What do you think?
Rate this book
Dievų miškas
Beletrizuota atsiminimų knyga apie hitlerinę Štuthofo koncentracijos stovyklą.
283 pages, Hardcover
First published January 1, 1957
282 people are currently reading
3380 people want to read
About the author
Balys Sruoga
15 books39 followersBalys Sruoga (February 2, 1896, near Biržai, Lithuania - October 16, 1947, Vilnius) was a Lithuanian poet, playwright, critic, and literary theorist.
He contributed to cultural journals from his early youth. His works were published by the liberal wing of the Lithuanian cultural movement, and also in various Lithuanian newspapers and other outlets (such as Aušrinė, Rygos Naujienos etc.). In 1914 he began studying literature in St. Petersburg, Russia, and later in Moscow, due to World War I and the Russian Revolution. In 1921 he enrolled in the University of Munich, where in 1924 he received his Ph.D for a doctoral thesis on Lithuanian folklore.
After returning to Lithuania, Sruoga taught at the University of Lithuania, and established a theater seminar that eventually became a course of study. He also wrote various articles on literature. From 1930 he began writing dramas, first Milžino paunksmė, later Radvila Perkūnas, Baisioji naktis and Aitvaras teisėjas. In 1939 he began teaching at Vilnius University.
He wrote many dramatic works and poetry, but his best known work is the novel The Forest of Gods (Dievų miškas), based on his own life experiences as a prisoner in Nazi German concentration camps, where he was sent in March 1943 together with forty-seven other Lithuanian intellectuals. Sruoga and the others were sent there after the Nazis started a campaign against possible anti-Nazi agitation in occupied Lithuania. In The Forest of Gods Balys Sruoga revealed life in a concentration camp through the eyes of a man whose only way to save his life and maintain his dignity was to view everything through a veil of irony and humor, where torturers and their victims are exposed as imperfect human beings, being far removed from the false ideals of their political leaders. For example, "Human - is not a machine. Gets tired." - in regards to the guards beating prisoners. Originally the novel was forbidden to be published by Soviet officials; it was ultimately published in 1957, ten years after the author's death. In 1945 he returned to Vilnius and continued teaching at Vilnius University, where he wrote the dramas Pajūrio kurortas and Barbora Radvilaitė.
Refusal to publish The Forest of Gods, and weak health resulting from his time in concentration camps, led to his death in October 16, 1947.[1] The 2005 film Forest of the Gods was based on the book.
He contributed to cultural journals from his early youth. His works were published by the liberal wing of the Lithuanian cultural movement, and also in various Lithuanian newspapers and other outlets (such as Aušrinė, Rygos Naujienos etc.). In 1914 he began studying literature in St. Petersburg, Russia, and later in Moscow, due to World War I and the Russian Revolution. In 1921 he enrolled in the University of Munich, where in 1924 he received his Ph.D for a doctoral thesis on Lithuanian folklore.
After returning to Lithuania, Sruoga taught at the University of Lithuania, and established a theater seminar that eventually became a course of study. He also wrote various articles on literature. From 1930 he began writing dramas, first Milžino paunksmė, later Radvila Perkūnas, Baisioji naktis and Aitvaras teisėjas. In 1939 he began teaching at Vilnius University.
He wrote many dramatic works and poetry, but his best known work is the novel The Forest of Gods (Dievų miškas), based on his own life experiences as a prisoner in Nazi German concentration camps, where he was sent in March 1943 together with forty-seven other Lithuanian intellectuals. Sruoga and the others were sent there after the Nazis started a campaign against possible anti-Nazi agitation in occupied Lithuania. In The Forest of Gods Balys Sruoga revealed life in a concentration camp through the eyes of a man whose only way to save his life and maintain his dignity was to view everything through a veil of irony and humor, where torturers and their victims are exposed as imperfect human beings, being far removed from the false ideals of their political leaders. For example, "Human - is not a machine. Gets tired." - in regards to the guards beating prisoners. Originally the novel was forbidden to be published by Soviet officials; it was ultimately published in 1957, ten years after the author's death. In 1945 he returned to Vilnius and continued teaching at Vilnius University, where he wrote the dramas Pajūrio kurortas and Barbora Radvilaitė.
Refusal to publish The Forest of Gods, and weak health resulting from his time in concentration camps, led to his death in October 16, 1947.[1] The 2005 film Forest of the Gods was based on the book.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 243 reviews
May 14, 2021
Atstovausiu tikrai nepopuliarią nuomonę, bet "Dievų miškui" iki geros knygos trūksta daug. Aš suprantu, kad tai knyga apie išgyvenimą, apie nežmoniškumą, apie Hobbes'iškąjį "Žmogus žmogui - vilkas". Taip pat visiškai akivaizdu, kad pasirinkta pasakojimo forma - satyra - yra Sruogos skydas, atsitraukimas nuo siaubingų, kankinančių išgyvenimų ir prisiminimų apie juos. Bet ar tai jau yra pakankamas pagrindas knygą įvardinti kaip gerą? Ne.
Knyga nuobodi. Pirma pusė išvis primena sąvadą, koks esesininkas ką valdė, kuo jis buvo vardu, kiek mušė, kaip mušė, kiek gėrė, kaip gėrė, iš naujo. Taip ir sukasi pasakojimo ratas: mušė-gėrė-mušė-gerė-mušė-gėrė-vogė-mušė-gėrė-mušė-gėrė ir t.t. Laimei, nuo knygos vidurio pagaliau reikalai pasitaisė, buvo labiau žvelgiama ne į pavienius karo nusikaltėlius, o į pačią lagerio kasdienybę, socialinę struktūrą, darbų vykdymo schemą ir panašius klausimus, kurie pasakojimui suteikė dinamikos ir ištraukė iš blankaus pilkšvo mušė-gėrė rūko.
