What do you think?
Rate this book
Момичето на хладилника
Момичето на хладилника (1994) е вторият сборник на Етгар Керет на български език. Включва предговор за българските читатели и специален разказ-посвещение, който предшества 45 комични и кошмарни кратки истории. Освен че съдържа най-много фокусници и трикове с цилиндър от всички Керетови книги досега, тази разкрива неподозирани детайли за хората и мравоядите; за успокоителното бръснене с гореща вода и връзката му с авторските песни; за смъртта, преведена на чужди езици; за любовта, сънищата, детството, бащите, депресиите, прогреса и макрамето. Както и за драматичните събития, довели до извода, че “Има два типа хора: едните обичат да спят до стени, а другите – до хора, които ги избутват от леглата.”
Керет не се бои от нищо. Блестящите му истории са като иглени пробождания: болезнени и мечтателни, меланхолични и пълни с хумор, никога повърхностни и винаги прецизни.
– Die Welt
Фина смесица от наивност и ясно съзнание, от хаплива ирония и нежен хумор.
– Le Monde
Светът несъмнено е на ръба и никъде това не е по-явно, отколкото в Израел, където събитията се дърпат, зъбят, ритат и мятат насам-натам на ръба на правдоподобността като необязден жребец с развяна грива вече 2000 години, без изгледи скоро да се укротят. Подобно на малцина преди него, изключително популярният израелски разказвач Етгар Керет сега успява поне за момент да улови, оседлае и яхне този древен лудуващ звяр.
– The Guardian
...превежда чудовищата в пойни птички... В много от разказите на Керет има преодоляване на травми чрез магическо мислене. Това не само разполага творчеството му в традицията на приказките и на хасидските притчи (за които той споделя, че са двата му основни източника на вдъхновение), но и отразява неговия опит като син на оцелели от Холокоста... Четенето на Керет понякога прилича на това, да те похити луд шофьор, който сменя платната както му скимне, но явно знае най-бързия начин да стигне там, накъдето се е отправил.
– Open Democracy
Читателят ще се изненада на първо място от разговорния, намахан език на израелеца. Следващият сюрприз ще бъде непристойният му, черен хумор. Окончателното смайване ще настъпи пред нагарчащата свежест на тези кратки текстове.
– ABC
От обичта между дете и порцеланово прасенце-касичка до лъжците с крила, които се правят на ангели-хранители, историите на Керет живеят на границата между съня и действителността. Понякога напомнят Езоповите басни, друг път – произведенията на Доналд Бартълми, този майстор на постмодернизма от ХХ в., който успяваше да твори нереалности, без губи смисъл.
– BBC
Винаги споменавам Кафка, когато ме питат от кого съм се повлиял. Но истината е, че най-голямо влияние върху мен е оказало семейството ми.
– Етгар Керет
Керет не се бои от нищо. Блестящите му истории са като иглени пробождания: болезнени и мечтателни, меланхолични и пълни с хумор, никога повърхностни и винаги прецизни.
– Die Welt
Фина смесица от наивност и ясно съзнание, от хаплива ирония и нежен хумор.
– Le Monde
Светът несъмнено е на ръба и никъде това не е по-явно, отколкото в Израел, където събитията се дърпат, зъбят, ритат и мятат насам-натам на ръба на правдоподобността като необязден жребец с развяна грива вече 2000 години, без изгледи скоро да се укротят. Подобно на малцина преди него, изключително популярният израелски разказвач Етгар Керет сега успява поне за момент да улови, оседлае и яхне този древен лудуващ звяр.
– The Guardian
...превежда чудовищата в пойни птички... В много от разказите на Керет има преодоляване на травми чрез магическо мислене. Това не само разполага творчеството му в традицията на приказките и на хасидските притчи (за които той споделя, че са двата му основни източника на вдъхновение), но и отразява неговия опит като син на оцелели от Холокоста... Четенето на Керет понякога прилича на това, да те похити луд шофьор, който сменя платната както му скимне, но явно знае най-бързия начин да стигне там, накъдето се е отправил.
– Open Democracy
Читателят ще се изненада на първо място от разговорния, намахан език на израелеца. Следващият сюрприз ще бъде непристойният му, черен хумор. Окончателното смайване ще настъпи пред нагарчащата свежест на тези кратки текстове.
– ABC
От обичта между дете и порцеланово прасенце-касичка до лъжците с крила, които се правят на ангели-хранители, историите на Керет живеят на границата между съня и действителността. Понякога напомнят Езоповите басни, друг път – произведенията на Доналд Бартълми, този майстор на постмодернизма от ХХ в., който успяваше да твори нереалности, без губи смисъл.
– BBC
Винаги споменавам Кафка, когато ме питат от кого съм се повлиял. Но истината е, че най-голямо влияние върху мен е оказало семейството ми.
– Етгар Керет
180 pages, Paperback
First published January 1, 1994
106 people are currently reading
2103 people want to read
About the author
Etgar Keret
138 books2,447 followersBorn in Ramat Gan in 1967, Etgar Keret is a leading voice in Israeli literature and film. His books have been published in over four dozen languages and his writing has appeared in The New York Times, Le Monde and The New Yorker, among others. His awards include the Cannes Film Festival's "Caméra d'Or" (2007), the Charles Bronfman Prize (2016) and the prestigious Sapir Prize (2018). Over a hundred short films and several feature films have been based on his stories. Keret teaches creative writing at Ben-Gurion University of the Negev. Since 2021, he has been publishing the weekly newsletter "Alphabet Soup" on Substack.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 231 reviews
May 11, 2025
ABRACADABRA
43 racconti tutti corti, tre pagine e qualcosa di media, confezionati con scrittura semplice, scorrevole, agile, attingendo a massicce dosi di black humour, d’ironia (amara) e a volte comicità, sconfinando spesso tra assurdo, surreale e grottesco, ma salvaguardando alcuni momenti toccanti. Secondo me si percepisce bene l’amore di Keret per il fumetto (o graphic novel), viene da pensare a certe strisce di Doonsbury, o Calvin and Hobbes, e magari anche Garfield.
Il racconto “Pazienza” inizia così:
L'uomo più paziente del mondo sedeva su una panchina vicino a Dizengoff Square. Accanto a lui non c'era nessuno, nemmeno dei piccioni. I depravati nei cessi pubblici emettevano gemiti così forti e strani che era impossibile ignorarli. L'uomo più paziente del mondo teneva in mano il giornale e faceva finta di niente. Non stava veramente leggendo, aspettava qualcosa. Nessuno sapeva cosa. Un giornale scandalistico inglese aveva offerto diecimila sterline a chi avesse scoperto cosa stava aspettando. Nessuno c'era riuscito. Nell'unica intervista che aveva accettato di rilasciare a un giornalista della CNN l'uomo più paziente del mondo aveva detto che aspettava molte cose ma non era il caso di parlarne. "E quando sarà il caso?" aveva domandato l'energico giornalista. Ma l'uomo più paziente del mondo non gli aveva risposto, aveva solo atteso in silenzio la domanda seguente. Il giornalista aveva continuato ad aspettare ancora e ancora e poi aveva ridato la linea allo studio.
