What do you think?
Rate this book
Taika ar karas
Esė rinktinėje „Taika ar karas“ daug metų išeivijoje gyvenantis ir aštriai prieš Vladimiro Putino režimą pasisakantis rusų rašytojas Michailas Šiškinas tvirtina: Rusija nėra „mįslė paslaptyje ir paslaptis slėpinyje“ – mes tiesiog nepakankamai apie ją žinome. Savo knygoje jis bando atsakyti į svarbius su Rusija susijusius klausimus.
- Kodėl keliautojai iš Vakarų net ir 21 a. apie Rusiją rašo kaip apie kitą planetą?
- Kas šioje šalyje yra ne taip ir kodėl?
- Iš kur atsirado mitas apie „rusų sielą“?
- Kodėl revoliucijos ir bandymai sukti demokratijos keliu atveda prie naujų diktatūrų?
- Kas iš tikro slypi už autokratinio Putino režimo ir jo pradėto karo Ukrainoje?
„Taika ar karas“ tyrinėja Rusijos problemų ištakas – nuo Kijevo Rusios ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės per skirtingus imperijos gyvavimo etapus, revoliuciją, Šaltąjį karą iki trisdešimt metų gyvuojančios Rusijos Federacijos. Rašytojas kalba apie sudėtingus valstybės ir piliečių santykius, aiškina rusišką požiūrį į žmogaus teises ir demokratiją, kelia mintį, kad yra dvi rusų grupės: nusivylę, abejingi, „vergo mentalitetą“ turintys žmonės ir tie, kuriems artimos europietiškos vertybės, kurie bando sukilti ir priešintis.
Asmeniški ir plačią istorinę perspektyvą atveriantys Michailo Šiškino tekstai – atvira ir kritiška refleksija apie šalį, įsipainiojusią sudėtingoje, krauju permirkusioje praeityje, o kartu jautrus laiškas žemei, kurioje gimė. Ar Rusija ir toliau suks piktavališką smurto ir autokratijos ratą, ar jos žmonės ras būdų pakeisti istoriją – ir kaip mes galime padėti tai padaryti?
- Kodėl keliautojai iš Vakarų net ir 21 a. apie Rusiją rašo kaip apie kitą planetą?
- Kas šioje šalyje yra ne taip ir kodėl?
- Iš kur atsirado mitas apie „rusų sielą“?
- Kodėl revoliucijos ir bandymai sukti demokratijos keliu atveda prie naujų diktatūrų?
- Kas iš tikro slypi už autokratinio Putino režimo ir jo pradėto karo Ukrainoje?
„Taika ar karas“ tyrinėja Rusijos problemų ištakas – nuo Kijevo Rusios ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės per skirtingus imperijos gyvavimo etapus, revoliuciją, Šaltąjį karą iki trisdešimt metų gyvuojančios Rusijos Federacijos. Rašytojas kalba apie sudėtingus valstybės ir piliečių santykius, aiškina rusišką požiūrį į žmogaus teises ir demokratiją, kelia mintį, kad yra dvi rusų grupės: nusivylę, abejingi, „vergo mentalitetą“ turintys žmonės ir tie, kuriems artimos europietiškos vertybės, kurie bando sukilti ir priešintis.
Asmeniški ir plačią istorinę perspektyvą atveriantys Michailo Šiškino tekstai – atvira ir kritiška refleksija apie šalį, įsipainiojusią sudėtingoje, krauju permirkusioje praeityje, o kartu jautrus laiškas žemei, kurioje gimė. Ar Rusija ir toliau suks piktavališką smurto ir autokratijos ratą, ar jos žmonės ras būdų pakeisti istoriją – ir kaip mes galime padėti tai padaryti?
- GenresNonfictionPoliticsRussia
224 pages, Hardcover
Published February 28, 2023
14 people are currently reading
142 people want to read
About the author
Mikhail Shishkin
23 books251 followersMikhail Pavlovich Shishkin (Russian: Михаил Павлович Шишкин, born 18 January 1961) is a Russian writer.
Mikhail Shishkin was born in 1961 in Moscow.
