐
Įdomus sutapimas - tuo metu, kai skaičiau šią knygą, mokykloje per istorijos pamokas kaip tik kartojome Renesanso epochą, o kartu ir ATR istoriją. Mokykliniame kurse minimaliai, kiek to reikalauja ugdymo programa, prisiliečiama prie Jogailaičių dinastijos, todėl tikėtis, kad atskiras dėmesys bus skiriamas tokiai karalaitei kaip Kotryna, naivu. Ir čia, pasakysiu atvirai, yra dar viena mūsų švietimo sistemos spraga, kurią būtina pašalinti. Kodėl galvojama, kad sausi faktai, nesibaigiantis sąrašas datų ir sąvokų, kurias privalu įsidėmėti, yra geriau nei pagaulus pasakojimas? Daugelio mokinių toks metodas, deja, nežavi ir nedidina susidomėjimo istorijos mokslu. Be jokios abejonės, juos reikia žinoti - tai visa ko pagrindas, bet, mano nuomone, sukoncentruoti dėmesį į kelias asmenybes, kai kitų, gyvenusių šalia pastarųjų, kasdienybė buvo ne mažiau (ar net labiau) įdomi, nėra teisinga. Nepagrįstai sukuriamas vakuumas, apkartinantis norą domėtis papildomai, ieško to, kas neatrasta. Būtent tokiu atradimu man tapo Kotryna Jogailaitė ir už tai esu dėkinga rašytojai I. Skujaitei.
Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos meilės istorija savo dramatiškumu bei aistra nė kiek nenusileidžia Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, o pačios Kotrynos asmenybę, pagal jos vertybes, drąsą ir ištvermę, būtų drąsiai galima įtraukti į stiprių ir įkvepiančių praeities Lietuvos moterų sąrašą. Į tą, kurį, pirmiausia, reikėtų sudaryti ir įdėti į mokyklinius vadovėlius, kuriuose dominuoja vyrai. Visi žinome, kad anais laikais buvo populiaru tuokti jaunas, dar nė pilnametystės nesulaukusias merginas su senais vyrais, turinčiais vaikų ar net anūkų. Kad ir kaip būtų keista, Kotryna Jogailaitė nepatenka į pastarųjų gretas - už Jono Vazos kunigaikštytė ištekėjo būdama 36-erių metų. Kiek neįprasta, tiesa? Svarbu pastebėti, kad nors ji buvo vyresnė už savo vyrą, lyginant jų išvaizdas, skirtumo net nebuvo galima pastebėti, o brandus amžius nesutrukdė K. Jogailaitei padovanoti Švedijos karalystės sostui net du įpėdinius.
Jeigu spėjote susidaryti įspūdį, kad istorija dvelkia vien tik turtais, romantika ir svajonę primenančiu gyvenimu, klystate. Be karų šešėlių, svainio Eriko manipuliacijų, nuolatinio pavojaus, gresiančio ne tik pačiai Kotrynai, bet ir jos artimiesiems, knygoje aprašomos nuotaikos ir patyrimai, kurių nelinkėtume nė didžiausiam priešui. Visą gyvenimą kunigaikštytė jautėsi vieniša ir nereikalinga, o kai pagaliau kažką tikrai įsimylėdavo - sužadėtuvės dėl skirtingų priežasčių neįvykdavo. Iš pradžių vienišumo, melancholijos jausmas gali atrodyti kaip eilinė karališka isterija, bet, kita vertus, ar ne taip klostosi gyvenimas, kai egzistuoji kito šešėlyje, kai neturi pasirinkimo teisės, kai tampi paprastu daiktu? Verta susimąstyti. Aktualu ir šiandien - neslėpkime. Kontekstas kitas, bet...
