Ceļinieku stacijas

by Vidas Morkūnas, Dace Meiere (Translator)

“Ceļinieku stacijas” ir ļoti īsu noveļu cikls. Autors ar detaļu palīdzību, caur bēdīgiem, komiskiem, traģiskiem un pirmajā acu uzmetienā gluži ikdienišķiem atgadījumiem atklāj lasītājam cilvēka dvēseles plašumus un šaurās vietas.
Dzīvesstāsti, kas satilpināti tikai dažās rindkopās, ar vārdiem uzgleznotas piesātinātas ainas te sagulst iespaidīgā, rūpīgi veidotā likteņu mozaīkā.

Vids Morkūns (Vidas Morkūnas, 1962) ir godalgots lietuviešu rakstnieks, dzejnieks un literatūras tulkotājs. Viņš tulko prozu un atdzejo no vācu, angļu, poļu, krievu valodas. 2010. gadā rakstnieks saņēmis Antana Vaičulaiča balvu par gada labāko lietuviešu noveli, un 2014. gadā viņš apbalvots ar Jurģa Kunčina prēmiju. Krājums “Ceļinieku stacijas” ieguva Lietuvas 2019. gada Radošākās grāmatas titulu un iekļuva 2019. gada labāko prozas grāmatu pieciniekā.

Genres: Fiction, Short Stories

128 pages, Hardcover

Published January 1, 2023

About the author

Vidas Morkūnas – prozininkas, poetas, vertėjas.
Gimė 1962 07 11 Naujojoje Akmenėje.
1980 m. baigė Naujosios Akmenės 3-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Ramučių gimnazija). Studijavo tuometės Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultete. 1992 m. Muzikos akademijoje baigė Aukštuosius kino scenaristų kursus (vadovas – S. Šaltenis). Gyvena Vilniuje. Laisvai samdomas vertėjas.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2004 m.

Reviews

[cypt · Rating 5 out of 5]

Pagaliau priėjo eilė bibliotekoje, bet vos paskaičiusi supratau, kad veltui tiek ilgai laukiau - reikėjo nusipirkti. Bet gal taip ir geriau, gal tai nevasariška knyga, labiau tinkanti tokiam lietui nelietui nesniegui ir tamsai. Pakartosiu Daujotytės bendro pobūdžio pamąstymus ant ketvirto viršelio psl, bet mintis tikrai ta - negalėjau patikėti, kad LT prozoje gali būti kas nors panašaus ar kas nors šitaip kitokio. Paskutiniais metais nauja buvo Kmitos ir Kulvinskaitės šneka, bet daugiau iš esmės viskas labai panašu (tiesa, dar neskaičiau Tumasonytės "Undinių" - irgi dar laukiu eilėj). Morkūno knyga labai išsiskiria, galiausiai už ją ir nubalsavau Metų knygos rinkimuose.

Dar univere, kai daug galvojau apie autobiografinį rašymą ir lietuvišką prozą, buvo keista atrasti, kad joje labai nedaug arba praktiškai nieko nėra apie mirtį. Nebent kažkaip per aplinkui arba labai sumistifikuojant, sukilninant, suestetizuojant, apžaidžiant. Morkūno knyga yra TAI. Daug mirties, daug tamsos, daug nykių, žemų ir tiesiog skausmingų patirčių - kaip mama palieka vaiką "laukti" prie žaislų parduotuvės ir viena jo laukimo diena, kaip senutė supranta, kad mirs, ir jai taip gera, kad ne tada, kai vyras buvo pririšęs prie lovos ir padegęs, ne kitais kartais, o dabar, kai jau vaikai užauginti, darbai nudirbti ir tiesiog ramu ir gera. Keista - kažkaip jis sugeba visiškoj tamsoj, 5-o puslapio stiliaus reportažuose, parodyti tokios beveik kondrotiškos šviesos, - bet sykiu ir skausmas su tamsa niekur nedingsta.

Tokio turinio yra daug daugiau, dažniausiai skaitai ir negali patikėti, ir net sunku stumtis per knygą. Galvojau, greit tuos 120 puslapių pavarysiu, bet reikėjo daug kartų atsikvėpti, daryti daug pauzių, nes tiesiog buvo sunku.