Shishkin studied English and German at Moscow State Pedagogical Institute. After graduation he worked as a street sweeper, road worker, journalist, school teacher, and translator. He debuted as a writer in 1993, when his short story "Calligraphy Lesson" was published in Znamya magazine. Since 1995 he has lived in Zurich, Switzerland. He averages one book every five years.
Shishkin openly opposes the current Russian government, calling it a "corrupt, criminal regime, where the state is a pyramid of thieves" when he pulled out of representing Russia at the 2013 Book Expo in the United States.
Shishkin's books have been translated into more than ten languages. His prose is universally praised for style, e.g., "Shishkin's language is wonderfully lucid and concise. Without sounding archaic, it reaches over the heads of Tolstoy and Dostoevsky (whose relationship with the Russian language was often uneasy) to the tradition of Pushkin." He deals with universal themes like death, resurrection, and love. Shishkin has been compared to numerous great writers, including Anton Chekhov, Vladimir Nabokov and James Joyce, while he admits to being influenced by Chekhov along with Leo Tolstoy and Ivan Bunin, saying "Bunin taught me not to compromise, and to go on believing in myself. Chekhov passed on his sense of humanity – that there can’t be any wholly negative characters in your text. And from Tolstoy I learned not to be afraid of being naïve."
Mikhail Shishkin was born in 1961 in Moscow.
Shishkin studied English and German at Moscow State Pedagogical Institute. After graduation he worked as a street sweeper, road worker, journalist, school teacher, and translator. He debuted as a writer in 1993, when his short story "Calligraphy Lesson" was published in Znamya magazine. Since 1995 he has lived in Zurich, Switzerland. He averages one book every five years.
Shishkin openly opposes the current Russian government, calling it a "corrupt, criminal regime, where the state is a pyramid of thieves" when he pulled out of representing Russia at the 2013 Book Expo in the United States.
Shishkin's books have been translated into more than ten languages. His prose is universally praised for style, e.g., "Shishkin's language is wonderfully lucid and concise. Without sounding archaic, it reaches over the heads of Tolstoy and Dostoevsky (whose relationship with the Russian language was often uneasy) to the tradition of Pushkin." He deals with universal themes like death, resurrection, and love. Shishkin has been compared to numerous great writers, including Anton Chekhov, Vladimir Nabokov and James Joyce, while he admits to being influenced by Chekhov along with Leo Tolstoy and Ivan Bunin, saying "Bunin taught me not to compromise, and to go on believing in myself. Chekhov passed on his sense of humanity – that there can’t be any wholly negative characters in your text. And from Tolstoy I learned not to be afraid of being naïve."
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 16 of 16 reviews
October 28, 2023
Kokia taikli! Viena geriausių, ką teko skaityti pastaruoju metu.
October 24, 2023
"Diktatoriškoji Vokietija nutraukė diktatūros ir vergų mentaliteto ratą, - kodėl jo neįveikė Rusija? Vokiečiai puikiai išmoko temą "praeities įveika" ir "kaltės įsisąmoninimas", tad galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Tačiau nacijos atgimimas įvykus patyrus totalų pralaimėjimą kare. Ir Rusijai reikia šios nulinės valandos. Be atgailos ir nacionalinės kaltės pripažinimo Rusijoje negalima nauja pradžia."
"Rusijoje nebuvo destalinizacijos, komunistų partijai nebuvo surengtas Niurnbergo procesas. Dabar Rusijos likimą lems deputinizacija. "Nieko nežinantiems" Vokietijos gyventojams 1946-aisiais parodė koncentracijos stovyklas, lygiai taip ir "nieko nežinantiems" rusams privalu parodyti sugriautus Ukrainos miestus ir vaikų lavonus."
"Rusijoje valstybė suprantama visai kitais: tai valdžia ir teritorija. Abi yra šventos. Vakaruose pilietis yra valstybės bendrasavininkas, o Rusijoje jis - valstybės baudžiauninkas nepriklausomai nuo to, kokią iškabą valstybė pasikabina ant savo vartų."