Pastarasis momentas paveikė ir leido suvokti vieną tiesą - laisva pasirinkimo teisė yra esminis dalykas, kurio trūko kilmingųjų gyvenime. Ką jau kalbėti apie dailiąją lytį, kurios pagrindinė misija būdavo pagimdyti įpėdinį. Deja, moterims mirus, jų vyrai ilgai nesielvartavo - iškart vesdavo dar kartą... Jeigu Kotrynos gyvenimas iki santuokos buvo lėtas ir kupinas pesimizmo, tai po vedybų jame netrūko dinamikos. Vienas labiausiai surezonavusių momentų, be abejo, buvo pirmosios Kotrynos ir Jono dukters mirtis, atskleidusi ir dehumanišką elgesį, ir ryžto kupiną valią gyventi toliau. Kur dar neribota Kotrynos ištikimybė savo vyrui: galėjusi pasirinkti laisvę ir grįžimą į tėvynę, Jogailaičių dinastijos atstovė nusprendė antisanitariškomis sąlygomis tūnoti kalėjime kartu su savo vyru... Viso siužeto atskleisti tikrai nenoriu, bet keletą įvykių paminėti privalėjau, kad suprastumėte, dėl kokių priežasčių verta skaityti šią knygą ir atrasti Kotrynos asmenybę. Drauge jūs prisiminsite istorinį kontekstą, ATR valstybės priešus ir sąjungininkus, visuomenės pažiūras, ano meto viso pasaulio pasaulėžiūrą.
Dera nepamiršti ir turėti omenyje, kad ne viskas, kas parašyta, yra tiesa. Išlikę istoriniai šaltiniai ir istorikų (tų, kurie jau mirę) išvados nepadeda sukurti nuoseklų siužetą turinčios istorijos. Negana to, skirtingose šalyse pastarieji dar ir skiriasi - kiekviena šalis interpretuoja savaip. Jogailaičių ir Vazų dinastijų lentelė, esanti kūrinio pradžioje, padeda nepasiklysti tarp veikėjų. Džiugina ir tai, kad autorė kūrinį užbaigė epilogu, kuriame surašė pagrindinių asmenybių likimus (nereikėjo eiti papildomai ieškoti informacijos). Vienintelis knygos trūkumas, mano akimis, yra tai, kad teksto kalba gana publicistiška, trūksta gyvumo, kuris būtinas grožinės literatūros kūriniui (ši knyga ne faktų rinkinys, ne istorinis šaltinis, kuriame turi būti laikomasi formalaus stiliaus). Istorija parašyta monologo stiliumi, I. Skujaitė bando viską pasakoti Kotrynos Jogailaitės lūpomis. Galbūt didesnis kiekis dialogų būtų padėjęs pamatyti veikėjus iš įvairių pusių ir taip paskatinęs ne tik pajusti artumą su visais, bet ir tekstui suteikęs naujų spalvų.
„Karo nuotaka“ - šiuolaikiška (kalbos, leksikos ir gramatikos prasme) istorija apie Kotrynos Jogailaitės asmenybę, jos nelengvą gyvenimą ir problemas, kurios savaip aktualios nūdienos pasaulyje. Postmoderniai parašyta knyga leis į istoriją pažvelgti kitu kampu, ne taip, kaip mokoma mokykloje ar rašoma vadovėliuose. Garantuoju, kad po šio kūrinio pradėsite labiau domėtis mūsų šalies istorija, ieškosite kitų asmenybių, kurios įrodytų, kad mūsų valstybės praeitis yra turtinga ir įstabi. Įvairialypė drama, aistra, klasta, manipuliacijos ir įtampa neleidžia atsitraukti. Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos netikėta santuoka, išbandymų kelias, kurį jie nuėjo drauge, įkvėps mylėti, nepamiršti, ką reiškia ištikimybę, ir padės suprasti, kad tikrąją laimę įmanoma susikurti neturint nieko, pakanka mylinčio žmogaus. „Nemo nisi mors“ (niekas, išskyrus mirtį) - toks užrašas buvo išgraviruotas ant Kotrynos Jogailaitės vestuvinio žiedo. Materialinės tikrovės ir netikrumo apsuptyje, kurioje gyvename, tokie žodžiai įgyja nepaprastą reikšmę. Belieka padėkoti I. Skujaitei už jos penkerių metų darbą, grožinės literatūros ribose praplėtųsi akiratį ir leidusį pažinti Kotryną, kurios asmenybė ilgam išliks atmintyje.