Satyra apskritai yra toks žanras, kurį rašyti labai sunku - tam neužtenka vien kandaus liežuvio ar gebėjimo juoktis iš visko. Gerai satyrai, mano kuklia nuomone, dar svarbu ir gebėjimas perduoti skaitytojui visus pasakotojo pojūčius ir ypač jo požiūrį, atspindėti situacijos absurdiškumą ar kvailumą. Sruogos satyra gi šiuo atveju tuo pačius lagerio kalinius tiek nužmogina, kad man efektas kyla visiškai atvirkštinis - nieko nebematau ir apskritai neberūpi. Numirė trisdešimt klipatėlių, o dar penkioliką pakorė? Šiaip baisu, bet kai perskaitai atsiliepimą, sudėliotą tokiu stiliumi, kad vos ne čia visiškai normalu ir šiaip patys klipatos ir kalti, kad numirė, natūraliai po kurio laiko kyla abejingumas. Numirė tai numirė, užmušė tai užmušė, kam tu čia vargsti dar apie tai rašyti. Galbūt taip pasireiškia ir tas pats mano minėtas skydas, autoriaus savisauga, gal...
Apskritai, aišku, knyga vertinga. Paskaityti ir įdomu, ir tuo pačiu - baisu. Vis neapleidžia mintis "o ką pats darytum jo vietoj". Bet, kaip jau sakiau, knygos trūkumų tai neatperka. Nebuvo blogai, bet šlovinti reikalo irgi nematau. 3*.
Knyga nuobodi. Pirma pusė išvis primena sąvadą, koks esesininkas ką valdė, kuo jis buvo vardu, kiek mušė, kaip mušė, kiek gėrė, kaip gėrė, iš naujo. Taip ir sukasi pasakojimo ratas: mušė-gėrė-mušė-gerė-mušė-gėrė-vogė-mušė-gėrė-mušė-gėrė ir t.t. Laimei, nuo knygos vidurio pagaliau reikalai pasitaisė, buvo labiau žvelgiama ne į pavienius karo nusikaltėlius, o į pačią lagerio kasdienybę, socialinę struktūrą, darbų vykdymo schemą ir panašius klausimus, kurie pasakojimui suteikė dinamikos ir ištraukė iš blankaus pilkšvo mušė-gėrė rūko.
Satyra apskritai yra toks žanras, kurį rašyti labai sunku - tam neužtenka vien kandaus liežuvio ar gebėjimo juoktis iš visko. Gerai satyrai, mano kuklia nuomone, dar svarbu ir gebėjimas perduoti skaitytojui visus pasakotojo pojūčius ir ypač jo požiūrį, atspindėti situacijos absurdiškumą ar kvailumą. Sruogos satyra gi šiuo atveju tuo pačius lagerio kalinius tiek nužmogina, kad man efektas kyla visiškai atvirkštinis - nieko nebematau ir apskritai neberūpi. Numirė trisdešimt klipatėlių, o dar penkioliką pakorė? Šiaip baisu, bet kai perskaitai atsiliepimą, sudėliotą tokiu stiliumi, kad vos ne čia visiškai normalu ir šiaip patys klipatos ir kalti, kad numirė, natūraliai po kurio laiko kyla abejingumas. Numirė tai numirė, užmušė tai užmušė, kam tu čia vargsti dar apie tai rašyti. Galbūt taip pasireiškia ir tas pats mano minėtas skydas, autoriaus savisauga, gal...
Apskritai, aišku, knyga vertinga. Paskaityti ir įdomu, ir tuo pačiu - baisu. Vis neapleidžia mintis "o ką pats darytum jo vietoj". Bet, kaip jau sakiau, knygos trūkumų tai neatperka. Nebuvo blogai, bet šlovinti reikalo irgi nematau. 3*.
May 26, 2013
If I would to recommend one Lithuanian book for the foreigner, it would be this one - The Forest of Gods. Its style makes you smile through the tears. The irony is a way of coping with grotesque reality, the only way of keeping sanity. Hands down, one of the best Lithuanian books.
March 25, 2017
Negaliu pakęsti lietuvių rašytojų, tačiau Balį Sruogą galiu priskirti prie tų nedaugelio mėgiamų lietuvių rašytojų, kuriuos galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jis turėjo tai ko neturi šiuolaikiniai lietuvių rašytojai- humoro jausmo. Ypač juodojo humoro ir ironijos. Balys Sruoga sugebėjo savo vargą paversti juoku, o štai visi kiti lietuvių rašytojai tik dejuoja ir dejuoja kokie jų veikėjai ar jie patys nelaimingi. Sruoga parodė, jog jis ne toks. Ir be to jo rašymo stilius savotiškas, kas reta šiais laikais.
"Dievų miško" mokykloje skaičiau tik ištraukas. Dabar radau laiko perskaityti visą knygą. Galbūt jo savotiškas požiūris į gyvenimą ir padėjo jam išlikti lageryje. O svarbiausia, kad skaudi patirtis įkvėpė parašyti savo geriausią knygą, kurią dabar skaito mokyklose. Laimingas, viskuom aptekęs žmogus niekada neparašys geros knygos, tik skaudi patirtis atveria kelią kūrybai. Tad žemai lenkiuosi Baliui Sruogai už šią puikią knygą!
"Dievų miško" mokykloje skaičiau tik ištraukas. Dabar radau laiko perskaityti visą knygą. Galbūt jo savotiškas požiūris į gyvenimą ir padėjo jam išlikti lageryje. O svarbiausia, kad skaudi patirtis įkvėpė parašyti savo geriausią knygą, kurią dabar skaito mokyklose. Laimingas, viskuom aptekęs žmogus niekada neparašys geros knygos, tik skaudi patirtis atveria kelią kūrybai. Tad žemai lenkiuosi Baliui Sruogai už šią puikią knygą!
