Neišsipildymas

by Gabija Grušaitė

Neišsipildymas – romanas, kurio trūko ir kuris vieną dieną turėjo būti parašytas. Parašytas jauno žmogaus apie jaunus žmones, sutinkamus ir matomus kasdienybėje. Apie tuos, „kuriuos apibrėždavo rinkodaros produktai, kurių tapatybė buvo masinio turėjimo, naudojimo ir sudėvėjimo padarinys“, ir apie tuos, kurių neapibrėždavo niekas.

Genres: Fiction

175 pages, Paperback

First published January 1, 2010

About the author

Gabija Grušaitė (gim. 1987 m.) - debiutuojanti jauna lietuvių rašytoja. Ji dvylika savo gyvenimo metų lavino ranką dailės klasėje Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau išvyko studijuoti medijų ir antropologijos į šiandieninę lietuvių menininkų Meką - Londoną. Didžioji Gabijos aistra - keliauti ir pažinti.

Reviews

[Game0ftomes · Rating 5 out of 5]

Apie autorę žinojau tiek kiek žino Nigerijos gyventojas paklaustas kur yra Lietuva, net nežinau iš kur ši knyga atsirado mano bibliotekoje, bet labai džiaugiuosi, kad atsirado...

[Kamilė | Bukinistė · Rating 3 out of 5]

Jei dar negirdėjote, tai ši Gabijos Grušaitės knyga yra ne visai naujiena. Tai autorės pirmasis romanas pirmąkart išleistas prieš dešimtmetį ir štai dabar, pakeitęs savo rūbą - pasirodė mums vėl. Tiesa, atsinaujino tik apdarai - knygos vidus išliko lygiai toks, kokį Gabija sukūrė anuomet, ji nieko nekeitė, nekoregavo. Šia idėja turbūt ir susižavėjau, juk jei kiekvienas atsisuktume į save prieš dešimt metų, neilgai trukus suprastume, jog buvome visai kiti žmonės. O ypač, jei tau prieš dešimtmetį tebuvo vos 23-eji. Toks atvirumas ir pripažinimas sau, jog gyvenimas mus natūraliai augina ir keičia, todėl nieko nereikia iš praeities trinti, maskuoti, gražinti - pasirodė nuoširdus ir tikras, todėl ir knygą norėjosi atsiversti priimant ją tokia pačia atvira siela.

Kūrinys pasirodė kupinas ir sklidinas. Jaunatviškos kančios, meilės, pasitikėjimo ir nepasitikėjimo. Maišto ir prisitaikymo. Taip pat gausus savo meninėmis priemonėmis, metaforomis, palyginimais, mano skoniui - netgi per daug - knygos kraštais liejosi poetiškas tekstas. Apimdavo toks jausmas, jog norėta itin meniškai parodyti jauno žmogaus kančią, o sakinių kaskados skambėjo kaip dainuojamoji poezija. Prisimenate tokią grupę Atika? Skaitant šią knygą man kilo prisiminimai, kai būdama paauglė šios muzikos fone galėjau pergyventi visas gyvenimo tragedijas.

Tačiau tokiomis įžvalgomis tikrai nemėginu sumenkinti šio kūrinio, greičiau pabrėžti tai, ko galima tikėtis iš jo - tai tikrai stiprus jauno žmogaus išgyvenimas ir (ne)išsipildymas, jausmingas, meniškas, intelektualus - pripildytas literatūrinėmis nuorodomis ir kontekstais.
Jei ieškote autentiško potyrio, jei mėgstate turtingus, kontrastingus tekstus, tikiu romanas paliks savo žymę skaitytų knygų fone.

[Domantė · Rating 1 out of 5]

Visa knyga buvo viena didelė citata iš "Mi casa tu casa". Bandyta kapstytis labai giliai ir pasakyti kažką jaudinančio ir tikro, bet labiau priminė vaikišką kapstymasi papludymyje su žaisliniu kastuvėliu. Pagrindinė veikėja Rugilė - tikra Bellos reprodukcija, tik Rugilė dar ir pati pasako, kad ji vidutinybė, bet ją vis tiek visi kažkaip stebuklingai myli. Ir rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kaip dažnai ji tai kartoja - ji silpna, trapi, liūdna, "stiklo karalaitė", todėl ją visi ir myli. Žodžiu, ji ne tokia kaip kitos. Per visą knygą taip ir neapsisprendė, ar ji mūza, ar niekas, bet suprask, labai daug supranta apie pasaulį, nes visas liūdesys telpa joje. Ačiū dievui bent lesbietiškumo autorė nepadarė jos pagrindiniu asmenybės bruožu. Knygą verčiau reikėjo pavadinti "Nusivylimu", nes tai būtent ir jaučiau ją skaitydama - totalus laiko švaistymas.

