What do you think?
Rate this book
Ištrūkusios iš pragaro
„Mes kovojame ne prieš, – pasakys vienas šios knygos herojus, – o už. Už tuos, kuriuos mylime, už teisę gyventi savo žemėje.“
„Ištrūkusios iš pragaro“ – kitoks pasakojimas apie karą. Pasakojimas iš pirmų lūpų. Iš moterų, kurios visa tai patyrė ir tebepatiria, kasdien melsdamosi už Ukrainoje likusių artimųjų ir mylimųjų gyvybes. Tai pasakojimas žodžiu ir vaizdu – karo pabėgėlių portretais, sukurtais kalbantis su jomis ir tuo pačiu metu gyvai eskizuojant. Šios moterys atsivėrė, kad papasakotų savo istorijas, o tai, kas liko nepasakyta, slypi veiduose, tarsi tylūs, užšifruoti laiškai, kiekvienam atsiskleidžiantys savaip…
„Šios knygos idėja kilo kaip natūrali reakcija į karą Ukrainoje. Norėjosi sukurti terpę, kuri leistų papasakoti istorijas – liudijimus žmonių, nukentėjusių nuo karo, priverstų bėgti iš savo šalies, ieškančių savo vietos naujoje realybėje, naujoje šalyje. Klausyti, stebėti ir fiksuoti, čia ir dabar, kai viskas dar taip gyva.“ – Lina Šlipavičiūtė
Lina Šlipavičiūtė – dailininkė, savo menu siekianti kalbėti apie jautrias ir nebūtinai patogias temas. Menininkė, geriausiai žinoma dėl istorinės atminties gatvės meno projekto „Sienos prisimena“, 2022 metais visą energiją nukreipė į Ukrainos temą: organizavo renginius pabėgėliams, inicijavo Maskvos namų pavertimą Ukrainos tvirtybės simboliu, sukuriant ant jų freską „Do peremogi!“. Dailininkė asmeniškai bendravo ir gyvai piešė visas pabėgėles, kurių istorijas rasite šioje knygoje.
„Kiekviena istorija – akmenėlis iš milžiniškos tikrovės mozaikos. Renku tuos akmenėlius, juos dėlioju, stengiuosi nevertinti, o tik stebiu, kas iš to susidėlios...“
Palmira Galkontaitė – žurnalistė, ilgametė televizijos laidų „Nakviša“, „Atleisk“, „Nacionalinė paieškų tarnyba“, dokumentinių apybraižų autorė ir vedėja. Pelnė žiūrovų simpatijų, „Auksinės bitės“ prizus, Vito Lingio vardo premiją, apdovanota Auksiniu Santarvės fondo medaliu už santarvės puoselėjimą. Tai trečioji žurnalistės knyga.
„Šioje knygoje tik 16 karo liudijimų. Autentiškų, unikalių ir sukrečiančių. Kodėl privalome juos išgirsti? Kad neapsnūstume, nenurimtume, nesusitaikytume. Kad nuolat prisimintume, jog tebevyksta žūtbūtinė kova tarp gėrio ir blogio.“
„Suvokiu, kad bet kurią akimirką galiu žūti. Mirti nebijau. (...) Noriu tik vieno – kol gyva, dar spėti pasikalbėti su sūnumi, atsisveikinti, pasakyti jam ką nors esminio, svarbaus.
Paskambinau Sergejui. „Serioža, – sakiau jam rydama ašaras, – gyvenk! Tiesiog gyvenk savo gyvenimą, sūnau!“ Virš namo skraidė lėktuvai, sproginėjo bombos, o aš sėdėjau prie durų ant savo kilimėlio ir mudu kalbėjomės.“ – Oksana, 49 metai, verslininkė, parfumerijos ir kosmetikos konsultantė, Černihivas
„Nuėjome su mama apžiūrėti namo rūsio, kuriame turėjome slėptis, užkaukus pavojaus sirenai. Baisus vaizdas. Pelėsiais tvoskiantis oras, jokių grindų – tik purvinas suplūktas smėlis. Ir čia mes turėtume nakvoti? Kažkoks siurrealizmas. Absurdas, kuriuo neįmanoma patikėti.