Rekomenduoju mėgstantiems kūrinius, kuriuose realūs faktai susipina su autoriaus vaizduote ir asmeninėmis interpretacijomis. Jeigu domitės bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, neturėtumėte praleisti galimybės susipažinti su Kotryna Jogailaite, kurios santuoka su Jonu turėjo įtakos Livonijos kare, o taip pat kovose su maskvėnais. Siūlau, jeigu domitės XVI a. ATR situacija, nes pirmos dvi knygos dalys yra skirtos Kotrynos gyvenimui iki santuokos, todėl netrūksta detalių nei apie Žygimantą Augustą, nei apie Boną Sforcą, nei apie mūšius, drebinusius tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teritoriją. Rekomenduoju, jeigu norite pajusti XVI a. dvasią, tradicijas ir gyvenimo būdą, kuris iš vienos pusės atrodo didingas (titulai, karalystės, rūmai, prabangūs rūbai, regalijos ir įtaka), bet iš kitos pusės jame nestinga ir netoleruotinų dalykų, pavyzdžiui, moterų suvokimo kaip būtybių, kurių pagrindinė misija - pagimdyti įpėdinį. Rekomenduoju, jeigu ieškote knygos apie stiprią, nepalaužiamą ir ryžtingą moterį, pakeitusią bent dalį istorijos.
4/5⭐
November 23, 2025
Sutinku su dalimi komentarų - asmenybė puiki, istorija puiki, bet parašyta kiek vaikiškai. Nepaisant to, esu dėkinga už pažintį su karalaite Kotryna 😍
July 10, 2023
Nesvarbu domitės jūs istorija ar ne, net neabejoju bent kažką iš mokyklos prisimenate apie Lietuvos didįjį kunigaikštį bei Lenkijos karalių Žygimantą Augustą ir jo gyvenimo meilę Barborą Radvilaitę. Teko ir man. Bet apie jo seseris nelabai…
Ši knyga apie vieną jų -jauniausiąją karalaitę Kotryną.
Kotryna buvo neeilinė moteris. Pradėkim nuo to, jog ištekėjo būdama net 36 metų, kas tais laikais buvo neįtikėtinai daug. Nepaisant savo vėlyvo amžiaus jis dar spėjo pagimdyti tris vaikus.
Kotrynos išrinktasis 11 metų už ją jaunesnis Švedijos princas Jonas Vaza, nepaisant amžiaus skirtumo, pora nuoširdžiai pamilo vienas kitą. Kotryna savo meilę ir pasiaukojimą vyrui įrodė sutikusi kalėti drauge su savo vyru, nelaisvėje šeima praleido penkerius metus. Nors Kotrynai buvo suteikta galimybė grįžti į Lietuvą, ji buvo tvirta ir laikėsi sutuoktiniui duotos priesaikos “Nemo nisi mors”.
Kotryna gyveno neramiais laikais. Europą purto karai, o ir pačioje Švedijoje du broliai Vazos -karalius Erikas ir kunigaikštis Jonas nesutaria tarpusavyje.
Istorija man labai patiko. Tikras nuotykis buvo nusikelti į tuos laikus ir pasivaikščioti senajam Vilniui, pažvelgti iš šono į karališkosios šeimos gyvenimą. Sunku pasakyti ar Kotrynos ir Jono meilė išties buvo tokia tvirta, kaip aprašyta knygoje, bet man labai norėtųsi tikėti, kad taip ir buvo. ❤️
Ši knyga apie vieną jų -jauniausiąją karalaitę Kotryną.