Le regole della logica e della fisica vengono spesso rovesciate in queste mini-narrazioni: per esempio, l’uomo che conquista le donne più belle con la magia, poi è depresso; un uomo arriva a un pelo (o un clic) dallo spararsi in testa, ma poi è felice; un ragazzino addestra formiche perché queste trascinino via la scuola, proprio nel senso dell'edificio; "Ko Samui" invita la gente a chiudere gli occhi e sognare.
E qui è lo stesso Keret a chiarire:
Penso che le mie storie nascano dalla stessa fonte da cui vengono i sogni. E, come i sogni, raccontano per immagini, strane, condensate, eppure con una loro logica intrinseca. Sognare è fondamentale, ti permette di trascendere la realtà fisica e materiale e di mantenere viva la speranza e la sensazione che ci possa essere un modo migliore, più gentile, di vivere, al quale poter aspirare. Senza sogni non potrei mai sopravvivere emotivamente in questo paese.
La ragazza che aveva accettato di venire a casa mia quella sera si è pentita di averlo fatto dopo aver visto la pozzanghera. “Innanzitutto” ha detto, “è disgustoso e io qui non ci metto piede. E poi, anche se tu ti mettessi a pulire, l’odore ormai ha riempito la casa. E per finire” ha aggiunto storcendo leggermente le labbra, “se il tuo migliore amico ti piscia contro la porta questo vorrà pur dire qualcosa”, e dopo una breve pausa ha aggiunto “riguardo a te” e dopo un’altra breve pausa “e di sicuro niente di buono”. Poi se ne è andata.
Poi, con registro diverso, in “Lingua straniera” s’incontra un padre che si suicida in bagno, mentre i figli sono fuori della porta. Oppure uno scontro violento tra un palestinese e un israeliano. Oppure una situazione di autolesionismo spinto.
L’ambientazione israeliana è comune a tutti i racconti. E la magia è il terreno che ne raccoglie diversi, come indicato dal titolo che parafrasa la celebre formula magica ‘abracadabra’: infatti, Abra Kadabram è un prestigiatore che ritorna in più storie.
Keret si conferma “politically incorrect” e propenso alla battuta fulminante e corrosiva della migliore scuola yiddish.
Tutte le immagini sono tratte dal bel film “Meduse” diretto da Shira Geffen ed Etgar Keret che ha vinto la Caméra d’Or al Festival di Cannes del 2007.
43 racconti tutti corti, tre pagine e qualcosa di media, confezionati con scrittura semplice, scorrevole, agile, attingendo a massicce dosi di black humour, d’ironia (amara) e a volte comicità, sconfinando spesso tra assurdo, surreale e grottesco, ma salvaguardando alcuni momenti toccanti. Secondo me si percepisce bene l’amore di Keret per il fumetto (o graphic novel), viene da pensare a certe strisce di Doonsbury, o Calvin and Hobbes, e magari anche Garfield.
Il racconto “Pazienza” inizia così:
L'uomo più paziente del mondo sedeva su una panchina vicino a Dizengoff Square. Accanto a lui non c'era nessuno, nemmeno dei piccioni. I depravati nei cessi pubblici emettevano gemiti così forti e strani che era impossibile ignorarli. L'uomo più paziente del mondo teneva in mano il giornale e faceva finta di niente. Non stava veramente leggendo, aspettava qualcosa. Nessuno sapeva cosa. Un giornale scandalistico inglese aveva offerto diecimila sterline a chi avesse scoperto cosa stava aspettando. Nessuno c'era riuscito. Nell'unica intervista che aveva accettato di rilasciare a un giornalista della CNN l'uomo più paziente del mondo aveva detto che aspettava molte cose ma non era il caso di parlarne. "E quando sarà il caso?" aveva domandato l'energico giornalista. Ma l'uomo più paziente del mondo non gli aveva risposto, aveva solo atteso in silenzio la domanda seguente. Il giornalista aveva continuato ad aspettare ancora e ancora e poi aveva ridato la linea allo studio.
Le regole della logica e della fisica vengono spesso rovesciate in queste mini-narrazioni: per esempio, l’uomo che conquista le donne più belle con la magia, poi è depresso; un uomo arriva a un pelo (o un clic) dallo spararsi in testa, ma poi è felice; un ragazzino addestra formiche perché queste trascinino via la scuola, proprio nel senso dell'edificio; "Ko Samui" invita la gente a chiudere gli occhi e sognare.
E qui è lo stesso Keret a chiarire:
Penso che le mie storie nascano dalla stessa fonte da cui vengono i sogni. E, come i sogni, raccontano per immagini, strane, condensate, eppure con una loro logica intrinseca. Sognare è fondamentale, ti permette di trascendere la realtà fisica e materiale e di mantenere viva la speranza e la sensazione che ci possa essere un modo migliore, più gentile, di vivere, al quale poter aspirare. Senza sogni non potrei mai sopravvivere emotivamente in questo paese.
La ragazza che aveva accettato di venire a casa mia quella sera si è pentita di averlo fatto dopo aver visto la pozzanghera. “Innanzitutto” ha detto, “è disgustoso e io qui non ci metto piede. E poi, anche se tu ti mettessi a pulire, l’odore ormai ha riempito la casa. E per finire” ha aggiunto storcendo leggermente le labbra, “se il tuo migliore amico ti piscia contro la porta questo vorrà pur dire qualcosa”, e dopo una breve pausa ha aggiunto “riguardo a te” e dopo un’altra breve pausa “e di sicuro niente di buono”. Poi se ne è andata.
Poi, con registro diverso, in “Lingua straniera” s’incontra un padre che si suicida in bagno, mentre i figli sono fuori della porta. Oppure uno scontro violento tra un palestinese e un israeliano. Oppure una situazione di autolesionismo spinto.
L’ambientazione israeliana è comune a tutti i racconti. E la magia è il terreno che ne raccoglie diversi, come indicato dal titolo che parafrasa la celebre formula magica ‘abracadabra’: infatti, Abra Kadabram è un prestigiatore che ritorna in più storie.
Keret si conferma “politically incorrect” e propenso alla battuta fulminante e corrosiva della migliore scuola yiddish.
Tutte le immagini sono tratte dal bel film “Meduse” diretto da Shira Geffen ed Etgar Keret che ha vinto la Caméra d’Or al Festival di Cannes del 2007.
July 10, 2024
דגמתי מספר מסיפוריו של קרת שהתפרסמו באינטרנט אי אז בשנות התשעים של המאה הקודמת והתפעלתי מכישרונו. כעבור מספר שנים קראתי סיפור קצר שלו שהתפרסם באחד העיתונים והשתעממתי כליל – לא מצאתי בו דבר מלבד הרצון להדהים ולזעזע. לאחרונה קראתי סיפור קצר הנכלל בקובץ הסיפורים החדש שלו – מן מחווה לה.ג. וולס, המשלבת בין ספרו "מכונת הזמן" לסיפורו הידוע "האמת אודות פייקרפט", בעל פואנטה משעשעת, אף שלא גיליתי איזו משמעות בעלת משקל מאחוריו (הלצה שלי, אם אתם מכירים את הסיפור של וולס). הסתקרנתי וקראתי טוקבקים לביקורת על ספרו החדש. ניתן לחלק את תגובות הקהל לשלושה סוגים:
1. סיפוריו קצרים ומהנים.
