I doubt whether we have the right to publish and read love letters, even after a person's death. They always express intimate and personal feelings, capturing the true emotions of a particular moment. It is not for us to decide if we like or dislike those beautiful, passionate, and sad love letters by Remarque, as they were not written for us.
Saldžioji Dievo dovana, - gulint lovoje ilgas dienas, kai viskas jau seniai perskaityta, ateina galybė prisiminimų ir žvelgia į tave.
Tikiu, kad mes vienas kitam dovanoti, ir kaip tik tinkamu laiku. Mums abiem vienam kito labai reikia. Turėjome pernelyg daug praeities ir visai jokios ateities. Jos ir nenorėjom. Gal kartais tikėjomės, galbūt naktį, kai gyvenimas išmesdavo lynus ir nunešdavo kitapus realybės, į nepažįstamas jūras sapnų, kuriuos pamiršome, - tačiau paskui ir vėl pamiršdavome, ir gyvendavome tai, kas šiaip vadinama gyvenimu: pralaimėję mūšį, šiek tiek drąsūs, šiek tiek pavargę, šiek tiek ciniški....
*
Kai grižau namo pas šunis, kilimus, paveikslus, pas ežerą ir galiausiai pas saulę, maniau, kaa labai džiaugsiuosi. Tačiau popietė apsiniaukė, nors nieko nenutiko,tik viskas pamažu susidėliojo į apverktiną ilgesį, kuris mane laikė kaip parašiutas, ir pasijutau svetimas, taip, kaip man pačiam gyvenime viskas visada galų gale tapdavo svetima, buvau pasirengęs iš jo išeiti ir nieko labiau netroškau, kaip kur nors būti vienudu su tavimi, anapus laiko, anapus visų metų kilpų ir pančių, anapus minčių ir prisiminimų, anapus paties savęs ir savo sugadinto ir sugriauto gyvenimo...
Mieloji - nežinau, kuo tai baigsis, ir visai nenoriu žinoti. Net neįsivaizduoju, kad kada nors galėčiau mylėti kitą žmogų. Neturiu galvoje taip, kaip tave, - noriu pasakyti, netgi nediduke meile. Man nieko daugiau neatliko. Viskas pas tave. Ne tiktai meilė. Ir viskas, kas gyvenime virpa man už akių. Mano rankos yra tavo rankos, mano kakta yra tavo kakta, ir visos mano mintys persisunkusios tavęs kaip balta koptų drobė tūkstantmečio neblunkančio purpuro ir imperatoriškosios auksinio šafrano spalvos.
Džiaugsmingoji mano praeinančios gyvenimo audros vaivorykšte! Vėjau, apsunkęs nuo svetimų sodų drėgmės ir kvapų, lengvas jaunystės vėjau iš užmirštų miškų, vaikystės vėjeli virš atšiaurių, rūsčių mano būties laukų, paukščio klyksme virš nudegusių arimų, švelni be žinios pradingusių sapnų piemenėlių fleita, ak, tu melodija iš neatmenamų laikų, kurios jau nebeieškojau..
*
Kartais stebeiliju į save veidrodyje ir didžiausiai nustebęs galvoju: Tave — tave jie taip prigriebė?