July 20, 2022
Nustebsi sužinojęs, kad tokia įdomi knyga buvo įtraukta į mokiniams privalomų perskaityti knygų sąrašą. Bet dar labiau nustebins humoras, kurio čia apstu, nors aprašomas gyvenimas koncentracijos stovykloje. Jei B. Sruoga nebūtų išgyvenęs to, ką aprašė turbūt būtų galima jį apkaltinti šaipymusi iš žmonių kančios, bet jis visa tai patyrė, todėl turi teisę apie tai juokauti.
November 1, 2014
Vienintelė knyga, kurią man liepė skaityti mokykloje... Ir kurią su malonumu perskaičiau.
To-bu-la. Trys žodžiai.
To-bu-la. Trys žodžiai.
August 3, 2020
Balys Sruoga is one of Lithuania’s literary luminaries of the early 20th century, but despite having specialized in Russian and East European area studies, I had never heard of him until my friend Eduardo reviewed anda recommended Sruoga’s memoir of his experiences in a concentration camp during World War II. The book's blurb describes it as "not only a heart- stirring document but also one of the finest specimens of Lithuanian prose", making it more surprising to me that I hadn't come across it before.
Between high school and university, I’d read a number of camp memoirs. But it was a completely different experience reading one as an adult. I thought I knew what I was reading then. There was nothing subtle about the drama of that history, the crimes so vast as to seemingly obscure any need for nuance. But, with the intervening time dulling the familiarity of the genre, reading this memoir drove home the point that the real power of these histories often lies in the details. It was not unlike what many people who visit the Auschwitz museum share as the things that hit them hardest. In my experience, people do not talk about the vastness of the mechanics devoted to the carrying out of genocide, nor the countless barracks, nor the stunning distance that was once filled by queues of prisoners disgorged from cattle trains facing the final selection that determined whether they would be sent to the gas chambers immediately, or given the chance to be worked and starved to death first. Instead, it is the comparatively little things, the details of the intensely bureaucratic management of mass murder, that Auschwitz museum visitors seem to remember most — the piles of items of daily life that were collected from the prisoners: the shoes, the shaving brushes, the eyeglasses.
Sruoga’s memoir is filled with the equivalent of these kinds of details. Through daily minutiae, his narrative builds a veritable taxonomy of camp life - the hierarchy, who does what, the unwritten rules, the codes of paying tribute and bribing other criminal officials, and the many petty ways to lose your life in camp.
But above all, what sets Sruoga's work apart is the singularly evocative tone of his prose. It was this tone that led my friend to bring up Sruoga in a discussion of Eduardo Galeano's Children of the Days -- a beautiful telling of inconvenient truths and missing histories that upends expectations and resists easy categorization. In Forest of the Gods, Sruoga's observations are made in an exquisitely tuned, darkly humorous, surprisingly un-vindictive tone. Without overt bitterness, Sruoga has you catching yourself almost laughing at what is simultaneously legitimately horrifying you. For example, take his description of Wacek Kozlowski, one of the camp enforcers drawn from the ranks of the prisoners themselves, designated "camp chiefs" by the authorities. Sruoga drily terms him "a specialist in beating, a connoisseur of execution", explaining how he used shoe or stick to regularly beat prisoners, then continues:
That last detail simply completes the picture of daily, mundane terror that the prisoners lived under, as much as the two paragraphs of description that precede it.
The author's evenhanded delivery takes nothing away from the devastation of the facts it describes; that the book's weighty truth is delivered with the lightest of touches only makes it more incisive, not less. The camp world is not just sinister, but absurdly so, and Sruoga's prose manages to make art out of this absurdity. Illustrations of this abound in the book - I'm finding myself at a loss to settle on just one or two excerpts to share because there are so many. The following two anecdotes, for instance, even appear on the same page, within just a paragraph of each other:
Then,
In the midst of countless such observations of absurdity, deprivation, and violence, all delivered in a similar tone, departures to straight commentary hit even harder. It's in this context that Sruoga communicates the most painful truth of his book: the degree to which dehumanization can become normal.
Becoming "an organically functional piece of the horror" -- what a terrible thing to contemplate. But it is a powerful testimony to Sruoga's skill that after finishing the book, you remember the beauty of his prose as much as the evils that it describes.
Between high school and university, I’d read a number of camp memoirs. But it was a completely different experience reading one as an adult. I thought I knew what I was reading then. There was nothing subtle about the drama of that history, the crimes so vast as to seemingly obscure any need for nuance. But, with the intervening time dulling the familiarity of the genre, reading this memoir drove home the point that the real power of these histories often lies in the details. It was not unlike what many people who visit the Auschwitz museum share as the things that hit them hardest. In my experience, people do not talk about the vastness of the mechanics devoted to the carrying out of genocide, nor the countless barracks, nor the stunning distance that was once filled by queues of prisoners disgorged from cattle trains facing the final selection that determined whether they would be sent to the gas chambers immediately, or given the chance to be worked and starved to death first. Instead, it is the comparatively little things, the details of the intensely bureaucratic management of mass murder, that Auschwitz museum visitors seem to remember most — the piles of items of daily life that were collected from the prisoners: the shoes, the shaving brushes, the eyeglasses.
Sruoga’s memoir is filled with the equivalent of these kinds of details. Through daily minutiae, his narrative builds a veritable taxonomy of camp life - the hierarchy, who does what, the unwritten rules, the codes of paying tribute and bribing other criminal officials, and the many petty ways to lose your life in camp.
