O tada po poros minučių grįžtu į realybę ir matau neplautus indus, besimušančius brolius bei ant grindų išmėtytus žaislus. Jau dabar atrodo nespėju gyventi. Vis mažiau lieka laiko sau, santykiams su vyru, kiekvienu vaiku atskirai. Maniau, kad sunku su vienu vaiku, tada šeimą papildė antrasis. Taip, papildė. Įnešė daug chaoso, bet dar daugiau gerų akimirkų ir meilės.
Norėčiau, kad ši knyga būtų pasirodžiusi anksčiau, kai tik laukiausi antrojo sūnaus. Ji kupina ne tik psichologinio bei emocinio palaikymo, bet ir praktinių patarimų (gimdymo, miego, žindymo, darželio klausimų). Sūnui jau pusantrų metų, tad vieni skyriai patiko ir tiko labiau, kiti – mažiau.
Jaučiausi suprasta ir išgirsta. Tą emocinę perkrovą, norą persiplėšti pusiau, pabėgti, negrįžti ar kaip tik nepaleisti vaikų, supras tik kita mama. Tik ji žino tą dviejų vaikų naštą ir džiaugsmą, norą nepamesti savęs, bet ir jausmą, kad tavęs tokios, kokia buvai anksčiau – nebėra. Tad ši knyga man buvo lyg terapija. Kupina empatijos bei palaikymo, kurio taip dažnai mums trūksta.
Viena stipriausių iki šiol skaitytų knygų tėvams. Tikra terapija ir patvirtinimas - su tavim viskas gerai. Patiko kiekvienas puslapis, apie nuotraukas jau nėra net ką kalbėti. Jos taip gerai papildo, užpildo turinį ir išsakytas mintis. Džiaugsmas skaitytojo akims. Man, kaip ką tik tapusiai dviejų vaikų mama, labai daug dalykų rezonavo. Nespėjau linkčioti ir dėtis į galvą.
Knyga leido suprasti, kad laukiantis antro vaiko, viskas ok yra atsiriboti nuo pirmagimio. Man tai buvo tokia didelė kaltė. Nėštumas atėmė begalo daug jėgų ir sveikatos, norėjosi adsigulti ir atsikelti po devynių mėnesių, kai jau reiks gimdyti. Natūraliai, noro ir jėgų kažką veikti su pirmagime nebeliko. Erzino viskas, net jos suruošimas į darželį. Ir pasirodo čia yra normalu! Aš ne viena. Linksėjau skyriui, kur kalbama, apie lūkesčius. Kokia tiesa, kad antram vaikui gimus, pamirštame apie visokias programėles, maitinimų skaičiavimus ir kakučius. Viskas daug ramiau ir užtikrinčiau. Ir ačiū, Eglei, už skyrių apie mamos emocijas ir resursus. Jei gimus pirmam vaikui, galėjom skirti visą dėmesį, visą energiją ir rūpesti mažajam, tai turint du vaikus, tų resursų nepadaugėjo. Jų liko tiek pat (gal net mažiau). O mamos energijos naudotojų paklausa didelė. Padidėjusi dvigubai. Kur dar vyras ir pakantumas jam! Nieko panašaus nebelieka. Tampa sunku būti švelniai vyrui, vyresnėliui ir, dažnu atveju,net pačiam kūdykiui.
Atrdoi, Eglė rašydama pagalvojo apie kiekvieną tėvystės aspektą. Labiausiai įstrigę: Kaltė ir Atsakomybė. Pasak autorės kaltės jausmą turime priimti kaip teigiamą dalyką. Kaltės funkcija yra prodyti mums tikrovę ir todėl turime prisiimti atsakomybę, jei reikia keistis. Turime prisiimti atsakomybę už tai kur esame dabar. Mūsų dabartinė padėtis, yra mūsų ankstesnių psirinkimų pasekmė.
Jei per sunku, kodėl nešu? Kodėl neprašau palaikymo?
Galbūt knygai turėjau kitokius lūkesčius, galvojau, kad bus daugiau paremta kitų patirtimi, mokslininkų įžvalgomis. Bet knygoje skaitydamas atpažįsti save, savo patiriamas emocijas, ir gauni patvirtinimą, kurio kartais reikia jog "esi gera mama". Tikriausiai kartais tai ir reikia išgirsti, ką šį knyga ir padarė.
