What do you think?
Rate this book
Šioje upėje aukso nerasite
Tai visgi apie ką knyga? Į vieną krūvą surinkau poros metų tekstus. Perskaitęs šūsnį popierių supratau, kad tai, apie ką rašau pats, jau tūkstančiais būdų apkalbėjo viso pasaulio praeities ir dabarties menininkai. Vieni vaizdais, kiti garsais, vieni primityviu buitiaku, kiti akademine kalba.
Abraham Maslow kone prieš šimtą metų teigė, neva egzistuoja atitinkama žmogaus poreikių seka – tik patenkinus žemesniuosius, kyla poreikis aukštesniems. Remdamasis jo filosofija susisteminau turinį.
Sąmoningai panardinau 50 metų senumo laiškuose, užrašuose, sendaikčių nuotraukose. Tyčia sumaišiau su čia ir dabar gimusiais tekstais, išmaniaisiais telefonais darytomis fotografijomis. Knygos tikslas - paklaidinti, trumpam ištrinti laiko pojūtį. Priminti, kad nė viena karta nėra ypatingesnė už nueinančią, nė vienas mūsų nesame pagrindinis filmo herojus. Keičiasi tik forma, turinys visada išlieka toks pats.
Abraham Maslow kone prieš šimtą metų teigė, neva egzistuoja atitinkama žmogaus poreikių seka – tik patenkinus žemesniuosius, kyla poreikis aukštesniems. Remdamasis jo filosofija susisteminau turinį.
Sąmoningai panardinau 50 metų senumo laiškuose, užrašuose, sendaikčių nuotraukose. Tyčia sumaišiau su čia ir dabar gimusiais tekstais, išmaniaisiais telefonais darytomis fotografijomis. Knygos tikslas - paklaidinti, trumpam ištrinti laiko pojūtį. Priminti, kad nė viena karta nėra ypatingesnė už nueinančią, nė vienas mūsų nesame pagrindinis filmo herojus. Keičiasi tik forma, turinys visada išlieka toks pats.
328 pages, Hardcover
Published March 31, 2023
1 person is currently reading
51 people want to read
About the author
Sausis
4 books24 followersApie žmones, kuriuos sutikau. Istorijos, kokius mačiau juos ir kokį pasaulį matė jie.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
May 3, 2023
@sausis.upe pakvietė pokalbiui, jis dalinosi mintimis, o aš galvoje su juo pasikalbėdavau. Ir taip nudžiugau, kad nujaustas kvietimas pabaigoje knygos būtent taip ir įvardintas!
Man patinka atviri ir tikri žmonės. Visada, be išimčių patinka. Aš juos branginu, iš jų mokausi, įsikvėpiu. Šeimoj net turim žmonių vertinimo kriterijų "nuo dūšios" arba "tikras" į kurį patenka tie, kurie yra kokie yra, kurie ieško, klysta, leidžia būti sau ir kitam. Toks labiau jausmas sutikus žmogų, tikras jis ar ne. Ir @sausis.upe savo tekstuose man atrodo tikras. Klumpantis, ieškantis, kalbantis, atvirai besidalinantis. Ir kalbėtis su jo tekstais yra nuoširdžiai jauku ir įdomu.
Skaitydama kartais galvojau, kad šie tekstai - savotiškos šių laikų Ezopo pasakėčios. Gal veikiančių gyvūnų kiek trūktų, jei taip jau labai tiksliai pataikyt reikėtų. 😀 Išieškoti, išgyenti, išjausti pasakojimai, dažnai su moralo, bet ne man, skaitytojui, o labiau sau, gaidele. Išmoktos, suprastos, vis sau pačiam kartojamos pamokos. Ir Ekleziastas, nori nenori mintyse šmėžavo. Prasmės paieškomis, "nieko nauja po saule" mintimis.
Knygoje patiko nuolat kartojamas faktas, kad viskas, kas vyksta, jau yra vykę. Kad žmonės visad ieškojo ir ieško to paties, kad jautėsi ir jaučia taip pat, skiriasi tik forma. Sena/nauja sugretinimas, istorinio laiko trynimas taikliai įsipaišė į bendrą pasakojimų atmosferą. Ir knygos struktūra labai apgalvota, pagavi ir taikli.
Prisiminiau, kad prieš kelis metus praskriejo banga - kažkiek klausimų po kurių įsimylėsi žmogų. Atsimenat? Bandėt? Skaitydama galvojau, kad jei apie kiekvieną autoriaus keliamą klausimą ir temą susėstume su kone bet kuo ir atvirai iki nuogumo pasikalbėtume - beveik garantuoju tą meilės jausmą kitam atrastume. Nes temos svarbios ir prasmingos. Paviršium nepraplauksi.