But above all, what sets Sruoga's work apart is the singularly evocative tone of his prose. It was this tone that led my friend to bring up Sruoga in a discussion of Eduardo Galeano's Children of the Days -- a beautiful telling of inconvenient truths and missing histories that upends expectations and resists easy categorization. In Forest of the Gods, Sruoga's observations are made in an exquisitely tuned, darkly humorous, surprisingly un-vindictive tone. Without overt bitterness, Sruoga has you catching yourself almost laughing at what is simultaneously legitimately horrifying you. For example, take his description of Wacek Kozlowski, one of the camp enforcers drawn from the ranks of the prisoners themselves, designated "camp chiefs" by the authorities. Sruoga drily terms him "a specialist in beating, a connoisseur of execution", explaining how he used shoe or stick to regularly beat prisoners, then continues:
"Sometimes, though, apathy seemed to engulf him. Energy evaporated and he quit waving his stick like the chastener of old. At such times he'd order convicts to lie in rows in the dry or muddy yard. Then he'd walk among them and flail the stick every which way. Sometimes he lacked the mettle even for this comparatively easy task; then he'd stand over those on the ground and fling rocks and bricks at them. Whoever was hit with the rock got to keep it."
That last detail simply completes the picture of daily, mundane terror that the prisoners lived under, as much as the two paragraphs of description that precede it.
The author's evenhanded delivery takes nothing away from the devastation of the facts it describes; that the book's weighty truth is delivered with the lightest of touches only makes it more incisive, not less. The camp world is not just sinister, but absurdly so, and Sruoga's prose manages to make art out of this absurdity. Illustrations of this abound in the book - I'm finding myself at a loss to settle on just one or two excerpts to share because there are so many. The following two anecdotes, for instance, even appear on the same page, within just a paragraph of each other:
"Strangely enough, the vice-consul of Fascist Italy in Gdansk also wound up in camp! In the summer of 1943, before leaving for vacation, he had rented his villa to a Gestapo officer. Upon the consul's return, however, the Gestapo refused to vacate the premises. The Italian took the officer to court and won - but it was a hollow victory, for he landed in Stutthof Camp for his pains. The Gestapo officer kept the villa."
Then,
"Even women with small children, some still suckling the breast, ended up in camp. An infant was considered a full-fledged prisoner, rating a number and a triangle. Of course! But what kind of triangle is right and proper? The little thing isn't a thief yet, nor even a Jehovah's Witness. So the baby gets a red triangle - evidently it's a political felon!"
In the midst of countless such observations of absurdity, deprivation, and violence, all delivered in a similar tone, departures to straight commentary hit even harder. It's in this context that Sruoga communicates the most painful truth of his book: the degree to which dehumanization can become normal.
"The concentration camp was a very complex death mill. Every individual crossing over its threshold was actually already condemned to die - sooner or later. Frequent starvation, beatings, long hours of hard labor, nights of no rest, parasites, bad air -- sooner or later they did their job, if some other disaster didn't do it first, or if someone didn't take it into his head to finish you off himself.
In such an atmosphere, the cruel psyche of the camp resident matures. Thrust into a brutal environment, the instinct for survival takes over; a person scarcely has a chance to notice how he is drawn into a state of primal fear, how little by little he becomes an organically functional piece of the horror. The dreadful and drastic measures he takes to do battle with the Grim Reaper, he already views as mere expedients. His ethical sense grows dull; abominable acts no longer seem so loathsome. His only desire is to live. . . . It's hard to rediscover the golden mean, hard to tell the difference between self-preservation and ruthless injury to a friend."
Becoming "an organically functional piece of the horror" -- what a terrible thing to contemplate. But it is a powerful testimony to Sruoga's skill that after finishing the book, you remember the beauty of his prose as much as the evils that it describes.
December 6, 2021
Skaitant tokia baisia, nepatirta, neišgyventa ir ačiū die net protu sunkiai suvokiama tema, lengvai tariant nepatogu net turėti kažkokių linksmų minčių, bet Struogos sarkastiška ironija ir pasišaipymas iš lagerio ne kartą sukėlė šypsnį ir pakrizenti teko...
Balio Sruogos memuarų knygą apie Štuthofo koncentracijos stovyklą paskaityti verta... buvau ją skaičiusi ir mokykloje, gaila, kad neatsimenu kokios tada buvo mintys perskaičius, tad negaliu ir palyginti.
Balio Sruogos memuarų knygą apie Štuthofo koncentracijos stovyklą paskaityti verta... buvau ją skaičiusi ir mokykloje, gaila, kad neatsimenu kokios tada buvo mintys perskaičius, tad negaliu ir palyginti.
February 4, 2019
Ta prasme. O dievai. Viena juokingiausių skaitytų knygų (dėl absurdiškumo aišku). Šiurpas.
Kadangi tai memuarinis ir iš dalies autobiografinis kūrinys, tai vertinant kaip istorinę knygą viskas pasidaro dar šiurpiau.
Dar kartą.
Ką..?
Kadangi tai memuarinis ir iš dalies autobiografinis kūrinys, tai vertinant kaip istorinę knygą viskas pasidaro dar šiurpiau.
Dar kartą.
Ką..?
October 23, 2017
Painful yet sublime. How Sruoga was able to maintain a gently ribbing tone after his experiences, I will never understand and will hope to carry with me as an example.
Since this is a book you've probably never heard of: Balys Sruoga, prominent Lithuanian intellectual, documents his two years in a Nazi concentration camp. His voice is unique: a sort of tenderly naïve irony, neither accusatory nor hateful, that somehow makes the horrors ever so real while also providing a sort of buffer; allowing the reader to continue. It's an effective technique.
