Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo. „...tu panaši į Nikę, tik apkarpytais sparnais, velniam tau sparnai, tu nekvepi plunksnomis ir pienu, tu kvepi prakaitu ir sperma, neleidau jai nusiprausti, iš karto, kai tik grįžome iš stadiono, puoliau ją kaip skalikas, pasakojau jai apie metikus, apie stadioną, pilną antikos ir monstrų, ir vėl puoliau, kritau, kritom abu, po kelis sykius, smigom kaip ietis į dirvožemį, kaip ietis kvepėjom prakaitu ir žeme, ji šaukė, beveik taip pat, kaip išmesdama ietį, kimiai ir trumpai riktelėdama, kelis sykius iš eilės, ir nuo tos akimirkos geidžiau jos kasdien, ir dienos be jos man atrodė našta.“
Sigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.
Sutinku su tuo, kad Parulskis arba patinka, arba ne. Nuo pirmų sakinių jis man tapo „savas“ rašytojas ir pastarasis romanas - tik dar viena, kiek ciniška ir ironiška istorija su žmogaus vertybių pajuokos prieskoniais. Aš ir nesitikėjau, kad knyga bus tipinio romano formos - juk S.P. tik ir išranda naujus žanrus ir senus paneigia - tačiau tai, kas nėra įprasta, įdomiai „sulenda“ į smegenų vingius. Dėmesys skirtas veikėjo alter ego vidiniam pasauliui, pamąstymams ir sąmonės srautui yra gera šios knygos mikstūra.