Ačiū už kvietimą dialogui. Kai kuriuos pokalbius dar pasinešiosiu savy. 💛 Autoriaus paieškos man artimos ir atliepia.
Man patinka atviri ir tikri žmonės. Visada, be išimčių patinka. Aš juos branginu, iš jų mokausi, įsikvėpiu. Šeimoj net turim žmonių vertinimo kriterijų "nuo dūšios" arba "tikras" į kurį patenka tie, kurie yra kokie yra, kurie ieško, klysta, leidžia būti sau ir kitam. Toks labiau jausmas sutikus žmogų, tikras jis ar ne. Ir @sausis.upe savo tekstuose man atrodo tikras. Klumpantis, ieškantis, kalbantis, atvirai besidalinantis. Ir kalbėtis su jo tekstais yra nuoširdžiai jauku ir įdomu.
Skaitydama kartais galvojau, kad šie tekstai - savotiškos šių laikų Ezopo pasakėčios. Gal veikiančių gyvūnų kiek trūktų, jei taip jau labai tiksliai pataikyt reikėtų. 😀 Išieškoti, išgyenti, išjausti pasakojimai, dažnai su moralo, bet ne man, skaitytojui, o labiau sau, gaidele. Išmoktos, suprastos, vis sau pačiam kartojamos pamokos. Ir Ekleziastas, nori nenori mintyse šmėžavo. Prasmės paieškomis, "nieko nauja po saule" mintimis.
Knygoje patiko nuolat kartojamas faktas, kad viskas, kas vyksta, jau yra vykę. Kad žmonės visad ieškojo ir ieško to paties, kad jautėsi ir jaučia taip pat, skiriasi tik forma. Sena/nauja sugretinimas, istorinio laiko trynimas taikliai įsipaišė į bendrą pasakojimų atmosferą. Ir knygos struktūra labai apgalvota, pagavi ir taikli.
Prisiminiau, kad prieš kelis metus praskriejo banga - kažkiek klausimų po kurių įsimylėsi žmogų. Atsimenat? Bandėt? Skaitydama galvojau, kad jei apie kiekvieną autoriaus keliamą klausimą ir temą susėstume su kone bet kuo ir atvirai iki nuogumo pasikalbėtume - beveik garantuoju tą meilės jausmą kitam atrastume. Nes temos svarbios ir prasmingos. Paviršium nepraplauksi.
Ačiū už kvietimą dialogui. Kai kuriuos pokalbius dar pasinešiosiu savy. 💛 Autoriaus paieškos man artimos ir atliepia.
May 28, 2023
Pabaigiau Sausio knygą. Visų pirma norėjau padėkoti, jog esate nuoseklus ir savo mintis surišate į knygos puslapius.
Galbūt kiekvienas labiau save apmąstantis ir turtingesnis patyrimais žmogus anksčiau ar vėliau pasileidžia į savęs paieškas. Keliai būna įvairūs: nuo kelionių apie pasaulį iki radikalių profesinių pokyčių ir pareiškimų. Nuo gilinimosi į save per "stebuklingas" patirtis iki meditacijų ir sąmoningumo praktikų.
Viena aišku, vaikytis laimės yra kaip sekti vaivorykštės pėdsakais. Laimės spalvos skiriasi, bet jos išlieka nepasiekiamos. O ieškoti prasmės matyt yra fundamentalu.
Knygą skaičiau gabalais. Pasilikdamas kaip desertą ir kaip botagą tarp savo paties emocinių kalniukų. Čia puslapį verčiu laimės blizgančiomis akimis, čia ašara vilgo puslapio kampus.
Galų gale tai nėra universali knyga. Bet koks mailius gyvenimę neatvertęs jokios knygos, nebus die heard Sausio fanas. Ir gal net smagiau, būti pačiam vienišiausiam šios knygos puslapių pakeleiviu, nei pezėti kaip ją supratau prie alaus bokalo su kuo nors kitu išsprogusiomis poromis ir aklu žvilgsniu.
Skaitant knygą mieste, sutikdavau žmones, kurie žino ją ir autorių. Paėmę knygą, savo rankose praverčia puslapius it kortų kaladę, sustodami ties nuotraukomis. Pasakoja savo santykį su knygos autoriumi ir lyg visi vienaip ar kitaip yra jos personažai, nusipelnę knygos kontributoriai. Bet ar norėčiau apie savo demonus ir baimes kalbėtis su Miroslavu iš instagramo? Nemanau.