Since this is a book you've probably never heard of: Balys Sruoga, prominent Lithuanian intellectual, documents his two years in a Nazi concentration camp. His voice is unique: a sort of tenderly naïve irony, neither accusatory nor hateful, that somehow makes the horrors ever so real while also providing a sort of buffer; allowing the reader to continue. It's an effective technique.
December 19, 2023
perskaiciau puse… butu daugiau laiko pries rasini tai skaityciau visa nes zvengiau daugiau nei trolliu visas 3 dalis ziuredama
March 11, 2022
A beautiful piece of literature from cover to cover, and I enjoyed reading every word of it.
Balys got sent to Stutthof concentration camp in the spring of 1943, and managed to finally be free around two years later, while barely being alive, when the camp got evacuated. His story and how he tells it is incredibly moving, inspirational and impressive. It's a testament to how good of a writer Balys was with how easy this book is to read. The subject matter is extremely serious and can be very tough to read but he managed to make it light hearted, while remaining serious. I have nothing but good things to say about this book and it's one of if not my favorite book(s).
Couldn't recommend this one enough.
Balys got sent to Stutthof concentration camp in the spring of 1943, and managed to finally be free around two years later, while barely being alive, when the camp got evacuated. His story and how he tells it is incredibly moving, inspirational and impressive. It's a testament to how good of a writer Balys was with how easy this book is to read. The subject matter is extremely serious and can be very tough to read but he managed to make it light hearted, while remaining serious. I have nothing but good things to say about this book and it's one of if not my favorite book(s).
Couldn't recommend this one enough.
April 14, 2022
So funny how upbeat and positive the entire book felt whilst he was describing the he darkest of human misery. The relationships. The characters. The tensions. Was all told like your grandpa was telling you about that one time in a field.
The odd part of it for me was how guardless most of it seemed. Like the prisoners had taken it on themselves to guard and move themselves through the camp.
The epilogue almost made me weep. And now I want to know so much more.
Good book.
Do recommend.
The odd part of it for me was how guardless most of it seemed. Like the prisoners had taken it on themselves to guard and move themselves through the camp.
The epilogue almost made me weep. And now I want to know so much more.
Good book.
Do recommend.
May 5, 2015
The story of author's Nazi concentration camp experience in Lithuania - but written through a bright lens. Overall one of the most hilarious books I have read. 5+
February 9, 2016
I was recommended to read this book when I was looking for literature from Lithuania. I enjoyed the wit, intellect and sarcasm that is found inherently in the book. However I did find the last few chapters a little more verbose than I had expected it to be and also felt the wit was slightly lost towards the end. Since it's also one of the few texts that has been translated to English from Lithuania, it's definitely a worthy read.
September 8, 2011
You can read this book again and again. It/s full of irony, it's full of comedian situations, but the main things lies on the tragedy of people's lives. How long can a simple man feel suffer, how not to become an animal. How to survive and forget your past.
Wonderful book...
Wonderful book...
November 16, 2023
Galiu dabar pasakyt, vbe tikrai nesiremsiu.
October 1, 2025
Lithuania
July 1, 2025
Neturiu žodžių apibūdinti tokiai knygai.. Protu beveik nesuvokiamus dalykus aprašė Balys Sruoga, ir tai ne science fiction, ne distopija, ar postapokalipsė - tai realybė... Bet kaip tai galėjo būti realybė...?
Realiai tai 4.5⭐. Nes nors labai įdomus, satyriškas knygos stilius, bet pirma jos dalis tikrai nuobodoka, nes labai detaliai aprašomi visokie sargai ir prižiūrėtojai, kas ką darė, kas ką mušė, truputį per daug. Bet paskui, perėjus prie lagerio gyvenimo, žymiai pagerėjo knyga. Tiesa, psichologinių ar filosofinių apmąstymų man labai norėjosi daugiau, gaudžiau jų kruopeles (kurios buvo puikios, bet taip nedaug!), bet matyt, jeigu būtų leidęs sau daugiau filosofuoti, autorius nebūtų ištvėręs tokių dalykų.. Reikia į mirtį žiūrėti kaip į šiukšlę po kojom, kad neišeitum iš proto...
Realiai tai 4.5⭐. Nes nors labai įdomus, satyriškas knygos stilius, bet pirma jos dalis tikrai nuobodoka, nes labai detaliai aprašomi visokie sargai ir prižiūrėtojai, kas ką darė, kas ką mušė, truputį per daug. Bet paskui, perėjus prie lagerio gyvenimo, žymiai pagerėjo knyga. Tiesa, psichologinių ar filosofinių apmąstymų man labai norėjosi daugiau, gaudžiau jų kruopeles (kurios buvo puikios, bet taip nedaug!), bet matyt, jeigu būtų leidęs sau daugiau filosofuoti, autorius nebūtų ištvėręs tokių dalykų.. Reikia į mirtį žiūrėti kaip į šiukšlę po kojom, kad neišeitum iš proto...
December 31, 2018
Before reading it, I already knew it might become one of my favourites, and I wasn't disappointed.
It is definitely not an easy read. It's a book that shows you the nasty side of humanity and makes you wonder if any of those people involved in such cruelties were ever human and if so what made them become like this.
It also shows you the best side of humanity and how humans can overcome literally everything using their will power, their humour, and as Sruoga himself said 'just a little bit of luck'.
Weird as it is, it is also a very funny book. Sruoga was an extremely talented writer and it can be very easily seen in this book. He makes the most disgusting, the most horrible scenes humorous because of the use of satire and irony throughout the whole book. With only one seemingly innocent word, he insults the people responsible for the suffering more than anyone could, using the most crude language.