"Turbūt didžiausias Vakarų ir Rusijos nesusikalbėjimas kyla iš to, kad demokratinės sąvokos Rusijoje tėra tušti žodžiai, nesukeliantys jokio poveikio <... > Rusija gyveno ir tebegyvena pagal vieną įstatymą - pagal neribotos Kremliaus valdžios nuožiūrą."
"Aleksandras Gercenas yra pasakęs: "Rašytojai nėra gydytojai. Jie yra skausmas." Ir nustatė pribloškiančią rusų gyvenimo diagnozę: "Valstybė Rusijoje elgiasi kaip okupantas."
"Kai Europoje žmogaus dvasią gaivino Renesansas ir Reformacija, Rytuose kilo karinga imperija, piktnaudžiaujanti savo tauta kaip armija. Nuo tol patvaldystė ir viena nuomonė yra rusų gyvenimo koordinatės. Vienintelis tikslas - nugalėti priešus. Kare su visu pasauliu ekspansija yra geriausia gynyba. Pagal šį valstybės principą, individo gyvenimo prasmė yra tarnauti Rusijos imperijai. Didžiausia laimė - mirti už tėvynę. Vadai nerenkami. Įsakymai nesvarstomi. Kiekvienas asmeninės iniciatyvos blyksnis, kiekviena laisvos minties kibirkštis tolygi maištui. Kiekvienas, net visiškai teisėtas, nepasitenkinimas prilygsta išdavystei. Žmonės skirstomi į savus (naši) ir svetimus. Svetimieji nekenčia mūsų, rusų, tardami, kad jų gyvenimo tikslas - sugriauti Rusiją. O Dievas tra tik vienas - rusiškas."
"Uluse iš principo negali būti privačios nuosavybės. Ji kertasi su valdžios sritimi. Tai, kad atskiras individas valdo savo privačią nuosavybę, neišvengiamai sueina į konfliktą su vienintele aukščiausia valdžia. "Privati nuosavybė" uluse yra ne tikra nuosavybė, o tik atlygis už lojalumą. Kas praranda vadovo pasitikėjimą, tas netenka ir nuosavybės, kuri suprantama kaip laikina panauda."
"Stalinas yra pasakęs: "Svarbu ne kaip balsuoja, o kas balsus skaičiuoja." Tas pats pasakytina ir apie visus kitus šalyje rengiamus rinkimus. Tariami rinkėjai dalyvauja tariamuose rinkimuose į tariamą dūmą. Iš esmės dūmos ir vietiniai rinkimai Rusijoje neturi jokios prasmės, jie tiesiog atspindi vidaus politiką, kurią sudaro galingųjų peštynės dėl pyrago kąsnio."
"Mentaliteto požiūriu dauguma rusų gyvena Viduramžių epochoje, tiki zombių dėže (televizija, kuri žmones paverčia zombiais), tvirtinančia, kad šalis apsupta priešų."
"Mūsų akyse Rusija emigravo iš XXI amžiaus į Viduramžius. Kai žmogus gimsta ir užauga pataisos darbų kolonijoje, dygliuota viela lieka jo sieloje. Maža gauti iš aukštai kaip dovaną laisvę, reikia iš sielos pašalinti dygliuotą vielą."
"Du trečdaliai rusų dar dabar neturi kelioninio paso, trys ketvirtadaliai niekada nebuvo išvykę už buvusios TSRS sienų. Tai verta atminti apmąstant Alexanderio von Humbolto žodžius: "Pati pavojingiausia iš visų pasaulėvokų yra pasaulėvoka žmonių, kurie niekada nematė pasaulio."
"Protas, žinios, kultūra, intelektas, nuovoka Rusijoje žmones daro nelaimingus."
"Michailas Žvaneckis pateikė tokį naujosios rusų ideologijos apibrėžimą: "Patriotizmas yra aiškus, suprantamas ir gerai pagrįstas paaiškinimas, kodėl mes privalome gyventi blogiau už kitus."
"Režimui nereikia pasiturinčių, sąmoningų žmonių, priešingai, geriausi pavaldiniai yra elgetos ir skurdžiai, visiškai priklausomi nuo valstybinių išmaldų, duodamų kaip skurdus darbo užmokestis. Šiandien šie žmonės sudaro daugumą Rusijos rinkėjų ir klusniai eina į oficialius valdiško patriotizmo renginius, kuriose privalo dalyvauti valstybinių ir komunalinių įmonių darbuotojai, kaip tik ir užtikrinantys didelį rinkėjų dalyvavimą rinkimuose."