Ir sykiu su tokiu tamsiu turiniu Morkūnas elgiasi neįtikėtinai poetiškai. Bet ne pernelyg. Gal čia tas žodžio taiklumas, apie kurį rašo knygos blurbsai, gal kompozicija: keliasdešimt novelių visos turi pavadinimus, kurie kartojasi - yra keli "turtingieji", kelios "turtingosios", kelios "ankstybosios", keli "bedaliai", kelios "stotys", keli "beginkliai" ir tt - nėra praktiškai nė vieno atskiro, nepasikartojančio pavadinimo. Kiekvienoj novelėj tuo pat pavadinimu - kitas turinys: štai "turtingosios" / "turtingieji" - kai kurie - turtingi vidujai (gali visą gyvenimą dirbti tai, kas jiems patinka, kas yra "jų", ir tas juos ir apibrėžia), kai kurie permoka kelis kartus (pvz turguje) dėl naivumo. Kai kurios - turtingos, nes gali dalytis ir išdrįsta dalytis, nors tai baisu. Kai kurie nei dirba tai, ko mokėsi, nei gyvena laimingai, o pvz veža šiukšles ar pasėdėję kalėjime vaikšto prašydami maisto - bet visiems ir visoms atviras kažkoks kitas kasdienybės sluoksnis, kuriame tave gali ištikt nuostaba, tikras, neišmoktas išgyvenimas. Analogiškai ir su bedalėmis, beginkliais ir kitais / kitomis. Šia prasme Morkūnas ne tik poetiškas, bet ir labai konceptualus.

Nedaug kas pas Morkūną turi back story ar "aiškinimus": jei yra nebylys - tai čia ne vaižgantiška tragedija, jei yra varguomenė - tai mes nematysim jokio neteisybės, nuskurdimo ar "patys kalti" naratyvo. Tuo man jo tamsumas labai įspūdingas, visai nedostojevskiškas ir tuo labai brandus.

Vieną išrašysiu:

***/bevardžiai

Turėjo jie arklį. Vis šiokia tokia nauda, mat darbymetį gyvulio prisireikdavo kaimynams - soduose, daržuose. Kartu nuomininkai sartį ir pašerdavo. Kitaip kažin ar ilgai būtų traukęs. Dar jie turėjo kelis serbentų kerus ir pusę kiaulės. Daugiau nieko. Vaikų toje šeimoje buvo gal keturiolika. Gyveno netoliese, tad draugėn sueidavome. Sykį man pasitaikė būti jų namuose per pietus. Kėdžių visiems neužteko, todėl sutūpėme, susėdome, suklaupėme kas kur. Tų vaikų motina atsinešė puskibirį lydytų taukų ir kepalą duonos. Šią suraikė ir pradėjo dalinti "pietus". Paduodama taukais apteptą abišalę, riebaluotu mediniu šaukštu kiekvienam brūkštelėdavo per kaktą - šitaip pažymėtasis į antrą porciją taikytis negalėjo. Davė riekę ir man, nenuskriaudė, tik per kaktą kažkodėl nebrūkštelėjo. Gal įžvelgė kitokį nei savo vaikų mano likimą... Jeigu tada mūsų būrį kas nors būtų nufotografavęs, dabar į tą nuotrauką žiūrėčiau nejaukiai. Klūpojau apsuptas būsimųjų vagių, prievartautojų, žmogžudžių, nenumanydamas, kad daugumos jų biografijos nutrūks anksti ir maždaug vienodai: nuteistas mirties bausme, perdozavęs, nužudytas, apsinuodijęs neaiškios kilmės skysčiu... Nors nežinantis tokioje fotografijoje vargu ar įmatytų ką ypatingo: na, kupeta vaikų apsmukusiais treningėliais ir žvilgančiomis kaktomis. Ir aš tarp jų - nepažymėtas. [p. 13]

[Virga · Rating 5 out of 5]

Tikrai nesitikėjau nieko tokio gero iš lietuvių literatūros nūdienos. Knyga baisesnė už bet kokį siaubo romaną ir tuo pačiu neįtikėtinai gera. Trumpi pasakojimai apie visokius liūdnus, bjaurius, nykius, tragiškus (bet ne dramatiškus) momentus - tokius, kurie šiaip iš šono beveik nematomi (ar bent jau stengiamės neįsižiūrėti į juos, nes nesmagu), bet Morkūnas juos parodo visiškai iš arti, aiškiai ir skaidriai. Tas "iš arti" neturi jokio grotesko, priešingai, tas daroma su kažkokiu jautrumu ir dėmesiu, gal net su pagarba. Labai daug tų momentų yra mirties momentai, kai kurie - smurto momentai, kai kurie - tiesiog gyvenimo landynėj ar skurde, etc.