Ir vis dėlto tai buvo realybė. Pradėjo rinktis ir kiti kaimynai, kas atsinešė kėdutes, kas senus čiužinius, kas sportinius kilimėlius. Žiūrėjau išpūtusi akis – žmonės iš tiesų ruošėsi nakvynei. Čia? Taip, čia.“ – Tatjana, 50 metų, interjero dekoratorė, Kyjivas
„Anuomet žydai irgi iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad fašistai ims naikinti juos fiziškai. Jie lygiai taip pat sėdėjo, laukė ir purtė galvas – ne, taip negali būti. Ir aš pasijaučiau kaip ta žydė, stojusi prieš rusofašistus, atėjusius manęs sunaikinti. Supratau, kad jeigu tai jau nutiko, jeigu ta raudona linija peržengta ir šaudoma į taikius gyventojus, tai nebėra ko laukti. Aš turiu dukrą ir privalau ja pasirūpinti.“ – Irina, 48 metai, prekių ženklų agentūros kūrybinė direktorė, Charkivas
„Ištrūkusios iš pragaro“ – kitoks pasakojimas apie karą. Pasakojimas iš pirmų lūpų. Iš moterų, kurios visa tai patyrė ir tebepatiria, kasdien melsdamosi už Ukrainoje likusių artimųjų ir mylimųjų gyvybes. Tai pasakojimas žodžiu ir vaizdu – karo pabėgėlių portretais, sukurtais kalbantis su jomis ir tuo pačiu metu gyvai eskizuojant. Šios moterys atsivėrė, kad papasakotų savo istorijas, o tai, kas liko nepasakyta, slypi veiduose, tarsi tylūs, užšifruoti laiškai, kiekvienam atsiskleidžiantys savaip…
„Šios knygos idėja kilo kaip natūrali reakcija į karą Ukrainoje. Norėjosi sukurti terpę, kuri leistų papasakoti istorijas – liudijimus žmonių, nukentėjusių nuo karo, priverstų bėgti iš savo šalies, ieškančių savo vietos naujoje realybėje, naujoje šalyje. Klausyti, stebėti ir fiksuoti, čia ir dabar, kai viskas dar taip gyva.“ – Lina Šlipavičiūtė
Lina Šlipavičiūtė – dailininkė, savo menu siekianti kalbėti apie jautrias ir nebūtinai patogias temas. Menininkė, geriausiai žinoma dėl istorinės atminties gatvės meno projekto „Sienos prisimena“, 2022 metais visą energiją nukreipė į Ukrainos temą: organizavo renginius pabėgėliams, inicijavo Maskvos namų pavertimą Ukrainos tvirtybės simboliu, sukuriant ant jų freską „Do peremogi!“. Dailininkė asmeniškai bendravo ir gyvai piešė visas pabėgėles, kurių istorijas rasite šioje knygoje.
„Kiekviena istorija – akmenėlis iš milžiniškos tikrovės mozaikos. Renku tuos akmenėlius, juos dėlioju, stengiuosi nevertinti, o tik stebiu, kas iš to susidėlios...“
Palmira Galkontaitė – žurnalistė, ilgametė televizijos laidų „Nakviša“, „Atleisk“, „Nacionalinė paieškų tarnyba“, dokumentinių apybraižų autorė ir vedėja. Pelnė žiūrovų simpatijų, „Auksinės bitės“ prizus, Vito Lingio vardo premiją, apdovanota Auksiniu Santarvės fondo medaliu už santarvės puoselėjimą. Tai trečioji žurnalistės knyga.
„Šioje knygoje tik 16 karo liudijimų. Autentiškų, unikalių ir sukrečiančių. Kodėl privalome juos išgirsti? Kad neapsnūstume, nenurimtume, nesusitaikytume. Kad nuolat prisimintume, jog tebevyksta žūtbūtinė kova tarp gėrio ir blogio.“
„Suvokiu, kad bet kurią akimirką galiu žūti. Mirti nebijau. (...) Noriu tik vieno – kol gyva, dar spėti pasikalbėti su sūnumi, atsisveikinti, pasakyti jam ką nors esminio, svarbaus.
Paskambinau Sergejui. „Serioža, – sakiau jam rydama ašaras, – gyvenk! Tiesiog gyvenk savo gyvenimą, sūnau!“ Virš namo skraidė lėktuvai, sproginėjo bombos, o aš sėdėjau prie durų ant savo kilimėlio ir mudu kalbėjomės.“ – Oksana, 49 metai, verslininkė, parfumerijos ir kosmetikos konsultantė, Černihivas
„Nuėjome su mama apžiūrėti namo rūsio, kuriame turėjome slėptis, užkaukus pavojaus sirenai. Baisus vaizdas. Pelėsiais tvoskiantis oras, jokių grindų – tik purvinas suplūktas smėlis. Ir čia mes turėtume nakvoti? Kažkoks siurrealizmas. Absurdas, kuriuo neįmanoma patikėti.