"Volodymyras Vynyčenka, vienas nepriklausomos Ukrainos kūrėjų, 1919 m. pasakė įsimintinus žodžius: "Rusų demokratas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas."
"Rusijoje nebuvo destalinizacijos, komunistų partijai nebuvo surengtas Niurnbergo procesas. Dabar Rusijos likimą lems deputinizacija. "Nieko nežinantiems" Vokietijos gyventojams 1946-aisiais parodė koncentracijos stovyklas, lygiai taip ir "nieko nežinantiems" rusams privalu parodyti sugriautus Ukrainos miestus ir vaikų lavonus."
"Rusijoje valstybė suprantama visai kitais: tai valdžia ir teritorija. Abi yra šventos. Vakaruose pilietis yra valstybės bendrasavininkas, o Rusijoje jis - valstybės baudžiauninkas nepriklausomai nuo to, kokią iškabą valstybė pasikabina ant savo vartų."
"Turbūt didžiausias Vakarų ir Rusijos nesusikalbėjimas kyla iš to, kad demokratinės sąvokos Rusijoje tėra tušti žodžiai, nesukeliantys jokio poveikio <... > Rusija gyveno ir tebegyvena pagal vieną įstatymą - pagal neribotos Kremliaus valdžios nuožiūrą."
"Aleksandras Gercenas yra pasakęs: "Rašytojai nėra gydytojai. Jie yra skausmas." Ir nustatė pribloškiančią rusų gyvenimo diagnozę: "Valstybė Rusijoje elgiasi kaip okupantas."
"Kai Europoje žmogaus dvasią gaivino Renesansas ir Reformacija, Rytuose kilo karinga imperija, piktnaudžiaujanti savo tauta kaip armija. Nuo tol patvaldystė ir viena nuomonė yra rusų gyvenimo koordinatės. Vienintelis tikslas - nugalėti priešus. Kare su visu pasauliu ekspansija yra geriausia gynyba. Pagal šį valstybės principą, individo gyvenimo prasmė yra tarnauti Rusijos imperijai. Didžiausia laimė - mirti už tėvynę. Vadai nerenkami. Įsakymai nesvarstomi. Kiekvienas asmeninės iniciatyvos blyksnis, kiekviena laisvos minties kibirkštis tolygi maištui. Kiekvienas, net visiškai teisėtas, nepasitenkinimas prilygsta išdavystei. Žmonės skirstomi į savus (naši) ir svetimus. Svetimieji nekenčia mūsų, rusų, tardami, kad jų gyvenimo tikslas - sugriauti Rusiją. O Dievas tra tik vienas - rusiškas."
"Uluse iš principo negali būti privačios nuosavybės. Ji kertasi su valdžios sritimi. Tai, kad atskiras individas valdo savo privačią nuosavybę, neišvengiamai sueina į konfliktą su vienintele aukščiausia valdžia. "Privati nuosavybė" uluse yra ne tikra nuosavybė, o tik atlygis už lojalumą. Kas praranda vadovo pasitikėjimą, tas netenka ir nuosavybės, kuri suprantama kaip laikina panauda."
"Stalinas yra pasakęs: "Svarbu ne kaip balsuoja, o kas balsus skaičiuoja." Tas pats pasakytina ir apie visus kitus šalyje rengiamus rinkimus. Tariami rinkėjai dalyvauja tariamuose rinkimuose į tariamą dūmą. Iš esmės dūmos ir vietiniai rinkimai Rusijoje neturi jokios prasmės, jie tiesiog atspindi vidaus politiką, kurią sudaro galingųjų peštynės dėl pyrago kąsnio."
"Mentaliteto požiūriu dauguma rusų gyvena Viduramžių epochoje, tiki zombių dėže (televizija, kuri žmones paverčia zombiais), tvirtinančia, kad šalis apsupta priešų."