Gyvenimas vienok yra gražus. Ir tai liudija šios knygos autorius. Ir man to pakanka, nes knyga teikia vilties. Jei šioje upėje aukso nėra, viltis kurią radau šiuose puslapiuose yra brangesnė nei atrastas blizgutis gyvenimo tėkmės pursluose.
Simboliškai knygos skirtuku laikiau savo donorystės knygutę.
Galbūt kiekvienas labiau save apmąstantis ir turtingesnis patyrimais žmogus anksčiau ar vėliau pasileidžia į savęs paieškas. Keliai būna įvairūs: nuo kelionių apie pasaulį iki radikalių profesinių pokyčių ir pareiškimų. Nuo gilinimosi į save per "stebuklingas" patirtis iki meditacijų ir sąmoningumo praktikų.
Viena aišku, vaikytis laimės yra kaip sekti vaivorykštės pėdsakais. Laimės spalvos skiriasi, bet jos išlieka nepasiekiamos. O ieškoti prasmės matyt yra fundamentalu.
Knygą skaičiau gabalais. Pasilikdamas kaip desertą ir kaip botagą tarp savo paties emocinių kalniukų. Čia puslapį verčiu laimės blizgančiomis akimis, čia ašara vilgo puslapio kampus.
Galų gale tai nėra universali knyga. Bet koks mailius gyvenimę neatvertęs jokios knygos, nebus die heard Sausio fanas. Ir gal net smagiau, būti pačiam vienišiausiam šios knygos puslapių pakeleiviu, nei pezėti kaip ją supratau prie alaus bokalo su kuo nors kitu išsprogusiomis poromis ir aklu žvilgsniu.
Skaitant knygą mieste, sutikdavau žmones, kurie žino ją ir autorių. Paėmę knygą, savo rankose praverčia puslapius it kortų kaladę, sustodami ties nuotraukomis. Pasakoja savo santykį su knygos autoriumi ir lyg visi vienaip ar kitaip yra jos personažai, nusipelnę knygos kontributoriai. Bet ar norėčiau apie savo demonus ir baimes kalbėtis su Miroslavu iš instagramo? Nemanau.
Gyvenimas vienok yra gražus. Ir tai liudija šios knygos autorius. Ir man to pakanka, nes knyga teikia vilties. Jei šioje upėje aukso nėra, viltis kurią radau šiuose puslapiuose yra brangesnė nei atrastas blizgutis gyvenimo tėkmės pursluose.
Simboliškai knygos skirtuku laikiau savo donorystės knygutę.
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 24, 2023
🤍 Sausis - šioje upėje aukso nerasite
.
Senos foto ir iš jų žvelgiantys praėjusių laikų veidai. Žmonės, kurių istorijas prikėlė autorius žvelgdamas iš laiko perspektyvos, kuri praktiškai neegzistuoja. Tokie pat norai, troškimai ir rūpesčiai kamavę daugelį kartų atsispindi ir kiekvieno iš mūsų gyvenimuose.
.
Žvelgdami atgal, galime lengvai įsivaizduoti ir ateitį. Kaip kažkada po daugelio metų mūsų veidai žvelgs kažkam dar negimusiam į akis ir pasakos mūsų istorijas. Tikiuosi ir tuomet bus norinčių tų pasakojimų klausytis.
.
Tai antroji mano skaityta šio autoriaus knyga ir tai vienas iš įdomesnių lietuvių autorių išsiskiriančiu drąsa žvelgti giliau, bei atvirumu skaudžioms patirtims.
.
Nors pirmoji (mano skaityta) knyga buvo labiau "šokiruojanti" ir priverčianti atsiplėšti nuo savo ramios kasdienybės, tai antroji daug nuosaikesnė, leidžianti keliauti žmonių jausmų labirintais.
.
Pati knyga labai įdomaus formato - tai viešas autoriaus dienoraštis ieškantis savo esmės ne tik per savo išgyvenimus, bet ir per kitų žmonių tarpusavio ryšius.
.
"Svarbiausia santykis su savimi. Jį padeda atrasti aplinkiniai."
.
Turiu pripažinti, jog autorius mane kiek nustebino. Kai kažką jau esi skaitęs to paties žmogaus, tai tikiesi kažko panašaus. Tik pradėjusi skaityti nustebau, jog knyga daug lengvesnė, nei tikėjausi, bet einant prie pabaigos nustebau dar labiau, nes Sausis pasirodo puikiai sugeba išgvildenti gyvenimiškas tiesas jų nepaverčiant banaliomis. Na žinote tas banalybės, kur kiekvienas rašinėja savo soc erdvėje (pvz. "Paleisk, nes jei mylės vistiek sugrįš" ir kt nesąmonės). Negaliu tokių pakęsti. Bet autorius iš savo istorijų tarsi sukonstruota išvadas taip taikliai, kad net aš pasižymėjau N vietų, kurios surezonavo.