Geriausia mintis buvo pasiimti @rysyje.lt knygą atostogom! Nė karto nepasigailėjau. 💛
@rysyje.lt tekstai mane visada paliečia. Taip iš esmės. Man patinka, kaip Eglė giliai ir stipriai jaučia ir reflektuoja visų pirma save ir savo patirtis, ir nieko neprimesdama leidžia kartu leistis į mūsų visų mamystės kelionę.
Tai jau antra knyga ir abejose mane žavi ir stebina kaip natūraliai ir taikliai yra įvardijamos viena kitai prieštaraujančios būsenos ir jausmai motinystėje. Ne kartą atrodė, kad aš jaučiu panašiai, jei ne taip pat ir taip dažnai bijau pati sau pripažinti, nes kiek kaltės ir savęs smerkimo ateina su tokia didžiule jėga, kad viską many supurto ir ištaško. Bet matyti, kad kitas gali, kad normalu, kad leidžia ir tau, veikia kaip atpalaiduojantys vaistai, leidžia išjaust, leidžia gilintis, leidžia paleist ir atleist.
Tiesą pasakius šios knygos aš labai laukiau, bet ir vengiau. Laukiau kažkokio laiko, kada būsiu pasiruošus priimt tai, ką ji atneš. Greičiausiai sulaukiau. To meto, kai, kaip ir knygoje minėtos moterys, galiu pasakyti, kad jau kiek giliau visom prasmėm galiu įkvėpt motinystėje.
Skaitydama turėjau vieną palūžimo vakarą, kuomet pradėjo kilti visi skauduliai, baimės ir nežinios, kurių neturėjau kada išliūdėt ir iškalbėt. "Ant karštųjų" bandžiau tai papasakot vyrui, ir iš niekur nieko, tarsi lygioj vietoj gavosi toks kaltinimų vakarėlis jam, kad net pati nustebau. Teko labai gerai pagalvot ir atjaučiant save kitą dieną papasakot be kaltinimų, tai kaip ten man buvo. Ir kas man skauda iki šiol.
Gal sakysit, kad nekokios atostogos su paskutinėm pažliumbimo dienom. Bet žinokit, labai džiaugiuosi šia patirtim. Knyga, kaip terapijos sensas su Egle. Ji, pasakodama savo istoriją, leido iš naujo išgyvent maniškę. O tai apvalė, palengvino ir suteikė atjautos sau.
"Kartais jaučiuosi blogiausia įmanoma rėksnė mama. Kartais jaučiuosi visai gera mama."
"Ir taip daugybę kartų per dieną mažose ar didelėse, svarbiose ar bereikšmėse situacijose vis prieiname savo galimybių ribas. Regis, dar niekada tas ribotumas nebuvo taip arti ir taip gerai matomas."
Ačiū, Egle, kad kuri, rašai, savo knygomis apkabini ir atlaisvini motinystės įtampas. Labai brangu. 💛
Lengvai ir greitai perskaičiau. Knyga padedanti susidėliot realistinius lūkesčius, kartu ir nuraminanti ir nuteikianti savai, autentiškai dviejų vaikų mamos istorijai.
Svarsčiau įvertinti 3 ar 4, bet 4 nulėmė esminis skyrelis - Ryšys su jausmais (apie kaltę, bejėgystę ir labiausiai - atsakomybę). Tuo tarpu vertinimą žemyn tempė poezija, kuriai vietos mano nuomone knygoje neturėjo likti. Raminančiai veikia mamų liudijimai, kada bus lengviau, praktiniai miego organizavimo pavyzdžiai, ačiū už juos. Tiesa, vos pradėjus skaityti išgąsdino autorės gimdymo namuose idealizavimas, bijojau susidurti su fėja - homeopate, gydančia visas ligas geromis mintimis. Laimei, ši baimė nepasitvirtino :))) Tikrai, kaip ir pristato autorė - terapinė knyga. Džiaugiuosi perskaičiusi.
Knyga tikrai ne tiems, kas ieško praktinio vadovo, kaip būti dviejų vaikų mama.
