Švento Petro šunynas

by Eduardas Cinzas, Rimantas Tumasonis (Illustrator)

Belgijoje gyvenusio lietuvių rašytojo knygoje spaus­dinamas romanas „Švento Petro šunynas“ (prieš tai Čikagoje išleistas 1984 m.) ir keturios „itališkos novelės“ (spausdinamos čia pirmą kart).
Romane pasakojama apie Briuselio svetimšalių viešbučio gyventojus, skaudžius jų likimus svetimoje žemėje. Novelių herojai – daugiausia italai, paprasti dori žmonės, kurie grumiasi su atšiauriu gyvenimu ne tik emigracijoje, bet ir savo tėvynėje, ieškodami kelio į laimę.

395 pages, Hardcover

First published January 1, 1990

About the author

Eduardas Cinzas (tikroji pavardė - Čiužas, dėl vokiečio raštininko klaidos buvo pakeista į "Cinzas") – prozininkas. Mokėsi Telšių gimnazijoje, dirbo nedidelio fabrikėlio Kaune techniniu vedėju. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1947 m. jis išvyko į Belgiją, kur liko gyventi iki mirties (1996 m.). Ten dirbo anglių kasyklose. Baigė Lježo elektrotechnikos institutą. Rašyti pradėjo vaikystėje, pirmąjį apsakymą Viena direktoriaus diena išspausdino dar 1965 m. literatūros metraštyje Pradalgė, bet aktyviau ėmė kurti ištiktas nelaimės – kai traukinys nupjovė kojas. Pirmoji knyga – novelių romanas Brolio Mykolo gatvė (1972). Jame vaizduojama vieno Belgijos miesto kvartalo įvairiausių tautybių (taip pat ir lietuvių) žmonių gyvensena. Veikėjų charakterių tikroviškumu romanas priartėja prie apybraižos žanro. Greitu metu buvo parašyti ir išleisti dar trys romanai: Raudonojo arklio vasara (1975), po kurio E.Cinzas tapo vienu iškilesnių egzodo autorių, Mona (1981), kuriame vaizduojamas tas pats Belgijos kalnų miestelis po trijų metų, bei Švento Petro Šunynas (1984), kur aprašomos dėl mylimos moters kunigystę metusio vyro dvasinės paieškos. E.Cinzo romanų ir apsakymų pagrindinis herojus – pats savęs nesuprantantis ir vis kažko ieškantis, besiblaškantis žmogus, panašiai kaip A.Škėmos ir A.Landsbergio prozoje. Pagrindiniai E.Cinzo pasakojimų veikėjai – tai nusenę Belgijos angliakasiai, kavinių šeimininkai, prostitutės, vairuotojai, gydytojai, ekskunigai, dailininkai – visi kupini kankinančios vidinės įtampos, kovojantys su savo vidinėmis šmėklomis ir vis bandantys nuo jų pabėgti. Anot V.Kubiliaus, Cinzas – „pirmasis egzodo romanistas, kurio raštuose visiškai išnyksta specifinės lietuvių išeivijos problemos, o dominuoja svetimtaučiai personažai (flamandai, valonai, ispanai, turkai, graikai, rusai, arabai) bei daugiasluoksnė kapitalistinės Europos sankloda, prie kurios jiems tenka prisitaikyti, nebeišgyvenant nei praeities nostalgijos, nei revoliucinio maišto“. Be minėtųjų romanų E.Cinzas išleido apsakymų rinkinį Spąstai (1981).

Reviews

[Vaiga Išdaiga · Rating 4 out of 5]

Patinka man tas Cinzas. Ir ši knyga patiko. Skaitydama supratau, kad jis labai primena Remarką. Tokie niūrūs laikai, sudėtingi personažų gyvenimai ir dar sunkesnės jų mintys, ieškojimai. Ir viskas taip tikra, taip natūralu, lyg klausytum draugo pasakojimo apie jo tikrą gyvenimą, o ne skaitytum romaną. Ir, žinoma, nelabai laiminga pabaiga. Et, reikejo duot visas 5 žvaigždes, bet kad nuliūdino, tai ant karštųjų 4 paspaudžiau.

[Roxerg · Rating 4 out of 5]

Titulinis romanas puikus, 5/5. Veikėjai įsimintini, visi su unikalia kelione į visuomenės dugną. Cinzo aprašomas Šunynas kupinas gyvybės, jaučiasi autentiškas ir "tikras". Gan moderniai jaučiasi pagrindinio veikėjo priešistorės pristatymas - praeities prisiminimų protarpiais viduryje "dabartinės" istorijos. Nors ir nežinau, ar iš tiesų patiko pats priešistorės turinys. Smagus buvo pasiklydusios nepažįstamosios įsipaišymas į istoriją, tarsi kito, fantastiškesnio romano herojė, kurios vaidmuo galų gale lieka visiškai antraplanis.