Sunkiausia susivokti, kodėl su visu tuo purvu ir liūdesiu knyga tokia graži ir tas tekstas toks estetiškas. Ir kaip gali būti toks estetiškas, net dailus tekstas (net keiksmo, jei gerai pamenu, nėra nei vieno - o jeigu ir yra tai gerai integruotas, nes neprisimenu) ir kartu toks kraupus ir stiprus. Perskaičius porą tų miniatiūrų norisi atsikvėpti, ir ne todėl, kad bjauru, o todėl, kad stipriai paveikia. Vienas iš baisesnių momentų yra tas, kad tas šiurpas arba nykuma yra aiškiai atpažįstamose, visiškai šalia esančiose (kaimynų, giminių arba tų, su kuriais prasilenkiu gatvėj) situacijose, o ne kur nors įsivaizduotame pasaulyje, kokioj nors ateity arba kokiom nors ekstra sąlygom. Beveik po kiekvieno to pasakojimo pagalvoji, kad gal va toj lūšnoj taip yra, arba už to lango, arba tam žmogui. Jokioj kitoj knygoj su tuo jausmu iki šiol nesusidūriau - kad būtų taip kasdieniška ir taip šokiruotų tuo pat metu.

[Jolanta (knygupė) · Rating 5 out of 5]

Kaip norėčiau, kad ji būtų verčiama į kitas kalbas...kad pavyzdžiui, Fitzcarraldo leidykla ją užmatytų ir išleistų...ir žiū, už metų kitų pamatytume mes Vido Morkūno pavardę tarp Tarptautinio Bookerio nominantų.

[Miglė · Rating 5 out of 5]

Pirmiausia suintrigavo, kaip apie knygą kalbėjo autorius - nes buvau Metų knygos prozos penketuko renginyje - kaip su itin sveiku požiūriu, bet ir truputį linksmai, lyg žinotų kokią gudrią paslaptį.

Tada pasiėmiau knygą, paskaičiau namie keletą tų miniatiūrų ir prisiminiau, kaip kadaise su drauge eidamos iš dramos būrelio kūrėm "Parulskio eilėraščius", t.y. maždaug "Ir išėjo tėvas / Pasiėmęs kirvį / Žudyti ėriuko / Naktį užgimusio tvarte", maždaug, nu gerai, purvas ir kaimas, tie "visuomenės paribiuose gyvenantys žmonės", dumblina prūdo akis, atsilaupę dažai šen ir ten, nu viskas jau girdėta. Naužkabino kažkaip, galvoju, grąžinsiu į biblioteką.

Bet paskui, veždama knygą į biblioteką, troleibuse ją rimčiau įsiskaičiau ir supratau, kad čia visai ne tas, čia kažkas ne taip jau labai ir girdėta. Tada supratau, kad man visgi patinka ta knyga, parsivežiau vėl namo ir suskaičiau, šįsyk jau su dideliu malonumu.

Trumpose miniatiūrose autorius labai vaizdžiai pasakoja apie tuos visokius varguolius / niekšus / alkoholikus / paprastus dorus žmones, ir jau vos po kelių sakinių imi jausti grėsmės atmosferą, kaip kokiuose siaubo apsakymuose, imi nujausti, kad jiems kažkas blogo nutiks, greičiausiai numirs ar kaip kitaip (paprastai, bet dramatiškai) pasikeis gyvenimas - kartais ir numiršta, kartais ne, bet galiausiai pastebi, kad skaitai tas miniatiūras kaip ant adatų. Yra daug niūrumo, truputį efemeriško grožio, truputį magiško realizmo.
Išties, kai pagalvoji, tai nieko panašaus bene ir neskaičiau.

[Vladas Rožėnas · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga, šaunuoliai Metų knygos organizatoriai, kad nominavo, be to tikriausiai nebūčiau perskaitęs. Tam ir reikia apdovanojimų ir nominacijų, nes Malalietką juk ir taip visi žinome.

Labai trumpos, dažniausiai iki vieno puslapio novelės, dauguma apie mirtį (likusi dalis irgi apie mirtį, bet kitokią, idėjinę). Iš pradžių skaitėsi, bent jau man, šiek tiek banalokai. Ką dar išskaityti, pavyzdžiui, istorijoje, kur pavėluoja autobusas ir tuo metu stotelėje vyras užmuša moterį. Nebūtų pavėlavęs, nebūtų užmušęs. Arba istoriją apie mankštos vedėją, kuri gailisi vieną fabriką kadaise palikusi dėl kito - aname gi jos ypatingą mankštos metodą gerbė labiau. Arba vaiką, kuris pasveiksta po sunkios ligos vien tam, kad po keletos mėnesių šį sugrįžtų ir jis mirtų - ir apie tą atsigavimą tesužinai tiek, kad per tą laiką jį prie parduotuvės apvogė ir vaikas jautėsi siaubingai kaltas, nors aplinkiniai ir užjautė.