[k · Rating 1 out of 5]

Sometimes you write the book you dream you could write, not the one you can write.

[Eglė · Rating 1 out of 5]

Drama queen.
Norėčiau suprasti šį tekstą kitaip, bet, deja, tai ne mano jėgoms.
Čia valdo drama, prieštaros, loginiai trūkumai, minčių šuoliai, klišės bei banalybės.
Sorry not sorry.

[Vidinė vėjo pusė · Rating 5 out of 5]

Skaitydama šią mažą raudoną knygą jaučiausi, lyg sėdėčiau ant parako statinės. Buvo sunku suvokti kaip tokią brandžią, intelektualaus turinio kupiną knygą parašė dvidešimtmetė, kokia ji turėjo būti apsiskaičiusi ir aiškiaregė, kokios senos sielos. Man toli gražu nebe tiek, veikėjų vietoje jau galiu matyti savo vaikus, kaip jie tyrinėja save per pasaulį, arba pasaulį perleidžia per save, kaip į savo venas švirkščiasi gyvenimo aistrą, nuopuolį, abejingumą. Ir man belieka tikėtis, linkėti jiems išsipildymo, nors man visad labiau patiko ir buvo įdomesnė kelionė, o ne tikslas. Taip daug norėčiau pasakyti, išcituoti ją visą, bet linkiu jums patiems patirti šią šiuolaikinę, laikui nepavaldžią, transcendentinę pasaką. Lengvų skaitalų mėgėjai nesivarginkite. Aš su malonumu ją skaityčiau vėl dabar pat, ne daug tokių knygų esa pasitaikę mano gyvenimo tėkmėje, tai kaip pasaka be galo, kur pradžia yra pabaiga, o pabaiga pradžia. Pirmas knygos leidimas smarkiai aplenkė laiką. Sapno realybė skilo į milijonus kelių: tirštų, klampių, svaigių, rasotų, miglotų, dulkėtų. "O aš taip niekad ir nesupratau, kodėl tiek daug žmonių myli tokią neapibrėžtą ir tuščią būtybę kaip aš. Vėliau suvokiau, kad buvau tarsi neužpildytas indas, žadinantis troškimą apvaisinti. Mano istorija niekada nebuvo mano, ji buvo tų, kurie mane mylėjo ir sukūrė. Geltonas rūkas. O Viešpatie, trokštu būti tuščias indas prie tavo kojų."

[Rimantė :) · Rating 3 out of 5]

a p ž v a l g a / "Mūsų kartoje tebuvo dvi galimybės: sekti paskui savo ambicijas ir leisti joms suryti sielą, kraujagysles, išdžiovinti gerklę arba sapnuoti šlovę ar išsižadėti balso, šventojo veido ir tyliai sekti paskui gyvenimą."
Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"⁣
⁣
perskaičius mane apėmė prieštaringi jausmai. Nors romanas man labai patiko, įtraukė, o veikėjų būsenos buvo keistai pažįstamos, dažnai rašymo stilius rodėsi pretenzingas ir vietomis sunkiai suprantamas.⁣
⁣
mačiau daug savęs praeityje, jutau tą beprotišką atsidavimą kitam žmogui, savojo "aš" atsisakymą. viskas šioje istorijoje skausmingai pažįstama ir svetima tuo pačiu metu, kaip ir Rugilė, Ugnė, Gabrielius, Tarzanas ir kiti romano veikėjai gyvenu savuose neišsipildymuose. kas nėra nei gerai, nei blogai, atspindi realybę.⁣
⁣
"Neišsipildymas" rekomenduočiau suaugusiems (20< m.) skaitytojams, nevengiantiems sudėtingesnių skaitinių ir slogesnės pasakojimo atmosferos.⁣
⁣
Didelis ačiū @lapas_books už dovaną ir autorės @gabijagrusaite autografą branginu 🥰

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 2 out of 5]

Knyga savotiska, bet nelabai mano skonio. tai daug ka pakomentuoti ir negaliu

[Emilija Turske · Rating 2 out of 5]

Melancholiška knyga su daug metaforų, kurias kartais sunku sekti ar suprasti.
Knyga apie jauno žmogaus paieškas - savo ir gyvenimo. Kaip lengva keisti vietas, šalis, bet galiausiai supranti, kad bėgi tik pats nuo savęs ir savo problemų, vietoj to, kad pažvelgtum į jas. Išdalini save visiems, bet prarandi (ar net nerandi) pats save.
Knyga keista, sunki, bet tuo pačiu kažkuo (į)traukianti.
Skaityta su knygų klubu.