Ir vis dėlto tai buvo realybė. Pradėjo rinktis ir kiti kaimynai, kas atsinešė kėdutes, kas senus čiužinius, kas sportinius kilimėlius. Žiūrėjau išpūtusi akis – žmonės iš tiesų ruošėsi nakvynei. Čia? Taip, čia.“ – Tatjana, 50 metų, interjero dekoratorė, Kyjivas
„Anuomet žydai irgi iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad fašistai ims naikinti juos fiziškai. Jie lygiai taip pat sėdėjo, laukė ir purtė galvas – ne, taip negali būti. Ir aš pasijaučiau kaip ta žydė, stojusi prieš rusofašistus, atėjusius manęs sunaikinti. Supratau, kad jeigu tai jau nutiko, jeigu ta raudona linija peržengta ir šaudoma į taikius gyventojus, tai nebėra ko laukti. Aš turiu dukrą ir privalau ja pasirūpinti.“ – Irina, 48 metai, prekių ženklų agentūros kūrybinė direktorė, Charkivas
- GenresUkraine
192 pages, Paperback
Published January 1, 2023
2 people are currently reading
64 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
April 30, 2023
Kad ir kaip stengiausi susiturėt, buvo neįmanoma neverkt per kiekvieną istoriją. Šita knyga antrins istorijos vadovėlius.
May 1, 2023
"Šioje knygoje tik 16 karo liudijimų. Autentintiškų, unikalių ir sukrečiančių. Kodėl privalome juos išgirsti? Kad neapsnūstume, nenurimtume, nesusitaikytume. Kad nuolat prisimintume, jog tebevyksta žūtbūtinė kova tarp gėrio ir blogio. "Mes kovojame ne prieš, - pasakys vienas šios knygos herojus, - o už. Už tuos, kuriuos mylime, už teisę gyventi savo žemėje."
Knyga tokia trumpa, bet tiek daug turinti pasakyti, tokia jautri, o kartu ir sukrečianti. 16 moterų/merginų papasakojo savo išgyvenimus. Visos jos skirtingos: tiek savo amžiumi ir sukaupta patirtimi, bet visoms teko viena dalia: stengtis atsidurti ten, kur yra saugu. Pirmieji knygos puslapiai, o juos beskaitant tik akyse kaupėsi ašaros. Tiek daug žuvo nekaltų žmonių, tiek sugriautų gyvenimų ir už ką taip?... Žinoma, gėris neišvengiamai turi nugalėti blogį, bet kada ateis tas laikas? O iki tol tik žus daugybė nekaltų žmonių...
Prie knygos kūrimo prisidėjo ir Lina Šlipavičiūtė, kuri įamžino šių 16 moterų portretus, kurie atsidūrė knygoje prie istorijų. Taip pat, šiuos portretus galite ir Jūs pamatyti gyvai, kurie nuo gegužės 3 iki 31 dienos bus eksponuojami Vilniaus nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdvėse Ukrainiečių moterų portretų parodoje "Ištrukūsios iš pragaro".
Knyga tokia trumpa, bet tiek daug turinti pasakyti, tokia jautri, o kartu ir sukrečianti. 16 moterų/merginų papasakojo savo išgyvenimus. Visos jos skirtingos: tiek savo amžiumi ir sukaupta patirtimi, bet visoms teko viena dalia: stengtis atsidurti ten, kur yra saugu. Pirmieji knygos puslapiai, o juos beskaitant tik akyse kaupėsi ašaros. Tiek daug žuvo nekaltų žmonių, tiek sugriautų gyvenimų ir už ką taip?... Žinoma, gėris neišvengiamai turi nugalėti blogį, bet kada ateis tas laikas? O iki tol tik žus daugybė nekaltų žmonių...
Prie knygos kūrimo prisidėjo ir Lina Šlipavičiūtė, kuri įamžino šių 16 moterų portretus, kurie atsidūrė knygoje prie istorijų. Taip pat, šiuos portretus galite ir Jūs pamatyti gyvai, kurie nuo gegužės 3 iki 31 dienos bus eksponuojami Vilniaus nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdvėse Ukrainiečių moterų portretų parodoje "Ištrukūsios iš pragaro".
June 16, 2023
Šešiolika skirtingo amžiaus ir profesijų moterų. Moterys, mamos, dukros, sesės ir žmonos. Moterys, kurias sieja bendras likimas-jos visos buvo priverstos bėgti iš savo namų, tam, kad išsigelbėtų nuo karo siaubo.
Visos jos iki 2022 vasario 24 d gyveno įprastą gyvenimą: turėjo mėgstamą veiklą, šeimą, išpuoselėtus namus. Po to nelemto ankstyvo vasario 24-osios ryto viskas pasikeitė...