Po vieną šie tekstai, įtariu, didelio įspūdžio padarę nebūtų. Bet krūvoje jie susiklijuoja ir pamatai savitą logiką. Man asmeniškai taškai susidėliojo novelėje apie vyrą, kuris dirbdamas netyčia išmeta pomidorų padažo stiklainius, raudonai ištepančius visas grindis. Ir dar tame pačiame puslapyje užtikęs žmoną su kitu vyru kirviu ištepa grindis jau kita raudona. Raudona ir yra pasakotojui tas vienijantis matas, kuris šiuos du epizodus suriša į istoriją.

Tokių momentą sąsaja išties banali. Bet šiose istorijose specialiai esama kažkokio trūkio - tarp metafizinio mirties suvokimo, tokios būties-myriop, kai dar gyveni, o mirtis jau įrašyta tavyje, ir neįtikėtino menkumo, kai ta mirtis ima ir kažkokiu idiotišku būdu nutinka. Mes, mūsų istorijos, nepagauna, kaip taip gali būti, kur čia aiškus bendras vardiklis, kur Priežastis iš didžiosios raidės, tarsi kai vienas kitą kirviu užkapoja, galėtume besti pirštu į aiškų "kodėl".

Rišamos paralelės per, pavyzdžiui, raudoną arba per kokį nors kitą paviršinį panašumą, kad tik galėtume kažkaip susivokti, kaip gali nutikti kažkas tokio. Ir, aišku, neišeina - čia nei realistu, nei romantiku būti nepadės.

Lieka toks efemeriškas tragikomiškas buvimas. Na, pavyzdžiui, išeina vyras pensijos iš kultūrinės įstaigėlės ir apsisukęs pasiunčia visus spalvingiausiais žodžiais, kokius tik moka, nes jis čia vienintelis menu rūpinosi, kiti tik trukdė. Bet niekas neišgirsta, tik pamojuoja labanakt ir viskas. Bet toji mojuojanti docentė tai daro "draugiškai". Tai tragedija, bet ne ta, kur viskas tiesiog siaubingai blogai ir visi mirsim ir gaila. Drauge lieka ir kažkas neiššifruojama - atrodo, kad autorius neleidžia pačiam sau paimti vienintelio epizodo ir juo nuteisti viso veikėjo gyvenimo, nes visuomet lieka kažkoks papildomas oro gurkšnis, toks istorijos pasakojimo nepakankamumas.

Šypsodavosi ji retai ir šykščiai - sakytum taupė šypsenas, kaip ir menką savo algelę, miglotai ateičiai. Nors nei tikėjosi kada nors sutiksianti žmogų, kuriam galėtų nuoširdžiai, plačiai išsišiepti, nei ketino ką nors pirkti. Juoktis Stefutė J. išvis niekada nesijuokdavo, verkti - neverkdavo, neturėjo ko. Tik atrakindavo ir užrakindavo sunkias, žaliai dažytas duris, negailestingai brūžinančias betoną (p. 92)

[Laura · Rating 4 out of 5]

Ir skarbas grāmatas, kas asi aizķer un ievaino, radot jaunu brūci vai uzplēšot vecās rētas. Šī nav tāda grāmata. Šīr ir no rūgtajām. Kas savelk garšas kārpiņas, un rūgtums nomāc visu citu. Daudz nāves. Daudz drūmā un noteikti reālā. Cilvēku stāsti, kas izstāstīti vietām tikai nojaušami. Beigu beigās sajūta, ka viss rūgtais ir uzrūdzis. Kaut kā nācis pāri bļodas malām, iztecējis pāri visai istabai un atstājis aiz sevis spīdīgu, bet smakojošu sliedi. Noslēgumā šķiet, ka pats esi kādu apbērējis. Tomēr literāri izcila grāmata, ar savu formu un struktūru, ar valodu. Arī tulkojums ir lielisks. Autors atver lasītāju negribētajam.