Kotryna buvo neeilinė moteris. Pradėkim nuo to, jog ištekėjo būdama net 36 metų, kas tais laikais buvo neįtikėtinai daug. Nepaisant savo vėlyvo amžiaus jis dar spėjo pagimdyti tris vaikus.
Kotrynos išrinktasis 11 metų už ją jaunesnis Švedijos princas Jonas Vaza, nepaisant amžiaus skirtumo, pora nuoširdžiai pamilo vienas kitą. Kotryna savo meilę ir pasiaukojimą vyrui įrodė sutikusi kalėti drauge su savo vyru, nelaisvėje šeima praleido penkerius metus. Nors Kotrynai buvo suteikta galimybė grįžti į Lietuvą, ji buvo tvirta ir laikėsi sutuoktiniui duotos priesaikos “Nemo nisi mors”.
Kotryna gyveno neramiais laikais. Europą purto karai, o ir pačioje Švedijoje du broliai Vazos -karalius Erikas ir kunigaikštis Jonas nesutaria tarpusavyje.
Istorija man labai patiko. Tikras nuotykis buvo nusikelti į tuos laikus ir pasivaikščioti senajam Vilniui, pažvelgti iš šono į karališkosios šeimos gyvenimą. Sunku pasakyti ar Kotrynos ir Jono meilė išties buvo tokia tvirta, kaip aprašyta knygoje, bet man labai norėtųsi tikėti, kad taip ir buvo. ❤️
April 18, 2023
Knyga nėra bloga, istorija įdomi ir komplimentai autorei už istorinio romano ambiciją, vis tik daugiau nei 3* duoti neišeina.
Pirmiausia - redaktorių pražiūrėti pasikartojimai kas kelis puslapius, tokie kaip kad Kotryna vis "lyg iš šono save išgirsta" ir pan. Taip pat daug bereikalingų didaktinių klišių ar "sparnuotų frazių" skyrelių pabaigose, tarsi nežinant kaip kitaip juos užbaigt. Bet čia skonio reikalai.
Kas labiau erzino tai faktografiniai prašovimai - Elžbietos Habsburgaitės amžius; aprašomas 16 a. vid. (!) Vilnius ir Šv. Dvasios cerkvėj esantys stačiatikių kankinių palaikai, kurių ten tuo metu dar negalėjo būti; o labiausiai su šv. Kazimiero koplyčia susiję momentai kaip sidabrinis sarkofagas, galerija iš žemutinės pilies ir kt. ryškiai užbėgant veik šimtmečiu į ateitį.
+ žvaigždutė už dinastijų schemą
Pirmiausia - redaktorių pražiūrėti pasikartojimai kas kelis puslapius, tokie kaip kad Kotryna vis "lyg iš šono save išgirsta" ir pan. Taip pat daug bereikalingų didaktinių klišių ar "sparnuotų frazių" skyrelių pabaigose, tarsi nežinant kaip kitaip juos užbaigt. Bet čia skonio reikalai.
Kas labiau erzino tai faktografiniai prašovimai - Elžbietos Habsburgaitės amžius; aprašomas 16 a. vid. (!) Vilnius ir Šv. Dvasios cerkvėj esantys stačiatikių kankinių palaikai, kurių ten tuo metu dar negalėjo būti; o labiausiai su šv. Kazimiero koplyčia susiję momentai kaip sidabrinis sarkofagas, galerija iš žemutinės pilies ir kt. ryškiai užbėgant veik šimtmečiu į ateitį.
+ žvaigždutė už dinastijų schemą
October 13, 2025
„Karo nuotaka“: visų užmirštos karalaitės galingas sugrįžimas į istoriją.
Ilona Skujaitė savo pirmajame romane „Karo nuotaka“ meistriškai atkuria Kotrynos Jogailaitės – jauniausios Žygimanto Augusto sesers – likimą, kuris pribloškia dramatiškumu, politinių intrigų gausa, emociniu gilumu ir atsidavimu. Tai gal daug kam ir nežinoma istorija apie Livonijos karą, per poreikį užgimusią tikrą meilę ir moters virsmą – iš šešėlyje gyvenusios karalaitės į stiprią, išmintingą ir geidžiamą Švedijos karalienę.