[Daiva Pamaiva · Rating 3 out of 5]

Apie autorės knygas, o tiksliau Stasį Šaltoką, išgirdau visai neseniai. Tad nusprendžiau “susipažinti" su autore beskaitant kitą jos knygą.
|Neišssipildymas" sužavėjo kalbos vaizdingumu. Keliu kelias citatas, kaip pagrindė knygos herojė dėlioja mintis: "Buvau Paryžiuje dešimtis kartų ir niekad nesuvokiau, ką jis turi bendro su meile. Tai buvo purvinas, ne pačius geriausius laikus išgyvenantis miestas, praradęs menų sostinės karūną, mintantis savo praeitimi ir su pavydu žvelgiantis į Londoną. Mylėjau Paryžių tik todėl, kad jis pagimdė mano mėgstamiausius rašytojus ir tapytojus, nes kažkada buvo vaisingas ir pasėjo savo seklą nuo Maroko iki pat Sirijos. Visur rasdavau žlugusios absento imperijos pedsakų ir kunigaikštienės de Germant salono atspindzių. Šiuolaikinis Paryžius tėra sena prostitutė, prisimenanti laikus, kai vyrai krisdavo jai po kojomis ir išpažindavo meilę ir geismą”.
"Armijos atsidavusių žmonių, trokštančių nedidelės, nerizikingos laimės, kuriai aukoja daugiau, nei turi. Jie parduoda keturiasdešimt savo gyvenimo metų už šesiasdešimt penkis kvadratus nekilnojamojo turto. Parduoda sielos likučius už patogų sedaną. Jie mano, kad baseinuose kaupiasi sielas nuplaunantis šventas vanduo. Jie kasdien kariauja su chaosu, su savo vaikų nuodėmėmis, nuoboduliu, neištikimais sutuoktiniais, katėmis, kurios šika į naujus batus. Gabrielis tokius vadino suvartotais. Ugnė nežinojo, kad tokių egzistuoja, nors jie savo kasdieniu krauju mokėjo už jos šlovę. Tebūnie palaimintos tos armijos nematomų kareivių, tokių drasių, kad jiems užtenka valios gyventi gyvenimą, kurio nenori, mainais už laisvės doktriną ir nedidelį fontaną kieme. Arba mainais į laisvės pažadą.”
"Valgydavome ir šnekėdavomės apie maistą, kaip du žmonės, gimę maitinti kitus. Aptardavome prieskonius, padažus, receptus ir lygindavome tūkstančius įmanomų būdų visštienai pagaminti. Toms mazoms liūdnoms vištytėms, kurios ant savo negracingų kunelių nešė mūsų civilizacijos naštą. Jų krūtinėlės išmaitino visus nelaimingus, amžinai liesėjančius metropolio vaikus.”
Pagrindinės herojės pasaulėžiūra ir vaizdingi apibūdinimai atrodė labai savi, suprantami, pažįstami. Tas knygoje turbūt labiausiai ir sužavėjo.
Na, o sekantis žingsnis Stasys. Ir beje, gaila, nes vasarį autorė pakviesta į mūsų darbo knygų klubo vakarą - tikrai būčiau norėjusi sudalyvauti (jei ne slidinejimo atostogos..).

[Kamile Gzibovskyte · Rating 3 out of 5]

Tikėjausi perskaityt per dieną-dvi, perskaičiau per savaitę. Nevertinau ir nieko nerašiau apie ją beveik dar savaitę. Pirma mintis - NEIŠSIPILDYMAS - šis žodis neabejotinai yra tiesiog tobulas, išieškotas ir nuostabiai tinkantis pavadinimas šiam kūriniui ir jame gyvenančiai istorijai nusakyti.

Tai knyga apie neišsipildžiusius žmones bei jų likimus, kurią būtų galima apibūdinti viena vienintele citata:

"Kas nors, stebintis iš šalies, galėtų atsidusti - kokie iššvaistyti gyvenimai, bet tai būtų paviršutiniška išvada, nes neišsipildymas atvėrė mumyse skyles, per kurias įtekėjo daug daugiau gyvenimo ir mirties, nei kada nors ketinome įsileisti."