Ispaniškos istorijos turėjo tendenciją baigtis su aistringu sprogimu, kuris, nors numatomas arba net užsimenamas iš anksto, turi vieną ar kitą detalę kurios vis tiek sugeba šokiruoti.

[Justė Plesnevičienė · Rating 3 out of 5]

Citatos:
12 p. "[...] o tu, Leonidai, bėgi per sąvąjį, grobstai vienur kitur gulintį pinigą, prieš užmigdamas permąstai rytojų, suskaldai jį į minutes, sekundes, bet nematai saulės, negirdi paukštelių krykštavimo [...]."
13 p. "- Laukia tavęs. Nekantrauja, taiso ir pertaiso gražiausią šypseną. Na nueisi - pamatysi."
14 p. "Dabar, kai nebeskaitau laikraščių, pasaulis lyg ir gražesnis pasidarė".
15 p. "- Briuselyje daug parkų ir sodelių... - slapstėsi nuo tikrovės mergina. - Tikriausiai yra kitas Šventojo Petro sodelis!"
"Atrodo, tu, mergyt, dar nežinai, nepatyrei, kad tik patikimieji mus apgauna."
16 p. "- Graži suknelė? - meilinosi mergaitė. - Sakyk, kad graži, Tomai! Tau nieko nekainuos, o man bus labai labai malonu."
17 p. "Žinoma, kudakavo, daužė kumšteliais už bjaurų liežuvį, bet akutės kitką sakė."
21 p. "Kiek yra tokių, kurie atėjo pasimelsti, ir kiek susirinkusių vien seniai nusibodusiai sekmadienio pareigai?"
28 p. "- Kas naujesnio? - pramurmėjo pro muilo putas. - Kaip laikaisi?
- Karališkai! Žinai gi, kad piktžolės ir be priežiūros veša."
30 p. "- Jūs, Tomai, nepanašus į taksi vairuotoją, - prisimerkė.
- Mes visi retai panašūs į tai, ką kiti mato."
31 p. Beje, Ula, dar pridursiu - nusibodote man. Visi širdingą pagalbą atstumiantys žmonės greitai nusibosta.
[...]
- Ačiū, nebegersiu, - papurčiau galvą. - Giliau sudrėkęs ilgai neužmiegu, o vakare, kaip sakiau, darbas.
[...]
Taip, Ula, gyvenimas stumdo ir daužo mus, bet vis tiek naujame keliuko posūkyje krentame į kitą duobę..."
48 p. "[...], vėliau peršokau į Pedagogikos institutą. Mėgstu savo darbą. Ne kiekvienas rytas saulėtas, bet - myliu vaikus, jie mėgsta mane, ir taip viskas išsilygina."
50 p. "Ula nusviedė akmenį, bet praeitis pasiliko rankose".
53 p. "Argi nejautei choreografijos žaisme pulsuojančios gyvybės, gimstančio Žmogaus, jo džiaugsmo, verksmo, jo genijausir menkystės? Klaiku diskutuoti su juokdariu, kuris šaiposi iš oponento."
59 p. "- Visos naktys ilgos, Ula. Kiekviena tamsi kaip urvas. Eini per jas ir krūpčioji nuo savo žingsnių aido. Taip, Ula, eini, ir vis ryškiau aiškėja, kad paklydai, pasukai ne į tą labirinto šaką, kurios gale šviečia saulė; suvoki, kad reikia grįžti į pradžios kryžkelę, bet bijai praeities, bijai viską pradėti iš naujo..."
80 p. Autobuse vel prisiminiau Ulą. Gal todėl, kad prieš mane sėdėjo moteris šviesiai nudažytais plaukais, o gal praėjusios nakties įspūdžiai nerado takelio į užmarštį?
84 p. "Dievas atsiplėšė didžiulę saują molio Žefkei nulipdyti, paskui pridėjo dar vieną, bet paskubomis užbaigė galvą."
100 p. "- Sveikas, seneli! - Patrynė barzdą į mano skruostą, arklio spyriais padaužė petį ir nusijuokė: - Baisu, kaip skubiniesi senatvėn."
115 p. "[...] Staiga suglaudė jį ir pradėjo pasakoti. Paskubomis, tarsi baimindamasis, kad išsigąsiu ir spruksiu pro duris nuo to, ką jis plėšė iš širdies ir krovė ant mano pečių."
121 p. "Ragelyje spengė tyla. Melo trumpi žingsniai, tikrovė visada pasiveja..."
136 p. "Atėjome prie mūsų gyvenimo posūkio, reikėjo suglausti pečius, suderinti žingsnį, o aš pradėjau klupčioti, dairytis atgal. Kitaip nesugebėjau. [...]
Perkilnoti ir svarstyti...
Ką perkilnoti?
Ką susvarstyti?
Kokį svorį jaučia meilę killnojančios rankos?
Kokiomis svarstyklėmis atskirti Gėrį nuo Blogio?
Ko bijai, Tomai,drąsinausi, ieškodamas tako tarp meilės ir nusikaltimo, ko krūpčioiji? Baiminiesi, ko nepažįsti? Argi nežinai, kad visą gyvenimą ardome to nežinojimo sieną ir mirštame prie jos tuščiomis rankomis?"
137 p. [...] Žiūrėjau į tave, Linda, ir galvojau: kaniniesi ne mažiau už mane, bet nepriglaudžiu, nepaglostau išblyškusių skruostų, tarsi būtum koks daiktelis, kurį tik perkilnoju ir persvarstau, o paskui, kai būsiu apsprendęs jo vertę, - pasilaikysiu ar išmesiu užmarštin."
172 p. "- Keista tavo meilė, Tomai, - atšlijo Ula. - Maniau, kad tikrai mylint nebėra vietos jokiems bet."
177 p. "Salonuke kvepėjo vynu ir senais baldais. Už lango kieme slapstėsi jos vienatvės vakaras. [...]"