[Pavelas · Rating 5 out of 5]

Žalia linija veda nuo stoties prie stoties. Kiekviena stotis viename ar dviejuose puslapiuose nušviečia kažkokį ypating�� momentą visiškai neypatingo žmogaus gyvenime. Momentas ypatingas neaišku kuo - gal savo banalumu. Tačiau jis kažką reikšmingai pakeičia, ir dar nespėję suprasti, ką - jau keliaujame prie kitos stoties, vedami tos pačios linijos.

[Kurkulis (Lililasa) · Rating 4 out of 5]

Reiz man bija kaktuss. Marsietis. Tā viņu dēvēja sieviete, kas bija iedevusi vienu apsakņojušos bumbuli. Tas laika gaitā izauga bumbuļu virtenē.
Tas marsietis bija mānīgs. Apaudzis ar tādām kā plānām, stīvām, šaurām papīra loksnītēm, kas lika domāt, ka tās varētu būt kaktusa adatu imitācijas, kas slejas uz augšu gar slaidā stāva bumbuļiem.
Bet pietika neuzmanīgi tuvu novicināt roku, lai pēc brīža, darot kaut ko citu, vietām justu gluži kā mikroskopiskas skabargas. Tās bija kaktusa neredzamās adatas. Nejaukas sīkaļas, nebūt ne gludas, bet ar āķīti ieķērušās ādā. Nesāpēja, bet kaitinoši trauceja pie jebkura pieskāriena. Kad redze vairs nebija tik asa, lai izknibinātu marsieša adatiņas ārā, atdevu to prom.

Kad lasīju Vida Morkūna "Ceļinieku stacijas", atcerējos par savu marsieti un tā adatām. Tā ir ar tiem cilvēkiem - pa gabalu it kā viss ir kārtībā, bet kairina. Morkūns ir radījis miniatūru adatu ar slēptiem āķīšiem koncentrāciju.

"Lai gan nezinātājs tādā fotogrāfijā droši vien neko īpašu nesaredzētu: nu, bars bērnu nošļukušās treniņbiksēs un mirdzošām pierēm. Un starp viņiem es - neiezīmēts."

"Nopūta bija viņas valodas daļa."

[Aija · Rating 4 out of 5]

Neticama autora meistarība apjomā īsos tekstos pateikt tik daudz un vēl atstāt lasītājā sajūtu, ka aiz pateiktā ir tik daudz vēl nepateiktā. Taču vairāk pateikt nav nepieciešams. Stāsts ir izstāstīts, tas, kas nav izstāstīts, ir nojaušams.

[Aistis Žekevičius · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga, apie kasdienybėje slypintį šiurpą – jautriai, nenuspėjamai, su humoru ir be pamokymų. Pasirodo, su lemties motyvu dar įmanoma sužaisti kūrybiškai ir nebanaliai.

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

"Šiurpo grožis labiau nei grožio šiurpas". Tiksliau neapibūdintum.

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

Gal kas ir kaltins niūra, tamsa, slėgimu prie atšiaurios lietuviškos žemės, bet gerai valdomas žodis džiugina, atmosfera iškart įtraukia, o ta leksika! Kaip dailiai gula baisiosios svetimybės su pamirštais protėvių būdvardžiais.

[Aurimas Gudas · Rating 1 out of 5]

Kankinanti, liūdinanti, nuvilianti, dvokianti. Persmelkta mirties, nelaimių, o taip norisi gyvenimo. O čia vis aplinkos aprašymas, veiksmas ir nelaimė. Ir vėl to paties scenarijau kartojimas. Per daug tamsos, per daug...

[Vilis · Rating 3 out of 5]

Katrā atsevišķajā miniatūrā ir diezgan daudz forša (sevišķi valodā/tulkojumā), taču beigu beigās viss kaut kā saplūst kopā un pat nelielajā grāmatas apjomā sāk drusku kaitināt.

[Ringa Sruogienė · Rating 4 out of 5]

Metų iššūkio sąraše užims vietą: "Lietuvos metų knygos rinkimuose kada nors dalyvavusi knyga".

[Ieva Strazdiņa [mrs.lasitaja] · Rating 4 out of 5]

Iespējams, ja šī lietuviešu rakstnieka un dzejnieka Vida Morkūna eseju krājuma tulkotāja Dace Meiere nebūtu vēl pirms tā klajā nākšanas latviešu valodā, pievērsusi šai grāmatai uzmanību - tā būtu man paslīdējusi garām. Pati tulkotāja raksta: “Esmu tulkojusi daudz, bet “Ceļinieku stacijas” noteikti ir viena no spēcīgākajām grāmatām, ar kurām man laimējies strādāt."