"Mūsų akyse Rusija emigravo iš XXI amžiaus į Viduramžius. Kai žmogus gimsta ir užauga pataisos darbų kolonijoje, dygliuota viela lieka jo sieloje. Maža gauti iš aukštai kaip dovaną laisvę, reikia iš sielos pašalinti dygliuotą vielą."
"Du trečdaliai rusų dar dabar neturi kelioninio paso, trys ketvirtadaliai niekada nebuvo išvykę už buvusios TSRS sienų. Tai verta atminti apmąstant Alexanderio von Humbolto žodžius: "Pati pavojingiausia iš visų pasaulėvokų yra pasaulėvoka žmonių, kurie niekada nematė pasaulio."
"Protas, žinios, kultūra, intelektas, nuovoka Rusijoje žmones daro nelaimingus."
"Michailas Žvaneckis pateikė tokį naujosios rusų ideologijos apibrėžimą: "Patriotizmas yra aiškus, suprantamas ir gerai pagrįstas paaiškinimas, kodėl mes privalome gyventi blogiau už kitus."
"Režimui nereikia pasiturinčių, sąmoningų žmonių, priešingai, geriausi pavaldiniai yra elgetos ir skurdžiai, visiškai priklausomi nuo valstybinių išmaldų, duodamų kaip skurdus darbo užmokestis. Šiandien šie žmonės sudaro daugumą Rusijos rinkėjų ir klusniai eina į oficialius valdiško patriotizmo renginius, kuriose privalo dalyvauti valstybinių ir komunalinių įmonių darbuotojai, kaip tik ir užtikrinantys didelį rinkėjų dalyvavimą rinkimuose."
"Volodymyras Vynyčenka, vienas nepriklausomos Ukrainos kūrėjų, 1919 m. pasakė įsimintinus žodžius: "Rusų demokratas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas."
October 22, 2023
Ingen lätt bok, ingen upplyftande bok, men en viktig bok
April 14, 2023
This book must be mandatory to read for wester politics.
February 20, 2024
Nereali knyga apie russkij mir. Rekomenduoju!
March 29, 2024
Rusai yra rusai, nors tu ką
January 3, 2026
Meget bra bok om hvordan det russiske regimet kom til makten og holder på den. En annerledes historiebok som tegner opp et stort lerret og gir dybde med få ord. Essayistisk stil fungerer utmerket.
April 9, 2022
Die Mischung aus vordringlich persönlicher Perspektive mit eher im Hintergrund historischer Perspektive hat mir nicht gefallen.
July 5, 2023
Nors pastaruoju metu pasirodė tikrai nemažai knygų, kurios leidžia pažinti rusiją ir jos prezidentą Vladimirą Putiną, tačiau iš visų norėčiau išskirti pačių rusų rašytojo Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“. Šiuo metu Šveicarijoje gyvenančio rašytojo knygą manau turėtų perskaityti kiekvienas, kuris nori suvokti svarbiausius su rusija susijusius atsakymus.
Rašytojas, knygą pradeda žodžiais „skaudu būti rusu“ (rašytojo tėvas rusas, o mama ukrainietė) ir mėgina tyrinėti rusijos problemų ištakas – siekia slavų vagystes iš Kijevo Rusios, per skausmingus etapus, kaip psichologinį mongolų antpuolio palikimą, kuris suformavo Maskvos ulusą, vėliau paslaugiai išplėtota mesianistinė ideologija – Maskva virto Trečiąja Roma. Carai Maskvos ulusą pavertė milžiniška imperija, tapo „tautų kalėjimu“. rusijoje gyventojai visada trokšta stiprios rankos, ten niekas nenori silpno caro, nori tirono.
Įdomiausia, kad Michailas Šiškinas kelia mintį, kad yra dvi rusijos: „[...] pavertė naciją Siamo dvyniu, tyrinčiu vieną kūną, bet dvi galvas, nesuprantančias viena kitos. Nuo tol rusijoje susiklostė savotiška situacija. Toje pačioje teritorijoje gyveno dvasiškai ir kultūriškai visiškai skirtingos nacijos. Ir viena, ir kita buvo rusai, kalbantys ta pačia kalba, bet visiškai skirtingi mąstymo požiūriu“ (p. 36).