Ir visgi skaitant visą laiką nepaleido jausmas, jog ir tas "daug daugiau" buvo neįtikėtinai mažai. Kilo įspūdis, jog veikėjai neketino gyvenimo įsileisti apskritai. Ši istorija - apie jaunus žmones, jau pavargusius nuo gyvenimo, kurio dar net negyveno. Viskas tiesiog alsuoja apatija, melancholija ir beprasmiu egzistavimu. Todėl buvo labai sunku tinkamai įsijausti ir kaip reikiant susidomėti, kas bus toliau - norėjosi tiesiog perskaityti viską, sužinoti pabaigą, ir atsitraukti.

Bet Gabijos Grušaitės rašymo stilius - nuostabus. Užsirašiau nemažai citatų iš knygos, bet labiausiai susimąsčiau ir kreivai nusišypsojau perskaičiusi šią:

"Tavo laisvė tėra kelionė judančiu bėgimo takeliu."

[Gabija · Rating 1 out of 5]

Noriu tikėti, kad su Gabija Grušaite prasilenkėme kalbos manierose ir suvokime. Tačiau kuo ilgiau mąstau apie „Neišsipildymą“, tuo labiau atrodo, kad tai kūrinys, kuris pasirenka prabėgti paviršiumi prisidengdamas žodžių patosu ir metaforų lavina, vietoje to, kad leistų skaitytojui įsigilinti ar ką nors iš tikrųjų pajusti. Vietoje erdvės interpretacijai ar emocijai, lieka „word salad“, kaip pasakytų anglakalbiai – žodžių kratinys, kuris trukdo atrasti esmę. Daug problemų paliečiama, bet nė viena neišgvildenama – tik apkramtoma ir išspjaunama, kai jau kišamas kitas kąsnis.

Metaforos gali būti stipri išraiškos priemonė, bet tik tada, kai jos atskleidžia mintis ir jausmus, kurie įprasta kalba būtų neapibūdinami. Deja, šioje knygoje jos dažnai tampa kliūtimi. Štai viena iš jų: “Kalbėjausi su žuvimis ir krabais. Buvau krabas. Buvau plekšnė. Buvau šokoladu išteptas drebantis karosas – aš pirmąkart gyvenime kentėjau ir tuomet man atsivėrė akys.” Ši ištrauka (beje, tai Rugilės mintys bandant prisiskambinti Ugnei į Niujorką) turėtų būti stipri, emociškai sprogstanti. Tačiau vietoje to ji suskamba kaip parodija. Tekste yra tiek metaforų, kad prasmė slysta pro pirštus, o emocija – nepasiekiama.

Perspausto rašymo stiliaus negelbsti nei siužetas, nei pagrindinė mintis, nei personažai. Istorija dvelkia ciniškumu, kuris nekelia klausimų, neprovokuoja minčių – tik nuleidžia rankas. Pagrindinė idėja – neišsipildymas – kartojama taip dažnai, kad tampa ne įžvalga, o kliše. Personažai – plokšti, tarsi sukonstruoti iš sąvokų, o ne gyvi žmonės.

Galiausiai susidaro įspūdis, kad norėta pasakyti daug – bet nebuvo pasirinkta, kas iš tikrųjų svarbu. Ir taip liekame su knyga, kuri skamba garsiai, bet pasako labai mažai.

[Mantas Giga · Rating 5 out of 5]

Baigęs skaityti Gabijos Grusaitės knygą „Neišsipildymas“ likau su keistu jausmu, lyg autorė netyčia prakrapštė mano paslėptą lietuviškumą. Pirmą kartą paėmus knygą ji pasirodė nesąmonė ir ilgai stovėjo neskaityta. Tačiau antras bandymas viską pakeitė – tekstas staiga įtraukė ir nebepaleido. Nors labiau mėgstu fantastines knygas, neturinčias nieko bendra su realybe, ši knyga privertė susidurti su savimi. Skaitydamas jaučiau, kad dalis mano pačio istorijos yra atpažįstama tarp eilučių. Tai nepatogi, bet reikalinga knyga. Ji neleidžia pabėgti nuo tikrovės, o verčia ją apmąstyti. Knyga palieka vidinį svorį, kuris neišnyksta užvertus paskutinį puslapį. Dėl to „Neišsipildymas“ išliks atmintyje dar ilgai.

