Ši knyga – socialiai pavojinga. Ir tik po ilgų dvejonių buvo nuspręsta ją išleisti. Nedideliu tiražu. Nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais.
Undinė Radzevičiūtė
Pradžioje pasirodė ,,Strekaza“ – juodojo humoro romanas, ir sulaukęs gerbėjų, ir suerzinęs kai kuriuos lietuviškų knygų skaitytojus, ir patekęs į reikšmingiausių 2003 metų knygų dešimtuką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sprendimu. ,,Frankburgas“ – nauja Undinės Radzevičiūtės knyga – ne mažiau kontroversiškas sunkiai apibrėžiamo žanro tekstas, analizuojantis ir parodijuojantis ofisų visuomenę. Knyga, kaip rašo autorė, pavojinga...
Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore. Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us. 2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų. Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas. Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
"Ilgai dirbdami uždaroje teritorijoje, žmonės staiga pradeda įsimylėti darbe. Iš to, kas yra. Dėl platesnio žmogiškojo konteksto trūkumo galvose deformuojasi realybė."
Ši knyga yra ko gero labiausiai trenkta iš visų Radzevičiūtės kūrinių. Ir jumoras joje irgi trenktas. Ir ačiū, kad taip yra. Ir kad yra tokių rašytojų šiais laikais šiame krašte.
Nykus ir pretenzingas briedas. Permečiau akimis kelias recenzijas – nieko čia panašaus į Vonnegutą ir jei toks būtų lietuviškas The Office, tai būtų labai liūdna – nors ir iškalbinga.
Frankas gal ir galėtų būti simpatiškas, ~ofisų visuomenės~ kultūros „parodija“ gal ir būtų įdomi, knyga vietomis netgi cituotina. Alas, pagal tikras lietuviškos literatūros tradicijas bandyta daugiau turėti omeny, nei pasakyti (nes, žinia, žodžiai turi būti talpūs, o gal egzistuoja gilių minčių kvota puslapiui, ir popierius brangus, ką aš žinau). Nieko ten giliau nėr, tai viską sudėjus išeina, kad pasakyta nieko – nes nėra istorijos, wit per mažai, o epizodinis egzistencinis bullshitas net nėra pakankamai nuoširdus, kad būtų patrauklus.
Vienas Radzevičiūtės interviu įviliojo mane į dvi knygas, ir nebuvo verta. Gerai tiek, kad iš blyškių feisbuko statusus primenančių trupinių sulipdyta knyga per trumpa, kad gailėtumeis prarasto laiko.
Dvi U. Radzevičiūtės knygos per dvi dienas? Kas šiais laikais apskritai dar rašo tokias trumpas knygas, kurios nesiekia net 100 puslapių? :)
Vertinu 4 žvaigždutėmis, nors iš tikro duočiau 3.5. Nors aš vis dar nesuprantu to visų pasiutimo ir žavėjimosi ja, man "Frankburgas" patiko kur kas labiau nei "Strekaza" (šiandien jau apsisprendžiau, kad ta knyga man apskritai nepatiko). Kažkas "Goodreads" recenzijose rašė, kad šita U. R. knyga yra mažiausiai U. R.'iška. Sekant šia logika, tikriausiai man labiausiai patinka U. R., kai ji rašo nepanašiai į save :)
Vis tik man U. R. kūriniai (kiek galiu spėti perskaičiusi tik dvi knygas) man primena šiuolaikinį meną - kuo nesąmoningiau.. aa.. hmmm.... turiu galvoje konceptualiau :P... tuo labiau liaupsinama. Neatrodo, kad šita knyga turėtų daug prasmės, logikos ar bent normalesnį naratyvą. Vis tik skaityti smagu, o ir ofiso faunos tipažai gerai užčiuopti. Extra bonus: "Koks besturis darbuotojas esi? Atpažink save ir draugus".
Iš pradžių sunkoka buvo susigaudyti kas, kur, kaip ir kodėl vyksta, bet po truputį ėmė darytis aiškiau, atsirado platesnis vaizdas. Manau geriausiai knygą nusako šis sakinys iš aprašymo: ,,Frankburgas“ – nauja Undinės Radzevičiūtės knyga – ne mažiau kontroversiškas sunkiai apibrėžiamo žanro tekstas, analizuojantis ir parodijuojantis ofisų visuomenę." Ne tik apie ofisus, ir apie žmones apskritai. Gal ir nelabai supratau, kuo socialiai pavojinga, bet skaityti man patiko.