Grāmata pārsteidza ar savām asajām līnijām tekstā un ik esejā ieausto skaudrumu. Autors raksta par it kā ikdienišķo tepat mums līdzās, it kā nosmeļot no piena kannas galvenokārt traģisma un skumju sabiezējušo treknā krējuma kārtu. Ļoti lakoniski un tajā pat laikā smalkām detaļām piesātināti vēstījumi, kur daži no tiem man tik ļoti palīda zem ādas, ka, iedomājoties, pārskrien aukstas trīsas.

Es domāju par grāmatas nosaukumu – ko tas mums vēsta? Un šķiet, ka notikumi, kurus apraksta autors ir to varoņu pieturvietas – stacijas, kas lielākoties ievieš lielākas vai mazākas korekcijas viņu dzīves ceļos.

Īsi un ļoti lakoniski vēstījumi ne vairāk kā pāris lapu garumā.
Iesaku pievērst uzmanību šai apjomā nelielajā, bet saturā spēcīgajai grāmatai, paturot prātā, ka tā var likt justies kā no laivas izmestam.
Grāmatai ir arī interesants dizains – ne vien grāmatas iekšiņas noskaņu papildinoša āriņa, bet arī grāmatas iekšlapas ir ar īpašu noformējumu. Tāpat uzmanību piesaista eseju nosaukumi, kas atkārtojas - bezvārži, grūtdienes, agrīnie, bezdibenīgās, no dedzināta māla u.c., ka savā ziņā atgādina vienmērīgu dzelzceļa klaboņu.

Ja Tev patīk Janas Egles stāsti - Tev patiks arī šis krājums.

[Sandra Koka (pielasit_sirdi)]

"Ja tajos cilvēkos tomēr bija kāda gaisma, ikviens savu uguntiņu sargāja, noglabājis, cik dziļi vien varēdams, -lai neviens neieraudzītu." (77.lpp)

Viņi? Iezīmētie? Dieva aizmirstie? Kritušie, nobružātie, ievainotie, pazaudējušies. Neredzamie un uzkrītošie. Vai viņi ir jau pazudinātie, kas reizē ir un nav vairs starp mums, ik dienu izbalējot starp ielu bruģiem, izkūstot starp lielveikalu noputējušiem skatlogiem un saplūstot ar ceļazīmēm?

Tik daudz sāpju, skumju un nolemtības.

Ikvienā lietuviešu autora Vida Morkūna īssfragmentā, sakāpinātas emocijas pārvēršas traģēdijās. Neviens, it neviens no varoņiem zem Vida spalvas nav pasargāts. Lappusi pēc lappuses cerot uz gaismu, kā viens no varoņiem bezpajumtnieku zupas virtuvē, es tieku iesprostota arvien tumšākos bezdibeņos, kuros izeja nav pat aiznaglotā zārkā.

Visa tik daudz, pārpārēm un reizē viss tik niecīgi īss, neļaujot satuvināties ar ikvienu no personāžiem. Sajūta kā pār kaujā kritušiem līķiem, skrienot un skrienot tiem pāri, kur man zem kājām tie visi jaucas kopā un pārvēršas drūmi tumši nospiedošā izmisuma masā.
Ir stāsts, kas iesēdās manī. Tas ir 113.lappuses "***/neapbruņotās" vienvirziena ceļš uz nāvi, bet šeit cauri nepanesamajam liktenim, ir tas dzīves skaistuma posts, kurš, neskatoties apkārtējo nelaimi, turpina žilbināt un ik dienas izvēlēties, kuru laimības ceļu katrs no mums izvēlēsies redzēt.

Tumsības krāsas, kurā gaisma ir aiz piekvēpušā loga- nesaredzama un priekšlaicīgi apglabāta.


3.7 zvaigznes

Tulkotāja: Dace Meiere

[Valerija Ardzevičiūtė-Maksvytienė · Rating 5 out of 5]

Stipru! Paveiku!

[Inga Grencberga · Rating 3 out of 5]

[..] Mēs tã gribētu, lai nosēpumainu notikumu vai asi
iedzeļošu tālredzības mirkļu, tā saukto atklāsmju, apstākļi
vienmēr būtu interesanti, īpaši.
Diemžēl visbiežāk tie ir banāli, ikdienišķi vai vēl ļaunāk - itin kã parcēlusies dzīvē no švakiem literatūras vai citu mākslas darbiem. [..]