[Asta · Rating 3 out of 5]

Knyga, kurią rašė dvidešimtmetė apie dvidešimtmečius. Ir turbūt kurią geriausiai būtų skaityti būnant dvidešimtmečiu.

Meilė (taip pat ir tarp moterų - gal 2010 m. Lietuvoje tai kam nors ir atrodė provokacija, bet dabar tiesiog siužeto detalė ir tiek), menininkai ir jų mūzos, terorizmas.

Londonas, Paryžius, Barselona. Skvotai. Žmonės, "ieškantys savęs", norintys "gyventi kitaip", nesisukti rutinoje. Bet turintys savo rutiną ir savų problemų. Liūdintys, besiilgintys, nuobodžiaujantys. Ir nebūtinai norintys ką nors keisti.

"Dideli miestai keistai supranta artumą - draugystes pakeičia pažintys, norint išgyventi, jų reikia daug, reikia būti voru, mezgančiu tinklą virš bedugnės."

[Justė Knygu_gurmane · Rating 4 out of 5]

Mano pirmoji pažintis su Gabija Grušaite. Pavėluota dešimtmečiu, bet kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada. Kodėl pavėluota? Nes ši knyga yra perleista lygiai po dešimties metų. Ką būčiau joje atradusi anksčiau? Dabar lieka tik spėlioti. Ką atradau dabar? Tuoj viską ir papasakosiu.
Gyvenimas, sapnai, norai, fantazija, jaunystė – tai žodžiai apibūdinantys kūrinį. 

Mane taip įtraukė! Skaičiau ir atrodo jaučiau iš pasakojimo sklindantį gyvenimo pulsą! Vietomis norėjosi bėgti ir nesustoti. Tad bėgau žodžiais, raidėmis, pastraipomis.. Negalėjau atplėšti žvilgsnio!
Vos pradėjusi skaityti supratau, kad tai visiškai mano stiliaus knyga (my cup of tea). Man patinka tie filosofiniai pamąstymai, bandymas žiūrėti į pasaulį savo akimis, ne tėvų, ne visuomenės, o savo! Neribojant savęs jokiais stereotipais, tiek geografinėmis, tiek visuomeninėmis etiketėmis.

“..dievai nukarūnuojami tik vieną kartą, paskui jie tiesiog tampa senais liūdnais žmonėmis, gedinčiais neišpildyto laiko.”

Istorija sukasi apie jauną 23m merginą, Rugilę ir jos bandymą suvokti gyvenimo taisykles. Bandymą atrasti save, bandymą išsiskirti iš kitų. Nors ne, čia žodis bandymas gal ne vidai tinka, nes ji gyvena visiškai atsiduodama įvykių ir kitų žmonių įtakai.
Šioje vietoje norisi paminėti, jog kaip herojė ji man visai neimponavo. Žmogus egzistuojantis tam, kad egzistuotų, gyvenime nepajudinęs nei piršto kažko pasiekti ar elementariausiai dirbti, o manąs turinti teisę kritikuoti visus kitus. Taip suprantu, kad tai jauno žmogaus manifestas, tarsi protestas prieš sustabarėjusį pasaulį ir jo gerokai parūdijusias taisykles. Bet kai pats esi dar gerokai tuščias žmogus, ta kritika atrodo nelogiška (čia mano turbūt jau kaip daug vyresnio žmogaus nuomonė 😄 )
Skaičiau ir jaučiau tarsi grįžčiau 10metų atgal. Nebuvau tokia kaip pagrindinė herojė, ne. Savęs nelyginu. Bet daugelyje minčių buvo galima įžvelgti atspindžių su mano buvusia aš. Nors kitokia, bet tas minčių, jausmų dėstymas toks artimas. Gaila, kad ši knyga nepapuolė man į rankas dešimtnečiu anksčiau. Būtų buvę įdomu palyginti skaitymo patirtį tuomet ir dabar.
Tokios tipiškos jauno žmogaus dvejonės, bandymai atrasti “paslėptas gyvenimo tiesas”, gyvenimą gyvenime. Egzistenciniai klausimai. Skaitau ir prisimenu save. Vietomis tokie pamąstymai kelia šypseną 😃

“Su Ugne susitikau tuomet, kai buvau praradusi viltį, kad gyvenimas egzistuoja. Man dvidešimt treji, dienos bėgo švelniai ir tyliai.”