2,5* socialiai erzinanti, o ne socialiai pavojinga.
norėjau, kad šita knyga man patiktų. ir tikrai atrodė, jog mudvi visai neblogai sutarsim, nes, žiūrėk, čia juk ta mane žavinčio tipo maža keista knygelė, kur nelabai supranti, kas vyksta, bet vis tiek bandai kažką įžiūrėti ir važiuoti kartu.
bet tada toji maža keista knygelė sako: „taigi neturi teisių, nieko nesupranti, kaip tu čia bandai važiuot kartu? esi tik keleivis. bet gerai, nes moterys vairuoja prasčiau, mat vairuodamos veidrodėliuose testebi savo atvaizdą ir prie raudonos dar spėja pasidažyti. šitą turbūt supranti, nes nesi vyras. ir aš čia tik parodijuoju, beje, tad nepyk.“
jau nė nebepamenu, kaip knyga baigėsi – matyt, išvis nesibaigė. gal tokia ir buvo jos esmė – neišnaudotas potencialas.
Nesuprantu, kaip tokia stilinga knyga turi tokį žemą reitingą. Tikriausiai todėl kad ji nepopsinė, nesaldi, nepataikaujanti. Bet ji tobula. Stiliumi (autorės kūrinių su niekuo nesupainiosi būtent dėl stiliaus), minimalizmu, teisingai išplėtota tema. Labai patiks visiems, kuriems labai nepatiko/nepatinka dirbti didelėje korporacijoje. Taikliau ir šmaikščiau viso ten verdarčio nesakysiu ko aprašyti neįmanoma! Gaila, kd pateko į rankas tik dabar, o ne tada, kai pati kalėjau tokioje korporacijoje išpūtusi akis iš siaubo, kuo čia viskas baigsis.
Frankas staiga skausmingai pajuto: jo kostiumas per brangus, per elegantiškas, per juodas ir šitoje gyvenimo šventėje per daug krinta į akis.
Pirmą kartą biuro istorijoje dvi gražios moterys tapo "mes". Nors pirmąją nuo antrosios skyrė penkiolika metų intensyvios medžioklės elitinėse teritorijose, žiedas su juodu deimantu ir mokslo daktaro laipsnis. Stalčiuje.
Nu kaip aš myliu tą Radzevičiūtę, negaliu apsakyt!
Super. Vietomis liūdėjau, pastebėjusi per daug savęs, vietomis purčiausi iš juoko. Humoras knygoje nejaukus ir juodas – nebus visų arbatos puodelis... Na, bet man labai patiko. Perskaičius šią knygą, savęs pradėjau klausti – ar dirbu tai, ką noriu dirbti? Ar esu laiminga? Kodėl darbe vienas kitą taip dažnai žmogėdriškai ėdame?
„Pirmadienis, devinta valdanda ryto, daugelis gražiau apsirengusių civilizuotų šalių gyventojų susėda prie stalo. Ir pradeda valgyti. Vieni kitus.“
Manau, suprantu, ką Undinė Radzevičiūtė turėjo galvoje sakydama, kad ši knyga yra „socialiai pavojinga“ – perskaičius norėsis kažką keisti...
Originalus skaitinys, patraukiantis per dantį ofisų visuomenę. Patinka Radzevičiūtės kalbėjimo maniera, taiklūs posakiai! Kažkuo net primena dar vieną tokią lietuvių rašytoją.
Originalu ir netikėta. Knyga tiems, kurie mėgsta verčiančią mąstyti literatūrą. Mąstyti apie tai, kas gi čia dabar vyksta! Šitai man patiko. Bet skaitant neapleido įspūdis, kad visa tai niekur neveda. Tarsi rašytojai tai tebūtų rašymo treniruotė. Nesakau, kad šiuo kūriniu nieko nepasakoma, tačiau tai nublanksta prieš rašymo manierą, formą, išradingumą. Ir nublanksta, mano nuomone, labiau nei turėtų.