Romanas balansuoja tarp gausių istorinių faktų ir emocinio Kotrynos Jogailaitės gyvenimo. Romanas leidžia pasinerti į XVI a. kilmingųjų dvarų užkulisius, kur kiekvienas žingsnis turi būti gerai apgalvotas, o meilė ir santuoka dažnai tampa politiniu žaidimu ir naudinga strategija. Gerai, kad Kotryna Jogailaitė šiame romane yra ne tik politinė figūra, bet ir jausminga moteris, gebanti jausti, liūdėti, mylėti, tikėtis, išgyventi išdavystes, nelaisvę ir vis tiek iškilti. Tai paperka ir įtraukia. O kai kurios jos mintys ir itin artimos.
Tai istorija ir apie tai, kad niekada nereikia nustoti tikėti ir niekada nėra per vėlu.
Patiks tiems, kurie mėgsta istorinę grožinę literatūrą su stipriais moterų portretais, aštriomis emocijomis ir tikrais istoriniais įvykiais. Patiks tiems, kurie šios istorijos dar nežino ir bus tikras atradimas.
Ilona Skujaitė savo pirmajame romane „Karo nuotaka“ meistriškai atkuria Kotrynos Jogailaitės – jauniausios Žygimanto Augusto sesers – likimą, kuris pribloškia dramatiškumu, politinių intrigų gausa, emociniu gilumu ir atsidavimu. Tai gal daug kam ir nežinoma istorija apie Livonijos karą, per poreikį užgimusią tikrą meilę ir moters virsmą – iš šešėlyje gyvenusios karalaitės į stiprią, išmintingą ir geidžiamą Švedijos karalienę.
Romanas balansuoja tarp gausių istorinių faktų ir emocinio Kotrynos Jogailaitės gyvenimo. Romanas leidžia pasinerti į XVI a. kilmingųjų dvarų užkulisius, kur kiekvienas žingsnis turi būti gerai apgalvotas, o meilė ir santuoka dažnai tampa politiniu žaidimu ir naudinga strategija. Gerai, kad Kotryna Jogailaitė šiame romane yra ne tik politinė figūra, bet ir jausminga moteris, gebanti jausti, liūdėti, mylėti, tikėtis, išgyventi išdavystes, nelaisvę ir vis tiek iškilti. Tai paperka ir įtraukia. O kai kurios jos mintys ir itin artimos.
Tai istorija ir apie tai, kad niekada nereikia nustoti tikėti ir niekada nėra per vėlu.
Patiks tiems, kurie mėgsta istorinę grožinę literatūrą su stipriais moterų portretais, aštriomis emocijomis ir tikrais istoriniais įvykiais. Patiks tiems, kurie šios istorijos dar nežino ir bus tikras atradimas.
May 2, 2024
Visų pirma, didžiausia pagarba autorei - rinkusiai, sisteminusiai ir populiariai, bei atsakingai rašančiai apie istorinius asmenis! Darbo įdėta daug, istorinės aplinkybės ir asmenys sutampa, man, baigusiai istoriją, buvo savotiškai smagu ją išgyventi naujai.
Paklaidžiojau internete - yra net puslapis www.karonuotaka.lt - patikrinkit. Man įdomiausias buvo Kelionės maršrutas abipus Baltijos
„Kotrynos Jogailaitės pėdsakais“.
Dabar apie patį romaną. Ne iki galo supratau pavadinimo, man jis suponuoja, kad nuotaka bus grobiama karo metu, ne visai taip vyko siužete. Tekint diplomatiniais, teritoriniais tikslais tarsi buvo norma. Tai kaip čia ta karo nuotaka atsirado?