.
Žodžiu ploju atsistojus! Dar vienas puikus kūrinys, kurį beje patariu skaityta lėtai ir ne vieną kartą 🤍 Knyga keliauja į mano asmeninę biblioteką ir nepertoliausiai nuo akių, nes ketinu vis kartas nuo karto atsiversti 🤍
.
O dabar laukiame kitos knygos 🤍
.
Senos foto ir iš jų žvelgiantys praėjusių laikų veidai. Žmonės, kurių istorijas prikėlė autorius žvelgdamas iš laiko perspektyvos, kuri praktiškai neegzistuoja. Tokie pat norai, troškimai ir rūpesčiai kamavę daugelį kartų atsispindi ir kiekvieno iš mūsų gyvenimuose.
.
Žvelgdami atgal, galime lengvai įsivaizduoti ir ateitį. Kaip kažkada po daugelio metų mūsų veidai žvelgs kažkam dar negimusiam į akis ir pasakos mūsų istorijas. Tikiuosi ir tuomet bus norinčių tų pasakojimų klausytis.
.
Tai antroji mano skaityta šio autoriaus knyga ir tai vienas iš įdomesnių lietuvių autorių išsiskiriančiu drąsa žvelgti giliau, bei atvirumu skaudžioms patirtims.
.
Nors pirmoji (mano skaityta) knyga buvo labiau "šokiruojanti" ir priverčianti atsiplėšti nuo savo ramios kasdienybės, tai antroji daug nuosaikesnė, leidžianti keliauti žmonių jausmų labirintais.
.
Pati knyga labai įdomaus formato - tai viešas autoriaus dienoraštis ieškantis savo esmės ne tik per savo išgyvenimus, bet ir per kitų žmonių tarpusavio ryšius.
.
"Svarbiausia santykis su savimi. Jį padeda atrasti aplinkiniai."
.
Turiu pripažinti, jog autorius mane kiek nustebino. Kai kažką jau esi skaitęs to paties žmogaus, tai tikiesi kažko panašaus. Tik pradėjusi skaityti nustebau, jog knyga daug lengvesnė, nei tikėjausi, bet einant prie pabaigos nustebau dar labiau, nes Sausis pasirodo puikiai sugeba išgvildenti gyvenimiškas tiesas jų nepaverčiant banaliomis. Na žinote tas banalybės, kur kiekvienas rašinėja savo soc erdvėje (pvz. "Paleisk, nes jei mylės vistiek sugrįš" ir kt nesąmonės). Negaliu tokių pakęsti. Bet autorius iš savo istorijų tarsi sukonstruota išvadas taip taikliai, kad net aš pasižymėjau N vietų, kurios surezonavo.
.
Žodžiu ploju atsistojus! Dar vienas puikus kūrinys, kurį beje patariu skaityta lėtai ir ne vieną kartą 🤍 Knyga keliauja į mano asmeninę biblioteką ir nepertoliausiai nuo akių, nes ketinu vis kartas nuo karto atsiversti 🤍
.
O dabar laukiame kitos knygos 🤍
September 4, 2024
#šiojeupėjeauksonerasite (knygos apžvalga)
Vartant knygos puslapius, užspaudė kažkur giliai. Akys bėgiojo po dienoraščio įrašus, pripildytus senomis fotografijomis. Mintimis nusikėliau į praeitį - į tas akimirkas, kurios taip ir liko neįamžintos, į akimirkas, kuriose netapau pagrindine heroje. Šis kūrinys priminė, kad visos istorijos - pasikartojančios, forma šiandien pakitusi, tačiau turinys išlieka tas pats. Knygoje pateiktos sutapatintų žmonių fotografijos su įvykiais iš praeities ir dabarties. Visi tie įrašai sumaišyti, bet kiekvienas iš jų kažką sukratantis viduje.
Pasak autoriaus, nepageidaujamas mintis dusiname informaciniu srautu, tačiau svarbiausia - santykis su savimi. Meilė - tarsi šio kūrinio epicentras. Autorius pabrėžia, kad žmogus, negebantis pažinti savęs ir tai, kas vyksta jo viduje, sunkiai atranda meilę. Mus žeidžia vienatvė, degina atstumas, aštriai smeigia pavydas ir savinimasis, o praradimo jausmas neapleidžia ilgai. Žmogaus viduje vyksta kovos tarp proto ir širdies, kai protas visas audras lengvai nugesina, nepadėdamas rasti teisingų atsakymų. Ši knyga - it kelionė po žmogaus jausmų audras.