2. סיפוריו כל כולם מניירות, חוסר משמעות ודמויות שטוחות (שוב אותה הלצה. מה הבעיה בדמויות שטוחות?)
3. הגיע הזמן שיכתוב רומן.
ראשית, כמובן שאינו חייב לכתוב רומן ואין להטיל דופי בכותב סיפורים קצרים כשרוני (סיפור קצר טוב עדיף על כל רומן עב כרס בינוני).
ואז נתקלתי בעותק של הספר "געגועי לקיסינג'ר" שמישהו השליך לרחוב. החלטתי "לסגור חורים בהשכלה" ולקרוא את הספר, שהיה זה שהביא לפריצה שלו לתודעת רוב הקוראים. הסתקרנתי לדעת כיצד תצטייר בעיני כתיבתו בחלוף השנים. מה חשבתי?
רוב הסיפורים נהדרים – כתובים בכישרון ניכר, מפריחים ללא הרף ניצוצות של גאונות, בעלי משמעות (בניגוד לסברה הרווחת – כנראה מעידה משהו על הקוראים יותר מאשר על הסופר) ולוכדים בצורה מדויקת משהו בהווייה הישראלית של אז (ואולי גם של היום) (ראו 1.). יש גם סיפורים בקובץ, שלאחר דעיכת הניצוצות לא נותר מהם דבר (ראו 2.) אך הם מעטים.
בקיצור, לא רע בכלל.
1. סיפוריו קצרים ומהנים.
2. סיפוריו כל כולם מניירות, חוסר משמעות ודמויות שטוחות (שוב אותה הלצה. מה הבעיה בדמויות שטוחות?)
3. הגיע הזמן שיכתוב רומן.
ראשית, כמובן שאינו חייב לכתוב רומן ואין להטיל דופי בכותב סיפורים קצרים כשרוני (סיפור קצר טוב עדיף על כל רומן עב כרס בינוני).
ואז נתקלתי בעותק של הספר "געגועי לקיסינג'ר" שמישהו השליך לרחוב. החלטתי "לסגור חורים בהשכלה" ולקרוא את הספר, שהיה זה שהביא לפריצה שלו לתודעת רוב הקוראים. הסתקרנתי לדעת כיצד תצטייר בעיני כתיבתו בחלוף השנים. מה חשבתי?
רוב הסיפורים נהדרים – כתובים בכישרון ניכר, מפריחים ללא הרף ניצוצות של גאונות, בעלי משמעות (בניגוד לסברה הרווחת – כנראה מעידה משהו על הקוראים יותר מאשר על הסופר) ולוכדים בצורה מדויקת משהו בהווייה הישראלית של אז (ואולי גם של היום) (ראו 1.). יש גם סיפורים בקובץ, שלאחר דעיכת הניצוצות לא נותר מהם דבר (ראו 2.) אך הם מעטים.
בקיצור, לא רע בכלל.
October 10, 2018
คนบ้าเขียนเรื่องบ้าๆ เเล้วมันสนุกเเบบบ้าๆ อ่านไป มันไป เรื่องเล็กน้อยรอบตัวที่นำมาเล่าใหม่เเบบบ้าๆ สนุกดีครับ เก็ทบ้าง ไม่เก็ทบ้าง เเต่ความบ้าๆบอๆนี่เก็ทเเน่นอนน
March 13, 2009
Ultimamente he andado medio distraída y me cuesta concentrarme. Para cualquier cosa, creo que hasta hacerme unas quesadillas es medio complicado en este momento. Pero de buenas, una distracción bonita que no me deja sentarme a hacer nada con mucha seriedad.
Así que leer lo hago a momentos, y es un gran alivio haberme encontrado justo este libro en este momento (gracias Brenda!). Porque me atrapa aunque lea unas palabras, un párrafo, o como lo hice, un cuento a la vez. Tiene una perfecta combinación de lo dulce con lo agrio, lo triste con lo bonito, todo contado con una sencillez que hace que parezca que no pasa nada, aunque todo el tiempo pasan cosas increibles.
En estos cuentos desfilan tantas situaciones distintas, que solo puedo decir que hay que leerlo porque es algo que parece chico, pero que se hace lugar en cualquier espacio, y eso dice mucho de un libro. Que entren la alegria, la violencia, fantasía, en un solo lugar sin entrar en conflicto me parece una gran cualidad, y en estos cuentos todo es contado como si no pasara nada, y pasan cosas de todo tipo.
Como digo, el libro ideal, que para mi llega en un momento ideal. Muy recomendado.
Así que leer lo hago a momentos, y es un gran alivio haberme encontrado justo este libro en este momento (gracias Brenda!). Porque me atrapa aunque lea unas palabras, un párrafo, o como lo hice, un cuento a la vez. Tiene una perfecta combinación de lo dulce con lo agrio, lo triste con lo bonito, todo contado con una sencillez que hace que parezca que no pasa nada, aunque todo el tiempo pasan cosas increibles.
En estos cuentos desfilan tantas situaciones distintas, que solo puedo decir que hay que leerlo porque es algo que parece chico, pero que se hace lugar en cualquier espacio, y eso dice mucho de un libro. Que entren la alegria, la violencia, fantasía, en un solo lugar sin entrar en conflicto me parece una gran cualidad, y en estos cuentos todo es contado como si no pasara nada, y pasan cosas de todo tipo.
Como digo, el libro ideal, que para mi llega en un momento ideal. Muy recomendado.
January 12, 2019
อารมณ์ของเรื่องหลากหลาย ด้วยจำนวนที่สั้นและมีหลายเรื่อง ทำให้จำๆ ไม่ได้แล้วว่าอ่านอะไรไปบ้าง (จำนวนเรื่องที่ชอบ, ชอบมาก, เฉยๆ จนถึงอะไรวะมีอยู่พอๆ กัน) กอปรกับสำนวนการเขียนที่เล่าเรื่องพิศดารด้วยน้ำเสียงธรรมชาติ จะพาไปหกคะเมนตีลังกาตอนไหนก็ไม่ออกท่าให้รู้ตัวก่อน แบบนี้ล่ะมั้งนี่ถึงรีบเบิ่งไปสอยงานใหม่ของเค้าอีกเล่มมารอต่อทันที
July 25, 2017
Според нея аз всъщност не я обичам. Бил съм казвал, че я обичам, бил съм мислел, че я обичам, но не съм я бил обичал. Знам за хора, които заявяват, че не обичат някого, но чак пък да решават вместо друг дали ги обича? Това е новост за мен.
*
Има два типа хора: едните обичат да спят до стени, а другите – до хора, които ги избутват от леглата.
*
Колкото и да се стараех, нищо не можеше да ме натъжи.
*
Има два типа хора: едните обичат да спят до стени, а другите – до хора, които ги избутват от леглата.
*
Колкото и да се стараех, нищо не можеше да ме натъжи.