Knyga suskirstyta į šešiolika skyrių, kuriuose šešiolika skirtingo amžiaus moterų ir merginų pasakoja, kaip jas užklupo karas, kaip pavyko ištrūkti iš pragaro ir pasiekti Lietuvą.
Nors joms pavyko ištrūkti į laisvę, visos be išimties svajoja, kad greičiau baigtųsi karas ir galėtų grįžti namo, net jei iš jų beliko tik griuvėsiai.
Skaitant šią knygą, neįmanoma atsiriboti, neįsijausti ir neverkti.
Jauniausia knygos herojė , kaip ir mano dukra, vos dvylikos. Šiurpas eina per kūną vien apie tai pagalvojus. Arba ta mergina, kuri dar būdama moksleivė keliavo viena, nes mama, medicinos darbuotoja, negalėjo išvykti iš šalies..
Labai gera ir reikalinga knyga. Rekomenduoju visiems perskaityti tam, kad neužsimirštume.
Visos jos iki 2022 vasario 24 d gyveno įprastą gyvenimą: turėjo mėgstamą veiklą, šeimą, išpuoselėtus namus. Po to nelemto ankstyvo vasario 24-osios ryto viskas pasikeitė...
Knyga suskirstyta į šešiolika skyrių, kuriuose šešiolika skirtingo amžiaus moterų ir merginų pasakoja, kaip jas užklupo karas, kaip pavyko ištrūkti iš pragaro ir pasiekti Lietuvą.
Nors joms pavyko ištrūkti į laisvę, visos be išimties svajoja, kad greičiau baigtųsi karas ir galėtų grįžti namo, net jei iš jų beliko tik griuvėsiai.
Skaitant šią knygą, neįmanoma atsiriboti, neįsijausti ir neverkti.
Jauniausia knygos herojė , kaip ir mano dukra, vos dvylikos. Šiurpas eina per kūną vien apie tai pagalvojus. Arba ta mergina, kuri dar būdama moksleivė keliavo viena, nes mama, medicinos darbuotoja, negalėjo išvykti iš šalies..
Labai gera ir reikalinga knyga. Rekomenduoju visiems perskaityti tam, kad neužsimirštume.
April 7, 2023
Širdį plėšiančios iš krūtinės istorijos.
March 31, 2023
Neįmanoma skaityti šių pasakojimų neverkiant, ir tai tik lašas iš visų istorijų apie staiga sugriautus žmonių gyvenimus. Labiausiai sukrėtė Marijos iš Mariupolio istorija. Įdomu buvo skaityti, kaip visos šios merginos ir moterys atranda savyje stiprybės iš naujo kurti savo gyvenimą ir nenuleisti rankų, atranda naujų svajonių, siekių, talentų. Tikiu, kad ateis tokia diena, kai jos galės grįžti į savo gimtąją šalį, pas savo artimuosius ir jų šalis vėl suklestės.
P.s. jau 5 klasėje mokytojas aiškino, kad šauksmininkas yra ne dukte, o dukterie.
P.s. jau 5 klasėje mokytojas aiškino, kad šauksmininkas yra ne dukte, o dukterie.
May 2, 2023
Verkiau
July 8, 2023
Negalėjau nei vieno skyriaus perskaityti neapsiverkusi...
March 22, 2023
„Ištrūkusios iš pragaro“ – 16 tikrų istorijų, kurias autorei papasakojo į Lietuvą atvykusios ukrainietės, karo pabėgėlės. Skaitai ir sunku suvokti, kad visa tai vyksta šiandien. Kad neskaitau kažkokios atsiminimų knygos iš pasibaigusių karų istorijos. Lygiai tą patį jautė ir knygos kalbėtojos: kone visos iki karo pradžios mąstė taip pat. Koks dar karas? Kokie dar ginklai, bėgimai? Juk XXI amžius, pasaulis mus apgins, nėra ko panikuoti. Vakarai įsikiš ir neleis numanomo rusijos nusikaltimo. Ir aš tą patį mąsčiau pirmom karo dienom – tuoj tą rusiją pastatyts į vietą. Turim ką turim – kol kas, neįgalų teroristą greit sustabdyti pasaulį ir galybę kenčiančių žmonių.