Blaškymasis - jis toks artimas. Pasak autoriaus, mes, žmonės, pasiekę tvarkos pojūtį, tarsi patys ilgimės pragaro ir susigrąžiname chaosą, kurį paslepiame savo mintyse. Bijome sprogimo, po kurio arba pradėsime viską iš naujo, arba mėginsime save įtikinti, kad ten, kur esame šiandien, ir turime būti. Kiekvienas iš mūsų nori pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti. Bet jeigu tu buvai visada vienas, kuriuo pavyzdžiu seksi tu?
Knyga nėra klasikos kūrinys, bet ji padeda suprasti, kad rašymas yra būdas išsilaisvinti ir suprasti, jog nesi toks vienas, kuris blaškosi tarp ten ir čia. Knygoje pateikti tekstai tarsi apnuogina žmogų ir primena, kad kiekvienas turime paslapčių, apie kurias nedrįstame kalbėti. Kai kurie tekstai yra pamokantys arba mėginantys parodyti, kaip galėtų žmogus elgtis, norėdamas atrasti ramybę. Ir jus pasitiks puiki knygos pabaiga, kur autorius kiekvienam linki suprasti, nuo ko pavargstame, nes juk tik tada prasideda pokyčiai.
Vartant knygos puslapius, užspaudė kažkur giliai. Akys bėgiojo po dienoraščio įrašus, pripildytus senomis fotografijomis. Mintimis nusikėliau į praeitį - į tas akimirkas, kurios taip ir liko neįamžintos, į akimirkas, kuriose netapau pagrindine heroje. Šis kūrinys priminė, kad visos istorijos - pasikartojančios, forma šiandien pakitusi, tačiau turinys išlieka tas pats. Knygoje pateiktos sutapatintų žmonių fotografijos su įvykiais iš praeities ir dabarties. Visi tie įrašai sumaišyti, bet kiekvienas iš jų kažką sukratantis viduje.
Pasak autoriaus, nepageidaujamas mintis dusiname informaciniu srautu, tačiau svarbiausia - santykis su savimi. Meilė - tarsi šio kūrinio epicentras. Autorius pabrėžia, kad žmogus, negebantis pažinti savęs ir tai, kas vyksta jo viduje, sunkiai atranda meilę. Mus žeidžia vienatvė, degina atstumas, aštriai smeigia pavydas ir savinimasis, o praradimo jausmas neapleidžia ilgai. Žmogaus viduje vyksta kovos tarp proto ir širdies, kai protas visas audras lengvai nugesina, nepadėdamas rasti teisingų atsakymų. Ši knyga - it kelionė po žmogaus jausmų audras.
Blaškymasis - jis toks artimas. Pasak autoriaus, mes, žmonės, pasiekę tvarkos pojūtį, tarsi patys ilgimės pragaro ir susigrąžiname chaosą, kurį paslepiame savo mintyse. Bijome sprogimo, po kurio arba pradėsime viską iš naujo, arba mėginsime save įtikinti, kad ten, kur esame šiandien, ir turime būti. Kiekvienas iš mūsų nori pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti. Bet jeigu tu buvai visada vienas, kuriuo pavyzdžiu seksi tu?
Knyga nėra klasikos kūrinys, bet ji padeda suprasti, kad rašymas yra būdas išsilaisvinti ir suprasti, jog nesi toks vienas, kuris blaškosi tarp ten ir čia. Knygoje pateikti tekstai tarsi apnuogina žmogų ir primena, kad kiekvienas turime paslapčių, apie kurias nedrįstame kalbėti. Kai kurie tekstai yra pamokantys arba mėginantys parodyti, kaip galėtų žmogus elgtis, norėdamas atrasti ramybę. Ir jus pasitiks puiki knygos pabaiga, kur autorius kiekvienam linki suprasti, nuo ko pavargstame, nes juk tik tada prasideda pokyčiai.
September 7, 2025
Tai kelionė… tqi terapija… gal kažkam per daug verkšlenimo… o gal kažkam paskutinis šiaudas pelkėje kai jau nosimi sieki jos paviršių… kelionė tarp šiandien vakar ir rytoj… ir visi vis ieškome…kažko…
Ačiū Sausi, kas bebutum…
Bet susėdus tikiu kad ateitų ne vienas rytas…
Ačiū Sausi, kas bebutum…
Bet susėdus tikiu kad ateitų ne vienas rytas…
Displaying 1 - 5 of 5 reviews