July 31, 2017
ปกติไม่ค่อยกล้าให้ดาวหนังสือเล่มไหน เพราะค่อนข้างกลางๆ ไม่ชอบไม่ชังเลยไม่แสดงความเห็นดีกว่า แต่เล่มนี้โคตรชอบ เป็นรวมเรื่องสั้นแบบสั้นๆ ปัญหาชีวิตมนุษย์เดินดินแต่เล่าแบบอัศจรรย์พันลึก ตบท้ายแต่ละเรื่องได้สะเด็ดถึงกับต้องพึมพำว่า เชี่ยย อยู่บ่อยครั้ง ขนาดว่าผ่านไปหลายเรื่องก็ยังเดามุกล่วงหน้าไม่ได้ เก่งงง
September 10, 2020
Niestety, starsze opowiadania Kereta mnie nie zachwyciły. Brak mi w nich tej czułości i dystansu, co w Siedem dobrych lat. Dużo więcej ironii, wręcz złośliwości i pesymizmu. Są jednak perełki - Stłuc Świnkę, Mistrz świata, Smutna opowieść o rodzinie Mrówków, Dobre intencje, czy Straszne dni - które zasługują na wyróżnienie i dostarczają dużo tego, co tak bardzo spodobało mi się w wyżej wymienionym zbiorze.
December 10, 2012
Igual que me sucedió con Pizzería, los cuentos de Keret me dejaron una sensación de desasosiego. En todos ellos se narra una historia a como si fuera en una línea recta, a lo que sigue un drástico cambio en la situación. Es lo que yo consideraría un giro en la trama, sin embargo más que giro a veces parecían bucles de trama en donde te dejaban dando vueltas sin saber en dónde acabarías (¿derecha, izquierda, arriba, abajo, adentro?).
Todos los cuentos deleitables, unos de ellos con imágenes visuales más fuertes que los demás. El cuento del cerdito es especialmente conmovedor, tanto que se me antojaba grabar un video de stopmotion mostrando su fuga.
Hubo otras historias para las que tuve que imaginar un lugar distinto al que vivo, imaginarme estar en unas calles distintas a las que conozco. La situación política de Keret se filtra en sus letras de forma indefinida y aceptas su realidad sin dar mayor importancia al asunto. Sólo después de acabar comienzas a constatar que la realidad en el cuento es una realidad distinta, un escenario diferente... una forma de vivir que no habías experimentado.
Sus cuentos, todos, son válidos de contarse. Querría al haber acabado encontrarme a otro lector y saber su interpretación de los textos. Tal vez Pizzería me marcó de forma diferente y más drástica, Kissinger se diluye en el recuerdo, pero todavía están presentes los sentimientos de pequeño triunfo una vez que cerre el libro (y un poco de soledad al haber visto que se acababa otro mas).
Todos los cuentos deleitables, unos de ellos con imágenes visuales más fuertes que los demás. El cuento del cerdito es especialmente conmovedor, tanto que se me antojaba grabar un video de stopmotion mostrando su fuga.
Hubo otras historias para las que tuve que imaginar un lugar distinto al que vivo, imaginarme estar en unas calles distintas a las que conozco. La situación política de Keret se filtra en sus letras de forma indefinida y aceptas su realidad sin dar mayor importancia al asunto. Sólo después de acabar comienzas a constatar que la realidad en el cuento es una realidad distinta, un escenario diferente... una forma de vivir que no habías experimentado.
Sus cuentos, todos, son válidos de contarse. Querría al haber acabado encontrarme a otro lector y saber su interpretación de los textos. Tal vez Pizzería me marcó de forma diferente y más drástica, Kissinger se diluye en el recuerdo, pero todavía están presentes los sentimientos de pequeño triunfo una vez que cerre el libro (y un poco de soledad al haber visto que se acababa otro mas).
January 30, 2009
I have enjoyed all of the Etgar Keret books I've read, and this one is no different. However, the fact that this one is no different is cause for some mild critical comment. These brief and plainly told tales are generally excellent on their own, but they can be difficult to recall later, because one spends so little time with them. I would be interested to read something of greater length from him, because I think his absurdist views and black humor have so much potential. The stories reach toward the potential and then are over. They build and then end on a swift note like a strange joke with a percussive punch line.
This collection has some repeats from the other books of his I've read, but that's not a concern. Even when I realize I've read the story before, I generally don't recall it well enough to stop reading. Instead I enjoy it for the second (or sometimes third) time, and I suspect I'll feel the same way next time around.
This collection has some repeats from the other books of his I've read, but that's not a concern. Even when I realize I've read the story before, I generally don't recall it well enough to stop reading. Instead I enjoy it for the second (or sometimes third) time, and I suspect I'll feel the same way next time around.
April 25, 2013
Да живеят кратките разкази!
Отново страхотен Керет. Взех книгата от библиотека, но ще си я купя, има страници, които със сигурност ще препрочета скоро.
Отново страхотен Керет. Взех книгата от библиотека, но ще си я купя, има страници, които със сигурност ще препрочета скоро.
November 29, 2018
Lots of short short stories, many of them somewhat surrealistic but with their foot on the ground. I liked Keret’s biographical essays better in 7 Good Years.
November 19, 2011
Bits of darkness in all the bleakness with the occasional flash or beam of light...for someone else. Etgar Keret's collection of short, sometimes extremely short, stories cuts like jagged glass and without a doubt changes and reminds one of the power and potential of short fiction particularly, and fiction as a whole generally.
The stories aren't universally brilliant, a few feel lifted from other sources with a some slight cosmetic changes in character name and setting, basically 'Israelized', but these few slips are more than compensated for by the plethora of dark and ingenious story bits that say tons while barely describing anything. It's a rare wordsmith who can pull that off and Keret definitely fits the bill. He can be almost described as an Israeli Raymond Carver with an inclination towards the dark and sometimes even macabre.
I really enjoyed this collection and can't wait to read his others, Keret's exploration of sadness and alienation in modern Israel as seen through the lens of dark fiction and, at times, the mostly male but also occasional female, condition is jarring and bracing, and more than welcome and even necessary in my mind.
The stories aren't universally brilliant, a few feel lifted from other sources with a some slight cosmetic changes in character name and setting, basically 'Israelized', but these few slips are more than compensated for by the plethora of dark and ingenious story bits that say tons while barely describing anything. It's a rare wordsmith who can pull that off and Keret definitely fits the bill. He can be almost described as an Israeli Raymond Carver with an inclination towards the dark and sometimes even macabre.
I really enjoyed this collection and can't wait to read his others, Keret's exploration of sadness and alienation in modern Israel as seen through the lens of dark fiction and, at times, the mostly male but also occasional female, condition is jarring and bracing, and more than welcome and even necessary in my mind.
March 27, 2016
La fuerza de sus historias radica en lo súbito, pero eso mismo las vuelve poco memorables. Son fugaces y luminosas como un relámpago visto a lo lejos, pero no me dejaron huella.
November 19, 2016
Es genial!
July 2, 2020
Etgaras Keretas yra genijus, būsimos kartos balsas - teigia eilutės ant galinio knygos viršelio. Pompastiškai. Be jokio subtilumo. O apsakymai man pasirodė ir subtilūs, ir visai ne pompastiški. Juokingi, absurdiški, begėdžiai, pvz., kaip tas, kur išsipildo vaikinų svajonė - įgiji stebuklingą sugebėjimą susistabdyti moterį gatvėje ir parsivesti ją namo. Tai dalis tekstų priverčia pasijuokti arba įsižeisti iš to, kaip autorius atskleidžia tai, kas mums gal kelia gėdos jausmą. Kita dalis sunkiai paaiškinami, bet matyt keliantys kažkokį katarsį, atpalaiduojantys kokią nors sunkiai įsisąmoninamą mūsų pačių dalelę. Nesakyčiau, kad visi tekstai vienodai paveikūs, bet jų daug, jie trumpi, tad bendras įspūdis lieka labai geras. Pagrindinės temos - svajonės, iliuzijos, tabu, ir visa tai dažniausiai su įvairiais Izraelio kultūros ar politikos prieskoniais.