Ją nusipirkau prieš pat gimdymą ir perskaičiau savaitė po jo - knyga suveikė kaip terapija visame hormonų fone. Daug dalykų rezonuoja, atrodo, užglosto ir paguodžia “vidinę mamą” su jos lūkesčiais ir idealais. Nuramina, kad gali būti visaip - ir tai nieko tokio.
Tiesiog nuostabu, pagaliau tai ko reikia mamoms, ne teorijos, faktų, tyrimų, o tikros istorijos, nepagrąžintų jausmų ir atvirumo. Perskaičius pasijutau matoma, išgirsta ir suprasta❤️
labai reikalinga knyga! Taip palietė autorės tekstai, vietomis labai tapatinausi, nes šiuo metu per tą einu! Nenustosiu rekomenduoti mamoms! Ačiū už tokius atvirumą ir nenugludintą kasdienybę 🙏🏻
Net sunku apsakyti kaip labai patiko ši knyga! Po pirmosios autorės knygos Ryšys maniau, kad manęs jau taip nesužavės ir nenustebins. Atrodė, ką dar gali parašyti ar pasakyti, kas taip taikliai paliestų mano vidų. Palietė! Ir nors aš esu kiek kitoje situacijoje - mano pirmosios mergaitės yra dvynės, taigi dviejų vaikų mama aš nuo pirmųjų dienų - knygoje atradau ir atsakymų ir taip pat kilo labai daug minčių bei erdvės savirefleksijai. Tikrai ačiū už knygą, kuri įnešė man ir ramybės ir patvirtinimo (o gal leidimo sau pripažinti), jog patyriau dvigubus ar net trigubus iššūkius ir visai neblogai su jais tvarkausi <3
5⭐️ Ačiū! Pradėjau knygą skaityti dar sausio mėnesį, įpusėjau, ech galvoju, kaip smagu skaityti ir galvoti ‘kaip man viskas gerai, kaip puikiai jaučiuosi’. Ir nesąmoningai knyga nugulė nebaigta skaityti lentynoje. Bet atėjus sunkiam etapui, kai šimtai jausmų, būnant dviejų vaikų mama, smogė stipriai ir (ne)tikėtai, aš prisiminiau, kad reikia baigti skaityti “Dviejų vaikų mama”. Ir baigiau, ir jaučiuosi išlaukusi, pataupiusi, atsigavusi. Ačiū, kad atrodo paprasčiausi žodžiai, išdėstyti knygoje, atliepia jausmus ir suteikia vilties, kad viskas yra gerai, ne bus, o yra! ❤️
Ši knyga man padėjo išbūti pirmąjį pusmetį su dukromis ir nenuprotėti. Tai nuostabi knyga, kurioje radau žodžius savo mintims, patirčiai, ašaroms. Atrodė, kad kažkas žino, kaip jaučiuosi, kaip esu, kaip gyvenu, ką skauda ir kuo džiaugiuosi. Nepaprastai malonu buvo skaityti.
Kaip visada skaičiau ir mačiau save - tiek giliai, jautriai, atvirai, kartais skaudžiai ir baugiai. Ačiū Egle, kad dalinatės, kad leidžiat pamatyt save iš vidaus ir suprasti, kad viskas su manimi gerai. Dar tik laukiuosi antrojo, bet skaičiau ir išgyvenau lyg jau būdama tame etape.
Galbūt todėl, kad dar laukime ir tapsmas dar priešakyje, ne visur relatinau. Tačiau pabaigos dalis apie mamos pasaulį: kaltę, bejėgystę patiko. Priminė pirmąją autorės knygą, kur nuolat linksėjau, sutikdama su kiekvienu žodžiu.
Kaip patiko pirmoji autorės knyga, taip nusivyliau antrąja. Rekomenduoju skaityti tik susilaukus antrojo vaiko ir jau praėjus kuriam laikui. Kitu atveju nuteikia labai pesimistiškai, nors autorė tik aprašė realybę. Visgi ne tokio rezultato iš knygos tikėjausi.
Ši knyga man buvo vietoj saldainio prie kavos. Tokia švelni, artima, pažįstama. Tokia skani skani. Nuo viršelio ir popieriaus tekstūros, namūdinių nuotraukų iki terapinio poveikio teksto.