From a historical perspective, it gives a reader an enormous amount of knowledge about Nazi concentration camps, their structure and the people in that particular concentration camp. It was quite surprising to learn that sometimes the prisoners could be just as cruel to their own as the guards. It was to be or be killed situation and of course at the end of the day everyone fought for themselves. On the other hand, it also shows great acts of kindness and humanity which shine even brighter in these horrid circumstances than it normally would.
Overall, the book is both a good read and a testament to the sufferings of people in Stutthof concentration camp. It's both ugly and beautiful. It will make you feel disgusted but it will also make you laugh and then when you actually think about what you're laughing at, you will be sick to your stomach again.
I cannot recommend this book enough.
It is definitely not an easy read. It's a book that shows you the nasty side of humanity and makes you wonder if any of those people involved in such cruelties were ever human and if so what made them become like this.
It also shows you the best side of humanity and how humans can overcome literally everything using their will power, their humour, and as Sruoga himself said 'just a little bit of luck'.
Weird as it is, it is also a very funny book. Sruoga was an extremely talented writer and it can be very easily seen in this book. He makes the most disgusting, the most horrible scenes humorous because of the use of satire and irony throughout the whole book. With only one seemingly innocent word, he insults the people responsible for the suffering more than anyone could, using the most crude language.
From a historical perspective, it gives a reader an enormous amount of knowledge about Nazi concentration camps, their structure and the people in that particular concentration camp. It was quite surprising to learn that sometimes the prisoners could be just as cruel to their own as the guards. It was to be or be killed situation and of course at the end of the day everyone fought for themselves. On the other hand, it also shows great acts of kindness and humanity which shine even brighter in these horrid circumstances than it normally would.
Overall, the book is both a good read and a testament to the sufferings of people in Stutthof concentration camp. It's both ugly and beautiful. It will make you feel disgusted but it will also make you laugh and then when you actually think about what you're laughing at, you will be sick to your stomach again.
I cannot recommend this book enough.
January 20, 2025
Gal jau sunkiai supranta visus šitus antžmogiškus įvykius mano perdėm žmogiškos smegenys… Be galo svarbus kūrinys, tačiau kiek per šaltai ironiškas ir dokumentiškas.
December 9, 2024
Es lasīju nupat izdoto Dieva meža grāmatu, kurā ir iekļauti arī iepriekš cenzētie fragmenti.
Par koncentrācijas nometnēm lasīts ne mazums darbu. Ar ko šis, manuprāt, atšķiras?
Ar zināmu ironiju ( bet ne tik niansētu, piemēram, kā Atelpā), ar cilvēku raksturojumu, un, protams, dažādu etnisko grupu jeb tautību portretējumu. Ja godīgi, biju ļoti pārsteigta, kā tiek raksturoti latvieši vai ukraiņi. Otrkārt, sāku meklēt informācijas avotus par to, kāpēc Štuthofas nometnē ievietoja vācu režīmam lojālus cilvēkus, ieskaitot latviešus.
Par koncentrācijas nometnēm lasīts ne mazums darbu. Ar ko šis, manuprāt, atšķiras?
Ar zināmu ironiju ( bet ne tik niansētu, piemēram, kā Atelpā), ar cilvēku raksturojumu, un, protams, dažādu etnisko grupu jeb tautību portretējumu. Ja godīgi, biju ļoti pārsteigta, kā tiek raksturoti latvieši vai ukraiņi. Otrkārt, sāku meklēt informācijas avotus par to, kāpēc Štuthofas nometnē ievietoja vācu režīmam lojālus cilvēkus, ieskaitot latviešus.
February 14, 2019
Neįkainojamas mūsų šalies literatūrinis perlas prilygstantiems visiems pasaulietiniams kūriniams apie koncentracijos stovyklas.
November 18, 2021
4/5 Klipatų. Papildysite savo žodyną NET dviems puikiais įžeidimais.
November 30, 2025
Nusprendžiau perskaityti prieš pasirodant necenzūruotam leidimui. Panašu, kad iki šiol buvau susipažinusi tik su mokykloje privalomais fragmentais, ne daugiau. Nesuprantu, kaip žmonės rašo tokius tekstus, kaip dar po laiko geba atkurti detales. Kiek šios knygos yra atminties žaizdos, kiek traumos paveikta fikcija? Kiek visa yra autentiška ir tikra, o kiek cenzūruota? Vietomis jutau, kaip nenatūraliai nutrūksta Sruogos ironiškas balsas. Buvo nepatogu skaityti ir jo, švelniai tariant, mizoginistiškus moterų apibūdinimus. Apstulbau, kaip jis žodžiais engė Štuthofe kalėjusius homoseksualius asmenis. Gal tai grubi sovietų redaktorių ranka? O gal tai nenorimi matyti gerbtino autoriaus šešėliai?
Šiuos klausimus palieku atvirus, neturiu kompetencijos jų įrodyti, o ir neabejoju, kad yra kas žino geriau. Kad ir koks bebūtų etinis verdiktas, knyga gera. Ji prasideda kaip mitas, tarsi tolimos praeities miražas. Kažkas racionaliu protu nesuvokiamo, nors ir čia pat vykstančio. Sruogos liudijimai apie kiekvieną sutiktą žmogų yra svarbūs dokumentai apie humanizmą ir jo paribius. Detalūs kalinių portretai yra bandymas suteikti veidus ir gyvybę tiems, kurie teturėjo tik numerius ir uniformas, mirė anoniminiuose bendruose kapuose ar buvo sumaišyti su šimtais kitų pelenų. Kartu, tai smurto kronikos, dokumentuoti įkalčiai, įamžinimas tų, kurie neverti tokio žmogiško gesto. Galiausiai, ši knyga yra liudijimas, kad tai buvo. Net kai buvo norima tai nuslėpti ar kai niekas nenorėjo tuo patikėti.
