Nes nežinojau, kad tu nežinai: Knyga apie Vytautą Kernagį

by Rūta Oginskaitė

Knyga „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ kuria išsamų menininko portretą: primenama giminės istorija, bohemiška tėvų namų atmosfera, jaunystė Brode ir pirmasis ansamblis „Aisčiai“. Tai pamatai, ant kurių išaugo Kernagio dainuojamoji poezija, „Kabaretas tarp girnų“, Dainos teatras, programos Palangos „Anapilyje“ ir kt. Knygoje prabyla pats Kernagis, jo artimieji, draugai ir kolegos. Autorė, sumaniai naudodama pokalbių įrašus, leidžia knygos „herojams“ kalbėti pirmuoju asmeniu, kuria savotiškus dialogus, restauruoja situacijas, todėl atsiminimų knyga skaitoma tarsi intriguojantis romanas. Per artisto gyvenimą atskleidžiama ir plati to laiko kultūrinė Lietuvos panorama. Be jau minėtų pokalbių įrašų, naudojama ir daugiau archyvinės medžiagos: laiškai, laikraščių interviu, straipsniai, dokumentai. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, dedamas stilizuotas Vytauto Kernagio Vilniaus žemėlapis, kompaktinė plokštelė su autorės išsaugotais 1983–1985 metų koncertiniais kabareto „Tarp girnų“, Dainos teatro įrašais bei dar niekur nematytais 1989–1991 metų vaizdo įrašais.

Artisto Vytauto Kernagio kūryba tapo neatskiriama jo amžininkų gyvenimo dalimi. „Iki skausmo pažįstamos“ dainos ir „beprotiškai fantastiškas“ renginių vedėjas. Ar jis iš tikrųjų buvo amžinai linksmas, savimi pasitikintis, sąmoju trykštantis – ar tai buvo jautraus menininko šarvas? Neatimkime iš artisto jo vaidmens, bet ir pažinkime jį tokį, kokį matė šeima, bendraklasiai, bičiuliai. Knygoje „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ galima paklajoti po Vytauto Kernagio gyvenimą – jis pats bus šitų klajonių vadovas ir komentatorius.
Rūta Oginskaitė

Genres: Nonfiction, Biography

565 pages, Hardcover

First published January 1, 2009

Reviews

[Alatea]

Žaisminga, parašyta gyvu stiliumi bei papildyta originaliomis fotografijomis, ši knyga mane įtraukė ir neleido jos padėti į šalį. Tarsi skaityčiau ne biografiją, o istorinį romaną. Išties, šią knygą sunkiai galima pavadinti biografija - greičiau tinka knygos paantraštė: "Knyga apie Vytautą Kernagį". Ir ne tik jį. Mane sudomino sovietmečio realijos, istoriniai faktai, žinomų žmonių atsiminimai apie Maestro ir to laikotarpio įvykius.

Trumpai apibendrinant - tai puiki knyga ne tik muzikos, bet ir istorijos mylėtojams.

[Rasa]

Būčiau melagė, jei pasakyčiau, kad ši knyga - nepatiko. Patiko. Ir net labai. Buvo įdomu susipažinti su Maestro gyvenimo keliu. Galbūt ne viskas iš jo "lūpų", tačiau... Jo šeimos narių, draugų ir kitų asmenų pasakojimai perteikė kitokį Kernagio vaizdą, kas suteikė savotiško žaismingumo ir tokio... Tikrumo.

Kai kurie Vytauto Kernagio gyvenimo etapai ar sutikti žmonės mane maloniai nustebino. Nes tai - buvo netikėta. Ir karts nuo karto atsirado galvoje klausimas: "Nu kaip čia taip viskas įdomiai susidėliojo, klausyk?". Bet iš kitos pusės... Ką čia man (nepabijosiu knygos įkvėptai autoironiškai pasakyti), "pienburnei", spręsti...

[Greta]

knygos stiprumas ir įtaigumas slypi tame, kad ji - kone visa papasakota kitų, Kernagį pažinojusių ir jį lydėjusių žmonių, lūpomis. + knyga yra ne vien maestro memuarai. ji savotiškai fiksuoja ir brodo vaikų laikotarpį, hipiuojantį ir bohemišką Vilnių, rokenrolo scenos formavimąsi.