Skaitydama kaip istorinį kūrinį žavėjaus lengvai pateikiama susisteminta informacija, tačiau kaip romanui man pritrūko Kotrynos ir Jono santykių gylio. Viskas atrodė paviršiuje, apipinta aplinkybėmis ir faktais, tarsi iš šalies. Greičiausiai laukiau daugiau interpretacijų santykių tema. Iš dalies galiu suprast nenorą nutolt nuo to, kas žinoma, bet romano žanras tarsi tokį diskursą leistų. 🤷♀️ Radau daugiau Jono ir Eriko, brolių, besipešančių dėl Švedijos sosto santykių (kurie man buvo labai įdomūs), nei pačios Kotrynos. 🤷♀️
Kliuvo ir vis kartojami tie patys epitetai - ledo spalvos akimis, rudomis išgąsdintos stirnos akimis, pilvas, kaip žąsies plunksomis kišta pagalvė ir pan. Ir kas svarbiausia, man jie gražūs, bet įsiminė pakartoti vieną kartą, po kitų kartų jau nebetiko. 🤷♀️ O kartojamas "tarsi iš šono girdžiu savo balsą" tik stiprino žvilgsnio iš šalies, o ne pačios Kotrynos Jogailaitės pasakojamos istorijos vaizdą.
Ir nors stilistiškai kliuvo, trūko gylio, man iš esmės džiugu, kad istorinės asmenybės populiarinamos ir apie jas rašoma! 💛
Paklaidžiojau internete - yra net puslapis www.karonuotaka.lt - patikrinkit. Man įdomiausias buvo Kelionės maršrutas abipus Baltijos
„Kotrynos Jogailaitės pėdsakais“.
Dabar apie patį romaną. Ne iki galo supratau pavadinimo, man jis suponuoja, kad nuotaka bus grobiama karo metu, ne visai taip vyko siužete. Tekint diplomatiniais, teritoriniais tikslais tarsi buvo norma. Tai kaip čia ta karo nuotaka atsirado?
Skaitydama kaip istorinį kūrinį žavėjaus lengvai pateikiama susisteminta informacija, tačiau kaip romanui man pritrūko Kotrynos ir Jono santykių gylio. Viskas atrodė paviršiuje, apipinta aplinkybėmis ir faktais, tarsi iš šalies. Greičiausiai laukiau daugiau interpretacijų santykių tema. Iš dalies galiu suprast nenorą nutolt nuo to, kas žinoma, bet romano žanras tarsi tokį diskursą leistų. 🤷♀️ Radau daugiau Jono ir Eriko, brolių, besipešančių dėl Švedijos sosto santykių (kurie man buvo labai įdomūs), nei pačios Kotrynos. 🤷♀️
Kliuvo ir vis kartojami tie patys epitetai - ledo spalvos akimis, rudomis išgąsdintos stirnos akimis, pilvas, kaip žąsies plunksomis kišta pagalvė ir pan. Ir kas svarbiausia, man jie gražūs, bet įsiminė pakartoti vieną kartą, po kitų kartų jau nebetiko. 🤷♀️ O kartojamas "tarsi iš šono girdžiu savo balsą" tik stiprino žvilgsnio iš šalies, o ne pačios Kotrynos Jogailaitės pasakojamos istorijos vaizdą.
Ir nors stilistiškai kliuvo, trūko gylio, man iš esmės džiugu, kad istorinės asmenybės populiarinamos ir apie jas rašoma! 💛
May 18, 2023
Labai gerai parašyta, labai lengvai skaitoma, labai įdomi istorija. Tiesiog džiaugiasi širdis, kad atgimė lietuvių istorinio romano žanras. Pagarba autorei už jos atliktą ir istorinį, ir literatūrinį darbą. Linkėčiau, kad tai būtų ne vienintelis jos tokio žanro kūrinys.
Sudariau Kotrynos Jogailaitės kilmės seką nuo prosenelio iki jos sūnaus.