[Paulius Jevsejevas · Rating 5 out of 5]

Įvairi knyga: yra ir siaubo, ir humoro, ir savotiškos nekaltybės. Taip pat švytinčių vaizdų ir išraiškingų kalbos gestų, šiek tiek įmantraus dekoratyvumo. Mistikos ir savito realizmo, kurio centras gal yra žmonių gyvenimas lemtimi. Yra originalus požiūris į literatūrą.

[Linda · Rating 3 out of 5]

Smagi pielādēti mirkļi.

Ir grāmatas, kas uzrakstītas tik lieliski, ka nevar pārstāt tās lasīt. Ir grāmatas, kas uzrakstītas tik lieliski, ka nevar tās turpināt lasīt. Tā man gāja ar "Ceļinieku stacijām". Katrā no tām vajadzēja piestāt, atvilkt elpu. Ikviens Grāmatēžu klubiņa dalībnieks šodien piekrita, ka šie teksti nav lasāmi nepārtraukti viens pēc otra. Izlasi 13 rindas un domā dienu, domā divas, līdz esi gatavs nākamajai ainai. Vai arī vēl jāpadomā. Cilvēks, kas tikko iznācis no cietuma, un jau plāno nākamo slepkavību. Prātā vāja sieviete, kam vienīgais prieks (?) ir sava ķermeņa piedāvāšana citiem. Kāda bezpajumtnieka bēres, kurās neviens neierodas. Kāda sadragātais jumts. Kāds sastindzis mirklis starp dzīvības pilno dabu un industriālo rajonu. Kāda pilnīgi absurda pūšamo instrumentu detaļu rūpnīcas rīta vingrošanas pasniedzējas sapnis (starp citu, tas nav absurds stāsts, kā es domāju, tā ir padomju reālija). Jāgremo, jāgremo.

Viena no lasītāju klubiņa dalībniecēm krājumā ieraudzīja burvīgu metaforu. Pirmajā stāstā ir aprakstīta pamesta baznīca, kurā brīnumaini saglabājusies vitrāža. Un šī lasītāja uzskata, ka baznīca ir nevis ēka, bet cilvēki, cilvēku kopums. Un, kad saule pareizā leņķī iespīd baznīcā, tā izgaismo atsevišķus vitrāžas gabaliņus, kas atmirdz burvīgos toņos. Piekrītu - šajā grāmatā tiešām ir iemūžinātas brīnišķīgas ainas, vietas, cilvēki. Tomēr pārējā aina ir drūma, bezcerīga. Vairākas reizes pēc kāda stāsta izlasīšanas es domāju - kādēļ es to daru? Kam man tas vajadzīgs? Iespējams, šajā dzīves mirklī man nav kapacitātes uzņemt tik daudz dzīves pabērnu stāstu. Iespējams, mans uztveres aparāts ir notēmēts uz smago un grūto, viegli palaižot tālāk gaismas zibšņus.

Tas, protams, nekavē mani ieraudzīt, cik lieliski šie stāsti ir uzrakstīti un iztulkoti. Priecājos par šo lietuviešu dārgakmeni mūsu plauktos.

[Audra · Rating 5 out of 5]

Tiesiog labai gerai.

[Jieva · Rating 5 out of 5]

Nutikimai, tik ne tokie juokingi kaip Charmso. Bet autentiški, realūs. Jokio moralizavimo ar graudenimo, tuščiažodžiavimo. Gyvenimas ir gana. Skaitant sugrįžo maniškiai kadais pažinti bedugniai, bedaliai, bevardžiai...
Ši knyga tikrai bus rekomenduojamos literatūros sąraše, kai mano vaikai bus dvyliktokai.
Beje, manrods Elvyra S. inspiravo The Roop šokį: “Kiekvieną rytą prieš aštuonias, detalių pučiamiesiems instrumentams gamintojai rinkdavosi įmonės aktų salėje ir, iki pradėdami darbą, penkiolika minučių vaidino elnius. Kinkuodavo slidžiu parketu, kraipydami užpakalius, iškėlę virš galvos rankas išskėstais pirštais”.