April 11, 2019
Mano išaugusio užimtumo "paskatintos" apžvalgos, deja, praranda savo pastovumą. Sekančios apžvalgos taip pat teks palaukti, nes pradedu skaityti gan didelės apimties knygą. Na, bet... I'll try my best.
Šiandien kalbėsime (I mean aš rašysiu, o Jūs skaitysite) apie šiuolaikinio Izraelio rašytojo ir scenaristo Etgaro Kereto (labai norėjosi rašyti "Edgaro", bet čia jau būtų next level neprofesionalumas, todėl taip nesielgsiu) miniatiūrų rinkinį "Ilgintis Kisindžerio". Iškart galiu pasakyti, kad man patiko. Gal ne su visomis autoriaus idėjomis galiu sutikti, tačiau tai - jo gerbtina nuomonė ir visi be išimties apsakymai perša (gerąja prasme) tam tikrą moralą.
Paliečiamos nejaukios bei kai kuriems skaudžios temos, bet tai - tik į gera: skaitytojui pabaksnojama pirštu į tai, ko jis pats prieš save galbūt apsimeta nematąs. Mane žavi Etgaro gebėjimas kalbėti apie viską, neturint tabu ar "nepatogių temų" - būtent tokie kūriniai ir turėtų būti labiausia vertinami, nes kūrėjas gali palįsti po savo auditorijos oda ir pakeisti ar bent pakoreguoti nuo seno nusistovėjusį mąstymą, perkvalifikuoti vertybių sistemą.
Labai jau nukrypau nuo temos, norėjau tiesiog pasakyti, kad trumpi apsakymai pamokantys, aikštėn iškeliantys esamas problemas, iliustruojantys veikėjų charakterių kaitas, siurrealistiški, dramatiški, emocionalūs. Neretai juose teko pastebėti ir aforizmų.
Vienas ar kitas pasakojimas yra galbūt "nepatogus" tam tikram visuomenės kontingentui ar net galintis iššaukti šios žmonių grupelės pyktį ir viešą nepritarimą, tačiau rašytojas nuo seno skleidė moraliai teisingas idėjas ir mokė, kartais net perauklėjo savo pasekėjų auditoriją (ką jau ir minėjau ankstesnėje pastraipoje). Šioje knygoje vyksta kažkas panašaus - ugdoma skaitančiojo moralė, diegiamos tikrosios vertybės, mažumėlę šlifuojamas charakteris ir, galų gale, mokoma džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką neretai priimame kaip savaime suprantamus kasdienybės dėmenis (baigęs skaityti didesnę daugumą apsakymų tylutėliai pasidžiaugdavau, tarsi sakydamas sau "koks esu laimingas, kad man neteko to patirti").
Apie viską kalbu abstrakčiai, nes kiekviena trumputė istorija visiškai nesusijusi su prieš tai buvusia,
todėl konkrečiau ką nors analizuoti nespoil'inant tiesiog nėra įmanoma. Naratyvai neturi bendro, visuotinai būdingo algoritmo, todėl kiekvienas jų išlaiko savo unikumą, esti išskirtinis ir su anksteniuoj bei būsimuoju nė per kur nesusijęs.
Miniatiūros groteskiškos, kartais bauginančios, sadistiškos, tam tikras nūdienos realijas pašiepiančios. Pastarosios, nors ir "nagrinėjamos" dažniausia šeimyninėje aplinkoje, paliečia plačiai išsikerojusią problematiką: agresiją, apgavystes, sukčiavimą, nesaugumą, gyvenimo malonumo ir polėkio gyventi praradimą, nepasitikėjimą savimi, nesėkmes, karjeros griūtis, net seksualinę prievartą ir elementarios pasirinkimo laisvės suvaržymus.
Veikėjai - pasimetę, kartais morališkai palaužti žmonės, matą pasaulį itin savotiškai, dažnai išvarginti juos sekančių praeities ar net dabarties vidinių išgyvenimų, įkalinti juos kankinančioje buityje, ieškantys atjautos ir žemiško gėrio. Juos klasifikuoti labai sudėtinga, pastarųjų tiek amžiaus, tiek lyčių, tiek profesijų bei charakterių skirtybių amplitudė esti labai plati.
Dažnai paminiu galimybę (arba negalėjimą) skaityti knygos aplinkoje, kurioje dėmesį blaško išoriniai veiksniai. Didžiumos knygos apsakymų bendra tematika nesieja, todėl galima labai dažnai rasti laiko perskaityti bent vieną apsakymą. Vienas jų vidutiniškai teužima du ar tris puslapius, tad mokėdami skaityti neskiemenuodami užtruksite ne ilgiau, nei dešimt minučių.
Kam patiks ši knyga? Manau, kad visos istorijos patiks tik didžiausiems rašytojo gerbėjams, tačiau bent keletą (o gal net ir keliolika) sudominsiančių, galimai net ir patirtus skaudulius primenančių ar į asmeninius dažnai slogius prisiminimus apeliuojančių apsakymų rasime kone kiekvienas.
Knygai skiriamas maksimalus įvertinimas, nes susimąstyti, džiaugtis turimomis gyvenimo sąlygomis ir atjausti kenčiančias visuomenės grupes mane skatino kone kiekvienas knygoje publikuotas naratyvas. Knyga turi visus kertinius kokybiško leidinio atributus.
Šiuo metu turite puikią progą susirinkti šią knygą su 20% nuolaida. Link'as čia.
Šiandien kalbėsime (I mean aš rašysiu, o Jūs skaitysite) apie šiuolaikinio Izraelio rašytojo ir scenaristo Etgaro Kereto (labai norėjosi rašyti "Edgaro", bet čia jau būtų next level neprofesionalumas, todėl taip nesielgsiu) miniatiūrų rinkinį "Ilgintis Kisindžerio". Iškart galiu pasakyti, kad man patiko. Gal ne su visomis autoriaus idėjomis galiu sutikti, tačiau tai - jo gerbtina nuomonė ir visi be išimties apsakymai perša (gerąja prasme) tam tikrą moralą.
Paliečiamos nejaukios bei kai kuriems skaudžios temos, bet tai - tik į gera: skaitytojui pabaksnojama pirštu į tai, ko jis pats prieš save galbūt apsimeta nematąs. Mane žavi Etgaro gebėjimas kalbėti apie viską, neturint tabu ar "nepatogių temų" - būtent tokie kūriniai ir turėtų būti labiausia vertinami, nes kūrėjas gali palįsti po savo auditorijos oda ir pakeisti ar bent pakoreguoti nuo seno nusistovėjusį mąstymą, perkvalifikuoti vertybių sistemą.