Na tikrai, kad galima prarasti viltį, kai dienos eina tyliai ir ramiai 😄Bet čia tokios tikros ir atviros jauno žmogaus mintys! Tarsi skaitytum dienoraštį.
Tipiškas jauno žmogaus hiperbolizmas ir maksimalizmas. Svarstymai: kas yra tikra, o kas ne? Tikras grožis? Paviršutiniškumas, tikrumas, abejingumas. Toks teisuoliškas, savo pažiūrų laikymasis kaip geriausių iš visų. Viskas nusako autorės jaunatvišką polėkį, su kuriuo turbūt būčiau sutikusi ir aš.
Bandymas atrasti savo unikalumą iš buvimo tokia kaip visi, kaip dauguma. Baimė būti ir gyventi kaip visi – lėkštai. Todėl vaikaisi kažkokios savo susikurtos gyvenimo tiesos, žmogaus. Tas jausmas, kad aš žinau geriau, kad visi kiti (ypač tėvai) yra absoliutūs nevykėliai.

Rugilė vis bando nutolti nuo to kas “normalu”, bet giliai širdyje yra tokia pati meilės ieškanti būtybė. Nors įsivaizduoja, kad griauna įprastas gyvenimo nustatytas ribas, iš tiesų yra tik maža saugumo ir meilės ieškanti jauna moteris.
Pati istorija labai primena šiuolaikinę pelenės pasaką, kai vietoj princo yra kita moteris, vietoj pilies – kelionės, o piktoji pamotė – tai nuobodulys ir pilka vidutinybių mąsė. Tiesa, šioje pasakoje Pelenei nereikia dirbti, nes ir taip visi krenta jai po kojomis (čia pagerintas pasakos variantas 😃 ).
Tiesa, pats kūrinys nėra einantis tiesia linija, o labiau išreikštas dienoraščio forma, todėl čia yra gyvenimo, yra sapnų, yra apmąstymų. Ir viskas gausiai pagrąžinta poetinės kalbos, vaizdingų išsireiškimų. Tikrai kartais jų atrodo per daug, bet tuomet prisimenu jaunus žmones ir suprantu, kad tai viena iš būdų nupiešti savo kasdienybę “gražesnėmis spalvomis”. Man tas netrukdė mėgautis kūriniu.
Apibendrinant. Patiko! Surijau su malonumu! Jauno žmogaus bandymas atrasti save, įprasminti savo esatį ir, žinoma, meilė! Skaičiau ir kaifavau nuo sukeltų savo pačios prisiminimų, nuo visos paletės emocijų!
Kai knyga sugeba sukelti minčių uraganus, negali nesižavėti žmogumi sugebėjusiu tik žodžiais suvurpinti, tarsi atliepti giliai sruvenančias mintis. O autorei ploju atsistojusi! Toks tikras, gyvas kūrinys!
Būtinai skaitysiu ir kitas autorės knygas 👍🤩

[Dominyka · Rating 3 out of 5]

Prieš skaitydama girdėjau įvairių atsiliepimų - nuo pagyrimų iki "visiška nesąmonė".
Skaičiau gana sunkiai, į akis krito tiek susižavėjimo vertos vietos (pavyzdžiui, kalba), tiek supratau, kodėl kažkam tai - nesąmonė, o pats pasakojimas lėtas, naivus, neįtikinantis ir erzinantis.
Erzino ir mane, bet nepakankamai, kad norėčiau liautis skaityti.
Ir šiaip man beveik gražu, kai neišsipildymu pavadintas romanas atrodo iki galo neišsipildęs.

[Aurelija · Rating 5 out of 5]

Knygą skaičiau 23-ties, tuo metu kiekvienas jos žodis skambėjo mano viduje, tiesiog visiškai joje paskendau. Knygą paėmiau antrą kartą skaityti 30-ies ir nesupratau, ką aš tada joje radau. Todėl įvertinimas yra grįžtant 7 metus atgal :)

[Rima · Rating 3 out of 5]

Sunkiai susiskaičiusi knygą. Ir didžiausias minusas Ugnė. Man ji buvo toks tarsi nebylus veikėjas. Net Nadia Ivanova buvo daug gyvesnis veikėjas.

[Otilija · Rating 3 out of 5]

ši knyga man buvo kažkas panašaus kaip ilgas pokalbis su seniai nematyta drauge. iš draugės gelmių lindo vidinis monologas apsakantis ne tik jos gyvenimą, bet giliai paliečiantis mano pasaulį.