[Lina Plesneviciute · Rating 4 out of 5]

30 psl. " Mes visi retai panašūs į tai, ką kiti mato."
31 psl " Taip, Ula, gyvenimas stumdo ir daužo mus, bet vis tiek naujame keliuko posūkyje krentame į kitą duobę..."
85 psl. " Kai vejamas skubu per trumputes darbo dienas ir aprimusio miego naktis, tačiau nuo savęs nepabėgau; visada ir visur lieku kas buvau, kas esu.
135 psl. "Argi nežinai, kad visą gyvenimą ardome to nežinojimo sieną ir mirštame prie jos tuščiomis rankomis?"
135 psl. "Atėjome prie mūsų gyvenimo posūkio, reikėjo suglausti pečius, suderinti žingsnį, o aš pradėjau klupčioti, dairytis atgal. "
172 psl. "Pasaulyje nėra užkampio, kuriame pasislėptume nuo savęs <..>. Visi tvirtina, kad laikas užgydo giliausias žaizdas, bet ne visada taip būna. Yra žmonių, kurie myli mirusius...
177 psl. Apgriuvusio namelio jis neturėjo, ir daržą, ir karvutę nešiojosi galvoje. kaip ir mes visi savo svajones."

[Saulėtoji Vapsva · Rating 3 out of 5]

Pats romanas "Švento Petro šunys" paliko gerą įspūdį. Pati idėja, kiek priminė "Altorių šešėly". Tačiau autoriaus pateiktas moterų įvaizdis, kėlė šleikštulį. Visos buvo patvirkusios, tik vestuvių ir betroškančios, su visais miegančios, paleistuvės ir t.t. . Tuo metu vyrai švenčiausi sutvėrimai, negalintys suvaldyti savo prigimties, tik dėl moterų. Kad ir kaip bandžiau į visą tai nekreipti dėmesio, bet kiekvienoje novelėje be to negalima buvo gyventi. Labai liūdna, kad ir literatūroje, kaip ir gyvenime yra taip žiūrimą į moteris.

[Vygandas Ostrauskis · Rating 4 out of 5]

Ne dabar perskaičiau – turiu šią knygą savo bibliotekoje, išleistą 1990 m. Nustebino tada šis autorius savo specifiniu braižu, sodria proza, įtikinamumu (tiek romanas, tiek novelės). Tad su malonumu perskaičiau ir kitus vėliau išleistus jo romanus (dilogiją "Raudonojo arklio vasara", "Trys liūdesio dienas"). Manau, šis lietuvių autorius tikrai nėra pakankamai žinomas ir įvertintas. O gaila...

[懐かしい · Rating 4 out of 5]

Šunyną originale jau perskaičiau, tai šitą leidinį grynai dėl "Itališkų novelių" įsigyjau, kurios, beje, pusę knygos ir sudaro. Viskas su jom gerai, Cinzo kūryboje mėgstu viską šiaip ar taip. Gaila tik kad šis perleidimas ant tokio prasto popieriaus. Begėdžiai rašo "knyginis-žurnalinis", aišku nelabai jis toks, eilinis rudas prastas laikraštinis.