Knygoje kalba įvairaus amžiaus ukrainietės: jaunos karjeristės, mokinės, garbingo amžiaus moterys, mamos, žmonos, influencerės, mokytojos, menininkės. Kiekviena iš jų dalinasi savo asmenine istorija, pasakoją ją lyg dienoraščio forma, prisimindamos kelias dienas iki karo, karo pradžią, bėgimą ir apie gyvenimą dabar. Visos iki vienos jaučia siaubingą kaltę, prieštaringus jausmus palikus savo šalį, vyrus, draugus, namus, vaikus. Prisimena sunkias keliones, į galvą įremtus ginklus, gyvenimą didžiulėje baimėje, savaites praleistas rūsiuose, baidantis kiekvieno garso, akyse žūvančius žmones, klykiančius vaikus. Knygje yra scenų, kurios šokiruos, gal net pravirkdys, tačiau moterų pasakojimuose ir labai daug šviesos. Stiprybės.
Graudinausi skaitydama kaip bendras siaubas suvienijo ukrainiečius. Kaip iki šiol mažai bendravę vienos laiptinės gyventojai vieni kitiems kepa blynus, neša vandenį ar ant bendro laužo kieme gaminasi ką turi. Kaip vienkiemiuose gyvenantys senukai nebuvo užmiršti, o lankomi nepažįstamųjų. Kaip žmonės rūpinosi net be šeimininkų likusiais augintiniais ir gyvuliais. Ukrainiečių gerumas karo akivaizdoje spaudžia širdį, o jų skausmas turi, tiesiog turi jaudint visus.
Knyga įdomi ir asmeniška, mat kalbėtojos į savo karo patirtis įpynė ir gyvenimiškų dalykų: kam karas tapo ir santuokos išbandymu, kam Lietuva dovanojo naujus jausmus, kam lietuviška mokykla tapo antraisiais namais. Labai reikalinga ir svarbi knyga, padedanti pamatyti karo siaubą paprastų, eilinių žmonių akimis ir leidžianti suprasti kaip tai, kas atrodo neįtikima ir siaubinga, vieną dieną gali tapti tavo kasdienybe.
Knygoje kalba įvairaus amžiaus ukrainietės: jaunos karjeristės, mokinės, garbingo amžiaus moterys, mamos, žmonos, influencerės, mokytojos, menininkės. Kiekviena iš jų dalinasi savo asmenine istorija, pasakoją ją lyg dienoraščio forma, prisimindamos kelias dienas iki karo, karo pradžią, bėgimą ir apie gyvenimą dabar. Visos iki vienos jaučia siaubingą kaltę, prieštaringus jausmus palikus savo šalį, vyrus, draugus, namus, vaikus. Prisimena sunkias keliones, į galvą įremtus ginklus, gyvenimą didžiulėje baimėje, savaites praleistas rūsiuose, baidantis kiekvieno garso, akyse žūvančius žmones, klykiančius vaikus. Knygje yra scenų, kurios šokiruos, gal net pravirkdys, tačiau moterų pasakojimuose ir labai daug šviesos. Stiprybės.
Graudinausi skaitydama kaip bendras siaubas suvienijo ukrainiečius. Kaip iki šiol mažai bendravę vienos laiptinės gyventojai vieni kitiems kepa blynus, neša vandenį ar ant bendro laužo kieme gaminasi ką turi. Kaip vienkiemiuose gyvenantys senukai nebuvo užmiršti, o lankomi nepažįstamųjų. Kaip žmonės rūpinosi net be šeimininkų likusiais augintiniais ir gyvuliais. Ukrainiečių gerumas karo akivaizdoje spaudžia širdį, o jų skausmas turi, tiesiog turi jaudint visus.
Knyga įdomi ir asmeniška, mat kalbėtojos į savo karo patirtis įpynė ir gyvenimiškų dalykų: kam karas tapo ir santuokos išbandymu, kam Lietuva dovanojo naujus jausmus, kam lietuviška mokykla tapo antraisiais namais. Labai reikalinga ir svarbi knyga, padedanti pamatyti karo siaubą paprastų, eilinių žmonių akimis ir leidžianti suprasti kaip tai, kas atrodo neįtikima ir siaubinga, vieną dieną gali tapti tavo kasdienybe.
November 2, 2025
Labai gilią emociją nešantys atsiminimai. Norėtųsi, kad to nereiktų išgyventi Lietuvoje..
"Anądien užėjau į vieną bažnytėlę, pasimeldžiau, kad galėtume greičiau sugrįžti namo, į Ukrainą, kad tėtis mūsų išlauktų, ir pasižadėjau - kai užaugsiu, būsiu laiminga. Būtinai būsiu."
"Anądien užėjau į vieną bažnytėlę, pasimeldžiau, kad galėtume greičiau sugrįžti namo, į Ukrainą, kad tėtis mūsų išlauktų, ir pasižadėjau - kai užaugsiu, būsiu laiminga. Būtinai būsiu."
Displaying 1 - 9 of 9 reviews