Viena galva, „puoselėja tradicinę pasaulio sampratą: šventoji rusia yra sala, iš visų pusių apsupta priešiško vandenyno, ir tik Kremliuje sėdintis tėvas gali išgelbėti šią šalį, jos liaudį ir savo geležine ranka palaikyti tvarką rusijoje“. Bolševikams 1917 m. užgrobus valdžią, jie aklai pasinaudojo istorija atkurdami Maskvos ulusą. Vienos diktatūros idėja visiškai sutapo su didžiojo chano idėjomis ir metodais. „Prėjus trims savaitėms po valdžios užgrobimo buvo įkurta slaptoji policija, mirties mašina ČK (vėliau GPU, NKVD, KGB, FSB). Partija virto bažnyčios pakaitalu. Atkurtosios imperijos uždavinys iš religinio virto „socialistiniu“. Trečiasis internacionalas kuo puikiausiai derėjo su Trečiąja Roma“ (p. 42). Ar dar vėliau po 1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimo buvusi partinė nomenklatūra virto naująja kapitalistine nomenklatūra: „nomenklatūra tapo „naujųjų turtuolių“, didikų, sluoksniu, disponuojaniu žemės ūkio bendrovėmis (buvusiais kolūkiais), įmonėmis, naudingųjų iškasenų ištekliais su visais valstiečių kolektyvais ir darbininkais“, „tariamo socializmo vietą užėmė tariama demokratija. Ištikimi, nesavanaudiški komunistai staiga virto įspūdingais bankininkais, užkietėję ateistai atsivertė ir pamaldžius tikinčiuosius. Komunistinis melas virto demokratiniu melu. Dabar žmonės buvo plėšiami prisidengiant demokratiniais šūkiais“ (p. 70-71). „Valdžios piramidė dabartinėje rusijoje atrodo taip: pačiame viršuje viskas aišku. Laipteliu žemiau įsikūrę vadinamieji silovikai (nuo rusų k. žodžio „sila“ – jėga, galia), aukštesnieji slaptųjų tarnybų pareigūnai ir karinė vaodvybė. Jų valdžia neribota, jie prižiūri tvarką imperijoje. Dar žemiau yra klusnūs oligarchai, po jų parlamentarai ir tarnautojai, sudarantys į armiją panašią valstybinę struktūrą. Tada paprasti žmonės. Visą konstrukciją sujungia išbandyta ir nepriekaištingai veikianti priemonė – baimė“ (p. 85). Ši tūkstantmetė tikrovė sukūrė rusų sielos slėpinį. Kai kurie šauktiniai pirmą kartą gyvenime pamato klozetą, dantų šepetėlį ir tris kartus per dieną gauna pavalgyti...
Tačiau buvo ir yra kita Rusija – prisiminkime Nobelio premijos laureatus Borisą Pasternaką, Aleksandrą Solženyciną ir Josifą Brodskį, fiziką ir disidentą Aleksandrą Sacharovą, baleto solistus Rudolfą Nurijevą ir Michailą Baryšnikovą, violončelės virtuozą Mstislavą Rostopovičių ir operos solistę Galiną Višnevskają, Tagankos teatro režisierių Jurijų Liubimovą ir kino režisierių Andrejų Tarkovskį. Ilgai uštruktų, kol tarp rusų kultūros elito atstovų išvardytume visus „tėvynės išdavikus“ (p. 164). „Gana vieno vardo, kad būtų aišku, kas yra braindrain ir rusijos: Sergejus Brinas, Google įkūrėjas, yra gimęs Maskvoje“ (p. 186). Knyga baigiasi M. Šiškino laišku europiečiams. Žinau, kad daug kam gali nepatikti, bet sutikčiau su autoriumi, kad ne visi rusai yra vienodi...
Rašytojas, knygą pradeda žodžiais „skaudu būti rusu“ (rašytojo tėvas rusas, o mama ukrainietė) ir mėgina tyrinėti rusijos problemų ištakas – siekia slavų vagystes iš Kijevo Rusios, per skausmingus etapus, kaip psichologinį mongolų antpuolio palikimą, kuris suformavo Maskvos ulusą, vėliau paslaugiai išplėtota mesianistinė ideologija – Maskva virto Trečiąja Roma. Carai Maskvos ulusą pavertė milžiniška imperija, tapo „tautų kalėjimu“. rusijoje gyventojai visada trokšta stiprios rankos, ten niekas nenori silpno caro, nori tirono.