Labai jau nukrypau nuo temos, norėjau tiesiog pasakyti, kad trumpi apsakymai pamokantys, aikštėn iškeliantys esamas problemas, iliustruojantys veikėjų charakterių kaitas, siurrealistiški, dramatiški, emocionalūs. Neretai juose teko pastebėti ir aforizmų.
Vienas ar kitas pasakojimas yra galbūt "nepatogus" tam tikram visuomenės kontingentui ar net galintis iššaukti šios žmonių grupelės pyktį ir viešą nepritarimą, tačiau rašytojas nuo seno skleidė moraliai teisingas idėjas ir mokė, kartais net perauklėjo savo pasekėjų auditoriją (ką jau ir minėjau ankstesnėje pastraipoje). Šioje knygoje vyksta kažkas panašaus - ugdoma skaitančiojo moralė, diegiamos tikrosios vertybės, mažumėlę šlifuojamas charakteris ir, galų gale, mokoma džiaugtis gyvenimu ir tuo, ką neretai priimame kaip savaime suprantamus kasdienybės dėmenis (baigęs skaityti didesnę daugumą apsakymų tylutėliai pasidžiaugdavau, tarsi sakydamas sau "koks esu laimingas, kad man neteko to patirti").
Apie viską kalbu abstrakčiai, nes kiekviena trumputė istorija visiškai nesusijusi su prieš tai buvusia,
todėl konkrečiau ką nors analizuoti nespoil'inant tiesiog nėra įmanoma. Naratyvai neturi bendro, visuotinai būdingo algoritmo, todėl kiekvienas jų išlaiko savo unikumą, esti išskirtinis ir su anksteniuoj bei būsimuoju nė per kur nesusijęs.
Miniatiūros groteskiškos, kartais bauginančios, sadistiškos, tam tikras nūdienos realijas pašiepiančios. Pastarosios, nors ir "nagrinėjamos" dažniausia šeimyninėje aplinkoje, paliečia plačiai išsikerojusią problematiką: agresiją, apgavystes, sukčiavimą, nesaugumą, gyvenimo malonumo ir polėkio gyventi praradimą, nepasitikėjimą savimi, nesėkmes, karjeros griūtis, net seksualinę prievartą ir elementarios pasirinkimo laisvės suvaržymus.
Veikėjai - pasimetę, kartais morališkai palaužti žmonės, matą pasaulį itin savotiškai, dažnai išvarginti juos sekančių praeities ar net dabarties vidinių išgyvenimų, įkalinti juos kankinančioje buityje, ieškantys atjautos ir žemiško gėrio. Juos klasifikuoti labai sudėtinga, pastarųjų tiek amžiaus, tiek lyčių, tiek profesijų bei charakterių skirtybių amplitudė esti labai plati.
Dažnai paminiu galimybę (arba negalėjimą) skaityti knygos aplinkoje, kurioje dėmesį blaško išoriniai veiksniai. Didžiumos knygos apsakymų bendra tematika nesieja, todėl galima labai dažnai rasti laiko perskaityti bent vieną apsakymą. Vienas jų vidutiniškai teužima du ar tris puslapius, tad mokėdami skaityti neskiemenuodami užtruksite ne ilgiau, nei dešimt minučių.
Kam patiks ši knyga? Manau, kad visos istorijos patiks tik didžiausiems rašytojo gerbėjams, tačiau bent keletą (o gal net ir keliolika) sudominsiančių, galimai net ir patirtus skaudulius primenančių ar į asmeninius dažnai slogius prisiminimus apeliuojančių apsakymų rasime kone kiekvienas.
Knygai skiriamas maksimalus įvertinimas, nes susimąstyti, džiaugtis turimomis gyvenimo sąlygomis ir atjausti kenčiančias visuomenės grupes mane skatino kone kiekvienas knygoje publikuotas naratyvas. Knyga turi visus kertinius kokybiško leidinio atributus.
Šiuo metu turite puikią progą susirinkti šią knygą su 20% nuolaida. Link'as čia.
August 29, 2020
4.5
A lo largo de este libro nos encontramos con 40 cuentos sumamente peculiares: un ángel que se niega a volar, un mago que saca conejos ensangrentados de su sombrero, usureros que roban hasta la tele regalada a una madre, mercenarios que se niegan a asesinar. Así de humorístico, negro, delirante y surrealista es el universo de Keret.
Es difícil valorar libros de cuentos, pues cuentan historias diferentes. Pero lo que sí es que hay rasgos en comunes, elementos constantes y presentes a lo largo del libro. El autor tiene una voz y un estilo claro, característico que queda patente en cada página del libro.
Los cuentos son sumamente fantásticos, absurdos, surrealistas: pero a la vez son tan verosímiles y cercanos a la realidad. A lo largo de pocas páginas, Keret aborda temas cotidianos como el terrorismo, la violencia, la depresión, el desconcierto. Porque a final de cuentas la realidad es así de angustiante e incomprensible, ilógica.
Son historias que hablan de la soledad, del resentimiento, de la confusión. Hablan sobre la futilidad y fugacidad de la vida. Que retratan la vida israelí: las heridas abiertas del holocausto (como el resentimiento de algunos a muerte contra los alemanes, que quisieran transmitir a las nuevas generaciones: la indiferencia de los adultos jóvenes que no lo vivieron y están ya inmersos en el estilo de vida americano), las constantes referencias o cotidianidad de la vida en el ejército, lo tenso que puede convertirse un día cotidiana en la calle al encontrarse un judío con un árabe.
Son historias fantásticas pero que reflejan la realidad, que la critican, que explotan nuestros peores miedos y lo peor se nosotros.
Y un recurso muy poderoso presente a lo largo de esta antología es la violencia. Su uso es sumamente curioso: como única respuesta posible al absurdo de la vida, a la impotencia que se experimenta en multitud de situaciones. Recurrir al uso de la fuerza física cuando el razonamiento es incapaz de actuar. Algo muy animal, primario: una respuesta ante la angustia, la incomprensión de la vida o situaciones a la vez cotidianas y absurdas.
Es curioso cómo retrata la violencia de Medio Oriente en sus cuentos: a veces, en situaciones tensas que nosotros jamás tendremos que explotar; otras veces, personajes que explotan con circunstancias cotidianas. Y es que a través de la violencia te genera imágenes muy poderosas que se quedan pegadas a tu cabeza. Al leerlo me recordó mucho La Naranja Mecánica y El extranjero: violencia ante el absurdo, como única forma de reaccionar.
A lo largo de este libro nos encontramos con 40 cuentos sumamente peculiares: un ángel que se niega a volar, un mago que saca conejos ensangrentados de su sombrero, usureros que roban hasta la tele regalada a una madre, mercenarios que se niegan a asesinar. Así de humorístico, negro, delirante y surrealista es el universo de Keret.
Es difícil valorar libros de cuentos, pues cuentan historias diferentes. Pero lo que sí es que hay rasgos en comunes, elementos constantes y presentes a lo largo del libro. El autor tiene una voz y un estilo claro, característico que queda patente en cada página del libro.
Los cuentos son sumamente fantásticos, absurdos, surrealistas: pero a la vez son tan verosímiles y cercanos a la realidad. A lo largo de pocas páginas, Keret aborda temas cotidianos como el terrorismo, la violencia, la depresión, el desconcierto. Porque a final de cuentas la realidad es así de angustiante e incomprensible, ilógica.
