Pažvelgus į viršelį, atrodo, kad tai “dar viena knyga apie Holokaustą”, kurios daugumai jau pabodę. Vis dėl to, anotacija mane sudomino, nes seni knygynai ir įvairios praeities paslaptys mane paperka.
Istorija pasakojama “dabar” ir “tada”. Greisė dirba architektų biure ir netikėtai gauna laišką, kad paveldėjo namą Dachau, Vokietijoje. Prieš kelis metus neteko mamos, kuri nieko nežinojo apie savo biologines šaknis. Taigi, moters tokia žinia nenustebino ir ji į Europą susiruošė labai greitai. Dachau ją pasitiko istorija apie jos šaknis ir II pasaulinį karą. “Tada” pasakojama Matildos ir Hanso istorija: ji vokietė, jis žydas - užaugę kartu ir įsimylėję… Porai gyvenimas pateikia krūvą išbandymų, bet meilė nugali visas kliūtis, ar ne?
Kol rašau atsiliepimą, svarstau, kuri istorijos dalis man patiko labiau. Tokios tyros ir nuoširdžios meilės istorijos retai kada pasitaiko… Labai gražu kaip Matilda atidavė viską dėl Hanso, kaip gražiai papasakojo, ką jaučia, kuo gyvena. Sužavėjo ir dar tikrai jaunos Matildos charakteris bei ryžtas. Ji ne pagal amžių brandi ir visus išbandymus sutiko su tam tikru stoiškumu.
Rašytoja papasakojo apie Dachau. Nors miestelis garsėja buvusia koncentracijos stovykla, bet vis tiek jame galima laimingai gyventi. Tiesa, knygų temos norėjosi ir daugiau, labiau ją išplėtoti. Vis tik viskas čia sukasi apie žmones, jų santykius ir, žinoma, meilę.
Romanas man labai patiko. Džiaugiausi su veikėjais, liūdėjau dėl patirtos neteisybės ir švenčiau, kai meilė nugalėjo. Labai gražiai parašyta istorija, kurią buvo gera ir malonu skaityti. Tikrai nenuobodžiai pateikta Holokausto tema.