Įdomiausia, kad Michailas Šiškinas kelia mintį, kad yra dvi rusijos: „[...] pavertė naciją Siamo dvyniu, tyrinčiu vieną kūną, bet dvi galvas, nesuprantančias viena kitos. Nuo tol rusijoje susiklostė savotiška situacija. Toje pačioje teritorijoje gyveno dvasiškai ir kultūriškai visiškai skirtingos nacijos. Ir viena, ir kita buvo rusai, kalbantys ta pačia kalba, bet visiškai skirtingi mąstymo požiūriu“ (p. 36).
Viena galva, „puoselėja tradicinę pasaulio sampratą: šventoji rusia yra sala, iš visų pusių apsupta priešiško vandenyno, ir tik Kremliuje sėdintis tėvas gali išgelbėti šią šalį, jos liaudį ir savo geležine ranka palaikyti tvarką rusijoje“. Bolševikams 1917 m. užgrobus valdžią, jie aklai pasinaudojo istorija atkurdami Maskvos ulusą. Vienos diktatūros idėja visiškai sutapo su didžiojo chano idėjomis ir metodais. „Prėjus trims savaitėms po valdžios užgrobimo buvo įkurta slaptoji policija, mirties mašina ČK (vėliau GPU, NKVD, KGB, FSB). Partija virto bažnyčios pakaitalu. Atkurtosios imperijos uždavinys iš religinio virto „socialistiniu“. Trečiasis internacionalas kuo puikiausiai derėjo su Trečiąja Roma“ (p. 42). Ar dar vėliau po 1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimo buvusi partinė nomenklatūra virto naująja kapitalistine nomenklatūra: „nomenklatūra tapo „naujųjų turtuolių“, didikų, sluoksniu, disponuojaniu žemės ūkio bendrovėmis (buvusiais kolūkiais), įmonėmis, naudingųjų iškasenų ištekliais su visais valstiečių kolektyvais ir darbininkais“, „tariamo socializmo vietą užėmė tariama demokratija. Ištikimi, nesavanaudiški komunistai staiga virto įspūdingais bankininkais, užkietėję ateistai atsivertė ir pamaldžius tikinčiuosius. Komunistinis melas virto demokratiniu melu. Dabar žmonės buvo plėšiami prisidengiant demokratiniais šūkiais“ (p. 70-71). „Valdžios piramidė dabartinėje rusijoje atrodo taip: pačiame viršuje viskas aišku. Laipteliu žemiau įsikūrę vadinamieji silovikai (nuo rusų k. žodžio „sila“ – jėga, galia), aukštesnieji slaptųjų tarnybų pareigūnai ir karinė vaodvybė. Jų valdžia neribota, jie prižiūri tvarką imperijoje. Dar žemiau yra klusnūs oligarchai, po jų parlamentarai ir tarnautojai, sudarantys į armiją panašią valstybinę struktūrą. Tada paprasti žmonės. Visą konstrukciją sujungia išbandyta ir nepriekaištingai veikianti priemonė – baimė“ (p. 85). Ši tūkstantmetė tikrovė sukūrė rusų sielos slėpinį. Kai kurie šauktiniai pirmą kartą gyvenime pamato klozetą, dantų šepetėlį ir tris kartus per dieną gauna pavalgyti...
Tačiau buvo ir yra kita Rusija – prisiminkime Nobelio premijos laureatus Borisą Pasternaką, Aleksandrą Solženyciną ir Josifą Brodskį, fiziką ir disidentą Aleksandrą Sacharovą, baleto solistus Rudolfą Nurijevą ir Michailą Baryšnikovą, violončelės virtuozą Mstislavą Rostopovičių ir operos solistę Galiną Višnevskają, Tagankos teatro režisierių Jurijų Liubimovą ir kino režisierių Andrejų Tarkovskį. Ilgai uštruktų, kol tarp rusų kultūros elito atstovų išvardytume visus „tėvynės išdavikus“ (p. 164). „Gana vieno vardo, kad būtų aišku, kas yra braindrain ir rusijos: Sergejus Brinas, Google įkūrėjas, yra gimęs Maskvoje“ (p. 186). Knyga baigiasi M. Šiškino laišku europiečiams. Žinau, kad daug kam gali nepatikti, bet sutikčiau su autoriumi, kad ne visi rusai yra vienodi...