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Visad magėjo sužinoti, iš kur tokia vaizduotė, ir sukrečia, kad autorius sakosi panaudojęs daug tikrovės.
Vienas iš grakštaus grotesko kūrimo pavyzdžių, kai skleidžiasi lietuvių menui itin būdinga skurdo kultūra, šįkart be nostalgijos šleifo.
Dar įdomiau, kad autoriui norisi, jog aprašomos situacijos neatrodytų „lyg persikėlusios į gyvenimą iš prasto kūrinio“ (p. 62). Sakyčiau, idėja, kad ne kasdienybė, o literatūra gali būti banali, jog esama perteklinio pasitikėjimo literatūra – ne tokia jau dažna. Neretai viskas priešingai. Morkūno tekstai dekonstruoja daug tipino mąstymo atvejų, būdami labai teatrališki, sąmoningai literatūriški, leidžia pagalvot, kas tas kasdienybės banalumas, ir tai jam visai šauniai sekasi.

Visa recenzija: Kaip literatūroje

[Aivaras Žukauskas · Rating 5 out of 5]

Esu visiškai nenusimanantis lietuvių literatūroje, tačiau man Škėmos "Balta drobulė", Gavelio "Vilniaus pokeris", ar Kunčino "Tūla" asocijuojasi su blogu psichodeliniu/alkoholiniu "tripu", atskleidžiančiu ne tik individo, bet ir visuomenės liguistumą.

Tuo tarpu Morkūno "Pakeleivingų stotys", sudaryta iš novelių-fragmentų, kartais primenančių net savotiškai lietuvišką "weird fiction" variantą, su tvirtomis šaknimis realybėje yra tarsi pagirios iš viršuje patirtų haliucinacinių patirčių - epizodiška, vietomis švelnu, tačiau dažniau bjauru, o kartais net baisoka. Savotiškas sąmonės perėjimo periode paveikslas. Galų gale, visi ras sau pritinkančią novelę, pasakančią kažką asmeniškai reikšmingo.

Man pačiam, šalia kelių kitą, bene labiausiai įstrigo Rulio ir pomidorų padažo pasakėčia - trumpa, komiška, ir tuo pačiu šiurpi.

[Ieva Naikienė · Rating 4 out of 5]

Vido Morkūno veikėjai - kažko netekę. Taip mažosios apysakėlės ir vadinasi: bevardžiai, bedaliai, beginkliai, bedugniai... visose apysakėlėse vyrauja netekties jausena, tačiau skaitytojas, pažinęs tekstą, kažką vis įgyja. Tai lyg gyvenimo akimirkų nuotrupos, gyvenimų fragmentai, tik trumpos stotelės - praeini, bet ilgiau užsibūti negali. Tačiau skaitant nepaleidžia jausmas, lyg troškimas - o gal kitoje stotelėje vėl sutiksi Elvyrą ar Algiuką? O kas, jei ne? Ar ieškosi jų paveikslų, jų veidų kituose? Dėl šios priežasties knyga nusipelnė būti nominuota šių metų “Metų knygos” rinkimuose: vis norisi sugrįžti, nes lyg ir atpažįsti ilgesio ir netekties jausmus, o gal ką nors praleidai, per greitai pralėkei, ko nors nepastebėjai? Ir pajunti, kad ir pats tesi pakeleivis gyvenimo stotyse, kad kiekvienas tave mato kaip pakeleivį - štai buvai, o štai tavęs lyg nebūta. Tad apysakėlėse nuolat juntamas egzistencinis nerimas - o kas jei nebus, negrįš, pamirš, o kas jei net nepastebės... ir tuo pačiu veikėjai jau susitaikę su savo likimu: atsikartojantys skyrelių pavadinimai, atsikartojančios stotys, bet jose - jau kiti...

“Kas dedasi, Vėžys nesusivokė. Nebuvo šalia kas paaiškina, jog absurdiška mintis parduoti nugaišusias muses vos neatskleidė jo gyvenimo bergždumo; gyvenimo lyg kaleidoskopo, kurio vamzdyje - suk nesukęs - amžiais sukrinta ta pati mozaika. Amžiais ta pati draugija - bulvianosės būtybės moteriškais ir vyriškais vardais, amžiais tas pats kapeikų skaičiavimas, amžiais tas pats alkis, tas pats troškulys, neaiškus paros metas...” p. 37

[Oskars Kaulēns · Rating 4 out of 5]

te ir tāda mazliet drūma un sērīga noskaņa. mazās dzīves tvērumi īsu brīdi pirms.

[Ugnė · Rating 3 out of 5]

Tamsoka

[Renata Ver · Rating 5 out of 5]

Įkrito giliai širdin.

[Sandra · Rating 5 out of 5]

Kokia nuostabi ir turtinga kalba. Toks juodas ir sunkus turinys, bet kartu stipriai prikaustantis ir savitai žavus.