[momoringas · Rating 3 out of 5]

sunkiai skaitesi, man truputi buvo per daug vidinio monologo, taciau iveikiau :)

[Kristina V. · Rating 4 out of 5]

Skaičiau knygą labai ilgai ir labai ilgai su savimi diskutavau, kaip ją įvertinti. Priėjau išvados, jog tai yra faulty masterpiece, kurią gal ir būtų galima pataisyti, tačiau dalis jos grožio ir yra tas netobulumas. Kadangi skaičiau antrąjį leidimą su autorės įvadu, matau, jog ir autorė yra panašios nuomonės: nusprendė palikti knygą tokią, kokia buvo, nes tai - ano meto išraiška. Dabartiniai pataisymai tik privestų knygą iki 2020-ųjų ir atimtų 2010-uosius. Sometimes there is a reason why a book was born the way it is.

Nusprendžiau duoti 4*. Vienas iš mano šių metų iššūkių buvo skaityti visokias knygas ir jas vertinti ne pagal tai, kiek man jos asmeniškai svarbios ar įkvepiančios, bet pagal išreikštą idėją, emociją ir rašymo gabumą. Tai nėra knyga, kurią galima perskaityti vienu atsisėdimu. Iš tiesų kuo lėčiau skaitysite, tuo labiau patiks. Ji yra pripildyta vaizdinių ir metaforų, į ją reikia nerti 30min per dieną max, ypač per atsibodusio darbo pertraukėles, kai reikia sulėtinti priklausomybę nuo kapitalizmo ir pasakyti sau, kad tai nėra viskas, kad darbas yra tik darbas, kad šiuolaikinis stresas yra beprasmis ir nenatūraliai išreikštas. Man labai gerai ši knyga tokiais momentais suveikė.

Man patiko vaizdiniai, gan daug net pasibraukiau ir žinau, kad dar kada atsiversiu. Patiko, kiek jausmai priminė 2010-uosius. Patiko, kad knyga kaip meditacija, kur siužetas nesvarbus, bet jausmas yra viskas. Išjausta knyga, taip sakant. Patiko magiškasis realizmas. Nepatiko, kad jei per daug laiko skaitai vienu atsisėdimu, tada pradeda pasirodyti, kaip beprasmiškai dramatiškos mintys. Biškutį per daug emo, kaip šiuolaikinis filosofas be prasmės. Tačiau vėlgi, tas aspektas ir yra autentiškas 2010-iesiems ir tam klausimui: can you survive being in the modern life but not participating, can you reject expectations and be happy because of that.

All in all, knyga paveikė raminančiai ir man atrodo tai yra tobula lietuviška coffee table knyga, kurią gera atsiversti lėtam pekminutiniam pamąstymui prie kavos.

[Greta Vit · Rating 4 out of 5]

Nuostabus tekstas, bet is dalies jauciau, kad nesu tinkamam gyvenimo etape ja skaityti. O gal tiesiog knyga buvo gan provokuojanti, kvestionuojanti..? Vidinis zmogaus gyvenancio geniju seselyje monologas leido atpazinti nemazai savo pacios ar pazistamu zmoniu minciu ir jausmu. Klausimai ir mintys kylancios pagrindines herojes galvoje, manau, daznai kyla ir musu paciu galvose, bet… mes bijome juos istarti garsiai. Kur yra riba, kai sau pripazistame, kad musu gyvenimas neissipilde?

Gabija Grusaite sia knyga isleido pries 14 metu. Bet aptariamos temos vis dar aktualios.

“Vėliau supratau, kad riboti yra ne tik žmonės, bet ir jų pasauliai: vadovėliai melavo, istorija nesivystė tvarkingomis pakopomis, ji nebuvo žavi dama, lipanti laiptais per tūkstantmečius, kol pasiekia mūsų išganingą epochą ir šypsodamasi
atsisėda gerti kavos prie Haid Parko tvenkinėlio. Dvylika metų mane mokė melo, dalykų, kurių niekas nežinojo ir nesuprato. Mokė, kad pasaulis veikia tik tada, kai užsimerkęs atlieki gyvenimo logoritmus. Jie manė, kad Aušvice po sunkios darbo dienos, suvaidinę savo kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų vaidmenis, visi prisėda išgerti kavos ir pasišnekėti apie orą. Jie manė, kad Palestina nusipelnė savo dalios. Žmogžudystė nelygi žmogžudystei, ir kartais mąstydavau, kaip būsimoji karta atsiprašinės dėl Gazos genocido ir tuo pat metu smaugs naują auką.”