Son historias que hablan de la soledad, del resentimiento, de la confusión. Hablan sobre la futilidad y fugacidad de la vida. Que retratan la vida israelí: las heridas abiertas del holocausto (como el resentimiento de algunos a muerte contra los alemanes, que quisieran transmitir a las nuevas generaciones: la indiferencia de los adultos jóvenes que no lo vivieron y están ya inmersos en el estilo de vida americano), las constantes referencias o cotidianidad de la vida en el ejército, lo tenso que puede convertirse un día cotidiana en la calle al encontrarse un judío con un árabe.
Son historias fantásticas pero que reflejan la realidad, que la critican, que explotan nuestros peores miedos y lo peor se nosotros.
Y un recurso muy poderoso presente a lo largo de esta antología es la violencia. Su uso es sumamente curioso: como única respuesta posible al absurdo de la vida, a la impotencia que se experimenta en multitud de situaciones. Recurrir al uso de la fuerza física cuando el razonamiento es incapaz de actuar. Algo muy animal, primario: una respuesta ante la angustia, la incomprensión de la vida o situaciones a la vez cotidianas y absurdas.
Es curioso cómo retrata la violencia de Medio Oriente en sus cuentos: a veces, en situaciones tensas que nosotros jamás tendremos que explotar; otras veces, personajes que explotan con circunstancias cotidianas. Y es que a través de la violencia te genera imágenes muy poderosas que se quedan pegadas a tu cabeza. Al leerlo me recordó mucho La Naranja Mecánica y El extranjero: violencia ante el absurdo, como única forma de reaccionar.
August 16, 2014
Пак се започна – харесвам първия, харесвам втория, харесвам третия… Към третия обаче ми „светна“, че може да очаквам нещо по-различно от „Асамтой“. Скоро ми се оформиха и нещо като подзаглавия на книгата.
„Тя го напусна.“
„Цапардосах го по главата…“
Т.е. това са основните мотиви, които видях в този сборник – мъжете постоянно са зарязвани от приятелките си; щедро се раздават ритници.
В началото все още виждах съпротивление.
„Никой няма да го превърне в нахилено зомби…,“
„Нападнаха го три Емоции, от които той не съумя да се отърси навреме.“
По-късно сякаш младежите от различните разкази се предаваха на безнадеждността.
„А аз си помислих, че като няма фокусник, може поне метеоритите да се отбият вкъщи. И да изгорят всичко до основи“.
„…че сега не е най-доброто време за зайци или за бебета. Че сега не е време за фокусници.“
На „симпатичните простаци“ им писва лесно, изкрейзват, по-яростни са от тези в Асамтой. Уж са силни на юмруци, но често са мрачни и затворени, изплъзват им се възлюбените... Дори детските гласове са тъжни…
Любими разкази – първите три, „Готов за стрелба“, „Динозавърските яйца“, „Обувките“, „Момичето на хладилника“, „Мравки“, „Замръзванка“. „Без нея“ ми напомни на Уди Алън, „Бизон“ – за крещящата агресия, стаена вероятно във всеки, „Световен шампион“ – за „наследствената“ липса на кураж… Имаше тип „изтръпващи“ - „Гладко избръснат“, „Мехурчета“, „Чужд език“ и др.
„Има ги всякакви – какви ли не болести се развиват неусетно. Жена му например от години страдаше от макрамени паяци – много по-разпространени от охлювите, а и много по-заразни. Предават се чрез брошури, загнездват се в душата и я степват на расти. Щом попаднат на някаква емоционална връзка, я развързват и я заместват с мънисто.“
Израелско-палестинският конфликт не е пропуснат и в този сборник, както и Холокоста. Керет обаче не пише по стандартния начин за тези проблеми. Не бих понесла добре реакциите на някои от момчетиите в разказите, ако не бяха фантасмагориите и небивалиците.
Езикът отново е уличен, предаден идеално от преводачката, сякаш си живее в тази среда: „будала“, „шибаняк“, „копелдак“, „коптор“.
Като цяло – една идея „по-черен“ ми се видя „Момичето на хладилника“ от „Асамтой“. Но бях възнаградена и обнадеждена накрая, въпреки че това е спомен от детството.
„…колкото и да се стараех, нищо не можеше да ме натъжи…“
„Тя го напусна.“
„Цапардосах го по главата…“
Т.е. това са основните мотиви, които видях в този сборник – мъжете постоянно са зарязвани от приятелките си; щедро се раздават ритници.
В началото все още виждах съпротивление.
„Никой няма да го превърне в нахилено зомби…,“
„Нападнаха го три Емоции, от които той не съумя да се отърси навреме.“
По-късно сякаш младежите от различните разкази се предаваха на безнадеждността.
„А аз си помислих, че като няма фокусник, може поне метеоритите да се отбият вкъщи. И да изгорят всичко до основи“.
„…че сега не е най-доброто време за зайци или за бебета. Че сега не е време за фокусници.“
На „симпатичните простаци“ им писва лесно, изкрейзват, по-яростни са от тези в Асамтой. Уж са силни на юмруци, но често са мрачни и затворени, изплъзват им се възлюбените... Дори детските гласове са тъжни…
Любими разкази – първите три, „Готов за стрелба“, „Динозавърските яйца“, „Обувките“, „Момичето на хладилника“, „Мравки“, „Замръзванка“. „Без нея“ ми напомни на Уди Алън, „Бизон“ – за крещящата агресия, стаена вероятно във всеки, „Световен шампион“ – за „наследствената“ липса на кураж… Имаше тип „изтръпващи“ - „Гладко избръснат“, „Мехурчета“, „Чужд език“ и др.
„Има ги всякакви – какви ли не болести се развиват неусетно. Жена му например от години страдаше от макрамени паяци – много по-разпространени от охлювите, а и много по-заразни. Предават се чрез брошури, загнездват се в душата и я степват на расти. Щом попаднат на някаква емоционална връзка, я развързват и я заместват с мънисто.“
Израелско-палестинският конфликт не е пропуснат и в този сборник, както и Холокоста. Керет обаче не пише по стандартния начин за тези проблеми. Не бих понесла добре реакциите на някои от момчетиите в разказите, ако не бяха фантасмагориите и небивалиците.
Езикът отново е уличен, предаден идеално от преводачката, сякаш си живее в тази среда: „будала“, „шибаняк“, „копелдак“, „коптор“.
Като цяло – една идея „по-черен“ ми се видя „Момичето на хладилника“ от „Асамтой“. Но бях възнаградена и обнадеждена накрая, въпреки че това е спомен от детството.
„…колкото и да се стараех, нищо не можеше да ме натъжи…“
November 9, 2012
Leí este libro porque me metí a una página especializada en buenos libros y en charla literaria. Me encontré con un artículo sobre autores que habían publicado sus primeras obras y el mundo literario, de la cultura y el arte los había recibido con una ovación de pie.
Entre ellos estaba un libro que ya había leído este año, el de "HHhH" de Laurent Binet; y así mismo sugerían como lectura galardonada de novato "Extrañando a Kissinger" de Etgar Keret. Como el de "HHhH" sí me gustó mucho y me pareció muy atinado que lo estuviera recomendando, un día que lo vi en una librería lo compré.