Šiuos klausimus palieku atvirus, neturiu kompetencijos jų įrodyti, o ir neabejoju, kad yra kas žino geriau. Kad ir koks bebūtų etinis verdiktas, knyga gera. Ji prasideda kaip mitas, tarsi tolimos praeities miražas. Kažkas racionaliu protu nesuvokiamo, nors ir čia pat vykstančio. Sruogos liudijimai apie kiekvieną sutiktą žmogų yra svarbūs dokumentai apie humanizmą ir jo paribius. Detalūs kalinių portretai yra bandymas suteikti veidus ir gyvybę tiems, kurie teturėjo tik numerius ir uniformas, mirė anoniminiuose bendruose kapuose ar buvo sumaišyti su šimtais kitų pelenų. Kartu, tai smurto kronikos, dokumentuoti įkalčiai, įamžinimas tų, kurie neverti tokio žmogiško gesto. Galiausiai, ši knyga yra liudijimas, kad tai buvo. Net kai buvo norima tai nuslėpti ar kai niekas nenorėjo tuo patikėti.
August 28, 2024
Balis Sroga (1896-1947) ir lietuviešu rakstnieks un dzejnieks, kurš 2 gadus (1943-1945) pavadījis Štuthofas koncentrācijas nometnē, kas atradās netālu no Gdaņskas, vietā sauktā par Dievu mežu.
Apbrīnojami, ka pārciesto elli autors spēj aprakstīt ar tādu melno humoru, sarkasmu un ironiju.
Kas man likās interesanti - grāmatā vairākās nodaļās pieminēti arī latviešu ieslodzītie un SSieši.
Objektīvi vērtējot, es ļoti labi saprotu, kāpēc šis ir ļoti vērtīgs darbs lietuviešu literatūrā.
Subjektīvi - lai arī man patika ironiskā valoda un dzīvīga humora pilnais teksts, mani laikam vairāk uzrunā holokausta un koncentrācijas nometņu stāsti bez jokiem, kas smagi aizķer līdz kaulam.
Pārdomas, kas nepameta visas grāmatas laikā - kā tāds vājprāts bija iespējams 20.gs. Eiropas vidū? Ir ierasts krieviem/sovjetiem piedēvēt barbarismu un morālu kroplumu, bet tas, ko Hitlers spēja izdarīt ar it kā tik kulturālo, izglītoto un civilizēto vācu tautu, ir prātam neaptverami..
Apbrīnojami, ka pārciesto elli autors spēj aprakstīt ar tādu melno humoru, sarkasmu un ironiju.
Kas man likās interesanti - grāmatā vairākās nodaļās pieminēti arī latviešu ieslodzītie un SSieši.
Objektīvi vērtējot, es ļoti labi saprotu, kāpēc šis ir ļoti vērtīgs darbs lietuviešu literatūrā.
Subjektīvi - lai arī man patika ironiskā valoda un dzīvīga humora pilnais teksts, mani laikam vairāk uzrunā holokausta un koncentrācijas nometņu stāsti bez jokiem, kas smagi aizķer līdz kaulam.
Pārdomas, kas nepameta visas grāmatas laikā - kā tāds vājprāts bija iespējams 20.gs. Eiropas vidū? Ir ierasts krieviem/sovjetiem piedēvēt barbarismu un morālu kroplumu, bet tas, ko Hitlers spēja izdarīt ar it kā tik kulturālo, izglītoto un civilizēto vācu tautu, ir prātam neaptverami..
October 28, 2025
Manau su gerbiamu Baliu būtume gerai suėję.
August 15, 2024
رحلة في أدب سجون الحرب العالمية الثانية معتقل شتوتهوف المعسكر الألماني النازي في بولندا.
أدب سجون ولكن أحد سلبياتها طولها المبالغ فيه ووصف الأحداث المتكرر والغير مُجدي.
أدب سجون ولكن أحد سلبياتها طولها المبالغ فيه ووصف الأحداث المتكرر والغير مُجدي.
February 4, 2018
Tikrai išskirtinė knyga.
March 3, 2025
"Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą"
"Kokia valstybė buvo tavo, kai dar žmogumi vadinais?"
Pirma - kodėl tik 3 ⭐️??? Juk čia absoliuti lietuvių literatūros klasika, nepakartojama ir įtraukianti.
Atsakymas paprastas. "Dievų miškas" yra mano n-toji perskaityta knyga apie koncentracijos stovyklas, tad knygoje pateikta informacija nebuvo nauja. Skaitant šį kūrinį pasijutau iš dalies tyrinėjanti vikipediją - informacijos daug, o asmenybės mažai. Turbūt tame esmė ir buvo viską perteikti ironiškai, pašiepiant Antrąjį pasaulinį karą pohuisto (neišvengiamas šalutinis koncentracijos stovyklos poveikis, nes kai kasdien matai mirtį, ji nebegąsdina) perspektyva, kurio nusibrėžtas tikslas buvo paaiškinti kas gi tuose lageriuose vyko, o ne bandyti įtikti skaitovams. Pagirtina, patiko.
Itin įsiminė autoriaus asmenybės ir humoro krislelė šiose citatose:
"S. B. Čia reikia skaityti, apsaugok viešpatie, ne Sruoga Balys, bet Sonder Behaundlung."
" ///Autorius bandė išsiųsti laišką artimiesiems, tačiau jau penkis kartus šis buvo suplėšytas ir netinkamu pavadintas. Tai per ilgas, tai per trumpas, tai per liūdnas, tai per linksmas. B. Sruogai buvo įsakyta nerašyti vien apie lagerio liūdną aplinką, bet įžiūrėti aplinkoje laimę - juk vis dėlto keli berželiai net auga///
"Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas"
P.S. Netiko. Suplėšė ir tą.