„...kai kurie dalykai iš tiesų kartais nutinka velniškai netikėtai... Kita vertus, jei jie (tie dalykai) nutiktų tikėtai, jie jau nebebūtų „tie dalykai“...“

„Mums visada atrodo, kad gražūs ir geri dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra - jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kada eidamas gatve jį pastebi.“

„Kas moka groti - rašo dainas, kas moka filmuoti - filmuoja, kas moka gerti - geria... Visi augina plaukus ir ką nors myli...“

[Margarita Rasiulytė]

kas penkerius metus perskaityti ją - vienas malonumas.

[Jurga Šernienė]

"Gal aš esu neteisus, bet manau, kad artistas gyvena, kol išlieka žmonių atminty."

"Kernagis mėgo kartoti: mene svarbu ne kas, o kaip. Kernagio" kaip" - idealiai pasiruošus, preciziškai, kultūringai ir su ironija. Jeigu tai ironijai lieka vietos elito sambūriuose ar pramogų versle. "

" Reikia, kad apie tave kalbėtų. Kol apie tave kalba, vadinasi, tu kažką darai, tu reikalingas. "

Perskaičius šią knygą pažinau savo mylimo Maestro kitas spalvas, nei buvau įpratus, atskleidė tas pusės, kurias žinojo tik patys artimiausi jo aplinkos žmonės. Ši knyga sukėlė daug mielų prisiminimų. Su Kernagio dainomis užaugau, subrendau. Sunkiai susitaikiau su jo liga (net paaukojau kažkokią sumą jo gydymui), o dar sunkiau su išėjimu. Mano atminty jis tikrai dar ilgai liks gyvas. O jo dainuojamosios baladės tikrai dar ilgai džiugins mano širdį.

[Reda Marozienė]

Vytauto Kernagio biografija. Labai daug įdomių faktų iš jo vaikystės, jaunystės ir vėlesnio gyvenimo. Netgi pasakojama apie tėvų ir senelių gyvenimą norint suprasti iš kokios aplinkos jis kilęs. Įdomiai pasirinkta pasakoti ne vien pagrindinio veikėjo lūpomis, bet ir paklausinėti jo giminių, draugų kaip jie prisimena tuos pačius gyvenimo faktus ir nuotykius.
Kai kurios istorijos kartojasi tas pats per tą patį, pritrūko nors kažkokių pasakojimų apie jo paties šeimą. Knygoje pasakojamas vien jo kūrybos kelias ir tik menkos nuotrupos iš asmeninio gyvenimo.

[Birutė Jurkevičienė]

Iš naujo pažinau Kernagį, šį kartą per gilesnius jausmus. Kaip Maestro apibūdino tą laikmetį, aš brendau diskotekų išpopuliarėjimo laikais: "Na o dabar visus užvaldė diskotekos. Kam patiems groti, kurti, ieškoti- kalnai plokštelių, 120 smūgių per minutę. Ir gerai. Muzika, estrada po truputį tampa nebe kūrybos, o vartojimo objektu. Užmirštame įsiklausyti- mokomės naudotis. O gaila..." Su džiaugsmu skaičiau apie Vytauto moksleiviškus metus, kai vos ne kiekvienoje mokykloje buvo kuriančio, grojančio jaunimo. Ir labai pavydėjau mokytojos Abraitytės, išmokiusios skaityti, suprasti poeziją...

[eri]

"...kai kurie dalykai iš tiesų kartais nutinka velniškai netikėtai..."

Ir iš tikrųjų atrodo, kad ligos pasiglemžia pačias tyriausias sielas.

Nerealus žmogus, su nerealia istorija. Velniop vėžį. Manau, perskaityti tikrai verta.

[Tomas S.]

Labai gerai atskleista Maestro asmenybė, jo raida nuo mažų metų iki pat mirties. Jo vidinis maištas, Brodo laikas, savęs ieškojimas įvairiuose projektuose bei tuo pačiu išlaikymas savęs tokio, kokį jis pats nori matyti. Daug atsiminimų iš kolegų, draugų - kaip jie jį matė.

Paskutinės mintys prieš mirtį - "Žinau, kad taip turi būti, todėl per daug nesijaudinu. Plaukiu ir tiek. Noriu perplaukti upę ir pažiūrėti, kas yra kitame krante".