JOGAILA VLADISLOVAS II + SOFIJA Alšėniškė
I
KAZIMIERAS IV Andrius Jogailaitis + ELŽBIETA Habsburgaitė
I
ŽYGIMANTAS I SENASIS + BONA Sforza
I
KOTRYNA JOGAILAITĖ + Johann III Vaza
(1526 11 01 — 1583 09 16)
I
ZIGMANTAS III VAZA
Sudariau Kotrynos Jogailaitės kilmės seką nuo prosenelio iki jos sūnaus.
JOGAILA VLADISLOVAS II + SOFIJA Alšėniškė
I
KAZIMIERAS IV Andrius Jogailaitis + ELŽBIETA Habsburgaitė
I
ŽYGIMANTAS I SENASIS + BONA Sforza
I
KOTRYNA JOGAILAITĖ + Johann III Vaza
(1526 11 01 — 1583 09 16)
I
ZIGMANTAS III VAZA
June 16, 2024
Kuo tokių istorijų daugiau, tuo geriau – jaučiu, ne vien man pažinti šalies istoriją lengviausia per istorinės asmenybės prizmę – jo(s) požiūrį į įvykius ir tai lydinčius jausmus.
.
Autorė padarė didžiulį darbą. Kiek kantrybės reikia turėti, norint iškapstyti smulkiausias detales!
.
O-bet-tačiau neapleidžia nuojauta, kad nemažai dėmesio vertų įvykių liko už kadro – lyg seriale taupant biudžetą. Kad ir Ivano Rūsčiojo pasiuntinių bandymas pagrobti Kotryną. Sužinojusi, kas jos laukia, Kotryna raudodama krenta į lovą, o aš verčiu naują puslapį tikėdamasi veiksmo ar bent užuominos, kaip ji išsisuko nuo atkaklaus gerbėjo. Bet, pasirodo, ši siužeto gija nukirsta kaip šaka, ant kurios sėdima.
.
Iš meilės linijos tikėjausi daugiau. Viskas kaip brolių Grimų pasakoje... Ta prasme, kad glaustai ir paviršutiniškai: vos pamačiusi būsimą vyrą prie altoriaus Vilniaus katedroje, Jogailaitė iškart jį pamilo, ir jų santykiai iš karto susiklostė. Romane nuolat kartojama, kad Jonas Vaza buvo gražus, šviesiaplaukis su ilga barzda, bet argi tik dėl to jis buvo vertas Kotrynos meilės? Įdomu ir kuo jį sužavėjo dešimčia metų vyresnė ir jau ketvirtą dešimtį bebaigianti drovi princesė. Juolab, kad būsimas Švedijos karalius iki vestuvių turėjo meilužę – apie tai visas skyrius, kuris signalizuoja, kad Kotrynos vedybinis guolis nebus rožėmis klotas. Vienas kitas intymesnis poros pokalbis, iliustruojantis jausmų įsižiebimą – tegul ir išgalvotas, nepagrįstas amžininkų liudijimais ar metraštininkų tekstais, imho nebūtų pakenkęs. Kotrynos meilę ir ištikimybę Jonui bei karališką kilnumą bene ryškiausiai atsiskleidžia jos apsisprendimas likti su vyru kalėjime.
.
Nors kalba ir nėra pati turtingiausia, ko visada tikiuosi iš istorinio romano, akys gana lengvai slysta tekstu. Kotrynos istorija pasakojama pirmu asmeniu, Jono – trečiuoju. Rodos, suprantu, kodėl autorė taip pasirinko – moteris gali kalbėti kitos moters balsu, o vyro – ne, – bet vis tiek trukdė įsijausti.
.
.
Eriko ir Jono Vazų konkurenciją bei kovos dėl Švedijos sosto istoriją iš Eriko ir jo žmonos Karinos perspektyvos įtaigiai papasakojo mano mylimas Mika Waltari. Nors Kotrynos ir jos vyro akimis, Erikas tebuvo žiaurus pamišėlis, man, pirma perskaičiusiai M. Waltari romaną, palikusį didžiulį įspūdį, buvo nelengva persiorientuoti.
