Pragaro vartai pačioje Vilniaus širdyje. Kalėjimas, kurio nebeliko. Bet jis buvo ištisus 115 metų, ir tai buvo vienintelis, paskutinis Lietuvos kalėjimas. Lukiškių istorija – tai Vilniaus ir iš dalies visos Lietuvos istorijos atspindys nuo 1904-ųjų iki kalėjimo uždarymo 2019-ųjų liepą. Čia kalėjo, kentėjo, buvo tardomi politiniai kaliniai, kunigai, menininkai ir žmogžudžiai. Labai keista, bet Lukiškių istorijos iki šiol niekas nebuvo parašęs. Bet Rūta Vanagaitė parašė – juodu ant balto išdėstė nepagražintą, sukrečiančią Lukiškių kalėjimo istoriją, atvirai papasakotą 25 nuteistųjų ar juos pažinojusiųjų lūpomis.
Sunku skirti vertinimą, nes labai erzino rašymo stilius, tačiau pačios istorijos tikrai patiko. Tarp 3,5 ⭐️ ir 4⭐️ ! Verta dėmesio, tik reikia priprasti prie rašymo stiliaus.
Patiko, bet ne nuo pradžių. Suprantu logiką kodėl knyga buvo sudėliota, kaip sudėliota, bet truputį trukdė bandymas sukurti kiekvieną istorijos pasakotoją kaip atskirą herojų. Kadangi rašymo stilius gana panašus, kai kurie herojai skamba labai panašiai nepaisant didelių gyvenimo skirtumų.