„Knygos rašymas yra nuotykis. Pirmiausia tai būna žaislas ir pramoga. Vėliau tampa meiluže, paskui šeimininku, paskui tironu. Paskutinėje stadijoje, kai ketini susitaikyti su savo vergove, nukauni tą pabaisą ir sviedi publikai.“ – tai viena paskutinių pastraipų viename paskutinių knygos skyrių „Padėka“ (p. 366). Nesu parašius knygos, bet santykis su disertacija buvo panašus - nors šeimininku ir vergvaldžiu laikiau doktorantūros vadovą.
Lėto ir malonaus skaitymo knyga – nuolat reikia sustoti, pagalvoti, pagooglinti. O taip pat su ja norisi bėgti pas kitame kambaryje sėdintį vyrą, nes būtinai, tiesiog būtinai reikia jam perskaityti balsu TĄ vietą. Ramaus pasakojimo, atidaus stebėtojo, korektiško tyrėjo knyga. Išsamiai nurodyta literatūra, pakomentuotos išnašos, nurodyti nuotraukų ir citatų savininkai – tai tikrai malonu. Knygoje 23 (smagių pavadinimų) skyriai, įžanga, gyvenimo chronologija, padėkos, bibliografija, iliustracijos, asmenvardžių rodyklė. Tai, be abejo, irgi malonu, bet ne tiek naudinga man, kiek britui – aš net savų premjerų neišvardinčiau. Nors britų monarchus – tikėtina.
B. Johnsono stilius puikus ir visai tikėtina, kad ir Jūs norėsite pasiknisti jo šeimos biografijoje – beje, verta. Man buvo malonu sužinoti, kad Borisas – nebūtinai slaviškas vardas. Bet čia jau kita istorija.
Skaitydama knygą kaip visada žymėjausi patikusias vietas. Štai keletas jų:
„Turi būti trenktas, kad rašytum ne už pinigus, sakydavo jis cituodamas dr. Johnsoną, bet, aišku, jo paties atveju tai buvo toli nuo tiesos. Jis rašė ir todėl, kad to reikalavo temperamentas.“ (p. 90, skyrius „Didysis diktatorius“). Prisipažinsiu – man buvo naujiena Churchillio rašymas. O knygos pabaigoje pateikiami jo svarbiausi darbai.
„Į frontą su CHurchilliu keliaudavo asmeninė vonia, dideli rankšluosčiai, karšto vandens pūslė, maisto dėžės iš „Fortnum and Mason“, dideli sūdytos jautienos gabalai, Stiltono sūriai, grietinėlė, kumpis, sardinės, džiovinti vaisiai ir didžiulis jautienos pašteto pyragas – ką jau kalbėti apie persikų likerį ir kitus gėrimus.“ (p. 114, skyrius „Gera žmogiška širdis“).
„Vien pažiūrėjus į Churchillį matosi, kaip esminiai jo gyvenimo būdas skiriasi nuo atgrasaus nacių rimtumo, vienodumo ir pompastikos. Niekada nepamirškime: Hitleris buvo blaivininkas – ši deformacija paaiškina daug nelaimių.“ (p. 153, skyrius „Džono Bulio savybės“).
„Tačiau pastaraisiais metais kenksmingiausiai Churchillį puola geranoriški žmonės, nepatenkinti tuo, kad jo kalbose, laiškuose ir straipsniuose pilna tokių idėjų ir žodžių, su kuriais šiandien jis siųstinas į baisiausiai politiškai nekorektiškų raupsuotųjų koloniją. Jis kaltinamas buvęs rasistas, seksistas, imperialistas, sionistas, arijų ir anglosaksų pranašumo skelbėjas ir eugenikos šalininkas; ir, jam tolstant nuo mūsų laike, nepasterizuotas Churchillis mūsų delikačiam moderniam skoniui gali atrodyti truputį nešvankus.“ (p. 339-340, skyrius „Jo pavardės prasmė šiandien“)
„Kartais jis su pasimėgavimu sutaršydavo savo priešininkų veidmainiškumą. Karo vidury per pietus Baltuosiuose rūmuose Rooseveltas pabandė pakiršinti jį pasodindamas šalia Ogden Reid – leidėjo ir aršios Indijos nepriklausomybės šalininkės. Toji ponia jo, suprantama, paklausė: „Ką jūs ketinate daryti su tais vargšais indais?“ Churchillis atsakė: „Prieš tęsdami pokalbį turime išsiaiškinti vieną dalyką. Ar mes kalbame apie rudaodžius Indijos indus (indians), kurie, geranoriškai valdomi britų, baisingai dauginasi? Ar kalbame apie raudonodžius Amerikos indėnus (indians), kurie, kiek žinau, beveik išnykę?“ (p. 341, skyrius „Jo pavardės prasmė šiandien“)
„Jie ten lankosi, kad pajaustų kone fizinį buvusio premjero buvimą: pamatytų sulankstomąją lovelę, kurioje jis priguldavo energinio pogulio, Britanijos pakrančių gynybos žemėlapį jam prieš akis, cigarą peleninėje lyg keistą rudą koprolitą.“ (p. 344, skyrius „Jo pavardės prasmė šiandien“). Bet prašyčiau, ponas Johnsonai! Aš tai žinau (tiesa neseniai sužinojau) kas yra koprolitas. Bet kitiems siūlau pasidomėti į ką autoriui panašus cigaras ir patiems pasidaryti išvadas apie jo humoro jausmą!
„Visada maniau, kad ateivis, žvilgterėjęs į šią planetą, turbūt nuspręstų, jog žmonės, tiksliai sakant, nėra individai – iš tikrųjų jie priklauso kokiam nors organizmui, tarsi lapai susieti nematomų šakų. Esame labai panašios išvaizdos, kartu šlamame, esame pučiami tų pačių vėjų, ir t.t.“ (p. 357, skyrius „Churchillio veiksnys)
Tad tikiuosi susidarėte nuomonę apie pono Johnsonas stilių. Tai nėra knyga, parašyta už stalo archyve. Jis pasakoja, kaip lankosi karo laukuose, žvelgia pro gimimo kambario langą, lanko auklės kapą, važiuoja dviračiu pro kirpyklą.... bei visai nesislėpdamas dėkoja tūlam Andrew Robertsui, surengusiam dvi ilgas, alkoholiu pastiprintas konsultacijas Hertfordo gatvėje Nr. 5.
Išvados? Manau aš kitaip pradėsiu žiūrėti į ilgaamžių, politinių kataklizmų metų valstybes vairavusių žmonių veiksmus ir pasisakymus. Atlaidžiau, bet ne pro pirštus. Ir ko gero atleisiu V. Kudirkai už jo antisemitizmą – mūsų laikams jis tiesiog nepasterizuotas.
P.s. Po Mukjerhee detektyvų man labai norėjosi paragauti salyklinio viskio. Dabar man norisi dar ir Stiltono sūrio.