"Šalis, kadaise garsėjusi tokiu puošniu, tokiu skaidriu baroko stiliumi, dabar galėjo didžiuotis savo barakais, - visi lageriai gyveno barakuose"
"Apskritai, lagery niekumet nesakoma, kaip ką turi daryti, - turi pats susiprasti. Susiprasti padeda pagalys."
"Pavogė tau švarką - vok kitam, bet nesiskųsk. Beieškodamas teisybės, geriausiu atvėju gausi per marmūzę."
"-jei mano teisės bent su šunies teisėmis būtų sulygintos, - ir tai būtų jau daug padaryta."
"Kokia valstybė buvo tavo, kai dar žmogumi vadinais?"
Pirma - kodėl tik 3 ⭐️??? Juk čia absoliuti lietuvių literatūros klasika, nepakartojama ir įtraukianti.
Atsakymas paprastas. "Dievų miškas" yra mano n-toji perskaityta knyga apie koncentracijos stovyklas, tad knygoje pateikta informacija nebuvo nauja. Skaitant šį kūrinį pasijutau iš dalies tyrinėjanti vikipediją - informacijos daug, o asmenybės mažai. Turbūt tame esmė ir buvo viską perteikti ironiškai, pašiepiant Antrąjį pasaulinį karą pohuisto (neišvengiamas šalutinis koncentracijos stovyklos poveikis, nes kai kasdien matai mirtį, ji nebegąsdina) perspektyva, kurio nusibrėžtas tikslas buvo paaiškinti kas gi tuose lageriuose vyko, o ne bandyti įtikti skaitovams. Pagirtina, patiko.
Itin įsiminė autoriaus asmenybės ir humoro krislelė šiose citatose:
"S. B. Čia reikia skaityti, apsaugok viešpatie, ne Sruoga Balys, bet Sonder Behaundlung."
" ///Autorius bandė išsiųsti laišką artimiesiems, tačiau jau penkis kartus šis buvo suplėšytas ir netinkamu pavadintas. Tai per ilgas, tai per trumpas, tai per liūdnas, tai per linksmas. B. Sruogai buvo įsakyta nerašyti vien apie lagerio liūdną aplinką, bet įžiūrėti aplinkoje laimę - juk vis dėlto keli berželiai net auga///
"Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas"
P.S. Netiko. Suplėšė ir tą.
"Šalis, kadaise garsėjusi tokiu puošniu, tokiu skaidriu baroko stiliumi, dabar galėjo didžiuotis savo barakais, - visi lageriai gyveno barakuose"
"Apskritai, lagery niekumet nesakoma, kaip ką turi daryti, - turi pats susiprasti. Susiprasti padeda pagalys."
"Pavogė tau švarką - vok kitam, bet nesiskųsk. Beieškodamas teisybės, geriausiu atvėju gausi per marmūzę."
"-jei mano teisės bent su šunies teisėmis būtų sulygintos, - ir tai būtų jau daug padaryta."
April 3, 2020
„Dievų miškas” yra vienas iš tų kiekvievos lietuvių kalbos pedagogės ir filologės afrodiziakų, sukeliančių euforiją, nesuvokiamas liaupses ir vedantis pagyvenusias moteris iš proto. Arba bent tai aš supratau mokykloje, kai man kalė, koks svarbus šis kūrinys lietuvių literatūrai ir istorijai. Su šiuo teiginiu aš sutikti nenoriu kaip ir tuomet, kai buvau paauglys, kuriam per prievartą grūdama knyga buvo tarytum iššūkis nepaklusti, priešintis ir maištauti.. Vis dėlto, „Dievų miškas” iš tiesų yra svarbus, tačiau ne literatūrai ir toli gražu ne Lietuvos.
Jauną skaitytoją gali atgrąsyti, kūrinio kalba, kai kurie nesuprantami tarmiški, nebevartotini žodžiai, o pati tema taikos metu tolima ir nesuvokiama. Tremtis yra opi ir skaudi mūsų šalies ir protėvių žaizda. Tai tema apie kurią stengiamės nekalbėti, galbūt užmiršti, dairytis į šviesesnį rytojų. „Dievų miškas” yra paminklas rytų Europos tautų kančiai, priminimas ir šiaudas vilties nekartoti klaidų, įrėžusių gilų randą žmonijos istorijoje. Tai knyga, kuri geriau nei bet kuris istorijos vadovėlis pasakoja apie sielos skurdą, nužmogėjimą, tačiau kartu kuria ir sėja viltį. Tai knyga, kuri svarbi ne Lietuvos, bet viso pasaulio istorijai.
Jauną skaitytoją gali atgrąsyti, kūrinio kalba, kai kurie nesuprantami tarmiški, nebevartotini žodžiai, o pati tema taikos metu tolima ir nesuvokiama. Tremtis yra opi ir skaudi mūsų šalies ir protėvių žaizda. Tai tema apie kurią stengiamės nekalbėti, galbūt užmiršti, dairytis į šviesesnį rytojų. „Dievų miškas” yra paminklas rytų Europos tautų kančiai, priminimas ir šiaudas vilties nekartoti klaidų, įrėžusių gilų randą žmonijos istorijoje. Tai knyga, kuri geriau nei bet kuris istorijos vadovėlis pasakoja apie sielos skurdą, nužmogėjimą, tačiau kartu kuria ir sėja viltį. Tai knyga, kuri svarbi ne Lietuvos, bet viso pasaulio istorijai.
Displaying 1 - 30 of 243 reviews