June 7, 2025
Mikhail Shishkin und Fritz Pleitgen haben gemeinsam ein Buch über Russland geschrieben, wobei eigentlich nur das Grundthema die Gemeinsamkeit ist, denn die einzelnen Textpassagen haben sie jeweils selbst und völlig unabhängig voneinander verfasst und erzählen andere Geschichten und Erfahrungen aus ihren jeweiligen Leben in Russland und was sie über das Land und die Gesellschaft meinen, denken, hoffen. Während Fritz Pleitgen vorrangig über seine Zeit als ARD Korrespondent in Moskau und Begegnungen mit den großen Apparatschiks und Oppositionellen gleichermaßen schreibt und dabei stets einen wohlwollenden, versöhnlichen und der Zukunft eher optimistisch gestimmten Ton anstimmt, auch wenn er viele Strapazen in der Sowjetunion über sich ergehen lassen musste, schlägt Shishkin in eine andere Kerbe und beschreibt gnadenlos, wie Russland immer noch nicht die mongolische Herrschaftsphase überwunden und das Stammesdenken des Moskauer Ulus bis ins 21. Jahrhundert konserviert hat, mit allem was dazugehört. Allen voran die Sklavenmentalität des russischen Volkes beschreibt er sehr gut. Generell hat er wenig Hoffnung, dass aus seiner Heimat noch was wird, auch wenn er hervorhebt, dass eine Demokratie in Russland kein Ding der Unmöglichkeit sei, was viele Russland-Kritiker oft behaupten. Da dieses Buch 2021, vor dem Beginn der Vollinvasion Russlands in der Ukraine veröffentlicht wurde, lesen sich vor allem die Passagen Pleitgens als zu optimistisch, gerade gegen Ende des Buches, wo er auch ordentlich gegen den Westen austeilt und die üblichen Kalauer mit Nato-Osterweiterung und co. bringt, was heute keiner mehr hören kann, weil es so oft durchgekaut wurde in den letzten Jahren. Letztendlich gab er im Nachhinein kurz vor seinem Tod in Gesprächen mit Shishkin zu, dass er sich in manchen Dingen geirrt habe und Shishkin recht hatte, jetzt wo Russland entgültig mit dem Westen gebrochen und mehr mit Nordkorea gemeinsam hat, als mit Westeuropa. Wenn man ehrlich zu sich selbst ist, spricht Pleitgen aber für viele von uns Deutschen, die oft viel zu optimistisch und verständnisvoll im Blick auf Russland waren und oft eine viel zu romantisierte Idee von Russland hatten, während unsere Nachbarn längst alle Illusionen abgelegt haben. Insgesamt ein sehr interessantes Buch über zwei gänzlich unterschiedliche Lebensgeschichten in Russland/späte Sowjetunion.
October 26, 2025
Pagarba autoriui už drąsą ir taiklumą.
January 1, 2026
Labai įdomu buvo klausyti. Padeda suvokti, iš kur atsirado tas "umom rasiju nieponiat". Paaiškina, kodėl būtent toks rosijanų mentalitetas.
Read
June 28, 2025Veldig interessant bok. Strekt preget av forfatterens egne erfaringer og perspektiver, men det er også å forvente. Dessuten han har inkludert mye fra andre der det er relevant. En god samling, med andre ord.
April 21, 2023
Skremmende men lærerik bok fra en russisk forfatter. Skremmende innsikt i russisk patriotisme gjennom flere hundre år frem til dagens Putin.
Må leses.
Må leses.
June 7, 2023
Interessante essays om Russlands sosiopolitiske og kulturelle historie.
Displaying 1 - 16 of 16 reviews