.
.
Eilinį sykį skaitydama istorinį romaną džiaugiausi, kad negimiau princese – beteise reprodukcijos mašina, politinių manipuliacijų įrankiu. Dar gerai, jei prie altoriaus laukia Jonas dailia barzda, o ne bedantis princas Albrechtas.
.
Autorė padarė didžiulį darbą. Kiek kantrybės reikia turėti, norint iškapstyti smulkiausias detales!
.
O-bet-tačiau neapleidžia nuojauta, kad nemažai dėmesio vertų įvykių liko už kadro – lyg seriale taupant biudžetą. Kad ir Ivano Rūsčiojo pasiuntinių bandymas pagrobti Kotryną. Sužinojusi, kas jos laukia, Kotryna raudodama krenta į lovą, o aš verčiu naują puslapį tikėdamasi veiksmo ar bent užuominos, kaip ji išsisuko nuo atkaklaus gerbėjo. Bet, pasirodo, ši siužeto gija nukirsta kaip šaka, ant kurios sėdima.
.
Iš meilės linijos tikėjausi daugiau. Viskas kaip brolių Grimų pasakoje... Ta prasme, kad glaustai ir paviršutiniškai: vos pamačiusi būsimą vyrą prie altoriaus Vilniaus katedroje, Jogailaitė iškart jį pamilo, ir jų santykiai iš karto susiklostė. Romane nuolat kartojama, kad Jonas Vaza buvo gražus, šviesiaplaukis su ilga barzda, bet argi tik dėl to jis buvo vertas Kotrynos meilės? Įdomu ir kuo jį sužavėjo dešimčia metų vyresnė ir jau ketvirtą dešimtį bebaigianti drovi princesė. Juolab, kad būsimas Švedijos karalius iki vestuvių turėjo meilužę – apie tai visas skyrius, kuris signalizuoja, kad Kotrynos vedybinis guolis nebus rožėmis klotas. Vienas kitas intymesnis poros pokalbis, iliustruojantis jausmų įsižiebimą – tegul ir išgalvotas, nepagrįstas amžininkų liudijimais ar metraštininkų tekstais, imho nebūtų pakenkęs. Kotrynos meilę ir ištikimybę Jonui bei karališką kilnumą bene ryškiausiai atsiskleidžia jos apsisprendimas likti su vyru kalėjime.
.
Nors kalba ir nėra pati turtingiausia, ko visada tikiuosi iš istorinio romano, akys gana lengvai slysta tekstu. Kotrynos istorija pasakojama pirmu asmeniu, Jono – trečiuoju. Rodos, suprantu, kodėl autorė taip pasirinko – moteris gali kalbėti kitos moters balsu, o vyro – ne, – bet vis tiek trukdė įsijausti.
.
.
Eriko ir Jono Vazų konkurenciją bei kovos dėl Švedijos sosto istoriją iš Eriko ir jo žmonos Karinos perspektyvos įtaigiai papasakojo mano mylimas Mika Waltari. Nors Kotrynos ir jos vyro akimis, Erikas tebuvo žiaurus pamišėlis, man, pirma perskaičiusiai M. Waltari romaną, palikusį didžiulį įspūdį, buvo nelengva persiorientuoti.
.
.
Eilinį sykį skaitydama istorinį romaną džiaugiausi, kad negimiau princese – beteise reprodukcijos mašina, politinių manipuliacijų įrankiu. Dar gerai, jei prie altoriaus laukia Jonas dailia barzda, o ne bedantis princas Albrechtas.
June 2, 2023
Ne tik gražus viršelis, bet ir puikus skaitinys. Labiausiai patiko atsinaujinti istorijas žinias ir neužsinuobodinti. Pilnas intrigų ir karo 16 amžiaus aukštuomenės gyvenimas sužavėjo ir privertė pasidžiaugti, kad gyvenu modernesniais laikais 😊
Displaying 1 - 30 of 131 reviews