Nikas Fosa, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys, sugrįžęs gyventi į savo šeimos gimtąją žemę, tikino griežtai nesikišiantis į senbuvių ukrainiečių laisvės kovas. Bet vieną dieną į pavojų patenka jo mylimoji, ir Nikas, įkvėptas paprastų ukrainiečių atkaklumo, supranta nebegalintis likti nuošaly. Kijevo širdyje tebeverda kruvina Maidano revoliucijos kova. Įširdusi minia reikalauja prezidento zeko galvos, o mūšių horizonte pamažu veriasi didžiojo brolio burna, ciniškai kvatodama ir siekdama praryti Ukrainos žemes. Šiose lyg užkratas ima plisti žalieji žmogeliukai ir vietiniams plaudami smegenis ima šokdinti pagal naujo šeimininko dūdelę. Nikas leidžiasi į nesaugų kelią išžvalgyti tiesos.
Romanas „Dūris“ – lyg drobė, kurios kiekviena gija – tai paprastų ukrainiečių, nepavargstančių kovoti už laisvą tėvynę, istorija.
Knyga aktuali, įdomi ir įtraukianti nesibaigiančiu veiksmo vystymu. Ypatingai dalis apie Maidaną labai įtraukianti ir sukuria labai artimą realiai patirčiai įspūdį. Po Maidano susidarė įspūdis, jog autorius skubėjo pabaigti kažkaip knygą ir užrišti siužetą su visais trilogijoje buvusiais blogiečiais. Atsirado daugiau šokinėjimo per įvykius bei kentėjo nuoseklumas. Man atrodė keistai konkrečiai vieta, kur Nikas Ilovaiske kalbasi su starlėjumi Babičiumi kaip su nepažįstamu, nors prieš pusę metų sėdėjo Babičiaus dalinio kalėjime Kryme ir tiesiogiai kalbėjosi ne vieną kartą. Tiesiog neįtikino siužetinė linija, jog Nikas nepažino Babičiaus ir veikiau atrodė, jog autorius pats susimaišė siužetinėse linijose.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Įdomiai čia. Knygos kuriama beveik dokumentinė maidano atmosfera tokia stipri, kad pagrindinių veikėjų dramos kažkokios antraeilės. Ir kaip trilerį tai gadina, nes žinau kuo baigsis. Antroj knygos pusėj grįžtama prie mus dominančios linijos. Bet vis tiek jie labiau plaukia realios istorijos tėkmėje. Bet vis tiek kaip gerai pateikiami pokyčiai visuomenėj su visais gražiais, nelabai, nutylėtais darbais.