Como ya leyeron en la sinopsis es un libro de cuentos, y francamente no soy muy aficionada a leer cuentos. Malamente siento que estoy leyendo una historia incompleta, aunque ya sé que no es así. A pesar de ello sus historias son muy profundas, y varias me dejaron reflexionando por días. No todas, quizás unas 4, pero sí me llegaron y cuando me bañaba todos los días pensaba en el libro. Aparentemente la ducha es un buen lugar para pensar. Mi favorito fue "El tío del mono", ese en particular, tuvo un impacto personal muy profundo.
Rescato de los cuentos ese sentido de apego y de profundidad en tres tipos de relaciones:
-Padres-hijos
-Amigos-Amigos
-Novio-Novia
De verdad percibes en los cuentos ese apego, ese amor, y ese cariño que son lo que define la trascendencia de esas relaciones. Por esas relaciones los personajes están dispuestos a matar, a renunciar a su misma identidad, a cruzar el mundo, a proteger a sus amados. De verdad creo que es el eje en que toda la conceptualidad de la obra se define. Todos los cuentos comparten esta característica.
Así mismo son muy humanos, muy crudos, a veces algo perturbadores. La minoría son enternecedores.
No es un manual de la cultura israelí, pero te da un sentido general y bien definido de qué pasa con su gente. En lo personal, desconozco mucho de su cultura. Me agradó poder cultivarme un poco más.
Es un buen libro, no uno que me tatuaría en el corazón, pero vale la pena leerlo. de verdad se los recomiendo.
Entre ellos estaba un libro que ya había leído este año, el de "HHhH" de Laurent Binet; y así mismo sugerían como lectura galardonada de novato "Extrañando a Kissinger" de Etgar Keret. Como el de "HHhH" sí me gustó mucho y me pareció muy atinado que lo estuviera recomendando, un día que lo vi en una librería lo compré.
Como ya leyeron en la sinopsis es un libro de cuentos, y francamente no soy muy aficionada a leer cuentos. Malamente siento que estoy leyendo una historia incompleta, aunque ya sé que no es así. A pesar de ello sus historias son muy profundas, y varias me dejaron reflexionando por días. No todas, quizás unas 4, pero sí me llegaron y cuando me bañaba todos los días pensaba en el libro. Aparentemente la ducha es un buen lugar para pensar. Mi favorito fue "El tío del mono", ese en particular, tuvo un impacto personal muy profundo.
Rescato de los cuentos ese sentido de apego y de profundidad en tres tipos de relaciones:
-Padres-hijos
-Amigos-Amigos
-Novio-Novia
De verdad percibes en los cuentos ese apego, ese amor, y ese cariño que son lo que define la trascendencia de esas relaciones. Por esas relaciones los personajes están dispuestos a matar, a renunciar a su misma identidad, a cruzar el mundo, a proteger a sus amados. De verdad creo que es el eje en que toda la conceptualidad de la obra se define. Todos los cuentos comparten esta característica.
Así mismo son muy humanos, muy crudos, a veces algo perturbadores. La minoría son enternecedores.
No es un manual de la cultura israelí, pero te da un sentido general y bien definido de qué pasa con su gente. En lo personal, desconozco mucho de su cultura. Me agradó poder cultivarme un poco más.
Es un buen libro, no uno que me tatuaría en el corazón, pero vale la pena leerlo. de verdad se los recomiendo.
January 5, 2015
Lo mejor de éste, y me di cuenta tarde, es que algunos personajes se repiten. Se resuelve su historia en otro cuento. Al terminarlo pensé que debía releerlo, hacer mejor memoria de los nombres y de las situaciones para construir un mapa de la obra. Quizás en algún otro momento lo haga. En la Wikipedia alguien menciona que este libro es de las angustias masculinas de tipos comunes (el average joe) y el cuento de Avner es un ejemplo maravilloso de ello. Hay menos giros fantásticos que en el Hombre sin cabeza o De repente un toquido en la puerta pero no por ello deja de ser disfrutable. El humor es menos evidente, exige más crueldad del lector que otros libros de Keret.
Es un autor que vale la pena explorar y es tan breve, tan sencillo de leer, que lo convierte en una recomendación fácil y sustanciosa.
Es un autor que vale la pena explorar y es tan breve, tan sencillo de leer, que lo convierte en una recomendación fácil y sustanciosa.
August 30, 2007
Etgar Keret is sharp and surprising. He concentrates a lot in very short stories that can make twists inside your head. I should read more by him, however, because this book, in spite of being brilliant, made me think about good copy writers and what are their work requirements. I'll be looking for Keret's soul.
January 19, 2021
49 apsakymai, vidutiniškai 3psl trukmės, iš kurių 5 patiko, 20 buvo meh, 24 buvo nekažka.
Dažniausiai jie atrodė tokie paviršutiniški, kad didžiąją daugumą galima sutraukti į sakinį ar kelis. Tėvas vaikui pasakojo apie tuščius žmones kurie niekuo nejaučia, sūnus prie tėvo kapo supranta pats tokiu tapęs. Vaje.
Dažniausiai jie atrodė tokie paviršutiniški, kad didžiąją daugumą galima sutraukti į sakinį ar kelis. Tėvas vaikui pasakojo apie tuščius žmones kurie niekuo nejaučia, sūnus prie tėvo kapo supranta pats tokiu tapęs. Vaje.
January 11, 2019
Dark forays into magical realism that are Kafkaesque (yes, that greatly overused term, but it’s justified here); the tone is mordant, sometimes tender, and rendered with the concision of a stand-up comic.
September 15, 2016
Una maravilla de libro: cuentos como «Las personas huecas», «Buenas intenciones», «Gotas», «La escuela de magia», «Deténganse» o «Paciencia»los considero pequeñas obras de arte.
June 26, 2018
Nors kai kurie Etgaro Kereto apsakymai yra fantastiniai, jis nemeluoja.
January 22, 2018
depressing. sometimes happy. mostly not. shows you the f×××ed up world as it is.
October 29, 2019
ספר זה מיועד לכולם...
September 7, 2023
To pierwsze spotkanie z Keretem nie mogę zaliczyć do udanych, aczkolwiek doceniam zręczność, językową swadę jego opowiadań, zmysł obserwacji czy pewien pomysł.
אז יאללה ביי
אז יאללה ביי
January 4, 2023
3,5 ⭐️
Dosyć dziwaczny ten świat tworzony przez Kereta.
Opowiadania jednak krótkie i szybko się czyta. Są często niejednoznaczne, dają do myślenia. Zakończenia często pozwalają na własna interpretacje.
Jak to przy opowiadaniach, są lepsza i gorsze.
Ze względu na korzenie autora, wiele nawiązań w opowiadaniach do Żydów.
Dosyć dziwaczny ten świat tworzony przez Kereta.
Opowiadania jednak krótkie i szybko się czyta. Są często niejednoznaczne, dają do myślenia. Zakończenia często pozwalają na własna interpretacje.
Jak to przy opowiadaniach, są lepsza i gorsze.
Ze względu na korzenie autora, wiele nawiązań w opowiadaniach do Żydów.
Displaying 1 - 30 of 231 reviews