Kai kurios mintys tiesiog kerta i pasirdzius taip, kaip kartais noretusi, kad niekas niekada nekirstu …

[Žara Žižliauskaitė · Rating 3 out of 5]

Šiek tiek sunkiai skaitėsi, iš pat pradžių labai neaišku, kur prasideda pasakotojos mintys ir baigiasi realybės suvokimas.
Įsijautus istorija įdomi, atsiranda ryšys su Rugile ir pradedi jos gailėtis, matyti šiokių tokių panašumų tarp liūdnų žmonių gyvenimų.
Labiausiai patikusios eilutės:
„Dantė buvo geresnis pranašas nei Nostradamas, nes jo aštuntasis pragaro ratas yra labai tiksli dvidešimt pirmojo amžiaus Europos metafora - mes ryjame savo kūną, nes bijome pakelti akis į Dievą ir jo nerasti.“
„Mano meilė Ugnei buvo stipresnė nei bet kada anksčiau, bet prarado skaidrumą, nes supratau, kad esu nuo jos priklausoma, kad visiškai jai paklūstu, todėl aistra sumišo su neapykanta, su pagieža ir švelnumu.“
„Gyventi yra didžiausia bausmė, nes tada turi daug laiko vėl ir vėl mąstyti apie tai, kaip galėjo susiklostyti gyvenimas, koks galėjai būti iki suduždamas.“
„Neapykanta lyg gėlė. Ji švelniai auga kartu su susitaikymu ir pralaimėjimu, įleidžia šaknis ir minta kasdieniu pažeminimu. Vidinė praraja atsiveria, kai nuovargis iščiulpia paskutines meilės sau atsargas ir neišvengiamai pražysta salsvas, miglotai baltas susinaikinimo žiedas.“
„Galima žmogui saujoje paduoti viso pasaulio išmintį, bet jis jos neperpras tol, kol ji nebus išdeginta ugnimi jo kaktoje.“

[Sima Bartninkaitė · Rating 5 out of 5]

“<...> todėl dailiai šypsodamasi, sukandusi dantis nuėjau į istorijos egzaminą ir nekrofiliškai iškrušau holokaustą, Leniną ir senovės Egipto civilizaciją. Tereikėjo atsakyti į klausimus, kurie neturėjo jokios prasmės, reikėjo išmokti meluoti ir apsimesti, kad supranti šį pasaulį.”

“Gabrielis pareiškė, kad savidestrukcija prasideda arba iš meilės ir ilgesio, arba iš nuobodulio; rezultatai tie patys.”

Yra prirašyta daug knygų apie paleidimą, apie praeities žaizdų sugijimus ir apie tai, kaip pasiekti amžiną laimę. Bet šioje pamačiau kitą pusę. Tai žmogaus, kuris bando paleisti kitą, istorija. Parodomi visi perversmai, kurie įvyksta Rugilės viduje, jai bandant susitaikyti su tuo, kad jos gyvenimo meilė ją paliko, kad gyvenimas yra beprasmis, kad ji nieko gero nepasieks. Ši knyga parodo, kas vyksta žmogaus galvoje, kai jį įskaudina, palieka, kai žmogus supranta, jog galbūt daugiau taip stipriai gyvenime nemylės kito.

[Gabija · Rating 2 out of 5]

paskaičius komentarus supratau , kad nebuvau vienintelė galvodama, kad knyga vietomis buvo sunkiai skaitoma ir suprantama. Vertinant, kad tai autorės pirma publikuota knyga, manau, kad pasisekė visai gerai.

[Dovilė · Rating 3 out of 5]

Toks jausmas kad keletą siužetų jau kažkur skaičiau.

[Eugenija · Rating 1 out of 5]

Blogiausia skaityta knyga

[Arnas Augutis · Rating 3 out of 5]

Daug saldaus skausmo

[Inga · Rating 5 out of 5]

Maniau, jog po Dostojevskio knygų manęs jau nieks taip "nepaims", bet ši knyga neįtikėtinai stipriai paveikė. Dabar stengiuosi netgi per daug nesiartinti prie lentynos, kur ji stovi: atrodo, nepajėgčiau vėl ištverti tiek emocijų, kiek ji sukėlė beskaitant...

[Indre Skerstonaite · Rating 2 out of 5]

Dvi žvaigždutes skyriau tik iš pasigailėjimo. Nu buvo tragedija. Vienas didelis minčių kratinys. Kur taip ir nesupratau kiek ji sapnavo, kiek iš tikro viskas vyko.