Prieš kurį laiką skaičiau Strekaza, ir tada supratau, jog skaitysiu viskas autorės knygas. Tiesiog. Nes jos kitokios. Savotiškos. Bet mano tarakonui galvoje puikiai suprantamos. Ši buvo paskutinė, kurios trūko mano bibliotekoje, ir vos atvykusi įsispraudė į mano planus. "karalių vadovėliai rašo: nepasitenkinimą gali rodyti tik karaliai. Liūdėti gali tik laisvi žmonės. Arba nedirbantys. O tai, geriau pagalvojus, reiškia tą patį. Visi kiti turi rodyti optimizmą, pozityvumą ir lankstumą." Ofiso darbuotojų kasdienybė, kuri neapsieina be intrigų, susiliejimų ir privalomų korporatyvinių vakarėlių. Žodžiu, Undinė rašo, kaip ir pati pripažįsta, socialiai pavojingas knygas, gal todėl jos labai realiai sminga tiesiai į obuoliuką savo sarkastiškais ašmenimis. "Nuo barbarų laikų svarbiausia kolektyvo užduotis buvo nepalikti individo vieno. Iš žmogaus, kuris turi polinkį būti vienas, galima laukti visokių piktadarybių."
Trumpa, ofisų kultūrą ironizuojanti Franko istorija. Antroji autorės knyga savo rašymo stiliumi panaši į "Strekazą", bet istorija šiek tiek mažiau įtraukiantis. Man kažkiek priminė Coupland'o "JPod" :)
Taiklus ir talentingas lietuviškas antroposofisologijos pavyzdys. Smagus ir pakankamai šiurpulingas kūrinys (nelygu estetinė ir egzistencinė teksto recepcija).
„Pirmadieniais, devintą valandą ryto, daugelis gražiau apsirengusių civilizuotų šalių gyventojų susėda prie stalo. Ir pradeda valgyti. Vieni kitus.“
„Šalia Franko sėdi Hilda. Ir savęs neieško. Ji mėgsta kašmyro golfus. Juos visada norisi liesti. Bet negalima.“ „Ji labai jauna ir jai kaip katei atrodo, kad už uždarų durų vyksta kažkokie nepaprasti dalykai.“
„Virtuvėje liko tik Frankas su savo arbata ir Jazmina su savo neturėjimu ką pasakyti. Grubaus fizinio grožio pavidalu.“
„-Kaip manai, ką reiškia būti komandos nariu? – paklausė Landertingeris. - Eiti kartu valgyti,- pasakė Frankas.“
„-Hilda, ar tu moki dainuoti? – paklausė Landertingeris. <...> - Tokio punkto nėra mano darbo sutartyje,- pasakė Hilda ir nuėjo.“
„Prosenelis kaip visada pasisukęs trimis ketvirčiais žiūrėjo į šoną ir atrodė per daug ryžtingas. Žodis ryžtingas dvidešimt pirmame amžiuje beveik išnyko, nes išnyk kam nors pasiryžusių žmonių poreikis. Evoliucija, pagalvojo Frankas. Su tokia veido išraiška šiandien ir į gatvę nebūtų galima išeiti.“
„Ilgai dirbdami uždaroje teritorijoje, žmonės staiga pradeda įsimylėti darbe. Iš to, kas yra. Dėl platesnio žmogiškojo konteksto trūkumo galvose deformuojasi realybė. Reikia dažniau vėdinti kabinetą, pagalvojo Frankas ir vėl atidarė langą.“
„Čiumačianka išdidžiai įėjo į virtuvę. Gaila, kad dvidešimt pirmame amžiuje žmonės prarado sugebėjimus kasdien naudotis durklu, pagalvojo Frankas.“
„-Ne,- atsakė Hilda ir po pauzės pasakė tai, kas ją labiausiai slėgė ir gadino veido profilį: - Nesuprantu aš tų vyrų...
Jeigu moterys labiau domėtųsi astrofizika, joms būtų aiškiau, pagalvojo Frankas. Kai du kūnai stipriai traukia vienas kitą, bet vienas ant kito nenukrinta, vadinasi, juos veikia gravitacija ir su kitais kūnais. O kuo trauka tarp kūnų silpnesnė, tuo mažiau kiekvienas objektas nukenčia nuo naikinančio asteroidų poveikio.“
„Kad nuplautų kitų tautų spjūvius ir prakeiksmus, kiekvienas vokietis privalo nužudyti savo Karį ir užsiimti buitine veikla. Vergangenheitsbewältigung.“
„Ir staiga pajuto: galvoje formuojasi ir siautėja poltergeistas, griaunantis visas jo mąstymo struktūras.“